Šarūno Saukos paveikslų paroda Nacionalinėje galerijoje – meno įvykis, kokių sulaukiame gal tik kartą per gerą dešimtmetį. Kaip jam rengėtės?
Parodos kuravimo priešistorė susijusi su mano disertacija „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos kūryboje“. Darbo vadovė Nacionalinės dailės galerijos direktorė Lolita Jablonskienė pasiūlė mokslinio darbo mintį perkelti į kitą plotmę – iš tekstinio pasakojimo pereiti į vizualųjį, surengti parodą. Išsikėliau uždavinį – parodyti tėčio tapybą kaip visumą, kaip savita logika pagrįstą vientisą tapybinį pasaulį, kuriame tam tikri motyvai atsikartoja, tie patys personažai pereina iš vienų darbų į kitus.
Kuruoti savo tėčio parodą – atsakinga ir labai įdomu. Dalis eksponuojamų kūrinių – Š. Saukos nuosavybė, dalį skolinomės iš privačių savininkų (didžiausią Š. Saukos darbų kolekciją yra surinkęs Edmundas Armoška). Kad atrasčiau kai kuriuos darbus, turėjau padirbėti kaip detektyvė, mat jie perėjo per kelias rankas, kai kurie buvo išvežti į užsienį.
Iš viso eksponuojama daugiau nei šimtas Š. Saukos kūrinių, rodomas dokumentinis filmas, sukurtas, kai tėtis tapė paveikslą „Pragaras“.
Ypač įdomu buvo galvoti, kaip visa tai išdėstyti erdvėje. Su parodos architektu Justinu Dūdėnu stengėmės sukurti paveikią atmosferą, bet kartu norėjom sukurti kiekvienam darbui tinkamas vietas. Justinas taikliai pasakė: „Atrodo, lyg kurtum namą didelei šeimai, kurios kiekvienas narys – su savo charakteriu, kiekvienam reikia įrengti kambarį pagal jo poreikius.“
Ar tėvai Jums yra skyrę paveikslų?
Yra du dideli tėčio tapybos darbai, kurie – mudu su broliu Mykolu taip jaučiame – mūsų, mums labai brangūs. Vienas – „Šventykla“: mažas berniukas Mykolo veidu stovi ant vandens griūvančioje šventykloje. Įsivaizduojame, kad ten yra jis ir kad kūrinys skirtas jam. Kitame beprotiškai gražiame paveiksle „Užutėkis“ esu aš, mažytė, ir mane laiminantis tėtis. Šie paveikslai taip pat eksponuojami parodoje.
Aš ir brolis buvome ir kartais vis dar esame mamos ir tėčio kūrybos objektai.
Mama visada leidžia mums pirmiems išsirinkti bet kurį darbą. Namuose turiu keletą jos paveikslų – su lapėmis, paukščiais ir alavijais. Į tuos paveikslus gera žiūrėti, pailsi žvilgsnis. Man atrodo, vienas svarbiausių geros tapybos kriterijų yra tas, kad paveikslas neturi varginti, nusibosti. Mano tėvų paveikslai tokie ir yra.
Prisimenu Nomedos Saukienės žodžius per mūsų pokalbį: „Seniau labai mėgau piešti savo vaikus. Užmigdydavau, ilgai ilgai į juos žiūrėdavau. Piešdavau veidelius ant mažų lapukų.“ Regiu jos paveikslus: gražūs mieli vaikučiai, išaugę iš žolynų, iš augalų stiebelių. Buvote savo tėvų kūrybos objektai, įkvėpėjai?
Taip, mes abu buvome ir kartais vis dar esame tėvų kūrybos objektai. Mama mus, vaikus, nusifotografuodavo naktį – miegančius. Vėliau pagal tas nuotraukas tapydavo. Matyt, miegantis vaikas yra gražiausias, ramiausias. Kartais nuo blykstės prabusdavau. Kai kuriose nuotraukose vaikas sėdi lovoje, matyti, ką tik pabudęs, nustebusiomis akimis, nesuprantantis, kas vyksta.
