Papasakoja, kuriuos buvo išsiuntusi pasimokyti į Suomijos ar Italijos universitetus. Neįtikėtinas mokslinės ir edukologinės veiklos aukštumas pasiekusi moteris yra penkių vaikų mama, visi baigė po porą universitetų – Lietuvoje ir užsienyje.
Trumpai
* Valentina Dagienė yra paskelbusi per 200 mokslinių ir tiek pat metodinių darbų, parašiusi daugiau kaip 60 informatikos vadovėlių ir mokomųjų knygų.
* Vykdo eksperimentinės plėtros darbus (vadovavo jau daugiau nei 30 įvairių projektų).
* Rūpinasi informatikos mokymu bendrojo ugdymo mokyklose; daugybę metų organizuoja mokinių informatikos olimpiadas ir konkursus.
* Yra dviejų tarptautinių mokslo žurnalų – „Informatics in Education“ (skirtas informatikos mokslininkams) ir „Olympiads in Informatics“ (informatikai gabiems vaikams ugdyti) – steigėja, vyriausioji jų redaktorė.
* 2004 metais inicijavo informatikos ir informatinio mąstymo tarptautinį konkursą „Bebras“.
* Drauge su bendraautoriais parengė „Enciklopedinį kompiuterijos žodyną“, parašė „Aiškinamąjį kompiuterijos terminų žodyną“.
Neseniai pelnėte Europos informatikos asociacijos apdovanojimą už Tarptautinio informatikos ir informatinio mąstymo konkurso „Bebras“ idėją ir plėtrą. Prieš dvylika metų, kai sumanėte šį konkursą, ar tikėjotės tokios sėkmės, kad prisijungs penkiasdešimt pasaulio šalių?
Daug metų dirbau su informatikai gabiais mokiniais, rengiau olimpiadas. Beje, gabūs vaikai yra piramidės viršūnė, o dėmesio reikia skirti visiems moksleiviams. Kilo linksmo konkurso idėja, norėjau vaikams parodyti, kokia įdomi gali būti informatika. Iš pradžių į mano projektą žiūrėta skeptiškai. Kadangi Lietuvoje organizavau Baltijos šalių matematikos olimpiadą, o į ją atvykdavo po šešis gabiausius mokinius ir jų vadovai iš vienuolikos šalių, buvo gera proga šią idėją paaiškinti. 2006 metais į konkursą „Bebras“ įsijungė estai, lenkai, olandai ir vokiečiai. Kasmet dalyvių daugėjo, o 2015 metais jų buvo gerokai daugiau nei milijonas iš 50 šalių. Aktyviausi – Prancūzijos (340 tūkst.) ir Vokietijos (250 tūkst.) moksleiviai.
Dabar mokomasi kitaip: pirma tyrinėji, jei nesiseka, gali paskaityti, draugo paklausti. Mokymosi procesas yra pasikeitęs iš esmės.
Ar pati rengiate konkurso užduotis?
Kai pradėjome organizuoti konkursą, daugiau dėmesio skyrėme kompiuteriniam, algoritminiam mąstymui. Dabar kalbame apie Tarptautinį informatikos ir informatinio mąstymo tinklą. Pirmasis konkurso etapas vyksta vieną „Bebro“ savaitę. Gruodžio 19 dieną Lietuvoje rengiama konferencija, apdovanojami nugalėtojai, vyksta susitikimai su mokytojais. Yra daug įvairios veiklos, rūpesčių dėl apdovanojimų, nemažas kasdienis srautas laiškų ir t. t. Nepajėgčiau viena sudaryti uždavinių, reikia atsižvelgti ir į kultūrinius skirtumus, skirtingas šalių patirtis. Mano sumanymas buvo sujungti įvairių šalių protus, kurie gali generuoti įdomius, modernius uždavinius. Taigi mes, mokslininkai, džiaugiamės ne vien mokiniais, bet ir vieni kitais, vieni iš kitų mokomės kurdami uždavinius. Daug metų organizavau profesūros sąskrydžius Lietuvoje. Pavasarį susitinkame, sumetame visus sukurtus uždavinius į vieną katilą. Iš kiekvienos šalies atvyksta po kelis atstovus (iš Japonijos, Malaizijos, Taivano kasmet sulaukiame net po keturis svečius), aptariame, apmąstome, atsižvelgdami į reitingą, išrenkame pačius geriausius, įdomiausius uždavinius. Regis, mažas dalykėlis, bet sukurti užduotis, ypač dabar, kai į konkursą įtraukėme ir pradinių klasių mokinius, nėra paprasta. Uždavinys turi būti patrauklus, žaismingas, interaktyvus, lydimas animacijos...
