Danguole, kodėl Jūsų biografija prasideda sakiniu: „Gimė Rusijoje, Krasnojarske“?
Jei jau paklausėte, turėsite išklausyti mano tėvų istoriją. Tėtis Kęstutis Balčiūnas gimė Šakių rajone, ūkininkų šeimoje. Linko į literatūrą, rašė eiles. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir dirbo Kidulių progimnazijoje lietuvių kalbos bei literatūros mokytoju. Kai 1948 metais prasidėjo vadinamasis išbuožinimas, jis, dvidešimtmetis, ligota mama ir 14 metų broliukas (tėvas jau buvo miręs) gyvuliniais vagonais buvo ištremti į Sibirą – į Didįjį Ungutą, esantį Krasnojarsko krašte. Tremtiniai lietuviai susitikdavo, stengdavosi ką nors gera padaryti Lietuvos labui, rašė meilės Tėvynei kupinas eiles. Kažkas nutarė, kad mano tėtis kenkia tarybinei visuomenei, už tai jis buvo nuteistas kalėti dešimt metų. Pateko į lagerį – barakus, suręstus palei kalinių tiesiamą Taišeto trasą, nežmoniškomis sąlygomis dirbo statybose, buvo sužalotas, pateko į ligoninę ir, ten dirbusių kalinių medikų apmokytas, tapo felčeriu.
Mano mama Zofija Danutė Venckutė – neturtingos aštuonių vaikų šeimos atžala – gyveno pamiškėje netoli Skaudvilės. Lietuvoje prasidėjus partizaniniam judėjimui, nešdavo partizanams maisto, tvarsčių, vaistų. Kartais naktį, kai aplink nešmirinėdavo stribai, miško broliai ateidavo pavalgyti, nusiprausti. 1950 metais partizanai buvo išduoti ir suimti, mano mama įgrūsta į saugumo požemius Vilniuje. Žiaurūs tardymai truko devynis mėnesius. Ją stengėsi palaužti fiziškai ir dvasiškai, kad išduotų draugus, bet jaunatviškas maksimalizmas, tikėjimas idėja, nusiteikimas prieš okupantus nedidelio ūgio merginai suteikė geležinės stiprybės. Nors prokuroras reikalavo mirties bausmės, karinis tribunolas nuteisė ją 25-eriems metams lagerio ir 5-eriems metams tremties. Iš Lukiškių kalėjimo Zofija-Danutė Balčiūnienė buvo išvežta į Sibirą. 2010 metais apdovanota (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
Kaip Jūsų tėveliai – du politiniai kaliniai – susitiko?
Tėtis, prieš mamą atgabenant į Krasnojarsko kraštą, sapnavo, kad atveža daugiau lietuvių. Moterų ir vyrų barakai buvo atskiri, teritorijos aptvertos aukštomis tvoromis. Kartą mamą ir dar vieną kalinę atvedė plauti prižiūrėtojų kareivinių. Nuėjusios prie šulinio vandens, jos sutiko šulinį kasančius du vyrus, vienas jų buvo mano tėtis. Pakako žvilgsnio, kad dvi sielos susitiktų. Netrukus, mirus Stalinui, režimas sušvelnėjo, buvo leista rašyti laiškus, kai kurie kaliniai galėjo vaikščioti be sargybinių, tad eidami į darbus susitikdavo su kitų kolonų kaliniais. Taip prasidėjo neoficialus moterų susirašinėjimas su netoliese lageriuose kalinčiais vyrais. Mano tėvai įsimylėjo rašydami trumpus laiškučius. Po Stalino mirties tėtį išleido iš lagerio, tačiau tremtis nebuvo panaikinta. Mamai bausmė sušvelninta – 1957 metais ji išleista iš kalėjimo. Tėvai kelis kartus susitiko, persikėlė į Krasnojarską ir tais pačiais metais susituokė. Nedideliame pusrūsio kambarėlyje glaudėsi jiedu, tėčio mama ir brolis. Ir tada į pasaulį atėjome mes. Mano brolis Kęstutis gimė 1959 metais, po metų ir keturių mėnesių – 1960 m. lapkritį – aš. Tėtis baigė farmacijos mokyklą, dirbo vaistų sandėlyje.