Tėveliui pozuodavau kaip modelis. Pamenu, tapė vieną žinomiausių paveikslų „Laiptai“. Jame vaizduojami dideli laiptai, šalia – didžiulė minia, o priešais laiptus stovi mergaitė. Tai aš esu ta mergaitė su keturiomis mamos supintomis kasytėmis.
Regis, dar mažesnė esu pozavusi paveikslui „Maudymas“. Tas kūdikis auksiniame altoriuje – aš. Mama turėjo su manimi žaisti, gerokai padirbėti, kad bent kiek išbūčiau nejudėdama, o tėtis galėtų mane tapyti. Kai jau buvau sąmoningas ir supratingas vaikas, tėtis tapydamas žaisdavo kartu su manimi žaidimą „Taip ir ne“. Jis sugalvodavo įdomių, labai intriguojamų užduočių, provokuodavo mąstyti. Man tai būdavo didelė pramoga. Laukdavau ir iki šiol laukiu, kada dar reikės papozuoti.
Įdomu, kad Jūsų vilniečiai tėvai kadaise išsiveržė iš savo tėvų – stiprių asmenybių – paūksmės į provinciją, o Jūs pabėgote iš Dusetų į gimtąjį Vilnių.
Gimiau Vilniuje, pirmus šešerius metus gyvenau Viršuliškėse. Mano tėvai glaudėsi viename bute su tėčio tėvais. Kai gimė brolis, keturiems pasidarė ankšta viename kambaryje. Vasaras leisdavome kaime pas mamos močiutę. Kai ši mirė, tėvai nusprendė apsigyventi jos name. Taip ir likome. Pirmą klasę pradėjau lankyti Dusetose, ten mokyklą ir baigiau. Bet, kiek pamenu, jausdavausi lyg ne savo vietoje, visąlaik norėjau grįžti į Vilnių, laikiau save vilniete. Per visas atostogas važiuodavau pas senelius į sostinę.
Ar seneliai – literatūros profesorius Donatas Sauka, redaktorė, vertėja Rūta Saukienė, poetė, pedagogė Meilė Kudarauskaitė, ekonomikos docentas Alfonsas Bunkus– turėjo laiko savo anūkei?
Visi mano seneliai yra stipriai susiję su tuo, ką veikiu ir kas dabar esu. Mamos mama Meilė Kudarauskaitė rūpinosi mūsų kultūrine edukacija. Kartu eidavome į teatrą, operą, baletą, į mišias. Už tai esu jai labai dėkinga. Atsimenu, kaip spektaklio metu ji šnibždėdavo man į ausį, pasakodavo baleto siužetą, atkreipdavo dėmesį, kiek piruetų padarė Eglė Špokaitė. Mamos tėtis – mes vadinome jį bočium – dėstydamas ekonomiką Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) kartu baigė tapybos studijas. Buvo ekonomistas, bet labiausiai mėgavosi tapyba. Seneliai Saukos nepaprastai džiaugėsi, kai iš politikos mokslų pasukau humanitarine linkme. Močiutė visada skatino rašyti. Ateidavau pas juos pasitarti dėl savo studijų, rašto darbų. Senelio mintis dažnai nuskriedavo gerokai toliau už mano interesus, pokalbis būdavo intelektinis iššūkis. Dabar pati dėstau – einu senelių pėdomis.
Kodėl bėgote nuo meno?
Regis, tai buvo ryškiausia mano jaunatviško maišto apraiška. Mano mažasis broliukas Mykolas nuo vaikystės norėjo tapti skulptoriumi, papjė mašė technika kūrė galvas. Jis baigė skulptūros bakalauro ir magistro studijas, dabar lipdo įspūdingas trimetrines skulptūras. Taip pat dar vaikystėje žinojo, kad nori rašyti, šią liniją irgi plėtojo – pernai laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos pirmosios prozos knygos konkursą, išleido trumpų apsakymų knygą „Grubiai“. Močiutei – poetei Meilei Kudarauskaitei – savo knygoje užrašė: „Ačiū už gerus genus.“
Aš niekada nežinojau ir vis dar nežinau, kas esu. Kaip ir dauguma žmonių, bandau suprasti, kokį vaidmenį atlieku šiame gyvenimo teatre.
