Tarp jų jiems nežinant pleveno savo valandos laukiantis meilės angelas. Kai Kornelija gimė, penkiolikmetis Eimantas klaidžiojo po jos gimtąją Kretingą. Jiedu mokėsi toje pačioje meno kalvėje Telšiuose, gyveno tame pačiame name, per langus žvelgė į tą patį Masčio ežerą. Kai penkiolikmetė Kornelija pradėjo skraidyti į tolimiausias pasaulio šalis (lėktuvai kildavo virš Salininkų, kur dabar pora gyvena), Eimantas, pats nežinodamas kodėl, ėmė piešti manekenes ir darė tai beveik tiek pat metų, kiek modeliu dirbo Kornelija. Kai šiųdviejų žmonių žvilgsniai susitiko, ji buvo mokinė, jis – meistras. Ji įsimylėjo iškart, jis padovanojo jai stiklainį aviečių uogienės.
Eimantai, kodėl, būdamas Vilniaus senamiesčio vaikas, išdūmėte mokytis į Telšius? Kuo Jus patraukė dailioji kalvystė?
Eimantas: Esu kairiarankis, per prievartą išmokau ir dešine rašyti. Darželyjeiš kairės ištraukdavo pieštuką, versdavo imti į dešinę, bausdavo. Baigėsi tuo, kad pirmoje klasėje sutriko kalba, prireikė logopedo.
Mano vyresnis brolis Julius mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, o aš priešinausi, dariau viską, kad tik mano gyvenime nebūtų meno. Lankiau dviračių sporto treniruotes, sportavau. Nesvarbu, koks oras, kasryt keldavausi septintą, bėgdavau iki miškelio už geležinkelio. Ir vis tiek mama nutempė mane į Konarskio gatvėje esančią meno mokyklą.
Verslininkų spaudimas pasidarė nebemielas. Korni, taip ją vadinu, tapo mano užuovėja ir horizontai.Eimantas
Man trūko iššūkių. Iš prigimties esu priešgyna, užsispyrėlis, mane pradėjo erzinti meno mokykloje juntamas snobizmo prieskonis, tad po aštuntos klasės išvažiavau į Telšius mokytis, kaip sakote, dailiosios kalvystės.
Vasaras su broliu leisdavome pas senelius – vienkiemyje Alytaus rajone. Senelio, seno staliaus meistro dirbtuvėse, išbandėme baudžiavos laikų įrankius. Senelio gebėjimas meistrauti, vadovauti išgelbėjo šeimą nuo Sibiro. Taigi meistrystė cirkuliavo mūsų kraujyje.
Atsidūriau Žemaitijoje, pamačiau aibę miestelių, aibę kitokių gyvenimų ir patirčių. Atsivėrė dar kita teritorija, kalba, – ją sunkiai supratau. Kartu aš, jauniausias anūkas, išgirdau šimto metų šeimos istoriją nuo Pirmojo pasaulinio karo iš tiesioginė jos liudininkės močiutės. Savo giminės istoriją savaip įamžinau – būdamas dvylikametis, sukūriau tris rankų darbo komiksų knygas.
Kornelija: Eimantas yra daugybės dalykų pradininkas, tik niekas to nežino.
Eimantas: Penktoje klasėje piešiau Lietuvos rašytojų portretus. Tebeturiu tą rankų darbo knygą. 1982 metais turėjo išeiti naujas Maironio „Pavasario balsų“ leidimas. Kasdien po pamokų traukdavau į Vilniaus universiteto knygyną, klausinėjau, ar ta knyga jau pasirodė. Vieną dieną užsuku, man sako: „Buvo, bet iškart pardavėme.“ Net prakaitas išmušė. Laimei, pardavėja ištraukė iš po stalo egzempliorių ir padavė sakydama: „Čia tau.“
Sąmoningai pasirinkau meninį metalo apdirbimą. Telšiuose mus mokė nepaprasti pedagogai. Kompozicijos pagrindus sukalė dėstytoja Adelė Zinkevičiūtė, dailės – piešimo ir tapybos dėstytojas Petras Liukpetris. Netrukus išeis jo darbų, po mirties išmestų ir išgelbėtų iš šiukšlių konteinerio, albumas. Liukpetris kviesdavosi mus į namus, rodydavo pasaulinės kultūros albumus, gyveno kaip asketas, sakydavo: „Tik nebandyk likti provincijoje.“
Paskui patraukiau į Taliną. Yra mitas, kad, ten baigęs metalo meną, moki dirbti, išmanai amatą. Daugiau dėmesio buvo skiriama meistrystei, o ne teorijai.
