Vaikystė
Natalija Leonidovna Kračkovskaja (mergautinė pavardė – Belogorceva) gimė Maskvoje, Puškino teatro aktorės Marijos Foninos ir Leonido Belogorcevo šeimoje. Kadangi senelis iš tėvo pusės tarnavo caro apsaugoje, šeima buvo aristokratiškos kilmės, todėl Leonido niekur nepriėmė, išskyrus į aktorius. Praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Natalijos tėvas buvo represuotas, o kai prasidėjo karas, jis pirmasis savanoriu išėjo į frontą, nes visada norėjo būti kariškiu. Po karo jis liko tarnauti Vokietijoje komendantu, kur netrukus žuvo. Natalija su mama ir jaunesniąja sesute Irina gyveno Maskvoje. Mama dažnai užsibūdavo teatre, todėl mergaites augino ir auklėjo močiutė ir senelis iš motinos pusės.
Nuolatinės repeticijos ir filmavimai buvo tai, prie ko Natalija priprato nuo mažų dienų. Ji buvo padūkusi mergaitė, todėl likusi be tėvų priežiūros Belogorceva ėmė draugauti su apylinkių chuliganais. Kartu jie dažnai vogdavo vaisius iš svetimų sodų.
Dabar sunku patikėti, tačiau vaikystėje Natalija buvo lieknutė kaip ir dauguma pokario mergaičių ir berniukų. Jos močiutė iš tėvo pusės Raja gyveno Tbilisyje, todėl pamačiusi savo dvylikametę anūkę priėmė logišką sprendimą – įmitinti. O pavalgyti Nataša mėgo. Tad visai netrukus būsima aktorė ėmė skaičiuoti papildomus kilogramus ir virto ta rubuile, kokia ją visi žino iki šiol. Tik Natalija niekada nekompleksavo dėl savo antsvorio, labai pasitikėjo savimi ir nuo mokyklos suolo laikų turėjo minias gerbėjų.
Karjeros pradžia
Kadangi augo aktorių šeimoje, Natalija niekada nesikankino dėl profesijos pasirinkimo – dar vaikystėje ji tvirtai nusprendė tapti aktore ir vien tik aktore. Kitų variantų ji net nesvarstė. Tiesa, jos motina norėjo atkalbėti ją nuo pasirinktos specialybės ir primygtinai siūlė archyvaro profesiją. Natašai patiko istorija ir ji lankė istorijos būrelį.
Baigusi mokyklą, Belogorceva padavė dokumentus į Valstybinį kinematografijos institutą, į Vladimiro Belokurovo kursą, kur ji norėjo patekti, o apsidrausdama ir verčiama mamos – taip pat ir į istorijos ir archyvavimo institutą. Tais metais konkursas į Valstybinį kinematografijos institutą buvo išties milžiniškas – 256 žmonės į vieną vietą! Vis dėlto, Natalija buvo tvirtai įsitikinusi, kad jai pavyks. Apvalių formų mergina su tiesiu sklastymu skaitė kvailelio Ivanuškos monologą, o ją išgirdęs Vladimiras Belokurovas iškart pasakė: „Štai šią „durnelę“ imam“.
Tik likimas pasisuko kitaip. Netrukus po įstojimo Natalija pateko į rimtą avariją, po kurios ilgą laiką gulėjo ligoninėje ir praktiškai visiškai neteko regėjimo. Kai merginą išrašė iš ligoninės, ją pas save pasiėmė antroji močiutė – Praskovija. Regėjimas Natalijai pamažu sugrįžo, tačiau galimybė patekti į Valstybinį kinematografijos institutą jau buvo prarasta. Gydytojai patarė jai patausoti regėjimą, todėl Natalija Belogorceva įsidarbino laborante Metalurgijos institute ir toliau svajojo apie karjerą kine. 1959 metais, neapsikentusi, ji nuvyko į „Mosfilm“ ir paprašė ją priimti į kokią nors masinę sceną. Paskui ji vis dažniau šmėžuodavo masinėse scenose, merginai netgi pradėjo patikėti epizodinius vaidmenis. Vis dėlto, net titruose jos pavardė dažniausiai nebuvo nurodoma. Daugiau ar mažiau svarbiu Natalijos Belogorcevos debiutu kinematografijoje tapo Verunkos vaidmuo 1961 metų Vladimiro Basovo filme „Mūšis kelyje“.
Vėliau aktoriaus profesijoje buvo nedidelė pertrauka, nes Natalija grįžo prie darbo laboratorijoje. Nuo 1967 metų trejus metus ji dirbo Maskvos valstybinio universiteto Geologijos katedroje.
