Atrodo, kad, jei prabilsi apie pinigus pirmas ir dar garsiai, kaipmat tapsi penkiasdešimt kartų mažiau dvasingas ar tiesiog labai įžūlus.

Todėl žmonės, net dirbdami tame pačiame darbe, retai kada vieni kitų paklausia: „O kiek už šį darbą gauni tu?“ Manau, normalu žinoti, kokia yra tavo padėtis. Jeigu gauni mažiau negu tavo kolega, galbūt jis turi daugiau patirties arba kompetencijos, bet gali būti, kad darbdavys tiesiog elgiasi nesąžiningai.

Klausti, prašyti tam tikros pinigų sumos, įvertinti savo darbą finansine išraiška, o kai siūlo per mažai už darbą, pasakyti, kad norite daugiau, – visa tai yra tokie nejaukūs dalykai, kad dauguma žmonių pradeda kratytis vien apie tai pagalvoję!

Dėl to įžvelgiu mūsų santykio su pinigais sąryšį su mūsų saviverte. Žmogui, kuris nelabai pasitiki savimi ir nėra tikras dėl savo darbo kokybės, visada bus kuklu save įvertinti, paprašyti daugiau. Jam gal net sunku ištarti žodį „pinigai“. Ir kas čia bloga, ar ne? Negali – tai negali, tačiau, kai nepasiimi, neišdrįsti paprašyti pinigų už atliktą darbą arba tiesiog įvertini save itin menka suma, visus likusius pinigus pasiima tie kiti. Tie kiti, kurie žodžio „pinigai“ nebijo.

Pardavėja iš aukšto man tarė: „Na, čia reikia subręsti tokiems drabužiams. Čia ne kiekvienam.“ Ir tikrai turbūt ne kiekvienam.

Mano gyvenime su pinigais susijusių etapų buvo labai daug. Negalėdavau atsakyti į klausimą: „O kiek norėtumėte už šį darbą gauti?“ Išgirdusi jį, pradėdavau mekenti, pypsėti, nurausdavau, kol galiausiai atsakydavau: „Na, kiek duosit, tiek bus gerai...“ Vėliau tiesiog išmokau mintinai skaičių ir išpildavau jį, kai man užduodavo šį iš vėžių išmušantį klausimą.

Vienu metu, kai uždirbau daug pinigų, man buvo labai įdomu save stebėti. Tada galėjau sau leisti nusipirkti bet kokį drabužį. Gal net ir vardinį. Dar daug ką galėjau, bet, tiesą sakant, nelabai žinojau, ką įprastai turtingi žmonės daro su pinigais. Tai aš tiesiog skaniai valgiau.

Kavinėse, restoranuose. Labai labai skaniai valgiau. Vėliau po truputį išdrįsau nusipirkti vieną kitą šiek tiek brangesnį rūbą. Matavausi prabangą. Kadangi niekada apie ją nesvajojau, bet mačiau, kaip žmonės ja džiaugiasi, jos trokšta, ir pati nutariau paragauti.

Pamenu, užėjau į vieną super prabangią parduotuvę. Man reikėjo drabužių renginiui. Aprengė mane itin keista suknele ir apavė sportbačiais su „Swarowski“ kristalais! Pardavėja mane giria, liaupsina – kaip gražiai atrodau, kaip stilingai, kaip vėjavaikiškai, o aš taip susukusi veidą, kad niekaip negaliu jo atsukti atgal. Ir tada lėtai lėtai išstenu: „Nežinau, manau, jog nesąmonė visa tai... Ypač tie sportiniai batai su „Swarowski“.“ Pardavėja įsitempė, atrodė, kad per tą akimirką paaugo kokiais keliasdešimčia centimetrų ir iš aukšto man tarė: „Na, čia reikia subręsti tokiems drabužiams. Čia ne kiekvienam.“ Ir tikrai turbūt ne kiekvienam.

Prieš kelerius metus kitoje šalyje sutikau vaikiną. Labai juo susižavėjau, pradėjome bendrauti, landžioti po parkus, važinėti naktimis motoroleriu, sužvarbusi su bulvių traškučiais rankose stebėdavau, kaip jis su draugais žaidžia futbolą, vaikščiodavome naktimis į knygynus, kalbėdavome apie muziką, kiną, teatrą. Ir vieną dieną, mums žaviai vaikštant didele ir plačia gatve, jis sako: „Čia mane draugai kviečia vakare į trumpametražio filmo premjerą, gal nori kartu?“ Sakau: „Gerai.“ Kažkodėl pamaniau, kad premjera vyks tokiame kino teatre kaip mūsų „Skalvija“ ar „Pasaka“. Žodžiu, – laisvas stilius ir atgaiva.

Vakaras. Artėjame į renginio vietą. Po mano suplyšusiais inkariukais, pirktais prekybos centre už 10 litų, atsiranda raudonas takelis, tolumoje mirguliuoja du „Porsche“ automobiliai, daug išsipusčiusių ponų ir ponių. Ir mes. Ir aš. Jį puola fotografuoti fotografai, nes jis, pasirodo, yra žinomas žmogus toje šalyje, o aš taip ir prasmengu su savo megztiniu ir gėlėta suknele iš „Humanos“. Pelenė? Ne! Daugiau jis man nebepaskambino!

Ši istorija man yra tokia ryški, nes labai daug apie ją galvojau. Iš pradžių norėjau viską pakeisti – nusipirkau aukštakulnius, kažkokių suknelių, kad turėčiau, jeigu ką, jeigu jis dar kur nors pakviestų. Dabar, praėjus keleriems metams, suprantu, kad prabanga man netinka. Jaučiuosi nejaukiai ir nejaučiu pareigos sprausti savęs į prabangos rūbus. Tai visai kitas pasaulis, ir jis man kažkodėl vis dar atrodo toks tolimas ir svetimas.

Bet pinigus aš labai mėgstu. Man jie yra laisvė ir nepriklausomybė. Kalbėjome apie juos, projektus ir meną su vienu žmogumi. Jis man pasakė: „Tau vis tiek lengviau – tu, kaip moteris, vis tiek neturi daug uždirbti... Tam yra vyras.“ Aš žinau, kad taip mano daug žmonių. Daug taip ir gyvena, bet man atrodo, jog tai yra labai pavojinga. Vyras, kaip sakė Margarita Jankauskaitė, nėra amžinas. Jis gali ir įsimylėti kitą, gali nuspręsti tapti budistų vienuoliu, gali ir susirgti, jo gali ir nelikti. Dar jis gali pradėti gerti arba smurtauti. Ir visko visko gali nutikti! Todėl manau, kad kiekvienam žmogui yra pravartu turėti savo pinigų šaltinį. Tai apsaugo nuo priklausomybės nuo kitų. Tokiu atveju visada yra pasirinkimas ir planas B.

Man patinka pinigus investuoti – į savo žinias, geresnę savijautą, keliones, idėjas, projektus, gal net naują verslą. Todėl sveikinu, mielosios, su 2016-aisiais ir linkiu jums pinigų bei sėkmingų investicijų!