1920 m. vasario 28 d. gimė populiarus Sovietų Sąjungos aktorius Aleksejus Smirnovas.
Į nelaisvę paėmė 7 hitlerininkus
XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje režisierius Leonidas Bykovas susiruošė filmuoti kino juostą apie Antrojo pasaulinio karo laikų naikintuvų pilotus. Režisieriaus sumanymu, filmas turėjo būti paremtas realiomis biografijomis ir pilotų istorijomis iš karo. Pagrindinį eskadrilės vado vaidmenį atliko pats L. Bykovas, o jo mechaniko Makaryčiaus vaidmeniui pasiūlytas Aleksejus Smirnovas.
Meno taryba pasisakė kategoriškai prieš A. Smirnovą. „Juk tai Fedia iš filmo „Operacija „Y“, visi žiūrovai juoksis, koks gi jis draminis herojus“, - buvo kalbama apie jo kandidatūrą. Vis dėlto L. Bykovas tvirtino, kad nieko kito išskyrus A. Smirnovą jis šiam vaidmeniui nepageidauja. Galiausiai meno tarybos nariai nusileido visą atsakomybę užkraudami ant režisieriaus pečių.
1974 metais pasirodžiusį filmą „Mūšin eina vieni „seniai“ pažiūrėjo 44,3 mln. žiūrovų. Pagal populiarumą 1974 m. filmas užėmė 4-ąją vietą, tačiau tai buvo ne pagrindinis nuopelnas. L. Bykovo filmas tapo kultiniu, vienu geriausių kada nors apie Antrąją pasaulinį karą nufilmuotų kino juostų, o mechanikas Makaryčius, kurio vaidmenį atliko A. Smirnovas, tapo artimas ir suprantamas visiems karo veteranams, o taip pat ir jų vaikams bei anūkams. Aktorius A. Smirnovas šį vaidmenį, kuris yra vienas iš nedaugelio jo atliktų draminių vaidmenų, vertino kaip geriausią per visą savo karjerą ir labai apgailestavo, kad per vėlai sutiko „savo režisierių“.
Daugelis žiūrovų atkreipdavo dėmesį į tai, kaip organiškai A. Smirnovas jautėsi atlikdamas karo mechaniko vaidmenį, tačiau jie nežinojo, kad aktorius apie karą žino ne iš nuogirdų.
„1944 m. liepos 20 d. 283 metrų aukštyje 40 priešininko karių atakavo dalinį. Smirnovas, keldamas kovotojams ūpą, veržėsi į kovą su asmeniniu ginklu. Kariai atmušė vokiečių puolimą. Kovos lauke liko 17 hitlerininkų, o Smirnovas asmeniškai nelaisvėn paėmė 7 hitlerininkus“, - štai kas rašoma A. Smirnovui įteiktame trečio laipsnio Šlovės ordino priede.
Karo trauma lėmė nesėkmes asmeniniame gyvenime
Aleksejus Makarovičius Smirnovas gimė 1920 m. vasario 28 d. Danilovo mieste, Jaroslavlio gubernijoje, Makaro Stepanovičiaus ir Annos Ivanovnos Smirnovų šeimoje. Trečiojo dešimtmečio viduryje šeima persikėlė į Leningradą. Makaras Stepanovičius mirė anksti, o Anna Ivanovna liko su dviem vaikais: vyresniuoju Aleksejumi ir jaunėliu Arkadijumi. Dar mokykloje Aleksejus pradėjo lankyti dramos būrelį, o vėliau įstojo į teatro studiją prie Leningrado muzikinės komedijos teatro. Iki karo jis teatre spėjo suvaidinti vos vieną vaidmenį – tai buvo Juodojo erelio vaidmuo operetėje „Rozmari“.