Mudu abu – kūrybiški vaikai, tačiau aš niekada nežinojau ir vis dar nežinau, kas esu. Kaip ir dauguma žmonių, bandau suprasti, kokį vaidmenį atlieku šiame gyvenimo teatre. Kai man reikėjo spręsti, kur stoti, kuo būti, tikrai žinojau tik tiek, kad nesirinksiu meno srities – neisiu tėvų pėdomis – ir nestosiu į mediciną, nes ten reikia labai ilgai studijuoti. Ir koks paradoksas – baigiau politikos mokslus Vilniaus universitete, supratau, kad kultūros atašė nebūsiu, apžvalgininke nedirbsiu, tad pradėjau mokytis semiotikos Filologijos fakultete, o po dvejų metų įdomių studijų įstojau į Dailės akademijos doktorantūrą. Viską sudėjus, mokiausi ne ką trumpiau, nei būtų reikėję mokytis medicinoje. Be to, apsukusi ratą patekau į meno sritį – nuo tos obels toli nepabėgau. Dalykai, kurių buvau išsižadėjusi, grįžo.
Ar jaučiatės radusi savo vietą, sėdinti savo rogėse?
Šiuo metu – taip. Dėstau Vilniaus dailės akademijoje, dirbu projektų vadove Modernaus meno centre, kuruoju tėčio parodą, bet nejaučiu, kad tomis rogėmis lėksiu iki gyvenimo galo. Posūkių gausus mano kelias rodo, kad vienoje vietoje užsibūti nemėgstu, norisi ieškoti ko nors nauja. Kodėl pasukau studijuoti semiotikos? Baigusi politikos mokslus nežinojau, ką toliau daryti. Su drauge nuvažiavau į Druskininkus, į akademinę „Baltų lankų“ savaitę pasiklausyti pranešimų. Supratau tik trečdalį profesoriaus Kęstučio Nastopkos giliai semiotinio pranešimo. Likusi dalis man buvo migla, nors jutau, kad kai ką galėčiau suprasti. Tai suintrigavo, priėmiau iššūkį, įstojau mokytis semiotikos. Kitą sėklą pasėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė. Ji pasiūlė studijuoti menotyrą ir pritaikyti semiotiką Saukos tapybai. Iš pradžių tos minties kračiausi, bet vėliau susimąsčiau: „O kodėl ne? Būtų įdomu.“
Ir parašėte disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos kūryboje“. Kokią įtaką augant Jums darė tėvo paveikslai?
Tėvo paveikslai nuo vaikystės man kėlė smalsumą ir susidomėjimą. Geriausiai atsimenu virš lovos kabojusį kūrinį „Įkyrios mintys“. Visai nekreipiau dėmesio į tai, kad jame pavaizduotas gulintis metaliniais strypais subadytas žmogus. Tai nekėlė neigiamų emocijų ar siaubo, atrodė savaime suprantama. Taip yra, jis toks guli, bet po juo – daugybė akmenukų, o tarp šių kur ne kur išaugusios raudonikių galvutės. Mano užduotis būdavo suskaičiuoti, kiek tų grybų ten yra. Prieš užmigdama suskaičiuoju, atsibundu, pasitikrinu, – vienas dingo. Raudonikiai pradingdavo ir atsirasdavo. Visas įdomumas ir buvo tas, kad niekaip nesupratau, kiek jų ten yra. Vėliau grybavimas tapo viena iš mūsų šeimos aistrų, bet man ji užgimė ne realiame miške, o Saukos paveiksle.
