Menininkės projektas „Beauty Remains“ („Grožis išlieka“, arba „Grožio palaikai“) sulaukė neregėto dėmesio, buvo pastebėtas visuose žemynuose, aprašytas begalėje tinklaraščių, įvertintas įtakinguose spaudos leidiniuose, netgi paminėtas Holivudo žvaigždžių, pavyzdžiui, aktoriaus ir muzikanto Jaredo Leto.
Žmonės, padedami laiko ir gamtos, sukūrė meno šedevrą.
Šis interviu man – labai ypatingas. Pirmiausia todėl, kad esu žemiau pasakojamų įvykių liudininkė. Su straipsnio heroje mane sieja ilga draugystė ir kasdienis komandinis darbas. Ištikimiems „Moters“ skaitytojams mano kolegės pristatyti nereikia, mat mūsų kūrybos vaisiai puošia žurnalo viršelius, mados puslapius, herojų interviu, tačiau šįkart kalba – ne apie tai.
Populiarumas – tarsi sniego gniūžtė
Agnė Gintalaitė puikiai žinoma Lietuvoje. Ji – viena žymiausių mados fotografių, žodžio kišenėje neieškanti ir nuomonės į vatą nevyniojanti tinklaraštininkė, gyvūnų teisėms neabejinga veganė. Vis dėlto pasaulinį pripažinimą Agnei pelnęs projektas Lietuvoje žinomas kur kas menkiau nei minėta veikla. Plačiajame pasaulyje šią moterį išgarsino ne charakteringos mados fotosesijos ar įžymybių viršeliai, o... garažų durys. Įvairių pasaulio šalių žurnalistai, tinklaraštininkai, meno ekspertai ir turistai laiko Agnę įžymybe ir atvykę į Lietuvą tikisi išvysti jos garsųjį projektą didžiosiose galerijose. Ir kaip nustemba neaptikę nė vienos tam skirtos ekspozicijų salės! Portale theculturetrip.com, kuriame įvairios pasaulio šalys pristatomos per meno prizmę, Agnės projektas pateikiamas greta pačių žymiausių lietuvių menininkų – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Žilvino Kempino. „Tai lyg Marko Rothko drobės, paliktos lietuje“, – populiariame tinklaraštyje slate.com (šis priklauso kompanijai „The Washington Post Company“) susižavėjusi rašo Kristin Hohenadel. Tas pats tinklaraštis išrinko „Beauty Remains“ vienu iš 10 poetiškiausių praėjusių metų kūrinių.
Vaikščiodama nuo durų prie durų jaučiausi tarsi abstrakčios tapybos parodoje.
Beje, ir Lietuvoje šis projektas pripažintas vienu iš 50 įsimintiniausių 2015 m. įvykių. Lietuvoje viešėjusi danų pora būtent Agnės darbą parsivežė kaip taikliausiai šalies įspūdį perteikiantį suvenyrą. Negana to, parašė autorei ilgą ir nuoširdų padėkos laišką. Menininkei pavyko užfiksuoti kažką, kas įkūnija sunkiai apibrėžiamą nūdienos Lietuvos veidą, praeities ir dabarties samplaiką.
„Viskas prasidėjo nuo vienos mūsų mados fotosesijos vietos paieškų, tada Naujininkuose aptikau garažų miestelį. Vaikščiodama nuo durų prie durų jaučiausi tarsi abstrakčios tapybos parodoje. Patys to nežinodami žmonės, padedami laiko ir gamtos, sukūrė meno šedevrą“, – pasakoja Agnė. Sukūrėme gražią mados fotosesiją, o maždaug po mėnesio išvydau tarsi iš mažų kaladėlių sudėliotą didžiulį koliažą, – jį Agnė įkėlė į savo interneto puslapį gintalaite.com. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Iš pradžių kikenome pamačiusios projektą Azijos tinklaraščių ir dienraščių įdomybių skiltyse. Netrukus jis atsidūrė lietuvių portalo boredpanda.com akiratyje ir šovė į pasaulines platybes. Bemaž kasdien vis rimtesniuose leidiniuose ir portaluose atsirasdavo naujų publikacijų, vis žymesni žmonės kalbėjo, rašė ir dalijosi „Beauty Remains“ vaizdais. Apie šį projektą paskelbta net vienos garsiausių meno galerijų „Saatchi“ paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“. Darėsi vis sunkiau susekti kiekvieną naują pranešimą, elektroninio pašto dėžutėje rikiavosi norinčiųjų gauti interviu eilė.
Iš šlamšto gimstantis grožis
Dabar, kai apie tai kalba bemaž visas pasaulis, norisi išsiaiškinti, kas gi paskatino žmones nuolat fotografuojančią menininkę atsukti savo fotoobjektyvą į iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas duris? „Niekada nieko nekolekcionavau. Net vaikystėje, kai bendraamžiai rinko kramtomosios gumos popierėlius ar pašto ženklus, neturėjau tokios aistros. Kai pradėjau fotografuoti, pagavau save dokumentuojančią tam tikrus objektus, detales. Vaizdai rikiavosi į savotišką nesibaigiančią kolekciją. Nufotografavusi apie 300 durų, vėliau valandų valandas dėliojau iš jų mozaikas“, – pasakoja Agnė.