Madam Gricacujeva
Greičiausiai Natalija taip ir nebūtų atsiskleidusi kaip aktorė, jeigu ne lemtingas atsitiktinumas. 1971 netais jos sutuoktinis Vladimiras Kračkovskis supažindino Nataliją su savo draugu, komedijų autoriumi ir režisieriumi Leonidu Gaidajumi. Tuo metu režisierius kūrė naują filmą „Dvylika kėdžių“ ir ieškojo aktorės Madam Gricacujevos vaidmeniui. Į jį pretendavo Galina Volčok ir Nonna Mordiukova. Nei viena, nei kita Gaidajaus netenkino, ir tada Kračkovskis atvedė į filmavimo aikštelę Nataliją. Pamatęs ją, Gaidajus sušuko: „Štai ji, „poeto svajonė!“.
Bandymai neapsiėjo be kuriozų – rekvizitinė „54 dydžio“ suknelė Natalijai buvo maža, nes taupyta tais laikais visur, kur įmanoma, todėl 54 iš tikrųjų buvo daugiausiai 48 dydis. Kad Natalija ją vis dėlto apsirengtų, nugara buvo prakirpta ir ant viršaus užrišta skarelė. Per bandymus Natalija nesėkmingai atsisuko nugara į kamerą, skarelė atsirišo…
Kai visi iki soties prisijuokė, Kračkovskajos filmavimo aikštelėje jau nebuvo – iš gėdos pabėgo. Galiausiai Natalija buvo patvirtinta šiam vaidmeniui ir prasidėjo filmavimo procesas. Tik Natalija ne iš karto sutiko filmuotis pas garsųjį režisierių, iš pradžių vaidindavo bandymuose ir taip pamažu įsiliejo į vaidmenis.
Sovietinio kino žvaigždžių apsuptyje profesionalaus išsilavinimo neturinti debiutantė nesigūžė ir elgėsi pakankamai natūraliai, puikiai susidorodavo su vaidmeniu. Benderio gaudymo scena, nepaisant aktorės sudėjimo, buvo filmuojama be dublerių. Vėliau Kračkovskajos laukė dar nemažai triukų, tačiau jai nei karto neprireikė dublerių pagalbos. Vaidmuo „Dvylikoje kėdžių“ buvo toks sėkmingas, kad žiūrovams tapo tikru atradimu. Natalija į sovietų kinematografiją įnešė visiškai naują tipažą, kas akimirksniu pavertė ją paklausiausia komedijos žanro aktore.
Natalija Kračkovskaja ir „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“
Kitas Kračkovskajos darbas sulaukė dar didesnės sėkmės – Ivano Vasiljevičiaus žmonos Bunšos frazes iš Gaidajevo komedijos „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ žino ir prisimena daugelis. Kai kurias jų sugalvojo pati aktorė: „Inteligentas! Išmokė jus sau ant galvos! Nupliko visi!..“.
Filmavimo metu Kračkovskaja rimtai susirgo, dėl ko numetė dvidešimt kilogramų. Kai pasveiko ir sugrįžo į filmavimo aikštelę, Gaidajus jai iškart skyrė „dietą“: „Iš ryto – manų košė su grietinėle, per pietus – makaronai su sūriu, vakarienei – sklindžiai su medumi, po savaitės grįžkite“. Iš tiesų, pakako savaitės, kad prarasti kilogramai sugrįžtų. Filmavimasis šioje juostoje atnešė aktorei milžinišką populiarumą ir žiūrovų simpatijas. Su ja toje pačioje filmavimo aikštelėje dirbo Jurijus Jakovlevas, Leonidas Kuravliovas, Aleksandras Demjanenka, Natalija Selezniova.
Natalija ir toliau bendradarbiavo su režisieriumi Gaidajumi. Ji nusifilmavo tokiose jo juostose kaip „Negali būti!“, „Inkognito iš Peterburgo“, „Privatus detektyvas arba Operacija „Kooperacija“, „Deribovske gera soras, o Braiton Byče vėl lyja“.
Filmografija
Gaidajaus komedijos Kračkovskają išties pavertė garsia artiste. Režisierių pasiūlymų nebuvo įmanoma atsiginti. Natalijos gebėjimą pasijuokti iš savęs, pasirodyti ekrane stora ir juokinga režisieriai deramai įvertino ir nuolat kvietė filmuotis komedijose. Ji taip pat filmavosi komedijų kino žurnaluose „Fitil“ ir „Jeralaš“.