Ar Jūsų negąsdindavo, tarkim, nuogalių procesijos, judančios į „Pragarą“, į „Savižudybę“, „Mėsos“, žmonės, plėšiantys nuo savęs odą, „visokios nutapytos šlykštynės“, kaip sakė pats Š. Sauka? Kokią įtaką vaiko pasauliui darė autoportretiški tėvo kūriniai? „Žmogžudystė restorane“ – tėvas nupjauta galva, „Vėl namie“ – nuoga mama, ant naktipuodžio sėdintis nuogas tėtis, žalia mėsa, viskas apspista vabalų... Ar žvelgėte į tuos paveikslus kaip į pasakas?
Veikiausiai kaip į pasakas. Niekada nesiedavau jų su realiu tėčiu ar mama. Gal ir atrodo keista, juk veidą atpažįsti. Ir dabar daugelis interpretuoja, esą paveiksluose Sauka pasakoja apie save, tai jo sapnai, fantazijos. Man tokių minčių niekada nekildavo. Aiškiai atskirdavau, kad tas tėtis, kai aš sergu, skaito knygą, tas tėtis padaro sumuštinį, tas tėtis užsidaro dirbtuvėje, nematau jo visą dieną, ir jis nieko bendra neturi su tuo žmogum, kuris yra paveiksle.
Jei vaikas tiesmukai priimtų tai, kad tėvelio galva nupjauta arba kad jo tėvai nuogi, apipulti vabalų – mažų keturpėsčių žmogučių tuo pačiu tėčio veidu, jo vaizduotė įsiaudrintų. Kad ir „Pragaras“, kur žmogus pavirsta supjaustytu dešros gabalu. Atsimenu, kaip tėtis šį paveikslą tapė. Ten keliose vietose yra negyvų žiurkių. Tas žiurkes, peles mama gaudydavo, statydavo joms spąstus daržinėje. Nusižiūrėjusi į tėtį, negyvą pelę pasidėdavau kaip modelį ir pati paišydavau. Dabar jautriau reaguočiau, man būtų gaila gyvūno, bet vaikystėje tą šlykščiąją pasaulio pusę priimi natūraliai. Taip, paveiksle „Vėl namie“ abu tėvai nuogi, bet nuogumas man neatrodė nei šokiruojantis, nei atstumiantis. Kol neturėjome savo vonios ir dušo, mudvi su mama eidavome į pirtį, taigi nuogų žmonių matydavau natūraliomis aplinkybėmis.
Ar Jūsų požiūris į tėčio paveikslus keitėsi?
Vaikystėje žiūrėdavau į mažas detales ir net nepastebėdavau, kad paveiksle esančios figūros žvelgia į mane ir kviečia pokalbio, kad pats žiūrovas tampa vaizduojamos istorijos dalyviu, jam keliami sudėtingi moraliniai klausimai. Būdama maža, tėčio paveikslus priėmiau natūraliai, mačiau juos per vaikišką prizmę, man nekilo jokių nemalonių klausimų. Užaugi, pradedi žiūrėti kitaip, pamatai ir tas visuomenei nepriimtinas šlykštynes, jautrias temas, potekstes. Kartu išmoksti įžvelgti įvairias literatūrines citatas, gyvenimo, politikos komentarus.
Gyvenimas sau, paveikslai sau. Paveikslai kalba ir pasakoja istorijas, kurios su gyvenimu neturi nieko bendra.
Tad ir rašant mokslinį darbą Jums buvo natūralu atskirti tėčio asmenybę nuo tiriamojo objekto – jo paveikslų?
Sudėtinga nebuvo. Daugelis manęs klausė, kaip išlaikysiu mokslinį atstumą, juk rašau apie savo tėvo kūrybą, kaip atsiribosiu nuo asmeninių santykių. Pirma, aš niekada nesiejau tėvo gyvenimo ir jo paveikslų. Gyvenimas sau, paveikslai sau. Jie kalba ir pasakoja istorijas, kurios su gyvenimu neturi nieko bendra. Antra, semiotika duoda į rankas tiriamuosius instrumentus, juos naudodama gali atsiriboti nuo autoriaus intencijų. Semiotika kaip skydas saugo nuo asmeniškumų.
Kaip tėtis įvertino Jūsų mokslinį darbą?