Lietuvoje pagrindinė kliūtis – technologijų trūkumas?
Mūsų valdžios vyrai nemąsto. Lietuvoje kultūra ir švietimas velkasi paskui biudžeto uodegą. Prieš mėnesį buvau pakviesta į Pietų Korėją skaityti plenarinio pranešimo. Korėjiečiai kalbėjo apie tai, kaip jų šalis vos per kelias dešimtis metų tapo viena elektronikos ir informacinių technologijų lyderių. Po karo Pietų Korėjos vadovai iškėlė du prioritetus – švietimo ir technologijų. Jos sėkmės paslaptis yra sėkmingas šalies modernizavimo ir tradicinių dvasinių vertybių pripažįstant švietimo ir išsilavinimo svarbą derinys. Pietų Korėja užima 5 vietą pasaulyje pagal mokslinių tyrimų finansavimą (tyrimams skiriama daugiau nei 3 proc. BVP). Pagal procentinį rodiklį lenkia JAV ir pirmaujančias Europos šalis. Pietų Korėjos moksleiviai tarptautinėse tyrimų, fizikos, matematikos, informatikos olimpiadose nuolat užima pirmaujančias vietas.
Taigi švietimas yra labai svarbus šalies klestėjimo veiksnys, o Lietuvoje kažko vis trūksta, švietimui – paskutiniam – numetama, kas lieka. Man dėl to skauda širdį. Uždaras ratas: užsiauginame tokius politikus, kurie nesupranta, kaip reikia tvarkytis šalyje. Lietuvos mokyklose yra beviltiškai seni kompiuteriai. 2015-aisiais „Bebro“ konkurse dalyvavo per 500 (daugiau nei pusė) šalies mokyklų, 25 tūkstančiai mokinių nuo 8 iki 18 metų. O technika mokyklose – dešimties metų senumo. Baisu.
Mūsų problemos – galvose. Jei galva dirba gerai, viską susitvarkai.
Kuo pasidalijote Pietų Korėjoje vykusiame kongrese?
Skaičiau du pranešimus. Vienas – apie informatinį mąstymą, kaip jį ugdyti pateikiant spręsti nedidelius, patrauklius uždavinius, organizuojant tų uždavinių sprendimo konkursus ir pan., paskleidžiau žinią apie informatinio mąstymo konkursą „Bebras“. Mat dauguma kongreso dalyvių buvo ne švietimo specialistai, o kompanijų, įmonių vadovai. Taigi jie sužinojo, kad yra toks moksleivių informatikos ir informatinio mąstymo tinklas. Visame pasaulyje reikia jaunų žmonių, kurie išmanytų technologijas, sugebėtų jas kūrybiškai taikyti, modernizuoti ar patys kurtų naujus įrankius. Pasaulinės kompanijos tokių ieško. Taigi gabius vaikus pritraukiame įdomiais uždaviniais, mokome moksleivius informatikos, programavimo pradmenų, o kompanijų vadovai konkurse „Bebras“ gali rasti jaunų talentų, norinčių dirbti šioje srityje. Pietų Korėja labai domisi švietimu, ypač – pradinio ugdymo, tad kitame pranešime kalbėjau apie informatikos mokymo patirtį Lietuvoje, apie siūlymą informatinį ugdymą pradėti pradinėse klasėse.
Kodėl „Bebras“?