Menininkai siekia pamatyti ir kitiems parodyti įprastų neestetiškų, niekam nereikalingų objektų grožį.
Jau daugiau nei dešimtmetį fotografija užsiimanti kolegė yra baigusi menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje. Galbūt noras rinkti tam tikrą medžiagą, ją sisteminti, archyvuoti yra savotiška studijų tąsa? „Kūryba yra vienas iš būdų tirti, suvokti pasaulį. Susidomiu tema ir imu ją analizuoti vaizdais. Surinkta medžiaga apie garažus leido tarsi įmuziejinti nykstančius kasdienybės, praėjusios epochos elementus. Mažų detalių suma tapo kai kuo daugiau nei tiesiog visuma. Atsirado tarsi trečia dimensija, nauja prasmė. Tai lyg mąstymas vaizdais“, – pasakoja kolegė.
Garažų durų spalvų spektras (būtent taip iš pirmo žvilgsnio atrodo vienas šio projekto kūrinys) visam pasauliui pasirodė suprantamas ir nepaliko abejingų. Agnės kūriniai vertinami ne kaip fotografijos, o kaip šiuolaikinio meno pavyzdžiai. Žmogiškosios kultūros šiukšlės, pažvelgus į jas kitu rakursu, tampa estetiniu objektu ir įgauna naujų prasmių. Kurti naujas prasmes yra viena iš šiuolaikinio meno formų. Menas gimsta netikėčiausiose vietose, netikėčiausiais pavidalais. Anglišką terminą „junk culture“ („šlamšto kultūra“) pirmasis pavartojo britų meno kritikas Lawrence'as Alloway'us. Tinklaraštis junk-culture.com, kuriame pateikiami žymiausi šios meno srovės pavyzdžiai, taip pat atkreipė dėmesį į projektą „Beauty Remains“. „Šlamšto kultūros koncepcija yra šiuolaikinės ekologinės, sąmoningos mąstysenos vaisius. Menininkai siekia pamatyti ir kitiems parodyti įprastų neestetiškų, niekam nereikalingų objektų grožį, prikelti juos naujam gyvenimui. Tai, manau, labai prasminga. Man garbė, kad „Beauty Remains“ priskirtas prie šios meno krypties. Žmonės, dažę savo kuklios nuosavybės duris, nė neįtarė, kad kuria meną...“ – samprotauja Agnė.
Mechaninių augintinių fenomenas
Kartu šis projektas yra ir tam tikro laikotarpio, tiksliau – sovietmečio, liudijimas. Menininkei nepriimtina, kad sovietinis palikimas naikinamas totaliai. „Žmonės, pamirštantys istoriją, yra pasmerkti ją kartoti“, – įsitikinusi kolegė.
Agnei rūpi ne tik estetinis, bet ir istorinis, prasminis projekto aspektai. „Garažai yra nepaprastai įdomus praėjusios epochos fenomenas. Sovietmečiu jie, kaip ir automobiliai, buvo tam tikra prestižo išraiška. Žmonės vertino šią nuosavybę, nors iki jos neretai tekdavo važiuoti visuomeniniu transportu. Automobiliai buvo lyg mechaniniai augintiniai, kuriems reikėjo tam tikrų namų ir ypatingos priežiūros. Durys man yra imponuojantis, įdomus archetipas. Seniai jas stebiu, neretai įamžinu, jos šmėžuoja fone, tarsi persekioja“, – svarsto Agnė. Pasaulinę šio projekto sėkmę veikiausiai ir lemia tai, kad durys – artima ir kiekvienam lengvai suvokiama metafora. Autorės pasirašytos aukščiausios kokybės nuotraukos (atspaustos pigmentine spauda, jų kiekis – ribotas) puošia verslininkų, diplomatų, politikų, menininkų, keliautojų, paprastų piliečių būstus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Islandijoje. Ar Agnė tikėjosi tokios sėkmės ir pripažinimo?
„Fotografuodama duris nemaniau, kad iš to gims didelis projektas. Tiesiog negalėjau atitraukti nuo jų akių, gal tiksliau – objektyvo. Paskui, kaip kolekcininkas dėlioja pašto ženklus ar degtukų dėžutes, ėmiau dėlioti kvadratėlius. Mano surinkta kolekcija virto meniniu projektu. Paleidau jį į pasaulį, nuo šiol gyvena savo gyvenimą. Yra ir projekto tęsinys „Grožis išlieka. Gamtos įsčios“. Šis kuria kuria visai kitokį įspūdį nei tapybiškasis „Beauty Remains“, mat jame įamžintas gamtos beveik pasiglemžtas, džiungles primenantis garažų kvartalas“, – teigia kolegė.
