Prieš 80 metų, 1934 m. sausio 30 d. įvyko eilinis įvykis – susituokė du suaugę žmonės. Galbūt neeiliniai pasirodys jų vardai. Jaunasis – Salvadoras Domenikas Felipas Jasintas Dali. Nuotaka – Jelena Ivanovna Djakonova, ateityje – Gala Dali. Bet nepaisant asmenybių unikalumo, jų santuokos nepavadinsi nei unikalia, nei epochos įvykiu. Todėl, kad jie tuokėsi apie 50 kartų.
Visose ceremonijose veikėjai buvo tie patys. Keisis tik miestai ir šalys. Skonio reikalas – kažkas lankydamasis užsienio šalyje eina į muziejus, kažkas – į parduotuves, o ši porelė traukdavo į bažnyčią. Ne iš pamaldumo, o tam, kad patvirtintų savo šeimyninį statusą. Ar tam, kad surengtų sau dar vieną medaus mėnesį? Ar sukurtų netylančio skandalo atmosferą? Galima pasirinkti bet kokią versiją, o ir savą pridėti.
Atsitikimas su triušiais
Kurdami mitus apie savo gyvenimą šie sutuoktiniai galėjo bet kam nosį nušluostyti. Ir kartu, ir atskirai. Pavyzdžiui, Jelena Ivanovna pavadino save ir Jelena Dmitrijevna. Šiaip sau. Jos motina antrą kartą ištekėjo – štai ir naujas tėvavardis. Pridėkime spėliones, kas gi tikrasis tėvas – Kazanės valdininkas Ivanas Djakonovas ar vis tik maskvietis advokatas Dmitrijus Gombergas, baisiausiai susikrimtęs, kai Lenai konstatavo džiovą.
Neatsilieka ir mažasis Salvadoras, kuo rimčiausiai laikantis save kūdikystėje nuo meningito mirusio vyresniojo brolio reinkarnacija. Ir sukeldavusio mokykloje kruvinas peštynes – dažniausiai be priežasties. O vėliau paskelbusio, kad nusispjauna ant savo motinos. O dar vėliau pareiškusio: „Myliu Galą labiau už motiną, labiau už tėvą, labiau už Pikassą ir netgi labiau už pinigus.“
Bet štai atėjo 1929 m. Kadakesas, Katalonija, Ispanija. Susitikimas. Vakaras. Alyvmedžiai ir mėnesiena. Jelena vyresnė už Salvadorą 11 metų. Ir jos žodžiai: „Mano berniuk, niekada tavęs nepaliksiu.“. Nors tuo metu ji dar buvo poeto Polio Eliuaro žmona. Nuo tada net labiausiai užkietėję anarchistai ir meno priešai tvirtina: „Dali ir Gala – ne vyras ir žmona. Ir juo labiau ne dailininkas ir jo mūza. Jie – vienų smegenų du pusrutuliai.“ Nuo tada du pusrutuliai veikė išvien.
Tiek sinchroniškai, kad galima patikėti rusiškos ir ispaniškos sielų giminystės metafizika. Juk iš tiesų – ir rusai, ir ispanai patyrė svetimšalių įsiveržimą – Ordos ir Kalifato. Abi tautos šioje žiaurioje kovoje išliko, kaip nacijos.
Ir štai rezultatai. Kol dar mažai kam žinomas Salvadoras Dali kartu su režisieriumi Luisu Bunueliu 1929 m. filmuoja paskui išgarsėjusį filmą „Andalūzijos šuo“. Žiaurumo viršūnė – šiame filme miegančiai merginai skustuvu perpjauna akį. O po daugelio metų, kai Gala ir Salvadoras jau buvo ir susituokę, ir turtingi, namuose turėjo daug triušių, kuriuos Dali be galo mylėjo. Tik staiga genialusis vyras mestelėjo žmonai aštrų žodį. Tada rusės žmonos nurodymu triušius papjovė, iškepė ir patiekė vakarienei.
Lyginant su šiuo įvykiu, visos jų skandalingos orgijos, visi meilužiai ir meilužės atrodo nereikšmingi. O juk tokių atvejų buvo daug. Ne veltui Salvadoras sakė: „Leidžiu savo Galai turėti tiek meilužių, kiek ji nori.“
Ledinukas už skruosto
Johno Lennono ir Yoko Ono gulėjimas lovoje nuogiems tokiame fone atrodo kaip vaikų žaidimai. Kaip ir hipių skelbiama laisva meilė. Pabodus orgijoms trise su Dali ir pirmuoju vyru poetu Poliu Eliuaru, taip pat keturiese pakvietus į linksmą kompaniją dailininką Maksą Ernstą, Gala pareiškė: „Gaila, kad anatomija neleidžia man mylėtis vienu metu su penkiais vyrais.“
Dali vadino Galą godžia valkirija, šykščia ruse nuobodyla, o ji, kai Dali paveikslai pigdavo, asmeniškai bėgiodavo po salonus ir galerijas: „Pirkite mūsų išradimą. Nepraeis nė metai, ir praturėsite šio genijaus dėka.“
Kartu su genijumi vyru ją siųsdavo kuo toliau, ilgam. O juk išradimai buvo neprasti. Perregimi manekenai vitrinose. Priklijuojami nagai. Dirbtinės krūtys. Aptakios automobilių gaubtų formos.
Tais pačiais metais panašių dalykų siūlė ir Adolfas, vėliau pagarsėjęs, kaip Hitleris. Naujose, šiuolaikinėse „Mercedes“ ir „Wolksvagen“ formose yra dviejų labiausiai pakvaišusių dalininkų – ispano ir austro, Dali ir Hitlerio idėjos. Tik Salvadorui pasisekė – jam teko pakvaišusi, kaip ir jis, rusė žmona, o kitam – ne.
Dali likimas buvo kitoks nei Hitlerio. Vaikų jis nežudė. Užtai padovanojo jiems ledinuko ant pagaliuko logotipą. Taip taip – ledinuko ant pagaliuko popierėlį sugalvojo Salvadoras Dali. Beje, už tai gavo įdomų atlyginimą. Kasdien iš fabriko jam atnešdavo kibirėlį saldumynų. Genijus eidavo į vaikų žaidimų aikštelę, išvyniodavo ledinuką, aplaižydavo ir mesdavo į smėlio dėžę. Seiles ryjančių vaikų akivaizdoje. Ir taip – kol nelikdavo viso kibirėlio.
Na o Gala mirė, sulaukusi 88-erių. Bet metus prieš jos mirtį įvyko širdį verianti šeimyninė scena. 1981 m. vasarį Dali sekretorius išgirdo pagalbos šauksmą. Dailininko kabinete rado kruviną jo žmoną. Paaiškėjo, kad sutuoktiniai susipyko ir genijus „kiek apdaužė ją lazdele“.
Nevalingai atsimeni paties Salvadoro Dali žodžius: „Mylėti moters visa širdimi neverta. O nemylėti nepavyksta.“
Salvadoras Dali mirė 1989 metais, sulaukęs 84 metų. Vaikų jie nesusilaukė, Gala iš pirmos santuokos turėjo dukterį.
Salvadoro Dali darbai:
