„Ponios Izoldos kvepalų tikriausiai dar neturite?“ – lūkuriuodama, kol mane pakvies pakilti pokalbio, su neslepiama abejone klausiu salono „Kristiana“ konsultantės, mat jokio stendo nematyti. „Turime!“ – džiugiai praneša ji. Netrukus prabangi lakuoto raudonmedžio rankų darbo dėžutė (dar viena, perlamutrinė, yra skirta prabangiems kvepalams apsaugoti ir gabenti) su Eifelio bokštą primenančiu 80 ml auksuoto porceliano buteliuku, ant kurio puikuojasi užrašas „Izolda“, atsiduria ant stalo priešais jų įkvėpėją. O dar po akimirkos pakvimpa... Ja. Lyg visą gyvenimą būtų kvepinusis tik šiais kvepalais, – uodžiu ir vogčiomis lyginu kvapą su šeimininke. Tobula atitiktis.
Aromatas, kaip ir moteris, truputį nenuspėjamas. Iš pradžių atrodo rafinuotas, saldus ir moteriškas. Dienai įpusėjus, ant riešo imu jausti jo charakterį. Vakarop tampa gaivesnis, – šį pojūtį suteikia ir viršutinių, ir vidurinių natų komponentas citrusiniai vaisiai. Atsigulusi miegoti, akimirką suabejojau, ar tai tikrai tie patys kvepalai, – į sapną panirau lyg mylimojo apglėbta šiltos medienos dvelksmo.
Parfumerijos meistrai žinojo, ką daro. Prabangią kompoziciją poniai Izoldai kūrė nuo XVIII amžiaus Prancūzijoje veikiančių parfumerijos namų „Dorin“ parfumeriai. „Šie elitiniai ir vieni seniausių parfumerijos namų pasaulyje Versalio rūmų teatrą aprūpindavo pudra ir kitokia kosmetika, o nuo 1780-ųjų „Maison Dorin“ buvo vieninteliai oficialūs Versalio rūmų kvepalų tiekėjai“, – pasakojimą apie savo kvepalus pradeda I. Gudelis. „Dorin“ parfumerijos meistrai kūrė kvapiuosius mišinius pačiai Prancūzijos karalienei Marijai Antuanetei. Ji, manoma, ir išpopuliarino kvepinimosi kultūrą.
Vyras turi labai mylėti moterį, kad įteiktų jai šitokią dovaną, – ne kiekvienam užtektų atkaklumo belstis į karališkųjų rūmų parfumerių duris! Ar buvo kokia proga?
Neslėpsiu, šis vyro poelgis man padarė įspūdį, tačiau pernelyg nenustebino. Atkaklumo ir ryžto Benui netrūksta. Jeigu turi kokį nors tikslą, nėra, kas galėtų jį sustabdyti. Beje, „Dorin“ pasirinko pats. Ir buteliuko dizainą sugalvojo, tik kvapą rinkomės abu.
Jau daugiau kaip dvidešimt metų esame kartu, dvylika iš jų – vyras ir žmona, todėl, norėdamas įamžinti šią gražią sukaktį ir kartu nueitą kelią, Benas nusprendė sukurti man kvepalus. Tai – ir dovana, ir gražus gestas. Dėžutę ir buteliuką puošia mano inicialai, specialiai sukurtas herbas ir mūsų kompanijos simbolis žvaigždė. Šis švyti pačiame viršuje, tarsi virš mūsų. Žvaigždė simbolizuoja mūsų partnerystę, bendrystę, pagarbą. Du arkliai herbe – tai duoklė Benui, Arklio metais gimusiam Dvyniui.
Dvylika metų esame vyras ir žmona, todėl, norėdamas įamžinti šią gražią sukaktį, Benas nusprendė sukurti man kvepalus.Izolda
Kaip Jūsų vyras „įpakavo“ naujieną apie Jums kuriamus kvepalus? Kaip reagavote ją išgirdusi?
Benas yra iš tų vyrų, kurie mažai kalba, tačiau daug daro. Tad žinią apie man kuriamus kvepalus pranešė paprastai, be ypatingų ceremonijų ir pompastikos. Tarsi sakytų „laba diena“. Tiesiog supažindino su faktu, kad man bus kuriami kvepalai. O aš reagavau taip: „Netikiu, kad tai vyksta su manimi.“ Kokią dovaną gavau, suvokiau paskui, pradėjus kurti kvepalus, ypač – kai jau laikiau rankose. Jaučiau pasididžiavimą. Žiūrėjau į savo vyrą, šypsojausi ir galvojau: „Tik Benas gali taip sugalvoti.“ Man buvo be galo malonu. Vyras norėjo padaryti man staigmeną, ir jam pavyko.
Kasdien esate supama išskirtinių aromatų, todėl šis turėjo būti tikrai ypatingas. Žinojote, ko norite?
Visuomet sakau, kad kvepalai pirmiausia yra jausmas, o ne natos. Jų kai kurios kompanijos net neakcentuoja. Aš su tuo sutinku – kvepalus juk renkamės ne dėl juose esančių kvapų akordų, o dėl to, kokias emocijas kelia. Be to, kvepalai yra kaip moteris – jie keičiasi, iš pradžių gali nepatikti, o atsiskleisti – vėliau, todėl ir aš klioviausi jausmu. Svarbiausia buvo, kad kvapas patiktų. Labai nustebsite, bet šiuose kvepaluose nėra vanilės, nors ją labai mėgstu. Mėgstu šiltus rytietiškus aromatus. Tokie yra ir mano kvepalai – rytietiški, šilti, skanūs, šias natas atsveria gaivumo suteikiantys citrusiniai vaisiai.
Kiek kurtas šis aromatas? Ar Jūsų vyras išsakė kokių nors pageidavimų dėl to, kaip turėtų kvepėti jo moteris?
Sukurti kvepalus užtruko maždaug metus. Tai darėme abu su vyru, juk esame komanda. Daug kalbamės, tariamės, dėl daugelio dalykų mūsų nuomonės sutampa, tad didesnių diskusijų nei dėl kvapo, nei dėl flakono išvaizdos nekilo. Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Jaučiu savotišką draivą, kad tai, kas patinka man, patinka ir mano vyrui. Ir jis taip jaučiasi. Tą mūsų poros harmoniją labai vertinu. Man smagu su Benu tartis dėl daugelio dalykų.
Ar buvo sunku išsirinkti tą vienintelį variantą?
Galutinio varianto teko šiek tiek palaukti. Kvepalų kūrimą palyginčiau su situacija parduotuvėje, kai reikia išsirinkti batelius iš dvidešimties nuostabiausių porų. Buvo blaškymosi, neslėpsiu. Vieną dieną patikdavo vienoks variantas, kitą dieną norėdavau rinktis jau kitokį... Be to, kvapui reikia leisti susigulėti – mažiausiai porą mėnesių. Aromato pavyzdžius kompanija siųsdavo mums ir į Ameriką (žiemą pora praleidžia Floridoje, čia ji turi namus, – aut. past.), nereikėjo kaskart lėkti į Chatou, kur veikia įmonės laboratorija. Žinoma, buvome nuvykę ir ten, susipažinome su kvepalų kūrėju. Vis dėlto „Dorin“ akcentuoja parfumerijos namų istoriją, o ne aromatus kuriančias asmenybes.
Galėjote viena pati kvepintis Jums sukurtais kvepalais. Kodėl nusprendėte jais dar ir prekiauti? Ar netrikdo tai, kad kita dama gali kvepėti Jumis?