Pasaulyje madinga konkursus pavadinti gyvūnų vardais. Matematikai turi „Kengūrą“, galvojau, koks Lietuvos gyvūnas tiktų? Negi gandru ar kregždute vadinsi. Suomijoje, eidama iš vienos konferencijos palei ežerą, pamačiau bebro užtvanką. Pamaniau, koks darbštus, atkaklus gyvūnas, turi tikslą pasistatyti namus, užsitvenkti vandenį, dantimis nugraužia storiausius medžius! Taip ir pavadinau. Juokiamės, kad visų šalių konkurso dalyviai išmoko bebrą vadinti lietuviškai. Man ne vienas profesorius šypsodamasis prisipažino: „Tapau žinomas šalyje dėl bebro, o ne todėl, kad dėstau universitete ir esu mokslininkas.“
Informaciniai karai, terorizmas persikelia į interneto erdvę. Tai – sunkiai kontroliuojami tyrai. Džinas paleidžiamas iš butelio, o jam suvaldyti reikia ypatingų protų?
Manau, priešybių kova vyksta visą laiką. Žmogus nuolat su kuo nors kaunasi. Esame kilę iš gyvūnų, nors turime ypatingą protą. Kita vertus, kovojame vis intelektualiau. Kartais net neaišku, dėl ko. Gerai, jei darome tai norėdami pasiekti svarbių rezultatų ar įgyvendinti gerą idėją. Būna, kovojame šiaip sau, kad nustumtume kitą. Mes, žmonės, turime įvairių ydų, kita vertus, kovotojo genas padeda išlikti, išbūti, išgyventi. Nėra vien juoda ar balta.
Stebime reiškinį – dvejų metų vaikas dar nemoka gerai kalbėti, tačiau puikiai orientuojasi išmaniojo telefono sistemoje.
Tai normalu. Yra lengviau pamėgdžioti, tie įrankiai patogūs, tyrinėjant galima gana greitai suprasti. Mano kartą pirma mokė skaityti, įgyti žinių, o tik tada leisdavo tyrinėti. Dabar mokomasi kitaip: pirma tyrinėji, jei nesiseka, gali paskaityti, draugo paklausti. Kai kas nesuvokia, kad mokymosi procesas yra pasikeitęs iš esmės. Jau yra kitaip. Nesakau – nei kad gerai, nei kad blogai, tiesiog yra kitaip. Amžinos lieka tik žmogiškosios vertybės.
Mano laikais merginos netrokšdavo mokytis matematikos. Kaip yra dabar? Informatika – patrauklesnė sritis?
Pernykštė statistika rodo, kad pusė „Bebro“ dalyvių yra mergaitės. Taivano mergaičių šiame konkurse dalyvauja net 53 proc. Taigi „Bebras“ pritraukia ir moksleives, nors šiaip mergaitės baidosi programavimo, informatikos. Gal tiesiog trūksta informavimo, kad informatika – ne tik komandų kūrimas palinkus valandų valandas prie kompiuterio. Yra įvairių patrauklių darbų, daug kur reikia įžvalgaus moters proto, ypač projektuojant socialines sistemas, naujus kompiuterinius įrankius. Lietuvoje penktų–aštuntų klasių mergaičių ir berniukų konkurse „Bebras“ dalyvauja po lygiai, o vienuoliktokių ir dvyliktokių perpus mažiau.
Vaikai auga patys kaip gėlės. Svarbu laiku palaistyti, šiek tiek pasirūpinti. Per daug nepamokslauti, neskriausti, neužsėsti, leisti jiems savaip bujoti, pasigrožėti, ir... viskas.
Kai mokiausi Vilniaus universitete taikomosios matematikos, informatikos atskirai dar nebuvo. Nepasakyčiau, kad mūsų buvo mažai. Mėgstu rašyti. Būdama vienuoliktokė, respublikinėje matematikos olimpiadoje laimėjau pirmąją vietą, o literatūros konkurse – trečiąją. Tada ir nusprendžiau studijuoti matematiką. Be to, esu iš politinių tremtinių šeimos, nelabai ką ir galėjau rinktis. Durys į teisę ar kitokius socialinius mokslus tokiems buvo užvertos. Universitetą baigiau raudonu diplomu, bet man neleido pasilikti dėstyti. Gerai, kad buvo mokslinių institutų.