Mano šeima labai palaikė ir džiaugėsi, bet tėtis nėra žmogus, kuris išsakytų visą savo jausmų gamą. Žinau, kad perskaitė. Sakė, jog patiko. Net buvo išmokęs semiotinių terminų. Abu su mama atvyko į disertacijos gynimą. Mačiau, kaip žmonės vis dairosi per petį, ar ką nors pasakys paveikslų autorius, bet jis visą laiką prasėdėjo žiūrėdamas į savo pirštus. Tėtis yra kuklus, užsisklendęs, asketiškas.
O namie ar pasišnekate?
Pasišnekame. Tie pokalbiai man labai svarbūs, įdomūs ir vertingi. Kai pirmą kartą man iškilo klausimas, kas yra kičas, su tėčiu diskutavome pusę nakties. Su tėvais lankyti parodas Lietuvoje ar užsienyje – pati vertingiausia patirtis, jie iš kūrėjo pozicijos mato kito kūrybą, įdomiai pakomentuoja, papasakoja, koks jų pačių santykis su tais darbais, dalijamės įspūdžiais, diskutuojame, ką kokiame kūrinyje reikėtų vertinti.
Š. Sauka yra sakęs: „Visi mano nuotykiai – ne gyvenime, o drobėje.“ Ar analizuojate savo tėvus kaip kuriančius žmones?
Stengiuosi neanalizuoti. Būdamas vaikas, daug ko nežinai, viską priimi atvirai. Kai subręsti ir susiduri su suaugusiojo problemomis, pradedi suprasti, kaip pasaulis veikia, tada ir tėvus matai kitaip, tačiau analizuodama jų kūrybą nekeliu sau uždavinio psichoanalitiniu požiūriu studijuoti asmenybes. Mano studijų objektas yra paveikslai.
Natūralu, kad kūrėjo negalima visiškai atsieti nuo kūrybos, tačiau nebūtina ir gal net nėra korektiška bandyti įsibrauti į jo pasaulį. Man nelabai patinka, kai kalbant apie kūrybą yra keliamas klausimas apie asmenybę, jos psichologiją, gyvenimo sunkumus, santykius su artimaisiais. Neteisinga iš kūrinio spręsti apie kūrėją.
„Namas kiauras. Vijokliai pro grindis prasigremžia, išdygsta kambario vidury ar po lova. Savotiškai gražu, bet ir nejauku. Kiek belaikys ta mūsų trobelė, jei augalai pro grindis prasikala?“ – duodama interviu „Moters“ žurnalui svarstė Nomeda Saukienė. Tėvai gyveno kūrybos pasaulyje, o Jums, vaikui, ar visko pakako?
Visuomenė įspaudžia į mąstymo, kaip turi būti, rėmus. Tėvai, atvykę gyventi į kaimą, puolė sėti ir sodinti daržų, kaip promočiutės buvo palikta, tik menkai kas užderėdavo. Paskui numojo ranka.
Buitis jiems yra gyvenimo balastas. Tėčiui pavyksta beveik visai nuo jos atsiriboti, mamai tenka didžiausia našta. Reikėjo vaikus auginti, gaminti, skalbti, žolę pjauti, kad neprisiveistų erkių, namą dažyti, kad lentų vijokliai nesupūdytų. Kiek būtinai reikia, tiek jie ir rūpinasi namais, kiemu, sodu, bet jų gyvenimas vis tiek yra tapyba. Šeima ir tapyba – du esminiai dalykai, o visa kita – minimalu.
Mums su broliu vaikystėje nieko netrūko, išskyrus – vonios ir tualeto name. Reikėdavo bėgioti į lauko tualetą, o maudytis kartą per savaitę eidavome į pirtį. Paskui įsirengėme vonios kambarį. Tai buvo didžiausias buities patobulinimas.
Buitis tėvams yra gyvenimo balastas. Tėčiui pavyksta beveik visai nuo jos atsiriboti, mamai tenka didžiausia našta.
Kokius savo namus kuriate pati?