Kornelija: Kai studijavau, turėjau gerokai pavargti, kad išmokčiau meistrystės, – mus labiau mokė meno. Atsitiktinai papuoliau į juvelyrikos specialybę. Nebaigusi meno mokyklos, estetinio jausmo sėmiausi iš savęs. Tiesa, buvau mačiusi pasaulio, įkvėpta Rytų šalių kultūros. Nuo penkiolikos metų su mokyklinėmis knygomis krepšyje keliavau net po tolimas egzotiškas salas – dirbau modeliu. Pamačiau, kuo alsuoja grožio, mados pasaulis. Mokykloje man buvo sunku. Kai grįždavau iš kelionių, bendraklasiai kreivai žiūrėdavo, manydavo, kad esu „pasikėlusi“. Bendravimas su suaugusiaisiais mane, paauglę, pakeitė. Tapau rimtesnė, atsakingesnė. Modelio darbas suteikė labai daug įvairios patirties. Milane vyko fotosesija, reikėjo nestandartinės vietos. „Gal ant stogo?“ – pasakiau juokais. Idėja patiko. Ankstyvą rytmetį stogais vaikščiojančią mergelę plevėsuojančiais drabužiais pamatė senolė. Išgirdusi gaisrinių sirenas, fotografui juokais užsiminiau: „Gal pas mus vyksta?“ Pasirodo, ta moteris iškvietė komandą manęs gelbėti!
Svarsčiau, ką norėčiau studijuoti – kostiumo dizainą ar juvelyriką. Džiaugiuosi pasirinkusi pastarąją. Iki šiol studijuoju papuošalą – mažąją skulptūrą, skirtą nešioti ant kūno. Ji turi būti patogi, harmoninga, graži.
Studijos Telšiuose nuleido ant žemės ir daug ko išmokė. Modelio darbas – konkurencinė kova, o studentų santykiai buvo šilti ir paprasti.
Kaip Judu susitikote?
Kornelija: Dėstytoja Laima Kėrienė mus, trečiakursius, norėjo supažindinti su Lietuvos menininkais, jų darbais, parodyti Vilnių. Šiaip taip prikalbino Eimantą su mumis pabendrauti. Stovėjome Užupyje, prie Angelo skulptūros, valgėme ledus, laukėme. Iš tolo pamačiau ateinantį raudona liemene vilkintį vyrą. Iš pirmo žvilgsnio patiko. Vėliau lankėmės S. Vaitiekūno studijoje „Gerovės“ konservų fabrike. Pasirodo, ten pat – ir Eimanto studija. Stovime didžiulės salės gale, matau, pro duris įžengia Ludavičius. Šmėstelėjo: „Būsi kvailas, jei neprieisi.“ Eimantas vėliau pasakojo pagalvojęs: „Būsiu kvailas, jei prie jos neprieisiu.“ Kirto salę, ištiesė man stiklainį aviečių uogienės ir pasakė: „Studentai visada alkani, va čia tau – uogienės.“ Ilgai ja mėgavausi, buvo gaila per greitai sudoroti. Pradėjome draugauti.
Jis man pasipiršo, pasakė: „Va, vestuvių žiedai.“ Sakau: „Eimantai, turi būti sužadėtuvių žiedas.“ Nustebo: „O koks skirtumas?“Kornelija
Eimantas: Man viskas buvo labai aišku. Iškart supratau, kad tai – mano žmogus. Prieškriziniai metai, darbai su užsakovais sekino, kūryba tapo amžinu kompromisų dėl to, kas praktiška, naudinga, tinkama ar ne, ieškojimu. Man nepadiktuosi, tačiau verslininkų spaudimas pasidarė nebemielas. Korni, taip ją vadinu, tapo mano užuovėja ir horizontai.
Kornelija: Sutikau jį jau susiformavusį, daug pasiekusį...
Eimantas: ...nesipraususį, purviną, ištrauktą iš statybų, murzinomis rankomis. Atsistojau nuo laiptų aikštelės, nusikračiau cementą ir nuėjau.