Gimiau Kuibyševske. Mama su močiute į gimtinę grįžo 1956 metais. Tadžikijoje joms išdavė pasus ir pasakė: „Važiuokit, kur norit, tik ne į Lietuvą.“ Mamos broliai išvyko į Sibirą ir į Moldaviją, o močiutė kirto žemaitiškai tvirtai: „Vežkit mane į Lietuvą! Niekur kitur aš nevažiuosiu!“ Žinau, kad kai grįžome, mūsų ilgai neregistravo. Nors gerai skaičiau, priimti į pirmą klasę nenorėjo. Jei nesi priregistruota, vadinasi, neegzistuoji. Atsimenu, į mūsų namus patikrinti nuolat ateidavo milicininkų, vis klausinėdavo: „Kodėl neišvažiuojat?“ Baigiau Varnių vidurinę mokyklą.
Sukūrėte gausią šeimą, padarėte puikią mokslininkės karjerą. Kaip pavyko suderinti tokius, regis, nesuderinamus dalykus – penkių beveik pametinukų auklėjimą, namų ūkį, informatikos mokslą, edukologiją?
Buvo manančiųjų: „Turi penkis vaikus, tai kokia gali būti mokslininkės karjera.“ Kantriai dirbau savo darbus, nekreipiau dėmesio į tai, kas ką šneka. Keldavausi ketvirtą, rašydavau, kol vaikai miega. Kai jie augo, parašiau per 30 knygų. Nueini skalbti vystyklų, skalbdama ir sugalvoji uždavinių. Esu užsispyrusi. Mano dienos suplanuotos, vakare prieš užmigdama aiškiai apgalvoju kitą dieną, turiu savaitės, mėnesio planus. Reikia save disciplinuoti. Labai smagu daryti kelis darbus iš karto.
Kelionės yra puikus būdas išvalyti galvą nuo rutininių minčių, tada atsiranda vietos naujoms idėjoms. Susikraunu kuprinę ir viena leidžiuosi į kelionę.
Ar Jums kas nors namuose padėjo?
Nelabai kas galėjo padėti. Vyras – taip pat matematikas, tik inžinerinės pakraipos. Buitis mažiausiai kelia rūpesčių, jei tinkamai organizuoji darbus. Mūsų problemos – galvose. Jei galva dirba gerai, viską susitvarkai. Kai ką gal ir reikia išmokti, tad dešimt metų mokaisi, o paskui reikalai slysta savaime. Ir valgyti gali paprastai daryti. Stebėdama savo kolegas suomius galvoju, kodėl prieš 20 metų nežinojau, kad pusryčiai paruošiami per penkias minutes. Užsipylei pienu avižinius dribsnius, kavą – vandeniu ir eini.
Norint pamaitinti šeimyną, vis tiek tenka suktis prie puodų.
Be reikalo daug ką virdavome. Olandų kartos užaugo valgydamos sumuštinius. Mano anūkas darželį lanko nuo trijų mėnesių. Šilta vakarienė pateikiama 18 valandą. O dieną – jokių virtuvėlių, tik sumuštiniai ir, žinoma, vaisiai. Kai organizuojame „Bebro“ šventę, sukame galvas, kaip tuos vaikus pamaitinti. Olandai sako: „Kiekvienas atsineš po sumuštinį. Ir po butelį vandens.“ O Suomijos mokyklose visada patiekiamas nemokamai šiltas patiekalas. Kiekviena valstybė tvarkosi savaip. Svarbu rasti savo kelią. Pagalvoju, kad mes jo daugelyje sričių neturime. Mėtomės nuo amerikoniško modelio prie prancūziško, bandome lipdyti skandinavišką ir vokišką drauge. Tą patį gali pasakyti ir apie šeima: turi tam tikrą kelią ir juo eini. Buitį galima supaprastinti.
Gal buities darbus vis dėlto nuveikia vyras?
Mūsų kartos vyrams nebuvo madinga suktis virtuvėje. Aš tiesiog moku organizuoti darbus ir problemų dėl to nekeliu. Jei ketinu rašyti straipsnį, einu valyti dulkių, tvarkyti namų, tai darydama sugalvoju, ką rašyti, o tada atsisėdu ir parašau.
