Įkarštį Eglė kiek atvėsina – ne viskas Ispanijoje vyksta taip greitai, kaip norėtųsi. Tiesa, iš šypsenos moters veide nepasakytum, kad tai ją labai erzina.
Ajurvedos entuziastai Eglė ir Darius Kauneckai Lietuvoje laikomi šios tradicinės indų medicinos sistemos pradininkais. Domėtis tuo lietuviai pradėjo prieš gerus 15 metų, kai beveik niekas nežinojo, nei kas ta ajurveda, nei ką su ja daryti. Dabar kelių skinti nereikia – Kauneckų Vilniuje ir Kaune įkurtuose centruose „SPA Shanti“ netrūksta lankytojų, o jų organizuojamos stovyklos ir be didelės reklamos sutraukia nemažai entuziastų. Atrodytų, tik džiaukis ir skabyk savo ilgo triūso vaisius, betgi ne – ėmė visa šeima ir išvyko į Ispaniją. Kodėl?
Nauji keliai
„Lietuvoje rengdami ajurvedos stovyklas dažnai pagalvodavome, kad būtų gerai turėti kokią nors nuolatinę vietą. Norėjosi, kad jos vyktų ten, kur komfortiška, šilta. Tokiomis sąlygomis lengviau ištverti organizmo valymo programą, – apie pirmąsias mintis išvykti pasakoja Eglė. – Be to, su Dariumi pakalbėdavome, kad, sulaukus 40 metų, dar yra drąsos išeiti iš komforto zonos, tad reikia tai ir padaryti. Gyventi kitoje šalyje – tai ir galimybė geriau pažinti kitą kultūrą, išmokti kalbą.“ Artimiausia poros širdžiai buvo Indija, į ją važiuodavo po kelis kartus per metus, bet ten ajurveda nieko nenustebinsi. O ir kultūriniu požiūriu Indija gerokai skiriasi nuo Lietuvos. Viena yra joje lankytis, kas kita – kurti verslą, auginti vaikus. „Ispanija mums pasirodė Indijai artimiausia Europos šalis – tiek klimatu, tiek mentalitetu. Čia puikiai jaučiamės. Aišku, nei rožių žiedlapiais pabarstyta, nei medumi patepta. Turi adaptuotis. Kitoje erdvėje ir save kitokį pamatai, – sako E. Kauneckienė. – Nepamirštame ir Lietuvos. Čia veikia mūsų ajurvedos centrai, organizuojame stovyklas.“
Pamažu reikalai įsibėgėja ir Valensijoje. Joje gyvenantys ispanai, lietuviai, rusai jau turėjo galimybę išbandyti Kauneckų organizuojamus ajurvedinius savaitgalius. Gegužę planuojama pradėti kviesti į Ispaniją didesnes žmonių grupes iš Lietuvos. „Mes, lietuviai, esame tikrai labai gilūs, ieškantys, daug žinantys, – paprašyta palyginti lietuvių ir ispanų santykį su ajurveda, sako Eglė. – Lietuvos klimatas toks, kad didelę dalį laiko praleidžiame patalpose, prietemoje, tad tenka pagalvoti, kuo užsiimti, kad nereikėtų trūnyti prie televizoriaus ar malšinti liūdesio alkoholiniais gėrimais. Mokytojų, mokymo šakų ir atšakų mūsų šalyje tikrai yra begalė, net kyla rizika susipainioti. Vienintelė bėda – neskubame tų žinių taikyti praktiškai. Ispanijoje truputį kitaip. Čia daugiau saulės, žmonės daug laiko praleidžia lauke, juda, sportuoja, plaukioja, yra labiau atsipalaidavę, tad ir ajurveda domisi labiau iš smalsumo nei iš vidinio poreikio. Be to, šis kraštas turi labai gilias krikščioniškas tradicijas.“ Vis dėlto, pasak ajurvedos mokytojos, pažvelgus giliau, matyti, kad žmonės ir jų poreikiai yra gana panašūs visose šalyse. „Visur yra ir optimistų, ir bambeklių, ir savo sveikata besirūpinančių žmonių, ir tokių, kuriems to nereikia. Ilgainiui aplink tave susiburia tie, kuriems artimas tavo gyvenimo būdas, ir nesvarbu, kokios jie yra tautybės, – sako Eglė. – Lietuvoje tai esame susikūrę. Ispanijoje viską pradedame iš naujo.“
Ajurveda man niekuo netiko. Protas iš pradžių maištavo, bet pabandžiau gyventi pagal šios sistemos dėsnius ir pamačiau, kad jie veikia.