Į Lietuvą grįžome 1962 metų vasarą. Kai išlipome Kauno geležinkelio stotyje, tėvai mąstė, kur važiuoti. Prisiglaudėme pas mamos dėdę. Po mėnesio Lietuvos centrinė farmacijos valdyba tėčiui pasiūlė vaistinės vedėjo darbą Kvėdarnoje (Šilalės raj.). Viename didelio namo gale buvo vaistinė, kitame įsikūrė mūsų šeima. Taigi aš ir užaugau toje vaistinėje.
Vaikystė prabėgo tarp vaistų buteliukų, tablečių pakuočių, stiklinių švirkštų?
Mūsų kambariai kvepėjo vaistine. Negana to, kad šeimos ir vaistinės virtuvė buvo bendra, į vieną mūsų kambarį atsiverdavo durys tiesiai iš vaistų salės. Gaunama prekių, tėtis kviečia: „Na, vaikai, einam prekių krauti.“ Labai smagu ir įdomu būdavo ardyti pakuotes, dėlioti vaistų dėžutes, buteliukus į lentynėles, stalčiukus. Nuo penkerių metų žinojau, kur yra kokios tabletės, net pradėjau suprasti, nuo ko jos skiriamos.
Jums, užaugusiai vaistinėje, kelias į mediciną buvo aiškus?
Kvėdarna – mažas miestelis. Tėčio brolis ir keletas šeimos draugų buvo gydytojai. Prisimenu, kartais naktimis kvėdarniškiai belsdavo į mūsų namų langus – prašydavo tėtį nueiti pas ligonį. Žmonės juo pasitikėjo kaip mediku. Anksti pajutau, kad noriu būti gydytoja.
Ar Jums iš karto pavyko įstoti studijuoti medicinos?
Pirmą kartą pritrūko vieno balo. Grįžau, įsidarbinau kolūkyje apskaitininke, kartu dirbau vaikų darželyje muzikos vadove. Beje, vaistinėje dirbau nuo penktos klasės – vasarą išleisdavau atostogų valytoją ir vaistų fasuotoją. Rankos nenusviro – vėl ruošiausi stoti studijuoti medicinos ir įstojau. Pirmame kurse pradėjau lankyti Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblį, grojau kanklėmis, taigi pravertė ir tai, kad baigiau muzikos mokyklą.
Beje, su vaistine susijusi ir mano pažintis su vyru Juozu (dabar – Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto kokybės vadybos profesorius, habil. dr. Juozas Ruževičius, – aut. past.). Baigusi antrą kursą, vasarą dalyvavau Ogrėje (Latvija) vykusioje studentų dainų šventėje. Grįžau namo, tėvai buvo gavę kelialapį į Palangą. Farmacininkai apsigyvendavo Palangos vaistinės palėpėje, bet tėvai nemėgdavo tų išvykų prie jūros, tad pasiūlė man. Pasikviečiau bendrakursę, bendrabučio kambario draugę Violetą. Ir mano vyras paskui ją atsekė iki mūsų ilsėjimosi paplūdimyje vietos. Matyt, tai buvo lemtis. Mudvi visada eidavome į paplūdimį taku nuo vaistinės, o tąsyk Violeta sumanė užsukti į kosmetologijos kabinetą, tad ir aš pakeičiau vietą, kad jai būtų arčiau. Takas suko pro „Žuvėdros“ poilsio namus, kur gyveno Juozas. Paplūdimyje stebiu: nusileidžia nuo kalno Violeta su gražia gėlėta plazdenančia suknele, šviesiais garbanotais plaukais. Aišku, vaikinas nenuleidžia nuo jos akių. Ateina prie mūsų, atsisėda ant smėlio. Violeta – vienturtė, drovi