1940 m. spalio mėn. 20-metis aktorius pašauktas į Raudonąją Armiją skubiai karinei tarnybai atlikti, kurioje jis tarnavo kur kas ilgiau nei planavo. Karui pasibaigus aktorius apie žygdarbius kare beveik nieko nepasakodavo, trumpai atsakydamas, kad tarnavo kaip ir visi. Tik po daugybės metų, jam mirus, žurnalistai aptiko dokumentų, liudijančių apie A. Smirnovui įteiktus ordinus ir medalius, o taip pat ir karo laikų nuotraukų, kuriose būsimoji komedijų žvaigždė atrodo visiškai kitaip. Jaunutis karys su trofėjiniu vokiečių kulkosvaidžiu ir kuklia šypsena visiškai nebuvo panašus į personažus, kuriuos jam vėliau teko įkūnyti kino filmuose. Iki Berlyno A. Smirnovui neteko nueiti, nes pačioje karo pabaigoje jis buvo rimtai sužeistas, o po gydymo ligoninėje į mūšio lauką nebegrįžo. Iš viso jau teko 11 apdovanojimų už nuopelnus kare.
Sugrįžimas į taikų gyvenimą nebuvo lengvas. Dėl kare patirtų traumų A. Smirnovas neteko galimybės turėti vaikų ir tai tapo viena iš priežasčių, dėl kurios jo asmeninis gyvenimas nesusiklostė sėkmingai. Aktoriaus brolis Arkadijus žuvo fronte, o šio mirtis tapo A. Smirnovo motinos psichinės ligos priežastimi. Smirnovas ėmė dirbti Leningrado muzikinės komedijos teatre, kur jam teko vaidinti daugiausia masuotėje. Filmuotis jo nekvietė, pinigų katastrofiškai trūko, o darbą tekdavo derinti su mamos priežiūra. Būtent dėl šios priežasties režisieriai teigė neduodantys A. Smirnovui rimtesnių vaidmenų.
Alkoholikas ir tinginys
Pasakojama, kad pirmą kartą apie A. Smirnovo nuopelnus karo lauke teatre sužinta tik šeštojo dešimtmečio viduryje, kai per gastroles į banketą aktorių pakvietė pats maršalas Žukovas. Apie A. Smirnovo sceninius pasiekimus jis nieko nežinojo, taigi pasikvietė žmogų, kurį pažinojo dėl jo herojiškumo fronte. Gali būti, kad šis susitikimas turėjo įtakos aktoriaus karjerai. Jam pradėti patikėti komiški antrojo plano vaidmenys, kuriems kurti režisieriai aktyviai naudojo jo įspūdingą kūno sudėjimą ir paprastą išvaizdą. Publika aktorių pamilo, nes jis organiškai atrodė įkūnydamas šiuos personažus. Vis dėlto pačiam aktoriui sėkmė nebuvo tokia džiuginanti – jis svajojo apie draminius vaidmenis. Pagal Nikolajaus Adujevo pjesę-pasaką „Tabako kapitonas“ pastatytame spektaklyje jam teko pusiau draminis caro Petro Pirmojo vaidmuo.
Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio A. Smirnovas pradėjo filmuotis kine, kur ir vėl režisieriai visų pirma dėmesį kreipė į aktoriaus išvaizdą, puikiai tinkančią komiko amplua. 1961 m. A. Smirnovą žiūrovai įsiminė dėl filme „Dryžuotas reisas“ atlikto jūreivio Knyšo vaidmens. 1965 m. A. Smirnovas nusifilmavo naujajame režisieriaus Leonido Gaidajaus filme „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“. Ši į Tarybų Sąjungos aukso fondą įėjusi komedija iš dalies tapo lemtinga tiek A. Smirnovui, tiek ir kartu nusifilmavusiam Aleksandrui Demjanenkai. A. Smirnovas visiems laikams įsimintas kaip alkoholikas ir tinginys Fedia, o A. Demjanenka – amžinasis studentas Šurikas. Vėliau režisieriai įnirtingai siūlė A. Smirnovui panašius vaidmenis, o tai jį labai liūdino. Aktoriaus charakteris buvo visiškai kitoks. Draugai jį pažinojo kaip kuklų ir jautrų žmogų, kurį glumindavo moterų dėmesys, kuris domėjosi japonų poezija ir medžio drožyba, o taip pat ir kolekcionavo retus vabzdžius bei drugelius.