Kino kritikai pavadino Nataliją „komiško epizodo karaliene“. Tai tikra tiesa – geriausi aktorės vaidmenys yra nedideli, tačiau veiksmingi epizodai. Trumpi vaidmenys juostose „Negali būti“, „Žmogus iš Kapucinų bulvaro“ ir kitose sukūrė nepakartojamą vaidingų žmonų, anytų ir bjaurių kaimynių paveikslų galeriją. Aktorė visus juos ėmė iš gyvenimo, mėgindama didžiajame ekrane parodyti žmones iš šalies, ir taip, galbūt, pakeisti juos. Kračkovskaja prisipažino, kad didžiausias pagyrimas jai buvo žodžiai: „Na ir nenaudėlę tu suvaidinai!“.
Dramatiškų, rimtų vaidmenų Natalijos filmografijoje praktiškai nėra. Kartą vienas režisierius mėgino jai duoti tragišką vaidmenį, tačiau meno taryba buvo nepalenkiama: „Jūs ką! Juk ji madam Gricacujeva!“
Mirus režisieriui Leonidui Gaidajui, deja, gerų komedijos žanro režisierių Rusijos kine neatsirado. Kračkovskaja vaidino daugelyje Michailo Kokšenovo juostų apie naujuosius rusus („Rusiškas stebuklas“, „Rusiškas biznis“ ir taip toliau).
Asmeninis gyvenimas ir šeima
1962 metais Natalija dalyvavo juostos „Poplūdis“ filmavime Tarusoje. Ten ji ir susipažino su garso režisieriumi Vladimiru Kračkovskiu, kuris vėliau tapo jos vyru.
Vladimiras ėmė merginti Nataliją, tačiau rožės merginos širdies niekaip nesuminkštino. Tada Vladimiras rado rimtesnių argumentų – iš ryto į numerį, kuriame gyveno Belogorceva, atnešė padėklą su varške, grietine ir šviežiomis bandelėmis. Tai Nataliją papirko. Netrukus pora susituokė. Su vyru Vladimiru Natalija gražiai nugyveno 26 metus, iki pat jo mirties. Jų santuoka buvo labai laiminga – Kračkovskiai praktiškai nesipyko, jie visus tuos kartu praleistus metus mokėsi vienas iš kito. Vladimiras mirė 1988 metais.
Jų sūnus Vasilijus Kračkovskis tęsia tėvo darbus – dabar dirba „Mosfilm“ garso režisieriumi. 1996 metais Vasilijus buvo nominuotas prestižiniam apdovanojimui „Nika“. Vasilijus vedęs, Natalija Kračkovskaja dar 1991 metais tapo senele – gimė anūkas Vladimiras.
Aktorė yra prisipažinusi, kad jų šeima draugiška ir vieninga.
Paskutinieji gyvenimo metai
Aktorės sąskaitoje yra daugiau kaip šimtas darbų kine. Kračkovskaja visada apie save sakydavo: „Aš – laiminga komedijos žanro belaisvė“. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai Rusijos kinas, įskaitant ir komedijų žanrą, išgyveno nedidelį nuosmukį, Kračkovskaja beveik nustojo filmuotis. 2001 metų pabaigoje ji atidarė „Natalijos Kračkovskajos aktorinio meistriškumo mokyklą“, kurioje vaikams padedama įsisavinti aktoriaus profesiją.
Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje Natalija Leonidovna toliau tęsė bendradarbiavimą su Michailu Kokšenovu, paskutinis jos vaidmuo jo filmuose – Egipto karalienės Nefertitės juostoje „Faraono paslaptis“.
Taip pat verta paminėti jos darbą filme „Liftas važiuoja pagal grafiką“, seriale „Kurortinis romanas“. Pastaraisiais metais Natalija Kračkovskaja dirbo Kino aktoriaus teatre, dalyvavo kuriant „Meilės beprotybes“. Ji taip pat dalyvavo keliuose spektakliuose „Nuotaka bankininkui“, „Mano senelė jaunesnė už mane“ ir kituose.
Deja, metai daro savo ir aktorė susidūrė su sveikatos problemomis. 2010 metų lapkričio mėnesį Natalija Kračkovskaja patyrė širdies smūgį ir pateko į ligoninę. 2013 metų vasarą ištiko antras smūgis, teko operuoti širdį. Aktorei buvo įstatytas širdies stimuliatorius. Natūralu, kad problemos su širdimi neleido jai aktyviai filmuotis ir vaidinti.
Garsi aktorė Natalija Kračkovskaja mirė 2016 metų kovo 3 dieną vienos iš Maskvos ligoninių reanimacijos skyriuje, į kurį buvo paguldyta po širdies smūgio.