Žinote, tai neįmanoma, nes kiekviena moteris, net pasišlaksčiusi tais pačiais kvepalais, kvepės skirtingai. Tai lemia odos savybės, o juk oda visų skirtinga. Tiesą sakant, net neturėjau minties laikyti šiuos kvepalus tik sau. Kokį nors žiedą, drabužį ar kitą daiktą kitas žmogus galbūt ir gali pasisavinti, tačiau kvepalus... Juk jie yra jausmas, o šio pasisavinti negali.
Nerengėte jokio iškilmingo oficialaus kvepalų pristatymo. Kodėl tokios tylios jų sutiktuvės?
Informacijos neviešinome sąmoningai. Kvepalų kol kas turime tik vienoje „Kristianos“ parduotuvėje – esančioje Vilniuje, Gedimino prospekte. Svarstome kelis buteliukus nuvežti į Kauną ir dar galbūt į Klaipėdą (iš viso yra tik 200 buteliukų). Bet susidomėjimo sulaukiu, kvepalus perka ir jais džiaugiasi. Tiesa, pirma reakcija būna nuostaba – ir dėl kvapo, ir dėl originalios pakuotės.
Kokie jie, kvepalai „Izolda“? Kokiomis progomis jais kvepinsitės?
Mano kvepalai priskiriami prie elitinių (niche) kategorijos, linijos „Private Collection“. Dabar jais taip žaviuosi, kad noriu kvepintis kiekvieną dieną.
Ar judu su vyru galite vadinti save ne tik kvepalų, bet ir gyvenimo gurmanais?
Labai įdomus klausimas... Taip, galime, nes gyvenimas duotas tik vienas, tačiau tą gurmaniškumą kiekvienas supranta savaip, žmonių poreikiai skirtingi. Mums su vyru gurmaniškumas yra tai, kuo užsiimame, ką veikiame, kaip save realizuojame ir ką kuriame aplink save. Mums tai – gebėjimas džiaugtis aplinka, kurioje esame ir gyvename.
Ar žinote paslaptį, kaip išlikti kartu tiek laiko?
Nežinau, nuoširdžiai sakau. Ir abejoju, ar toks receptas apskritai yra. Žmonės labai skirtingi, kiekviena santuoka ar santykiai unikalūs. O įdomiausia tai, kad visi supranta ir žino, ko reikia, kad santykiai būtų harmoningi, bet... retai ką nors daro, nebando ką nors pakeisti. Kiekvienas turėtų savęs paklausti, ką gali padaryti dėl kito žmogaus. Mano sutuoktinis man sukūrė kvepalus. Nežinau, ko dar galėčiau norėti ar reikalauti. Kiekvienas vyras tegu paklausia savęs, ką yra padaręs dėl savo moters. O moteris – ką yra padariusi dėl savo vyro.
Manau, kad svarbiausia yra gerbti kito žmogaus nuomonę, girdėti jį ir norėti išlikti kartu. Mudu su Benu vis dar esame vienas kitam įdomūs, ir tai laikau didele mūsų santykių vertybe. Kiekvienas esame unikalus, tad reikalauti iš kito žmogaus to, ko jis neturi, yra nesąžininga. Galbūt jis turi savybių, kokių neturi tu?
Ar vyras dažnai palepina Jus išskirtiniu dėmesiu, staigmenomis? O Jūs jį?
Jis nuolat mane stebina. Kartais stebiuosi, iš kur jis traukia tų idėjų? (Juokiasi.) O man su staigmenomis sunku... Neįmanoma jam prilygti.
Kokią dovaną gavau, suvokiau paskui. Jaučiau pasididžiavimą. Žiūrėjau į savo vyrą, šypsojausi ir galvojau: „Tik Benas gali taip sugalvoti...Izolda
Esate sakiusi, kad didžiausias malonumas Jums yra rytais pusryčiauti kartu su vyru – pasidalinate naujienomis, aptariate dienos planus. Kokių dar tradicijų turite, ką mėgstate veikti kartu? Ar porai svarbu bendri ritualai?