mergina, aš irgi ne iš drąsiųjų, bet man liežuvis labiau atsirišęs. Matau, kad vaikinas prie mano draugės kombinuoja, kviečia ją maudytis. Ta spyriojasi. Tad nieko nelieka – pradedame trise diskutuoti apie chemiją, kad smėlis – silicio oksidas, bet nereaguoja su vandeniu, kitu atveju tektų maudytis silicio rūgšties jūroje... Pasirodo, tas vyrukas – jaunas dėstytojas, neseniai Maskvoje apgynęs technikos mokslų daktaro disertaciją. Susitarėme susitikti aštuntą prie pašto. Pavėlavome pusę valandos. Manėme, nesulauks, bet sulaukė...Visi trys patraukėme ant tilto palydėti saulės, o kitą dieną vėl susitikome, jis pakvietė mane su drauge į kavinę „Šachmatinė“. Netrukus Juozas turėjo išvykti, atėjo į vaistinės palėpę atsisveikinti ir padavė man vizitinę kortelę su savo telefonu ir adresu. Parašiau jam laišką, kad atvažiuoju į Vilnių, bet nesusitikome, nes jis laukė manęs autobusų stotyje, o aš atbildėjau traukiniu. Rugsėjo antrąją grįžtu į bendrabučio kambarį ir randu ant lovos troleibuso talonėlį bei raštelį, esą jį apgavau, bet klaidą galiu atitaisyti – atvažiuoti į pasimatymą prie „Vaikų pasaulio“. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė, o po metų, kai baigiau trečią kursą, susituokėme. Penktame kurse gimė duktė Dovilė, po ketverių metų susilaukėme Rūtos.
Trisdešimt metų dirbate Vaikų ligoninėje – nuo pat jos įkūrimo pradžios. Nepabūgote imtis vienų sunkiausių – gydytojos anesteziologės-reanimatologės pareigų?
Sakoma: „Bijai vilko, neik į girią.“ Taip, anesteziologija-reanimatologija – vienas sunkesnių medicinos barų. Nuo šio darbo ir prasidėjo mano, kaip gydytojos, karjera. Vėliau tapau anesteziologe. Anesteziologas yra atsakingas už paciento paruošimą iki operacijos, jo gyvybėspalaikymą per operaciją, saugų pabudimą po narkozės, saugų ligonio gabenimą į skyrių ir t. t. Pamenu, vaikutis mažas, patyręs galvos traumą, atvažiuoja neurochirurgas daryti galvos operacijos. Staiga pradeda kristi mažylio kraujospūdis, matau, kad neužtenka vienos venos, reikia antros, operuojamasis steriliai užklotas. Sesutė pakelia paklodę, ieško kojos venos. Chirurgas pradeda bambėti: „Ko jūs čia lendate, juk viskas sterilu!“ Sakau: „Jei nesusitvarkysime su kraujospūdžiu, jūsų operacija neteks prasmės.“ Apskritai esame viena komanda. Žinoma, mūsų darbe daug streso, tačiau arba su juo susitvarkai, arba negali dirbti. Kito kelio nėra.
Pastaruoju metu dirbate ir endoskopinių tyrimų kabinete. Gelbstite užspringusius vaikus?
Vaikams daugelis procedūrų atliekamos pritaikius bendrą nejautrą, tad prieš 20 metų besilaukianti kolegė man pasiūlė dirbti endoskopijų kabinete, kur atliekami kvėpavimo takų ir virškinamojo trakto endoskopiniai tyrimai. Mūsų pacientai – nuo pirmųjų gyvenimo dienų iki 18 metų.
