Paryžiaus gatvėse
Pablo Picasso gimė 1881 m. ispano mokytojo Jose Ruiso Blasco šeimoje (vėliau Pablo pasiėmė motinos pavardę). Jose stipriai domėjosi daile, bet sustojo ties mėgėjiškais piešiniais, papuošusiais namus. Nepaisant to, tėvas nuoširdžiai tikėjo, kad dailininko talentą sūnus paveldėjo būtent iš jo. Kitokių talentų berniukas neturėjo. Net baigdamas mokyklą Pablo sunkiai skaitė ir vos vos atlikdavo paprasčiausius aritmetikos veiksmus.
Užtai jo piešiniai sužavėdavo kiekvieną, kas juos pamatydavo. Supratę, kad vienintelė sritis, kurioje sūnus galėtų kažko pasiekti, – dailė, tėvai išsiuntė sūnų mokytis piešti į geriausią mokymo įstaigą Ispanijoje – Madrido San Ferdinando karališkąją akademiją. Užsispyrėlis Pablo joje mokėsi neilgai – greitai metė akademiją ir išvyko užkariauti Paryžiaus, manydamas, kad tik šiame bohemiškame mieste sugebės ištobulinti savo gebėjimus. Jaunas dailininkas išsinuomojo Ravignan aikštėje kambarį sename rūsyje be šviesos ir šilumos.
Jau pirmą dieną jis pasistengė priblokšti kaimynus savo originalumu – apsirengė darbininko kostiumą ir raudonus marškinius su baltais žirniukais. Šį kostiumą užbaigė ispaniški sandalai su virviniu padu. Tiesa, paaiškėjo, kad kaimynai aplenkė jaunąjį provincialą – jų apdarai buvo dar keistesni ir absurdiškesni.
Visgi kai ką Picasso sužavėjo – jauna dailininkė Fernanda po kelių dienų persikėlė į jo kambarį. Gavęs tokią brangenybę, pavydus Picasso užrakindavo meilužę namuose, ji savaitėmis niekur neišeidavo, kol jos mylimasis ieškodavo tinkamos medžiagos savo piešiniams. Medžiaga buvo gana keista – Picasso susipažino su jaunu ginekologu, iš kažkur gavo gydytojo chalatą ir, prisistatęs ginekologo asistentu, lankėsi ligoninėje, kurios pagrindinės pacientės buvo prostitutės, besigydančios nuo „profesinių“ ligų. Jų išsekę veidai ir kūnai su ligų pėdsakais įkvėpdavo dailininką.
Picasso sparčiai darė karjerą, greitai galėjo sau leisti persikelti į komfortiškesnį būstą. Kartu su juo į naują butą persikėlė trys Siamo katės, šuo, beždžionė ir dvi baltosios pelės. O Fernandai ten vietos neatsirado – ji nederėjo prie interjero, be to, Picasso jau buvo pabodę jų santykiai.
Rusaitė Carmen
Išsiskyręs su Fernanda kiek laiko Picasso gyveno vienas, tenkindamasis trumpalaikiais nuotykiais. Viskas pasikeitė 1917 m. pavasarį, kai dailininką pakvietė kurti dekoracijų ir kostiumų rusų baleto trupei, gastroliavusiai Europoje. Jauna kordebaleto šokėja Olga Chochlova sužavėjo Picasso. Tačiau jį įspėjo, kad rusaitės skiriasi nuo vėjavaikių paryžiečių ir kad vienintelis būdas gauti Olgą – ją vesti. 1918 m. vasarą Pablo Picasso ir Olga Chochlova susižadėjo. Pirmą vestuvių naktį Picasso labai nustebo – jis nemanė, kad jo nuotaka išsaugojo nekaltybę. Po vestuvių Olga išėjo iš baleto ir įsikraustė į prabangų dviejų kambarių dailininko butą.
Gana greitai Picasso suprato, kad jie su žmona – skirtingi žmonės. Net sūnaus Polio gimimas neatgaivino jo jausmų. Picasso užmezgė romaną. Ji buvo Marie Therese Walter. Sužinojusi apie vyro neištikimybę, įskaudinta Olga paliko vyrą. Tačiau kai Picasso paprašė skyrybų, ji nesutiko ir atsakė, kad vis dar jį myli. Šis prisipažinimas sukėlė dailininkui įtūžio priepuolį. „Tu mane myli kaip vištos gabalėlį, stengdamasi apgraužti jį iki kaulo“, – šaukė jis. Norėdamas įgelti žmonai, jis piešdavo ją tai arklio, tai senos megeros pavidalu. Olga pyko, tačiau nesiliovė bandžiusi susigrąžinti vyrą. Jie jau ilgai negyveno kartu, bet ji surengdavo neva atsitiktinius susitikimus, per kuriuos bėgdavo paskui Pablo gatve ir šaukdavo: „Tu negali apsimesti, kad manęs nėra. Noriu pasakyti tau kai ką svarbaus.“ Bet Picasso nė karto neatsisuko ir neatsakė.