Kornelija: Jis taip ir vaikšto po Vilnių – lyg po kaimą, bet aš mačiau tik raudoną liemenę ir akis. Kartais prašau: „Apsivilk tą raudoną liemenę.“
Eimantas: Vilnius ir yra kaimas. Prisimenu, būdamas vaikas, senamiesčio kiemeliuose matydavau lakstančius paršelius, vištas. Sandėliukuose žmonės ūkelius vystė.
Jaunas vedėte pirmą kartą?
Eimantas: Taip, jaunas, ir susituokę buvome neilgai. Ne tie žmonės. Duktė Anelė mokosi Hagoje, Taikomųjų mokslų universitete, trečius metus studijuoja viešuosius ryšius. Šauni, savarankiška mergaitė.
Ilgokai gyvenote vienas, paniręs į savo darbus merginų nepastebėdavote?
Eimantas: Taip, ilgai buvau vienas, turbūt laukiau Kornelijos. Kai susipažinome, kūriau Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto kiemelio fontano projektą, bet šalį ištiko krizė, tad krateriui nebuvo lemta išsiveržti. Ten nuolat srūva esantis aktyvus šaltinis, veikia siurblys, kitaip vanduo palaidotų rūsius. Po poros metų, 2011-aisiais, dirbdamas buvusiame Bonifratrų vienuolyne (Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčioje), aptikau kitą šaltinį (du skirtingi toje pačioje Daukanto aikštėje!) – ramybės įsikūnijimą. Šis garsėjo tuo, kad žmonės jo vandeniu gydėsi akis. Ištryško, kai miestiečiai nužudė vienuolius, šie palaidoti vienuolyno kieme, prie pat miesto sienos.
Eimantai, jei jau ko imatės, kabinate giliai ir iš esmės. Literatų gatvėje įkurdinote XVII a. Lietuvą nuo jūros iki jūros – vieną kokybiškiausių LDK žemėlapių, užsakytą didiko Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio, graviruotą garsiojo graverio Gerico Hoselio. Jo originalas saugomas Amsterdamo universitete. Šio profesorius, kartografijos specialistas Peteris von dern Krogas 2013 m. rudenį lankęsis Vilniuje negalėjo patikėti, kad žemėlapis ant sienos yra perpieštas Jūsų ranka. Ar siekiate pasakoti apie mūsų šaknis, kurstyti pasididžiavimo jausmą?
Eimantas: Mes neturime pasirinkimo, esame maža tauta. „Avanturas“ – užsakymas buvo skirtas šiai įstaigai – tuo metu organizavo egzotiškas keliones. Pamaniau, kodėl, kurdamas Vilniaus eksterjerą, turiu daryti Tibeto būgnelius? Kodėl nemokame vertinti savo kultūros? Taip gimė LDK žemėlapis, kelionė ne tik geografijos, bet ir laiko požiūriu.
Kornelija: Miestiečiai ir miesto svečiai įvertina Eimanto darbus, nes jis nemeluoja, daro taip, kaip jaučia, kaip jam atrodo, ir visada pataiko. Eimantas žiūri į ateitį. „Avanturo“ nebėra, o žemėlapis liko.
Eimantas: Kavinės „Cukriniai avinėliai“ irgi nebėra, bet mano avytės vis dar gražiai dera su aplinka. Projektas, kurį patvirtino, buvo saldus, dekoratyvus. Dažnai vakarais ateidavau į Aušros Vartų gatvę. Jutau: „Na, čia ne ta vieta, ji nėra dekoratyvi.“ Ir padariau savaip.
Jūs, Kornelija, Vilnių jaukinatės, o Eimantas jaučia visomis savo ląstelėmis.
Eimantas: Darbas su užsakovais man kainuoja daug jėgų. Pagaliau buvo leista: „Daryk, ką nori.“ Gavau laisvę kurti senamiestyje. Esu didelis terlius, kai piešdavau, viską aplink išpurvindavau, tad susigalvojau tokių medžiagų ir technikų, kad būtų galima nuvalyti, būtų atsparios mūsų klimatui.
Džiaugiuosi, kad nuo 2015 metų vasario 12 dienos esu Lietuvos nacionalinio muziejaus vyriausiasis dailininkas architektas. Muziejaus direktorė Birutė Kulnytė užkėlė mane ant Gedimino pilies bokšto ir pasakė, kad reikia sutvarkyti pilį. Kojos ir rankos pradėjo drebėti. Supratau, kad antrą kartą niekas tokio darbo man nesiūlys, ir sutikau. Sau pasakiau: dirbsiu tol, kol bus įdomu, padarysiu viską, ką galiu, kas nuo manęs priklauso.