Kai grįždavote nuvargusi, namuose laukdavo garuojanti vakarienė?
Pirmiausia niekada taip nepavargstu. Būna, kad reikia penkių minučių atsikvėpti. Tada nusnaudžiu ir vėl galiu dirbti. O šiaip grįžtu pakylėta, patenkinta, nes darbas man yra malonus. Džiaugiuosi, kai galiu kitokia veikla šiek tiek užsiimti, pasitvarkyti, gaminti, bet paprastai po valandos vėl sėdu prie straipsnio ar skaityti knygos. Dabar gyvenimas lengvas, namuose liko tik vienas sūnus. Kiek noriu, tiek dirbu.
Papasakokite apie savo vaikus.
Vyriausioji Girstautė, ji gimė 1980 metais, yra medikė, medicinos mokslų daktarė. Baigė Vilniaus ir Groningeno (Olandija) universitetus, dar studijavo Bergeno (Norvegija) ir Kuopio (Suomija) universitetuose. 2010-aisiais apgynė daktaro disertaciją, moka devynias kalbas, šiuo metu dirba Groningeno universitete. Eigminas gimė 1983 metais, studijavo VU informatiką, Bolcano universitete (Italija) baigė magistro studijas. 1988-aisiais gimęs Sirvydas mokėsi VU matematikos ir draudimo, studijavo Beirute (Libanas), Amerikos universitete, Roterdamo (Olandija) universitete baigė magistrantūrą. Vilgailė, ji gimė 1990 metais, yra fizikė, baigė Oksfordo universitetą, šiuo metu – Lundo universiteto (Švedija) doktorantė. Tolmantas gimė 1994 metais, studijuoja Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, pagal Erasmus programą važiuos pasimokyti į Bratislavos universitetą. Smagu, kad jie rado savo vietas, turi savo gyvenimus ir savo kūrybą.
Visi dažniausiai susitinkame per Kūčias. Berniukai dirba Lietuvoje, o mergaitės kol kas išskridusios. Turiu vieną anūką Jorį Narimantą Ghizzoni, – vyriausioji dukra yra ištekėjusi už italo, biochemijos mokslų daktaro, laukiasi antro vaikučio.
Sakoma, kad, norint ką nors svaraus padaryti, reikia išeiti iš komforto būsenos.
Sūnūs labai gerai gamina. Eigminas yra įvaldęs sušių meną, aš jų paruošti nemokėčiau.
Kaip suvaldėte savo gražią kompaniją, išugdėte dorus žmones?
Nežinau. Reikia ne sėdėti ir laukti, o veikti. Neturiu kantrybės aiškinti: „Susitvarkykit kambarius.“ Norit tvarkykit, norit – ne, bet aš pati imu ir sutvarkau. Vaikai auga patys kaip gėlės. Svarbu laiku palaistyti, šiek tiek pasirūpinti. Per daug nepamokslauti, neskriausti, neužsėsti, leisti jiems savaip bujoti, pasigrožėti, ir... viskas. Vaikai lankė visokias muzikos ar sporto mokyklas, aš diegiau tokį principą: jei pradėjai darbą, turi bent pusę metų lankyti, nemesti, kitaip nesužinosi, ko iš tiesų nori.
Vaikai dabar kartais pasijuokia, kad esu per daug įsigilinusi į savo darbus ir jų tarsi nepasigendu. Aš labai mėgstu savo darbą, ir viskas. Matyt, reikia priimti vieniems kitus tokius, kokie esame. Ir dabar vyriausia dukra kartais gaudo mane skaipu, sako: „Tau doktorantai svarbiau negu mes.“ – „Be abejo, už doktorantą esu atsakinga, o jūs jau užauginti.“ Dabar man rūpi pasirengti septyniolikos šalių informatikos atstovų susitikimui Bulgarijoje, grįžusi Lietuvoje šeštą kartą organizuosiu tarptautinį doktorantų konsorciumą, šį įsteigiau informatikos inžinerijos ir edukologijos doktorantams. Kasmet įtraukiu ir nemažai užsieniečių, kad nevirtume savo sultyse.