E. Kauneckienė pripažįsta, kad Ispanijoje viskas daroma ilgiau ir lėčiau. „Mūsų šalyje paslaugos yra gerokai kokybiškesnės, geresnis aptarnavimo lygis, taip pat – kainos ir kokybės santykis. Esame reiklesni tiek sau, tiek kitiems, – teigia pašnekovė. – Todėl, atvažiavę čia iš pradžių kiek nervindavomės, kad ispanai ne visada tęsi pažadus, viską daro šiek tiek atmestinai. Ir savo sveikatos dėl tavęs negadina, – atėjo laikas valgyti, ir eina, visai nesvarbu, kad darbas nebaigtas. Kita vertus, ispanai mažiau reikalauja iš kitų. Jiems nereikia maksimalios kokybės, jie neserga perfekcionizmu.“
Kauneckų organizuojamos stovyklos trunka 3–7 dienas. „Šie renginiai patinka ir žmonėms, ir mums patiems, – pasakoja E. Kauneckienė. – Juose per trumpą laiką galima suteikti svarbiausių ajurvedos žinių ir patirties, parodyti, kad galima gyventi ir laiką leisti kitaip. Nesiekiame, kad žmonės iškart pakeistų gyvenimo būdą. Tiesiog pasėji sėklą širdyje ir lauki, kas iš jos išaugs.“ Stovyklų dalyviai išmoksta paisyti režimo: anksti keltis, laiku gultis. Daro jogą, klausosi paskaitų, medituoja, vakarais kaitinasi tradicinėje baltiškoje pirtyje, mėgaujasi masažais, patys mokosi jį daryti. Labai svarbus ir maistas. Šis – tik vegetariškas, bet atsižvelgiama ir į kiekvieno individualius poreikius, amžių. Detoksikacijos programų dalyviai nevalgo, jie tik geria sultis, žolelių arbatą, vandenį.“
Ar Indijoje atsiradusi sistema tinka mums, šiaurės kraštų gyventojams? „Ajurveda apima bendrus dėsnius ir taisykles, – sako E. Kauneckienė. – Niekas nesiūlo vežti produktų iš Indijos. Priešingai, akcentuojama, kad žmogui labiausiai tinka tai, kas auga 100 km aplink jį. Beje, ši sistema turi daug bendra su baltų kultūra, juk esame kilę iš indoeuropiečių. Skirtumas tas, kad ajurveda išliko iki mūsų dienų, nes yra aprašyta vedose.“ Paklausta, ar ši sistema dera su katalikiškomis tradicijomis, E. Kauneckienė atsako, kad ajurveda nėra religija, tai – medicina: „Ji apima kūną, protą ir sielą. Jei siela sužeista, tai ir kūnas negali funkcionuoti. Viskas prasideda nuo mūsų niūrių minčių, nurytų nuoskaudų, o tada jau ima streikuoti visa kita. Kūnas bus sveikas, jei siela džiaugsis gyvenimu, o protas bus ramus.“
Prisiminusi savo pirmąją pažintį su šia medicinos sistema, Eglė nusišypso. „Negalėčiau sakyti, kad ajurveda pradėjau domėtis todėl, kad ji man viskuo tiko. Iš tikrųjų man niekas netiko, – prisipažįsta pašnekovė. – Pajutusi, kad darosi sunku valdytis, kad neturiu energijos, ėmiau ieškoti atsakymų. Protas iš pradžių maištavo, bet pabandžiau gyventi pagal ajurvedos dėsnius ir pamačiau, kad jie veikia.“
Moters gyvenimas pagal vedas