Kiekvienas svetimkūnis, patekęs į vaiko kvėpavimo takus, turėtų būti kuo skubiau pašalintas, nes ilgiau užsibuvęs gali sukelti negrįžtamų pakitimų. Budinčio endoskopuotojo ligoninėje nėra, tad prireikus gydytojai kviečiami iš namų. Pamenu, persikraustėme gyventi į Vilniaus priemiestį, automobilio tada neturėjau, mobiliųjų nebuvo. Ekstremaliu atveju ligoninė siųsdavo greitosios pagalbos automobilį atvežti gydytojo. Vieną vėlų vakarą skambina, sako: „Vairuotojas jau pakeliui pas tave.“ Išbėgu į gatvę, laukiu. Automobilio nematyti. Laikas eina, grįžtu namo, skambinu į skyrių: „Kur vairuotojas?“ – „Išvažiavo.“ Pasišviesdama žibintuvėliu vėl lekiu per mišką į kelią. Staiga iš krūmų išlenda keturi vaikinai, sako: „Mergaite, duok užrūkyti.“ Mašinos nė kvapo. Suku namo, skambinu, ryšio su vairuotoju nėra, jis kažkur klaidžioja. Vėl bėgu iki centrinės gatvės. Tamsu, jokio apšvietimo. Sustoja vyrukų pilna mašina, pradeda mane kalbinti. Nors imk ir prašyk, kad nuvežtų iki ligoninės, bet bijau...
Vaikų endoskopiniai tyrimai yra vieni rizikingesnių, nelabai kas šiame kabinete nori taikyti narkozę, nes tai darbas su kvėpavimo takais arba šalia jų, gali įvykti įvairių komplikacijų – sritis gana jautri. Bronchoskopuojant pasitaiko ir komplikuotų atvejų dėl ilgai kvėpavimo takuose užsibuvusių svetimkūnių, galimas ir kraujavimas į bronchų ertmes, gali trikti net gyvybinės funkcijos. Vienam vaikui iš broncho esu ištraukusi net ketverius metus ten tūnojusį svetimkūnį. O kiek riešutų, smeigtukų, smulkių žaislų detalių, kitų į organizmą patekusių daiktų pašalinta! Civilizacijai modernėjant, vaikai pradėjo ryti elektronikos prietaisų pultelių maitinimo elementus, magnetukus ir kt. Baterija, įstrigusi stemplėje, per kelias valandas ją išdegina, na, o į virškinimo traktą patekę magnetukai tarpusavyje sukibdami gali sutrikdyti žarnos sienelės kraujotaką, ją prakiurdyti ir patekti į pilvo ertmę, sukelti peritonitą. Ketverių metų vaikutis prarijo magnetukų. Jų, apžiūrinėdama endoskopu skrandį, matau net penkis – skirtingose vietose. Na, galvoju, bus dabar darbelio. Vieną žnyplėmis nutveriu, o likę keturi sulimpa į grandinėlę. Visus sėkmingai pašalinau.
Kodėl sumanėte įkurti Vaikų skausmo kliniką?
Modernėjant sveikatos priežiūrai, keičiantis požiūriui į vaikų skausmo gydymą, daugėjant lėtinio skausmo atvejų, atsirado poreikis ir mūsų ligoninėje įkurti tokią kliniką. Prie jos įsteigimo savo pažangiu požiūriu į medicinos naujoves labai prisidėjo Vaikų ligoninės direktorius profesorius Juozas Raistenskis ir geranoriška parama Vaikų intensyviosios terapijos ir anesteziologijos centro vadovė docentė Virginija Žilinskaitė.
Anesteziologo duona – ūminio skausmo malšinimas, tačiau pasaulyje vaikų skausmo klinikose dirbantys anesteziologai kartu su psichologais ir fizinės medicinos bei reabilitacijos gydytojais gydo ir lėtinį skausmą. Europos mokslininkų duomenimis, lėtinį – t. y. besitęsiantį ilgiau kaip tris mėnesius ar vis pasikartojantį – skausmą patiria apie trečdalis visų vaikų, o penki iš šimto turi sunkių šios problemos padarinių: neretai kamuoja depresija, socialinė atskirtis, kai kurie net nustoja lankyti mokyklą. Tai trikdo ir įprastą šeimos gyvenimą. Mūsų tikslas – padėti vaikams kontroliuoti patiriamus įvairaus pobūdžio skausmus, pagerinti gyvenimo kokybę. Lėtinis mažųjų skausmas gali būti neapibrėžtas ir suaugusiesiems sunkiai suvokiamas. Net jei vaiko nusiskundimai atrodo nepagrįsti, reikia juo tikėti, ieškoti skausmo priežasties ir vaikui padėti.