Kai Picasso išsiskyrė su žmona (oficialių skyrybų jis taip ir negavo), Marie Therese pagimdė jam dukterį Mają. Užuot davęs mergaitei savo pavardę, dailininkas tapo jos krikšto tėvu, o greitai ir visai dingo iš Marie Therese gyvenimo.
Gražuolės ir pabaisa
Gražios moterys supo Picasso visą gyvenimą. Jam galėjo būti 40 ar 50, tačiau joms niekada nebuvo daugiau nei 30 metų. Jis jas vertino, kaip vertina brangius daiktus, o jų jausmai jam menkai rūpėjo. Pavyzdžiui, kai eilinė mylimoji Dora Maar atėjo pas jį, tikėdamasi paramos (neseniai mirė jos motina), jis privertė ją pozuoti. Picasso buvo įsitikinęs, kad dėl ašarų Doro veidas tapo be galo išraiškingu.
Kitą moterį – jauną dailininkę Francoise Gilot Picasso įkalbėjo mesti dailę ir pagimdyti jam vaikų. Kai ji padovanojo jam sūnų Claude‘ą ir dukterį Palomą, jo jausmai jai visiškai išblėso. Francoise paliko jį 1953 m., o jis nė nebandė jos sulaikyti. Vienintelė reakcija išgirdus, kad jį palieka, buvo frazė: „Tai mėšlas.“
Paskutinė didžiojo dailininko Picasso meilė buvo Jacqueline Roque. Jam buvo 72-eji, jai – 27-eri. Tuo metu Picasso jau buvo laisvas – Olga Chochlova mirė nuo vėžio. Į jos laidotuves atėjo tik sūnus ir keli draugai.
1961 m. Picasso ir Jacqueline susituokė. Na, sutuoktuvėmis šią ceremoniją vargiai pavadinsi. Gėrė tik vandenį, valgė vakarykštę vištieną. Tolimesnis poros gyvenimas pasižymėjo kuklumu ir vienatve. Jacqueline toks gyvenimas tiko – ji su niekuo nenorėjo dalintis savo brangenybe. Jų namuose klestėjo tikras Picasso kultas. Žmona vadino jį monsinjoru arba jo šviesybe. Kai į svečius ateidavo dailininko vaikai, ji visiškai rimtai galėdavo jiems pasakyti: „Kaip galite žiūrėti pro langą, kai kambaryje – saulė ir mūsų karalius, monsinjoras Picasso?“ Iš pradžių Picasso atrodė, kad toks garbinimas kiek nenormalus, bet laikui bėgant jis prie to priprato ir netgi pamėgo. Galiausiai jam atrodė, kad visi turėtų taip su juo elgtis. Jacqueline pavyko jį supykdyti su vaikais ir anūkais, įtikinus, kad jie trokšta tik palikimo. Kol jo vaikai bandė sudurti galą su galu, Picasso gyrėsi, kad gali nusipirkti namus, pardavęs iš vakaro tris nutepliotus paveikslus, ir mokėti už pietus keverzone ant servetėlės.
Galbūt kažkam iš tiesų rūpėjo dailininko palikimas, tačiau po jo mirties įvyko ne viena nelaimė. Neilgai trukus prieš mirtį Picasso pasakė: „Aš – kaip didelis laivas. Kai jis skęsta, viską aplink įtraukia verpetas.“ Tai buvo pranašiški žodžiai.
Pablo Picasso mirė 1973 m. balandžio 8 d. Jam buvo 91 m. Jo ir Olgos Chochlovos anūkas Pablito meldė leisti jam dalyvauti senelio laidotuvėse, bet Jacqueline nesutiko.
Laidotuvių dieną Pablito išgėrė spalvą panaikinančios cheminės medžiagos – dekoloranto flakoną. Ligoninėje medikai konstatavo, kad jam išdegė vidaus organai. Tris mėnesius palaikė jo gyvybę, bet išgelbėti nepavyko.
1975 m. birželio 6 d. nuo kepenų cirozės, sukeltos alkoholio ir narkotikų, būdamas 54 m. mirė dailininko sūnus Polis Picasso.
1977 m. spalį savo namų garaže pasikorė Marie Therese Walter. Jai buvo 68 m. Eilinės dailininko parodos Madride atidarymo išvakarėse 1986 m. spalio 15 d. 3 val. nakties savo lovoje nusišovė Jacqueline Picasso. Dora Maar savo gyvenimą baigė psichiatrijos ligoninėje.