Populiarimas jam patiko
Mažai kas žinojo, kad muzikinės komedijos teatre jam buvo primygtinai rekomenduojama imtis dainavimo, nes jo balsas buvo iš tikrųjų puikus. Jo dainavimą girdėję specialistai manė, kad tokio balso savininkų visoje Rusijoje vos vienetai. Vis dėlto šį aktoriaus talentą nustelbė ganėtinai panašūs vieni į kitus vaidmenys komedijose. Maža to, populiarumas A. Smirnovo nevargino. Jis mėgo susitikimus su žiūrovais ir vertino jų rodomą dėmesį jam. Įkopęs į populiarumo viršūnę gastrolių metu jis mėgdavo išeiti į viešbučio vestibiulį.
1968 m. A. Smirnovas sulaukė pasiūlymo atlikti vieną iš taip retai jam pasitaikančių draminių vaidmenų filme „Žvalgybininkai“. A. Smirnovo herojus žuvo, nes mėgino pridengti bičiulius. Šiame filme taip pat filmavosi ir Leonidas Bykovas, su kurio A. Smirnovas jau buvo filmavęsis komedijoje „Zuikelis“. Dirbdamas „Žvalgybininkų“ filmavimuose L. Bykovas susidraugavo su A. Smirnovu ir suprato, kad milžiniškas šio aktoriaus draminis talentas visiškai neatskleistas.
Sužinojęs apie A. Smirnovo patirtį kare L. Bykovas nė kiek neabejojo, kad būtent jis labiau nei kas kitas galės atskleisti mechaniko Makaryčiaus personažą. Režisierius neklydo, nes šis kare buvęs aktorius filmavimuose atsiskleidė visais šiam vaidmeniui reikalingais atspalviais.
Nors aktorius svajojo apie naujus draminius vaidmenis, kiti režisieriai jam panašaus pobūdžio pasiūlymų neteikė. Be to, aktoriui kilo rimtų sveikatos problemų, dėl kurių jis negalėjo filmuotis naujame karo temai skirtame Leonido Bykovo filme „Viens, du, ėjo kariai“.
Išėjo paskui draugą
Na o asmeniniame gyvenime Smirnovas buvo visai kitoks nei jo herojų. Jis buvo užkietėjęs viengungis ir vienintelė moteris, su kuria jis gyveno tuometinio Leningrado komunaliniame bute, buvo jo mama, kurią jis labai mylėjo. Jie gyveno kukliai, visai ne taip, kaip gyvendavo tokio populiarumo sulaukę aktoriai. Nors kartais pasigirsdavo gandų apie trankias Smirnovo „gastroles“, kurias jis surengdavo filmavimo aikštelėje ar teatre.
Paskutiniai Smirnovo gyvenimo metai buvo tragiški. Jis ėmė išgėrinėti, ėmė pulti įvairios ligos. 1978 m. pabaigoje A. Smirnovas patyrė širdies smūgį ir buvo ilgai gydomas ligoninėje, kur jį aplankė L. Bykovas. Jis stengėsi palaikyti draugą, pasakojo jam apie būsimus vaidmenis filmuose. Išeidamas jis atsisveikino fraze iš filmo „Mūšin eina vieni „seniai“: „Gyvensime, Makaryčiau, gyvensime!”.
Šis susitikimas įvyko 1979 m. kovo 25 d., o tų pačių metų balandžio 11 d. L. Bykovas žuvo autokatastrofoje. Ligoninėje besigydantis Smirnovas nežinojo apie šią netektį. Tik išrašymo iš ligoninės išvakarėse, gegužės 7 dieną, kažkas iš medikų papasakojo apie Smirnovo bičiulio žūtį. Išgirdęs baisią žinią Smirnovas atsigulė, nusisuko į sieną ir mirė. Jam buvo 59-eri.