Įdomu, kaip svetimoje šalyje sekasi pritapti Kauneckų vaikams – 17-os metų Emilijai, vienuolikmetei Vilnelei ir devynmečiui Majui? „Vaikai visada prisitaiko lengviau, jie yra labai gajūs. Mokyklose integruotis skiriami tik 3 mėnesiai, o paskui viskas – tik ispaniškai. Ir ką gi, jie puikiai kalba. Aš tik susikalbu, o maniau, kad esu imlesnė kalboms, – sako E. Kauneckienė. – Aišku, ispanų kitoks temperamentas. Lietuvoje mano vaikai atrodė itin judrūs, greiti, emocingi, bet, palyginti su ispanais, yra tikri tyleniai. Iš pradžių skųsdavosi, kad mokykloje ant jų rėkia ir mokytojai, ir vaikai. Ispanams natūralu kalbėti pakeltu tonu.“ Eglei didelį įspūdį daro tai, kad šioje šalyje labai svarbi yra šeima, jos ryšiai. „Bendrauja kelios kartos – vaikai, tėvai, seneliai, dėdės ir tetos. Šeima čia svarbiau už darbą. Atsitiktinai užkalbintas praeivis gali išsitraukti savo šeimos nuotraukas ir dvi valandas pasakoti apie giminaičius. Net paaugusius vaikus į mokyklą lydi ir iš jos pasiima visas būrys: abu tėvai, seneliai... Mes neišmokyti puoselėti šeimos tradicijų. Bandome kuo anksčiau tapti savarankiški. Pagimdai vaikutį ir beveik viena augini. Ispanijoje atžalą augina visa šeima, tad jaunos mamos nesijaučia atskirtos nuo pasaulio. Gal ispanai ir išlepinti, iki 30-ies metų gyvena pas tėvus, bet šie tuo nuoširdžiai džiaugiasi, nes nesijaučia nereikalingi, palikti.“
E. Kauneckienė prisipažįsta, kad ajurveda gerokai pakeitė ne tik jos savijautą, bet ir požiūrį į save, pasaulį, vyro ir moters santykius. „Vedose gana aiškiai apibrėžta, kokios yra stipriosios, o kokios – dailiosios lyties funkcijos. Tai labai palengvina gyvenimą, – sako Eglė. – Šiuolaikinės moterys labai daug iš savęs reikalauja. O jei dar prigimtis ugninė, nori ir uždirbti, ir gerai atrodyti, ir užauginti tobulus vaikus, ir turėti gražius namus, ir savęs vertą vyrą. Visko spėti neįmanoma. Turi atsirinkti, kas svarbiau. „Aš galiu!“ – sako dažna moteris. Jei gali, tai ir daryk, tik paskui nepyk, kad viskas guli tau vienai ant pečių, kad nėra šalia jokio stipraus vyro. Pagal vedas, moteris turi ne daryti pati, o įkvėpti tam vyrą.“ Pasak Eglės, nuolankumas nėra nusižeminimas. Nuolankumas – tai išmintis. „Turi pajusti, kada nusileisti, o kada būti griežtesnei. Kai matai, kad kurį nors šeimos narį reikia palaikyti, padėti, gali ir nevaidinti teisuolės, nekelti konflikto, – vedų žiniomis dalijasi E. Kauneckienė. – Moteris turi būti ne protinga, o išmintinga, ji turi būti kaklas, sukiojantis galvą. Mūsų šeimoje paskutinis žodis visada yra vyro. Ir nepasakyčiau, kad dėl to blogai jaučiuosi, nes tarti paskutinį žodį reiškia ir prisiimti atsakomybę. Anot vedų, moteris turi išmokti gyventi pagal tas galimybes, kurias sukuria vyras.“
Nesiekiame, kad žmonės iškart pakeistų gyvenimo būdą. Tiesiog pasėji sėklą širdyje ir lauki, kas iš jos išaugs.