Kornelija: Man pasiūlymas dirbti Vilniaus dailės akademijos autorinės juvelyrikos galerijos „ARgenTum“ galerininke taip pat buvo netikėtas. Pasidarė įdomu, mačiau galimybę kai ką pakeisti, nauja sukurti. Jei nėra įdomu, menininkas neištvers.
Kartu su Eimantu „Gerovės“ dirbtuvėse prabuvome trejus metus. Pradėjau dirbti su variu, šis padėjo atsipalaiduoti, nejausti brangios medžiagos baimės. Taip gimė dekoruotos apyrankės, dėžutės.
Eimantas: Man teko matyti tokių interjerų, kur sienos auksu blizga. Žado netenki, kad tai yra Vilniuje.
Eglė Vertelkaitė pasiūlė Latako gatvėje dekoruoti galerijos „Kairė-dešinė“ laiptinę, sukurti į parodų sales vedančias originalias duris. Prisimenu tą baisų koridorių. Ilgai ten dirbau, mačiau, kaip keičiasi mano triūsą stebintys gyventojai. Ateina, apsižvalgo, abejoja. Po dešimt metų supratau, kad reikia prisijaukinti ne namą, o gatvę. Gyventojai nerimavo: „Ko tu čia vargsti? Ateis, išdaužys, važiuos sunkvežimis, stogelį nudauš.“ Tai sena gatvė, o detalės kuria miesto aurą. Eina žmonės, sako: „Čia kaip Paryžiuje, o čia kaip Piteryje.“ Iš pradžių detalė atrodo it svetimkūnis, bet po kurio laiko tampa miesto savastimi.
Kornelija: Kaip ir papuošalas. Žmogus turi priprasti prie jo, turinčio juvelyro energijos.
Jūsų kurtos gatvių detalės atspindi laiko dvasią. Viešbučio „Europa Royal“ durų stogelį specialiai pasendinote. Pasak gidų, lenkų turistai į jį žvelgia kaip į Czeslovo Miloszo laikų Vilniaus architektūros elementą.
Eimantas: 1999 metais, kai kūriau šį stogelį, buvau ką tik baigęs studijas.
Jis pagamintas iš 104 stiklinių prancūziškų lėkščių, o atsirado todėl, kad atėjo drąsus pacanas ir pasakė: „Čia bus taip ir ne kitaip.“ Architektas tik išsižiojo ir nutilo. Nuolat girdėdavau: „Kam čia to reikia?“ Norėjau, kad ne taip valdiška būtų eiti per miestą, kad steigtųsi studijos, dirbtuvės, knygynai, galerijos. Ačiū Dievui, žmonės grįžta, kuria aplinką. Juk Vilnių jie ir užaugino. Kiekvieną užsakymą, net jei tai – paprasta reklama, priimu kaip iššūkį. Kai man siūlo apsiriboti, aš turiu ribą peržengti. Svarbu jausti, kad padariau taip, kaip reikėjo.
Kornelija: Kartą einame Latako gatve, matome – merginos fotoaparatu siekia įamžinti jo kurtą dailų stogelį virš galerijos „Kairė-dešinė“ durų. Eimantas atsistoja joms už nugarų. Pamaniau, būtų puiki nuotrauka: turistės fotografuoja stogelį, autorius stovi už jų, bet jos juk to nežino. Dažnai matau turistus, besifotografuojančius prie spalvotų Eimanto arbatinukų, puošiančių Pilies gatvės sienas, prie jo žibintų, emalio plakečių, puikių stogelių virš paradinių durų. O kas yra autorius, miestui suteikiantis individualumą, nežinoma.
Eimantas: Pamenate, Literatų gatvėje buvo originalios formos pašto dėžutė?Pasakojo, kad vagys ją rovė dvi naktis. Pakabinau naują. Visiems vagims galiu pasakyti, kad varžtas – per visą sieną, tad jei norės išlupti, teks ją griauti.
Esate vienas kitam skyrę kūrinių?
Eimantas: Yra mano Barboros Radvilaitės plytelė su Kornelijos veidu. Mudu kartu organizavome parodą Taline.