Kas Jums buvo sunkiausia, kai augo vaikai?
Neatsimenu, pamiršau. Mes norėjome didelės šeimos, o kai ko nors nori, niekas negali sutrukdyti. Reikia džiaugtis tuo, kas yra šiandien, ką dar gali nuveikti. Galvoju, ką 2016 metais darysiu, planuoju keliones, su viena doktorante organizuojame seminarą Tailande, reikia ieškoti finansavimo...
Netikiu, kad yra žmonių, kurie gyvenime nebūtų patyrę sunkumų. Tai – tarsi kopimas į kalną: lipi, lipi, labai sunku, bet viršūnė traukia it magnetas. Praėjusią vasarą su Eigminu ir jo žmona Laura keliavome po Peru. Labai džiaugiausi, kad dalį kelionės buvome kartu. Ėjome Maču Pikču kalnynu, man skaudėjo nugarą, tai sūnus kuprinę nešė. Nuo Kolkos kanjono kopėme du kilometrus. Buvo žiauriai sunku, akmenys slysta, karšta, oro trūksta, galvojau, neįlipsiu, koks kipšas mane čia nešė, bet užsibrėžei tikslą, pasiek. Ir įkopiau. Taip ir žmogaus gyvenimas: čia įkopi, čia nusileidi. Mano devizas: „Yra sunku, sukąsk dantis ir daryk, – ateis prošvaistė. Ir neprisimink sunkumų. Tik pamokas.“
Namai ištuštėjo. Ar nepasiilgstate jaukaus šurmulio?
Niekada nejaučiu tuštumos, visada turiu ką veikti. Klausiate, ar skiriu laiko vakarais pasikalbėti su vaikais skaipu. Ne taip jau dažnai. Dirbu iki nakties, o ir vaikai labai užsiėmę. Norint ką nors pasiekti, reikia griežtai save disciplinuoti. Sirvydas – tikslus kaip šveicariškas laikrodis. Minėjome jo gimtadienį, pasakė, kad galės pabūti pas mus valandą ir 25 minutes. Viskas. Pradėjo skaityti ketverių metų, į mokyklą iškeliavo penkerių. Pusseserė prisiminusi juokėsi: „Matau, stovi pyplys knygyne, skaito knygą. Klausiu: „Ar įdomi?“ – „Įdomi.“ – „Duosiu litą, nusipirk tą knygą.“ – „Turiu litą. Kam pirkti, aš ją per pusvalandį perskaitysiu.“
Ar supykstate kada nors ant savęs, studentų?
Oi, ne, nėra ko pykti ant žmonių! Jei ką nors ne taip padarė, numoji ranka, ir tiek. Arba sakau: „Nesitikėjau to iš tavęs, bet ką darysi, yra, kaip yra.“ Būna akimirkų, kai ant savęs supykstu, galvoju, po galais, kodėl čia viskas nesiseka, bet... kaip nors išsikapstysiu.
Sūnūs juokiasi, kad man darbas – ir įdomus užsiėmimas, ir poilsis. Nes tiek yra įdomybių! Norisi kai ką nuveikti švietimo labui, mąstau, kaip privilioti į Lietuvą daugiau užsienio mokslininkų, smagu iš kitų pasisemti ir pačiai pasidalyti. Imi perprasti kultūrų skirtumus. Neseniai buvo atvykę du profesoriai iš Taivano. Klausaisi jų ir suvoki Konfucijaus mokymo esmę – pagarba žmogui, žodžio laikymasis...
Ugdydama informatinį mąstymą esate uždėjusi ranką ant ateities pulso.