Namai yra jausmas, atmosfera. Gyvenu buvusioje tėčio dirbtuvėje. Kai brolis atsikraustė į Vilnių, supratome, kad tėtis vis daugiau laiko praleidžia Dusetose, o tą dirbtuvę galima paversti gyvenamuoju būstu.
Prieš dvejus metus sukūriau šeimą. Su vyru Dainiumi susipažinome studijuodami politikos mokslus, dabar jis studijuoja verslo administravimą Amerikoje. Metais už mane jaunesnis. Seku savo mamos pavyzdžiu – ji irgi metais vyresnė už tėtį.
O buičiai ir man nepavyksta skirti daug dėmesio. Sulūžo knygų lentynos – pusę metų neprisiruošiu nusipirkti naujų. Laukiu Dainiaus: grįš – sutvarkys. Taip ir gyvenu laukdama savo vyro. Vasarą tris mėnesius buvau pas jį Amerikoje, per rudenio lietus ir tamsą gyvenau viena, jis grįžo Kalėdoms, pavasarį vėl važiuosiu pas jį. Gerai, kad turiu daug darbo, nėra kada liūdėti.
Mano vyras dabar yra vienintelis ne iš menų pasaulio, bet mudu puikiai sutariame. Jis kilęs iš vienokios, aš – iš kitokios šeimos, bet studijos mums suteikė bendrą pagrindą, draugų ratą, mūsų pomėgiai pasidarė panašūs. Nuolat kalbamės. Labai geras vyras! Labai skaniai gamina, o aš gaminti nemėgstu. Išsiverdu bulvių, ir tiek.
Ar ramiai tėtis savo mylimą dukrą išleido už vyro?
Tėvelis yra manęs paklausęs: „Tai kaip čia dabar – ar aš tave atiduodu, ar tu vis dar mano?“ Sutarėme, kad vis dar esu jo, niekas nesikeičia.
Jūsų mama man yra prasitarusi apie du sidabrinius žiedus – Šarūno Saukos sukurtus jai ir dukrai. Ar tebeturite?
Turime, abi jais puikuojamės, pasipuošiame ypatingomis progomis. Mamos žiedas prašmatnus, masyvus, daugiafigūris. Aš savo galiu mūvėti tik ant mažojo pirštelio, – taip tėvelis įsivaizduoja mano pirštą.
„Kad vaikas kuria, sąlygoja aplinka, kurioje jis gyvena. Žmogus turėjo nelaimę gimti tokioj šeimoj, ką jam daryti? Monikai mūsų užsiėmimas išėjo kaip antireklama...“ – sakė Nomeda kalbėdama apie Jus ir brolį.
Prieštaraučiau. Man tėvų kūryba yra tikrų tikriausia reklama. Saukų šeimos nariai vieni kitus labai palaiko, mūsų santykiai tvirti. Nuoširdžiai ir giliai tikime vieni kitais, žavimės darbais, kūryba. Aš savo pavardę ištekėjusi pasilikau. Labai didžiuojuosi šeima, kurioje užaugau. Bėgau nuo meno, bet neatsimenu, kad man kada nors būtų buvę nesmagu dėl savo pavardės ar tėvų užsiėmimo.
Žinoma, kad aplinka daro įtaką. Niekur nuo jos nepabėgsi, ir aš nepaprastai džiaugiuosi ta įtaka. Esu panaši į abu tėvus. Tėtis jaučiasi labai laimingas, kai kas nors pasako, kad esu panaši į jį. Meilę knygoms įskiepijo tėtis. O meilė dainai atėjo iš mamos. Neprisimenu, kaip jų išmokau, bet specialiai manęs nemokė.
Po šios Saukos parodos norėčiau surengti didelę Saukienės kūrybos parodą. Ji labai stipri tapytoja. Ankstyvieji darbai man įsirėžę nuo vaikystės, juose daug liūdesio – kaip tose liaudies dainose. Ir dabar ji tapo ne gėles, o jausmą, nuotaiką. Tos gėlės sudžiūsta, paveiksluose jų lyg ir nelieka. Yra tik rudeninis liūdesys, ilgesys...