Eglė sako, kad kai kurios dailiosios lyties atstovės nuo gimimo yra labai moteriškos, bet ji pati, deja, tokia negimė. „Nei gaminau, nei tvarkiausi, jauna buvau gana feministinių pažiūrų, veikli, pasinėrusi į karjerą, – prisipažįsta pašnekovė. – Kad tapčiau tokia, apie kokią rašoma vedose, man reikėjo mokytis daugybę metų. Dabar manau, kad svarbiausias dalykas yra šeima. Jei moteris šeimoje jaučiasi gerai, jai sekasi ir visur kitur. O kai moteris yra laiminga – laiminga ir visa šeima. Tokia tampi, kai nustoji kovoti su savimi, pykti dėl to, kad turi daryti valgyti, auginti vaikus, kai ši veikla tampa žaidimu ir džiaugsmu. Džiaugiuosi, kad galiu savo vaikams skirti daug laiko, kad jie ramūs, pavalgydinti mamos gamintu maistu.“
Kai kurios vedų tiesos mums gali atrodyti gana ginčytinos. Tarkim, teigiama, kad moteris pirmiausia turi būti gera žmona, o tik paskui – gera motina. „Išties, pagal vedas, pirmiausia reikia pamaitinti tėvą, paskui – vaikus. Tai mums, mamoms, nėra lengva, nes tenka nugalėti prigimtinį norą atiduoti atžaloms visa, kas geriausia. Kartais vidumi jaučiu tam pasipriešinimą, bet tokia pozicija irgi turi racionalų grūdą, – sako Eglė. – Kai vaikai mato tėvų pagarbą vienas kitam, seneliams, tai juos ugdo. Pavojinga pernelyg susitelkti į vaiką, padaryti jį visatos centru.“
Negi moteris gali realizuoti savo moteriškumą tik turėdama antrąją pusę? „Jokiu būdu to nesakau, – purto galvą Eglė. – Vyras nėra tavo moteriškumo atspindys. Visai nesvarbu, su kuo gyveni ir ką veiki, vis tiek gali būti moteris ir nekeisti mašinos rato pati. Jei ne tavo vyras, tai kaimynas padės. Moteriškumą galima išreikšti globojant vaikus, senelius, gyvūnus, užsiimant labdara.“ E. Kauneckienė mano, kad tikra moteris neturi užsidaryti tarp keturių sienų. „Esu iš tų, kurioms būtinai reikia išlėkti, – sako ji. – Mano darbas susijęs su hobiu, gyvenimo būdu. Tokia veikla ne alina, o tik dar labiau įkvepia. Blogiau, jei namo grįžti pervargusi, pikta, be jėgų. Sutinku, kad ne visoms gyvenimas susiklosto sėkmingai. Tarkim, esi sunkiai dirbanti vieniša mama. Vis dėlto net ir tokiai moteriai svarbu rasti bent pusvalandį laiko sau – pagulėti vonioje su aliejais užsidegus kvapnią žvakę, paskaityti, pamegzti, apeiti gėles.“
Paklausta, ar atsispiria norui pamokyti paklydėlius teisingo gyvenimo, Eglė nusišypso. „Kiekvienam sutiktam nepamokslauju, su plakatu nevaikštau. Brukamos žinios dažniausiai atmetamos, tai – gynybinė reakcija, – sako pašnekovė. – Jei jaučiuosi lyg gyvas priekaištas, iš tokios aplinkos pasitraukiu, bet jei žmonės klausia, domisi, noriai pasakoju. Žinoma, iškalbingiausias visada yra asmeninis pavyzdys.“
Pagal vedas, moteris turi ne daryti pati, o tam įkvėpti vyrą. Ji turi išmokti gyventi pagal tas galimybes, kurias sukuria vyras.
Trumpai apie došas
Vata. Tai vėjo energija, judėjimas. Šio tipo žmonės yra liekni, smulkūs, fiziškai silpnoki, šiurkščiais garbanotais plaukai, sausos odos, tamsaus gymio. Kūrybingi, aktyvūs, atsidavę, budrūs ir neramūs, jautrūs išoriniams dirgikliams: triukšmui, prisilietimams, kvapams, šviesai. Greitai kalba ir vaikšto, bet greitai ir pavargsta. Miega prastai. Apetitas – silpnas, nepastovus. Rankos ir kojos dažnai šaltos, linkę į vidurių užkietėjimą.