Kornelija: Kai Eimantas kūrė Barborą, pozavau ranką prisidėjusi prie akies. Mano kūrinys jam bus netikėtas netikėtu laiku.
Ar ketinate tuoktis?
Kornelija: Jis man pasipiršo, pasakė: „Va, vestuvių žiedai.“ Sakau, Eimantai, turi būti sužadėtuvių žiedas. Nustebo: „O koks skirtumas?“ – „Vestuvių žiedų negalime mūvėti iki vestuvių.“ Eimanto logika tokia: vestuviniai žiedai yra, nepabėgs. Linksma situacija. Taigi žiedai guli dėžutėje.
Detalės kuria miesto aurą. Iš pradžių jos atrodo it svetimkūniai, bet po kurio laiko tampa miesto savastimi.Eimantas
Kas gyvenant kartu yra svarbiausia?
Eimantas: Nereikia konkuruoti. Nereikia manyti, kad vienas yra kito nuosavybė.
Ramaus būdo Kornelijai su Jumis konkuruoti būtų nelengva...
Eimantas: (Abu kvatoja.) Oi, kaip klystate! Būdama paauglė, ji formavosi kaip asmenybė dirbdama Italijoje.
Kornelija: Nuo penkiolikos metų gyvenau Italijoje. Perėmiau audringą italų charakterį. Kartais labai garsiai šneku, aistringai ginu savo nuomonę, mostaguoju rankomis. Būdama vaikas, viena keliaudavau. Viena skridau į Niujorką po rugsėjo vienuoliktosios tragedijos. Oro uoste mane kratė 40 minučių. Apsauginis pasakė: „Esi paauglė, pats turiu vaikų, bijau tave išleisti. Būk atsargi.“
Eimantas: Ji turi stiprią moterišką intuiciją, yra atsidavusi, atsakinga, jei ką daro, tai daro iš širdies. Ir žino, kad manimi galima pasitikėti. Tai labai svarbu. Kai žmonės vienas kitu pasitiki, visi rūpesčiai nuplaukia.
Kokie esate vienas kitam?
Kornelija: Pamatai Eimantą ir iškart pamilsti. Jis traukia tarsi magnetas. Namie negaliu ant Eimanto šaukti.
Eimantas: Bet ji šaukia!
Kornelija: Jo išpuoštas Vilniaus senamiestis labai gražus, bet namie... Reikia laukti ne vienus metus, kol ką nors padarys. Buvau pripratusi prie gero gyvenimo, kelionių... Beje, ir Eimantas mane dabar mato kardinaliai kitą nei nuotraukose, kai dirbau modeliu. Dirbtuvėse šlifuodama apyrankes pasidarau murzina kaip velnias. Man patinka ilgai dirbti prie papuošalo. Kol nepadarau taip, kad būčiau patenkinta, užsakymo neatiduodu. Būna, tik pamatau atėjusią moterį ir sukuriu idealiai jai tinkančius auskarus.
Eimantas: Papuošalo užsakovė sako: „Žinai, daryk, kaip tau atrodo.“ Tada paklausiu kokios nors nesąmonės ir stebiu, kaip reaguoja. Ji ima šaukti: „Oi, ne, ne, negalima, va taip daryk!“ Ir sužinau, ko nori.
Man patinka, kad Kornelija kurdama siekia ne kiekybės, o kokybės. Mąsto globaliai, jos skonio receptoriai gerai išvystyti. Išskirtinis bruožas – kruopštumas. Ji ilgai sėdi prie kūrinio, lygina, įsiklauso, medituoja. Kūryba – prabanga. Kai sąmoningai sieki aukščiausios prabos, anksčiau ar vėliau sunoksta geri vaisiai. Dabar Kornelijai reikia laiko sau, kad galėtų atsiskleisti. Prisimenu savo pirmus darbus, – lėkdavau per sniegą kiaurais, nukleiptais batais objekto montuoti, troškimas kurti buvo begalinis.
Sukuri papuošalą, žmogus turi priprasti prie jo, turinčio juvelyro energijos.Kornelija
Modernaus meno centro išleistame žinyne į Vilniaus skulptūrų kelio dešimtuką įtrauktas Jūsų, Eimantai, prie optikos salono Gedimino prospekte budintis akiniuotas „Dobermanas“. Kokiais savo kūriniais ypač didžiuojatės?