Kaip „užsiveda“ lėtinio skausmo mechanizmas?
Paprastai nėra vienos lėtinį skausmą lemiančios priežasties. Yra jų visuma, vadinamosios biopsichosocialinės priežastys, tad ir gydyti reikia visas kartu. Vaikų lėtinį skausmą tyrinėjantis vokiečių mokslininkas profesorius Borisas Zernikowas, pas jį mes ir mokėmės, kalba apie tris minčių spąstus. Pirma, gydydami lėtinį vaiko skausmą, medikai ir tėvai stengiasi rasti vienintelę biologinę priežastį, daugybę kartų kartoja sudėtingus tyrimus, skiria dažnai šalutinį poveikį turinčių vaistų, tačiau veltui. Tėvai nusivilia medikais ir atsiduria aklavietėje. Vaikui skauda, jis negali lankyti mokyklos, bendrauti su bendraamžiais, skausmas stiprėja, vystosi su skausmu susijusi negalia, kai kurie atsisėda į neįgaliųjų vežimėlį. Antra, neradus biologinės priežasties, susikoncentruojama tik į psichologinių priežasčių ieškojimą, kai kurie gydytojai net svarsto, kad vaikas skausmą išsigalvoja, nes nėra jokių objektyvių priemonių jam įvertinti, skausmas – visada subjektyvus. Trečia, požiūris, kad skausmas privalo išnykti bet kokia kaina, taip pat yra klaidingas, nes kartais jo išgydyti nepavyksta, tad lieka išmokti su juo gyventi ir jį kontroliuojant neleisti atsirasti negaliai. Kai skausmas lėtinis, dažniausiai susiduriama su jo įveikimo strategijos stoka. Ne visi vaikai sugeba skausmą įveikti. Skausmo klinikos orientuojasi į tuos pacientus, kurie to nesugeba. Dažnai tiems vaikams skausmą malšinantys medikamentai nepadeda. Čia jau prasideda mūsų, multidisciplininės skausmo gydymo komandos, kompetencija.
Ar paprasta įkurti kliniką, kai tam nėra skiriama pakankamai lėšų?
Pradėjau kurti šią kliniką nuo nulio. Jokio supratimo, kaip ir ką daryti, neturėjau, jokių lėšų tam nebuvo skirta. Ėmiau domėtis, skaityti. Kai tave įmeta į balą, turi kažkaip kapstytis. Dvi savaites stažavausi suaugusiųjų skausmo klinikoje. Suvokusi, kad suaugusiųjų skausmo gydymo principai vaikams netinka, mąsčiau, ką daryti toliau. Privalėjau pamatyti, kaip dirbama pasaulyje. Europoje vaikų skausmo klinikų nėra daug. Pradėjau ieškoti pagalbos internete. Parašiau Tel Avive (Izraelis) esančio Schneiderio vaikų medicinos centro Vaikų anesteziologijos departamento direktoriui, kad norėčiau pasimokyti. Mane ėmėsi globoti Lėtinio vaikų skausmo klinikos vadovė dr. Liudmila Kachko, tris savaites mokė šio centro specialistai. Turėjau galimybę dalyvauti operacijose, stebėti, kaip teikiama aukščiausio lygio medicininė pagalba – nuo organų transplantacijos iki naujagimių operacijų naudojant dirbtinę kraujotaką.
Vien Tel Avivu neapsiribojau. Parašiau Datelno (Vokietija) vaikų ir paauglių ligoninės Vokietijos vaikų skausmo centro vadovui. Jis pasiūlė atvažiuoti visai komandai – man (gydytojai anesteziologei), vaikų fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojui, vaikų psichologui ir slaugytojai. Jau buvau subūrusi Vaikų skausmo klinikos komandą, pati ieškojau ir radau dalį lėšų jos nariams stažuotis. Taigi išvykome keturiese. Vokiečiai mus taip pat labai šiltai priėmė. Minėtame centre per metus apsilanko 1200 pacientų, 200 gydosi stacionare.