Pita. Ugnis, aistra. Šio tipo žmonės yra gražaus kūno sudėjimo, grakštūs, fiziškai stiprūs, jų oda minkšta, šilta, plaukai švelnūs, linkę anksti žilti ir slinkti, kūno temperatūra kiek aukštesnė nei vidutinė. Yra inteligentiški, aštrialiežuviai, energingi, mėgsta vadovauti, sėkmingai lipa karjeros laiptais, turi aktorinių gabumų, dievina prabangą, linkę į pyktį ir pavydą. Miega gerai, mėgsta skaniai pavalgyti ir išgerti.
Kapha. Žemė, vanduo, pastovumas. Šio tipo žmonės yra tvirto kūno sudėjimo, plačia krūtine, riebia oda, vešliais plaukais, linkę tukti. Jie ramūs, lėti, pasižymi didele ištverme ir jėga, ilgalaike atmintimi, stabilia psichika ir savitvarda. Yra atlaidūs, mylintys, bet taip pat linkę į godumą, savininkiškumą. Apetitas – pastovus, bet virškinimas – lėtas. Miega ilgai ir giliai. Linkę į depresiją.
Svarbiausi kasdienio gyvenimo principai
Nuo ko reikėtų pradėti siekiant suvaldyti savo kasdienio gyvenimo chaosą? Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti savo došą. Tai energija, kurios turite daugiausia. Došų yra trys: vata (vėjo), pita (ugnis) ir kapha (žemė, vanduo). Žmonės gali turėti visų trijų energijų, bet viena paprastai yra dominuojanti. Savo gyvenimo būdą ir mitybą reikėtų reguliuoti taip, kad dominuojančią došą kiek prislopintume.
Dienos režimas. „Žmonės neįsivaizduoja, kokią didelę reikšmę jų savijautai daro tai, kada jie keliasi ir kada gulasi, – sako Eglė Kauneckienė. – Geriausia gultis ir keltis su saule, bet Lietuvoje, kai toks ilgas tamsusis sezonas, tai pritaikyti sunku. Kita vertus, pasak vedų žinovo Olego Torsunovo, jei saulės nematyti, dar nereiškia, kad jos nėra... Pagal ajurvedą, kas keturias valandas keičiasi energinis fonas. Koks vyraus, kai atsikelsi, tokia ir bus diena.“ Naktį nuo 4 iki 6 val. dominuoja vatos energija, tada keltis yra geriausia – visa diena praeis lengvai, su vėjeliu. Vėliau prasideda kaphos laikas. Atsibudus tokiu metu, norisi dar pagulėti, galvą traukia prie pagalvės, visą dieną būni vangus, apatiškas. O štai eiti miegoti vyraujant šiai energijai labai tinka. Todėl užmigti reikėtų iki 22 val. „Aš jau 7-erius metus einu gultis laiku ir jaučiu didelį poveikį savo psichikai. Ji labiausiai ilsisi tarp 10 ir12 valandų vakaro, – sako E. Kauneckienė. – Laiku neatsigulus, gali kamuoti nerimas, depresija, nuotaikų kaita.“ Pagal došų laikrodį verta planuoti ir kitas veiklas. Tarkim, kai vyrauja pita (10–14 val.), virškinamoji ugnis yra stipriausia, tad pagrindinį maistą reikėtų valgyti šiuo laiku.