Pusryčių tradiciją tęsiame. Manau, kad tam tikri ritualai porai yra svarbūs. Tarkime, jei ketiname kartu pusryčiauti, o aš vis zuju aplink, mano vyras nepradeda valgyti, iki atsisėdu prie stalo. Tik tada galime ramiai pasišnekučiuoti, pavalgyti. Kartais taip kalbėdami susidėliojame dienos planus, aptariame darbo reikalus. Žiemą praleidžiame Floridoje. Turime tradiciją į kai kurias komandiruotes vykti drauge, nes palaikome vienas kitą. Visada kartu atostogaujame. Labai dažnai į darbą ir iš jo važiuojame kartu. Būname kartu, galima sakyti, dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę.
Minėjote, kad Jūsų vyras skatina Jus tobulėti, augina kaip asmenybę, įkvepia. Ko per bendrą gyvenimą išmokote iš savo sutuoktinio? O jis iš Jūsų?
Viską, ką sumano, Benas įgyvendina. Jam neįmanomų dalykų turbūt nėra. Ir tai ne komplimentas, ne noras pasigerinti, tiesiog taip yra. Ką nors pagalvoja arba pasako ir padaro. Pažįstu nemažai vyrų, kurie daug kalba, tačiau nieko nedaro. Benas dėl to nesusireikšmina, ir mane tai žavi.
Gyvendami kartu, mes keičiamės, tobulėjame, mokomės vienas iš kito. Nesame tokie patys, kokie buvome tik susipažinę, nesame cirko arenos artistai, kaskart sukantys tuos pačius ratus. Arba jeigu tik baigę knygą iš karto imtumėte tą pačią skaityti nuo pradžių, ir taip – dešimt metų, ar būtų įdomu? Taip, knygą išmoktumėte mintinai, bet nepatirtumėte atradimo džiaugsmo. Per tuos metus šiek tiek kito ir pasaulėžiūra, įgijome daugiau patirties. Iš Beno mokausi veržlumo, iniciatyvumo. Mano vyras iki šiol yra mano mokytojas. Įkvepia mane, kai reikia, stumtelėja į priekį. Jis – tarsi generolas, numatantis kelis žingsnius į priekį, todėl juo besąlygiškai tikiu. O ko Benas išmoksta iš manęs? To reikėtų klausti jo paties.
Lyg mostelėjus burtų lazdele, po akimirkos į pokalbių kambarį užsuka B. Gudelis. Pasiteirauja, kiek dar užtruksime, vėliau pasiūlo žmonai kartu papietauti. „Gal nori atsakyti į kelis klausimus apie mane?“ – kiek šelmiškai kreipiasi ponia Izolda į vyrą. Ir jis prisėda...
Benai, kaip tik kalbėjome apie Jus. Klausiau Jūsų žmonos, ko per tą laiką, kol esate kartu, išmoko iš Jūsų. O už ką pats esate dėkingas Izoldai?
Geriausias dalykas, kurį iš Izoldos gaunu, yra jos ramybė. Man nereikia sukti galvos dėl daugybės dalykų. Man su Izolda ramu.
Ar pasakote jai komplimentų, kad gražiai atrodo?
Pagiriu, pagiriu... Kiekviena moteris turėtų prisižiūrėti. Jei tai daro, vadinasi, viskas yra gerai. O tos pasakos: „Tu man patinki natūrali, tokia, kokia esi...“ Taip vyras kalba tik iš pavydo arba iš baimės.
Nes ji gali susirasti geresnį?
Benas: Tapusi gražesnė, labiau savimi pasitikinti, ji gali sulaukti kitų dėmesio ir lūzerį palikti. Vyrai to bijo. Kai vyras dėl moters nesistengia, ji eina pas kitą, tai elementaru. Jeigu aš dėl Izoldos nesistengčiau, ji susirastų tokį, kuris stengtųsi. Gal ir ieško, aš nežinau...
Izolda: Neieškau, neieškau...