Eimantas: Mėgstu padaryti darbą ir apie jį nebegalvoti. Pavyzdžiui, šiemet su Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejumi susitarėme dėl to, kad mūsų, šešių žmonių komandos, kūrinys – veikiantis XVII a. baroko teatro maketas, atspindintis epochą, kai Vilniuje, Valdovų rūmuose, buvo pastatyta pirmoji opera „Elenos pagrobimas“ (1636 m.) – ras vietą trijose salėse. Smagu. Maketas (idėja ir iniciatyva – E. Ludavičiaus, – aut. past.) nuodugniai aiškina barokinio operos teatro sąrangą, jo elementų ieškojau archyvuose, seniausiuose Europos teatruose. Krioklį piešiau nusižiūrėjęs į Belmonte kaskadomis krentantį Vilnelės vandenį. Didžiausias stebuklas, kad skirtingų sričių žmonės sugeba susiburti vienam projektui kurti.
Koks yra Jūsų kūrybinis credo?
Eimantas: Suvoki: jei dabar nepadarysi, vėliau galbūt nebeturėsi galimybės. Jauti misiją ištrūkti iš projektinės kultūros rėmų. Vaikas augdamas per daug ką pereina, bet ateina lemiamo mūšio momentas, ir negali daryti bet ko. Tas lemiamas mūšis yra tavo gyvenimas. Privalai padaryti čia ir dabar, ne kada nors. Taline turėjau chuliganioką draugą Fredą – iš vaikų namų, mama jo atsisakė. Susipažinome senoje katalikų bažnytėlėje. Fredas papasakojo, kad atsidūrė Italijoje, nuėjo į bažnyčią, atsisėdo ant suolo ir „prasėdėjo“ ten penkerius metus. Tiksliau – tvarkė tą bažnyčią. Sakė: „Sėdžiu ir galvoju: čia viskas gerai, čia daug nuveikiau, bet Taline tokio Fredo nėra.“ Grįžo į Estiją, nutarė atkurti apleistą šalies bažnyčią. Man teko sutikti daug įdomių žmonių. Būdamas studentas, žaidžiau futbolą su Viliumi Orvidu.
Reikia skatinti žmogų atsakingai žiūrėti į tai, ką daro. Ateina Kalėdos, ta proga ką nors surengsime. Ne, tu daryk iš esmės, net jei neturi ką valgyti, nelauk dienos, kai atsiras pinigų. Kai kuriu, esu sau pedantiškai reiklus, nors niekas to, regis, neprašo ir niekam to, regis, nereikia.
Beje, sukūriau smaką – lietuvišką baziliską. Vilniaus gynybinės sienos Bastėjoje dariau ekspoziciją. Priėjo vaikų – laksto, ieško bazilisko. Pasiskaitę Andriaus Tapino knygų, bet net žino, kur baziliskas slėpėsi. Pamaniau, reikia išpildyti jų viltį. Versdamasis per galvą sukūriau skulptūrą – kai ką tarp gaidžio ir driežo. Beje, smako legenda yra pirmesnė nei Geležinio Vilko.
Turbūt gražiai nupieštumėte ir savo meilę...
Eimantas: Prieš savaitę išėjo mūsų katė ir negrįžo. Kornelija norėjo katės, atklydo išbadėjusi pamestinukė. Prisijaukinome. Gyveno pas mus kaip ponia, labai mus mylėjo, kentėjo visus mūsų murkdymus, bet žuvo.
Kornelija: Nori pasakyti, kad tai – mūsų meilės išraiška?
Eimantas: Noriu pasakyti, kad turi branginti tai, kas tau duota, nemanyti, kad žmonės susitinka lyg tarp kitko. Labai jos ilgimės. Turėjo ateiti ir turėjo išeiti, – mums suteikta galimybė pajusti, kad labiau vertintume tai, ką turime.
Kornelija: Privalome vienas kitą branginti, kiekvieną dieną dirbame šia linkme, nes nėra lengva dviem menininkams. Eimantas – darboholikas, paskendęs savo mintyse, aš irgi su savo papuošalais, idėjomis gyvenu. Įkvėpti jausmus – sunkus darbas. Meilė saldžiai skamba. Po septynerių metų atrandi kitokį jos pavidalą, suvoki pagarbos, partnerystės vertę.
Eimantas: Meilė yra aistra gyventi. Mūsų namas – šalia miško, gera girdėti paukščius, matyti, kaip keičiasi metų laikai.