Mityba. Ajurveda maisto neskirsto į sveiką ir nesveiką. Yra tik tinkamas konkrečiam žmogui ir netinkamas. Tarkim, jei esate vatos došos žmogus, reikėtų save labiau įžeminti kaphos maistu. „Aš ir mergaitės turime daugiau kaphos, valgome daugiau ankštinių, kad būtų oro, apetitas mažesnis, o sotumo jausmas išliktų ilgiau. Vengiame itin sunkaus, riebaus, saldaus maisto, – pasakoja E. Kauneckienė. – Darius ir Majus turi daugiau ugnies, tad valgo nemažai salotų.“ Tiems, kuriems došų sistema dar neįkandama, Eglė siūlo vadovautis bendrais principais. „Svarbiausia suprasti, kad valgis – ne tam tikrų medžiagų rinkinys, o energijos šaltinis. Vienaip jausimės suvalgę maisto, kurio kilmė yra smurtinė, ir visai kitaip, jei jis augo maitinamas saulės, žemės energijos, – sako pašnekovė. – Nemanau, kad vegetarizmas lietuviams netinka. Žmonėms sunku atsisakyti įpročių, todėl jie ieško pasiteisinimo. Mano šeimos pavyzdys rodo, kad subalansuota vegetariška mityba visiškai patenkina mūsų poreikius. Esame ir sveiki, ir energingi.“
Higiena. „Tie, kurie laikosi ajurvedos principų, prausiasi po kelis kartus per dieną. Tarkim, tai daryti rekomenduojama kaskart prieš gaminant valgyti, – teigia ajurvedos mokytoja. – Aišku, Indijoje paprasčiau – nusijuosei skarą nuo klubų ir lendi po dušu. Lietuvoje šaltuoju sezonu sudėtingiau. Vis dėlto bent jau ryte nuprausti visą kūną yra būtina – panaikinsite ne tik naktinį prakaitą, bet ir košmarų, slogių minčių likučius, pasiruošite dienai.“
Pasak Eglės, labai gerai visos energijos subalansuojamos, kai kūnas ištrinamas aliejumi. Žiemą tinkamiausias yra sezamų, nes šildo, vasarą – vėsinantis kokosų. „Ištrynus kūną aliejumi, reikia palaukti, kol jis įsigers, ir tada lįsti po dušu. Nenaudokite jokių dušo gelių ar muilo. Nusiprauskite ir nusivalykite rankšluosčiu, – sako ajurvedos mokytoja. – Pitos došos žmonės aliejumi trintis gali kas antrą dieną, kaphos – kartą per savaitę, o vatos – kasdien. Tai nuramina protą, sudrėkina sausą odą.“
Tarp būtinų higienos procedūrų – ir liežuvio valymas. „Mes to daryti nepratę, o Rytuose tai taip įprasta, kaip mums – valyti dantis, – sako E. Kauneckienė. – Kūnas per naktį valosi, daug teršalų (indai tai vadina „ama“ – nuodais) išeina per liežuvį, tad šis ryte būna apsinešęs. Pagal apnašų kiekį, spalvą, struktūrą galima diagnozuoti ligas. Jei ryte liežuvio nenuvalome, viską nuryjame atgal.“
Nuo kasdienės higienos neatsiejamas ir rytinis tuštinimasis. „Kalbėti apie tai vis dar drovimės, bet šis procesas yra labai svarbus mūsų sveikatai. Jei valgai neišsituštinęs, nuodiji organizmą, – atkreipia dėmesį E. Kauneckienė. – Galima išmokti tai daryti, suformuoti kaip įprotį. Vos atsibudę išgerkite stiklinę šilto vandens su citrinų sultimis. Yra ir specialių laisvinamųjų arbatų, produktų, pratimų. Svarbiausia nesigriebti vaistų, nes tada organizmas praranda gebėjimą reguliuoti šį procesą pats. Aišku, reikia ir laiko. Tai dar viena priežastis keltis anksčiau.“
Masažai. Eglė rekomenduoja bent kartą per savaitę daryti ajurvedinį masažą. „Jis subalansuoja visas tris došas, sužadina kraujotaką, išjudina nervinius taškus, nuramina protą. Be to, prisilietimas – tai fizinė meilės išraiška. Jei profesionalaus specialisto paslaugos per brangios, masažą gali padaryti ir sutuoktinis. Tokia procedūra, net ir netobulai atlikta, bus labai naudinga abiem, – įsitikinusi ajurvedos žinovė. – Tik svarbu naudoti kokybišką aliejų, netepti ant kūno naftos. Blogiausiu atveju galima pasimasažuoti ir pačiam.“