Benas: Izoldai sakau: „Jei tik rasi geresnį, prašau...“ Taigi stengiuosi būti geriausias, kad jai nereikėtų ieškoti kito, bet ir ji turi būti budri – prie manęs irgi daug kas prieina, pasiūlo įvairių variantų (šelmiškai šypsosi).
Reikia gerbti vienam kitą ir negalvoti per gerai apie save. To pakanka.Benas
Ji atrodo be galo laiminga. Ir kvepalais labai džiaugiasi... O Jums jie patinka?
Patinka.
Kodėl nusprendėte padovanoti žmonai kvepalus?
Benas: Dvidešimt metų esame kartu, tad ir nusprendžiau sukurti normalius kvepalus. Ji, kaip matote, to verta.
Izolda: Matote? Kaip „laba diena“! – įsiterpia ponia Izolda. – Galėtų sakyti: „Va, kokį projektą sumaniau“, bet nemoka girtis.
„Ne žodžiais, o darbais...“ – replikuoju.
Benas: Ne ausimis, o akimis... Kadangi dirbu su moterimis (o jų mūsų kompanijoje daug – apie 500), žinau, kad jos visą informaciją priima (taip pat myli) ausimis. Joms vis žada, žada, o jos vis tiki... Tik ką jos žmogus iki šiol pasiekė? Kol kas tik kalbėjo... Kur tas namas, geras gyvenimas, atostogos? Kur viskas? Tuščios kalbos! Vyras pirmiausia turi padaryti, o paskui parodyti.
Turėjo būti nelengva įtikinti legendinius Versalio rūmų parfumerius kurti kvepalus Jūsų žmonai.
Viskas tik per pažintis, žinokit, per blatą (šypsosi).
Bet ir atkaklumo reikia...
Benas: Reikia, reikia... Visas gyvenimas yra atkaklumas. Kiekvieną dieną susiduri su įvairiomis kliūtimis, ir jas reikia įveikti.
Izolda: Jeigu tų kliūčių nebūtų, žmonės apsnūstų ir gyventų tingėdami.
Svarbiausia, kad norėjote tai padaryti savo žmonai.
Gyvenime viską įmanoma padaryti, jeigu tik yra noro. O jeigu žmogus nenori arba kalbėdamas su kitu vartoja tokias frazes kaip „ką aš žinau“... Tik kas turi žinot, jeigu pats nežinai? Su tokiu žmogumi net nėra apie ką kalbėtis. Jeigu noro nėra, nereikia gaišti laiko.
Kaip manote, ko reikia, kad santykiai gyvuotų? Kaip juos išlaikyti stabilius tiek metų?
Benas: Reikia gerbti vienam kitą ir negalvoti per gerai apie save. To pakanka. Jeigu vienas kuris negerbia kito ir pradeda galvoti tik apie save, viskas suyra. Reikia kitą vertinti, stebinti. Žinoma, jeigu viena kuri nors pusė negauna grąžos, nesistengia dėl kito, būna skaudu, ir po kurio laiko žmonės dažniausiai išsiskiria. Abu turi norėti to paties, pirmiausia – būti kartu. O jeigu dar ką nors dėl kito darai, kad ir kvepalus, jau metus gali ramiai gyventi (Izolda ima juoktis.) Kitais metais sugalvosiu ką nors kita.
Izolda: O su metais apsukas reikia didinti (šypsosi).
Benas: Su moterimis reikia labai atsargiai – mažiau joms kalbėti, o daugiau dėl jų daryti. Tada tikrai nepaliks.
***
Permąstydama B. Gudelio mintį, užsižiūrėjau į ant stalo stovinčius keraminius naminius puodelius su praaušusia kava. „Benas stebisi, iš kur namie tiek puodelių ir kodėl jie niekada nedūžta. Tai atnešiau į darbą...“ – pusiau juokais, pusiau rimtai paaiškina I. Gudelis. Šioje šeimoje net indai nedūžta.