Norėčiau pasiekti daugiau. Informacinėmis technologijomis naudojamės visi. Šiandien trejų metų mažyliui nebereikia aiškinti, kaip išmaniajame telefone rasti žaidimų, atsisiųsti filmukų. Vaikai tiesiog gimsta tai žinodami, bet mes turime galvoti apie specialistus, kurie kurs informacines technologijas. Viena vertus, informatinis mąstymas yra kūrybinis procesas. Kita vertus, bet kokio uždavinio sprendimas yra informatinis mąstymas. Jei man reikia išspręsti problemą, turiu galvoti, kad jos visos jau yra sprendžiamos taikant informacines technologijas. Tarkim, reikia iškarpyti servetėlę. Galvoju, kur internete ieškoti pavyzdžių, gal yra prietaisas, kuris iškirps, gal yra šablonų, kurių galiu atsisiųsti, o yra juk ir trimačių spausdintuvų. Studentams sakiau, ko laukiu: kad nereikėtų nešiotis monitoriaus. Pagalvoju, ir prieš akis išvystu ekraną, matau programas ir dirbu.
Kaip fantastiniuose filmuose?
Na, ne visai fantastiniuose. Tai turėtų atsirasti gana greitai. Jau žiūrime filmus 2D, 4D, 5D formatu. Trimačiai spausdintuvai nebėra labai brangūs. Susimodeliuoji papuošalą, įdedi kokios nori medžiagos, išsispausdini ir turi. Dantis gi išspausdina ir įstato. Informatinis mąstymas turi padėti išspręsti visas problemas.
Kur mus nuves aukštosios technologijos?
Tikėkime, geresnio gyvenimo link. Tarkim, apie šaldytuvą ar kitą įprastą namų ūkio prietaisą nemąstome kaip apie išradimą, mums tai – normalūs daiktai. Kyla klausimas, kaip užtikrinti vienodą galimybę jų įsigyti, kaip pasiekti panašią turtinę lygybę. Technologijos mus verčia daugiau mąstyti, o tai gerai. Gal išmoksime efektyviau dirbti, svarbiausia – kad visiems būtų geriau gyventi, kad mažėtų atotrūkis tarp vargšų ir turtuolių. Aukštosios technologijos suteikia žmogui daug galimybių, svarbu, kad tinkamai jas panaudotume.
Kelionių nuotraukas laikote interneto erdvėje. Ar mūsų erdviniai archyvai saugūs?
Taip, archyvai bus kitokie – daug didesni nei popieriniai. Saugesnės yra debesų technologijos nei apčiuopiami popierynai. Žinoma, turi būti patikimi serveriai, juos reikia atidžiai prižiūrėti. Man svarbu mokyti, ugdyti šios srities profesionalus, kad dirbtų atsakingai, darytų viską taip, kaip reikia.
Išmaišėte pusę pasaulio. Iš kur klajoklės siela?
Kelionės yra puikus būdas pailsėti, išvalyti galvą nuo rutininių minčių, tada atsiranda vietos naujoms idėjoms. Susikraunu kuprinę ir viena leidžiuosi per Šri Lanką, Japoniją, Kambodžą, Tailandą, Siriją, Libaną, Jordaniją, Peru... Į pietines šalis geriau važiuoti žiemą. Šią vasarą buvau Mongolijoje, – svilinantis karštis! Apsistoju nedideliuose žygeivių pamėgtuose viešbutukuose. Galima nakvoti ir šeimose. Mėgstu nuklysti ten, kur neveda turistiniai maršrutai – į Šri Lankos griuvėsius, atokius Japonijos kaimelius, siauras Beiruto gatveles. Džiaugiuosi, kad vaikai paveldėjo mano klajoklišką dvasią.
Malaizijoje, Sirijoje rašiau dienoraščius, šalis, kuriose lankausi, fotografuoju. Mėgstu tai daryti. Kartais kuriu nuotraukų kolekcijas, man patinka fiksuoti detales, pavyzdžiui, stogų ornamentus, elektros laidų raizgalynes, augalus, gėles... Jei tik turiu laiko, galiu kelias dienas nuo ryto iki vakaro vaikščioti ir stebėti. Man įdomu viskas, net tai, kaip žmonės stovi, laukia. Galėčiau parašyti kelionių knygų, bet šis darbas per daug malonus, o didelių malonumų leisti sau kol kas nenoriu. Turiu dar nemažai ką nuveikti mokslo, švietimo srityje. Sakoma, kad, norint ką nors svaraus padaryti, reikia išeiti iš komforto būsenos.