Kreipiausi ir į Stokholmo (Švedija) Karolinskos instituto Klinikinių neuromokslų departamento Elgsenos medicinos skausmo gydymo tarnybos vadovą prof. Rikardą Wicksellį, jis taip pat kolegiškai priėmė mūsų pageidavimą pasisemti žinių ir patirties jo vadovaujamoje klinikoje. Dalį šios stažuotės išlaidų apmokėjo Vilniaus universitetas pagal „Erasmus“ mainų programą. Taigi savo iniciatyva įgijome labai vertingos praktinės klinikinės patirties ir žinių pačiose geriausiose Europos vaikų skausmo klinikose.
Vienas mūsų skausmo klinikos tikslų – pakeisti Lietuvos vaikų gydytojų požiūrį į lėtinio skausmo gydymą. Skaitau gydytojams paskaitas šia tema, stengiuosi propaguoti multidisciplininį požiūrį į lėtinio vaikų skausmo gydymą.
Didžiąją dalį mūsų gydomų pacientų sudaro pirminiais lėtiniais galvos skausmais besiskundžiantys vaikai. Nuo šių metų esu atsakinga ir už paliatyvių ligonių slaugos ir gydymo organizavimą mūsų ligoninėje. Įkūrėme dar dvi papildomas paliatyviosios pagalbos palatas vaikams, sergantiems sunkiomis neurologinėmis ir kitomis progresuojančiomis ligomis, pradėjome teikti paliatyviosios pagalbos paslaugas ventiliuojamiems, dėl įvairių priežasčių patiems kvėpuoti negalintiems vaikams.
Laisvalaikiu iš užsienio kalbų verti skausmo klausimynus, skausmo dienoraščius, pacientams skirtus filmus, nepaisydama darbo valandų trauki iš mirties nagų paliatyvius, vilties neturinčius ligoniukus... Kas nors gal pasakytų: „Kam tau viso to reikia?“ Niekada negali nurašyti vaiko, nes kartais būna ir stebuklų. Vaikų gyvybinės galios – stebuklingos. Gydytojo profesiją dažnai renkasi idealistai, empatiški žmonės. Jei neturi natūralios atjautos dovanos, į šią sritį geriau ir nesukti.
Svarbu įprasminti save darbe, bet svarbu ir jaustis laimingai asmeniniame gyvenime, tiesa?
Kai dukros išėjo gyventi savarankiškai, atsirado daugiau laisvo laiko, pajutau lyg kažkokią būtinybę save realizuoti kokioje nors naujoje srityje. Ir tai pavyko padaryti dirbant Vaikų skausmo klinikoje. Manau, man sekasi pasiekti kokybiško gyvenimo darbe ir šeimoje balansą. Esu pratusi daug dirbti – kūrėme buitį, namus. Po darbo mėgstu pasikapstyti savo gėlynuose, bet mintimis vis tiek esu su savo ligoniukais. Vaiko skausmas persmelkia gydytojo sielą, sergantis mažylis tampa tavo dalimi, tu jo niekada nebegali pamiršti. Su vyru dažnai vykstame į užsienį. Nemažai pasaulio pamatyta, įdomiai bendrauta su įvairių kultūrų akademine visuomene, tačiau net ir tada, kai esu kitoje pasaulio pusėje, mąstau apie savo ligoniukus. Na, o ypatingo džiaugsmo suteikia mūsų dukrų Dovilės (kompanijos „Tele2“ finansų analitikė) ir Rūtos (Vienos ekonomikos ir verslo universiteto mokslininkė tyrėja ir marketingo dėstytoja) sėkmė, bendravimas su anūkėmis Aimėja ir Auguste.
