Šiemet pasirodė ir jos romanas „Italų kalbos pamokos“ lietuvių kalba. O vasario pabaigoje Vilniaus knygų mugėje apsilankė ir pati Marina.
Susitikti su Marina susitariame Londone, kur ji pristato romano „Lazario moterys“ anglišką leidimą. Neatsikalbinėja, neprašo klausimus pateikti iš anksto, neriboja laiko, – ji tiesiog nuoširdžiai apsidžiaugia galimybe duoti interviu Lietuvos žurnalui.
Nedidelio viešbučio prie Kings Kroso (Kings Cross) stoties tarpduryje mane pasitinka Marina kartu su savo vyru Ivanu. „Mes visada drauge“, – vėliau pasakys jis, ir aš suprasiu, kad šie žmonės vienas be kito tikrai negali. Žiūri vienas į kitą įsimylėjusiomis akimis, lyg būtų susitikę užvakar, o ne prieš dešimt metų. Atrodo kaip paprasti turistai: džinsai, marškiniai, džinsiniai švarkai, patogūs batai... Marina šypsosi, akys žybsi, ji turi daug ką papasakoti. Atvirai kalbamės apie literatūrą, meilę, politiką ir aistrą Toskanai. Ivanas mylimąją nuolat papildo, pataiso, tęsia jos pradėtą pasakojimo giją. Pirmiausia – apie viešbutį, prie kurio vis dar stovime.
Marina teigia ilgai maniusi, kad romano „Lazario moterys“ niekas niekada neleis, nes jis – senamadiškas, apie meilę. Net maniusi, kad tokių dabar niekas nebeskaito. Kai atidavė agentams, atsakymo nesulaukė visą mėnesį. Abu su vyru nusprendė, kad knyga turbūt niekam neįdomi, ir išvažiavo į Londoną. Apsistojo štai šiame mažame viešbutyje. „Ir būdami čia sulaukėme skambučio, - sako Ivanas. - Mums pasakė, kad viena Rusijos leidykla sutinka leisti šį romaną.“
Marina priduria, kad tada jie šokinėjo iš džiaugsmo kaip vaikai. Ir štai po šešerių metų atvažiavusi į Londoną pristatyti jau angliškai išleistos knygos pora atsidūrė toje pačioje aikštėje, tame pačiame viešbutyje, – jį šį kartą visai atsitiktinai užsakė leidėjai. „Jausmas – lyg būtume apsukę ratą, uždarę kažkokį ciklą“, - teigia Marina.
Pasivaikščiodami prieiname airišką aludę, įsitaisome prie lango. Šnekučiuojamės, lyg būtume susipažinę ne prieš pusvalandį, o senų seniausiai. Marina ir Ivanas tokie paprasti ir taip nuoširdžiai džiaugiasi mūsų susitikimu... Pokalbis liejasi laisvai, ir aš nebežiūriu į pasiruoštus klausimus. Marinai parodau lietuviškai išleistą jos romaną, – vežiausi jį į Londoną vien dėl autorės autografo. „Esu girdėjusi, kad vertimas labai geras (vertė Sigitas Parulskis, – aut. past.), – sako Marina vartydama knygą. – Autoriui tai – didelė garbė. Ir man lietuviškas viršelis su balerinos puantais yra pats mieliausias. Labai sunku patikėti, kad knyga taip plačiai pasklido po pasaulį.“
Antrasis Jūsų romanas „Lazario moterys“ labai populiarus, o štai trečiasis „Italų kalbos pamokos“ – ne toks sėkmingas. Ar įsivaizduojate kodėl?
Marina: Rusiškai romanas vadinasi „Bezbožnyj pereulok“ („Bedieviškas skersgatvis“). Toks yra Maskvos gatvelės, kurioje gyvena pagrindinis herojus, pavadinimas, bet kai išverti į kitas kalbas, atrodo, kad tai gatvelė, kurią apleido Dievas. Italijoje moterys, išgirdusios pavadinimą, net ima žegnotis. Ši knyga – apie gydytoju atsitiktinai tapusį vyrą, labai vienišą, nepakenčiantį jokių sistemų, niekinantį politiką ir politikus. Apie beprotybę ir laisvę. Apie meilę. Gydytojas Maskvoje įsimyli moterį, ši jam atveria akis ir sužadina meilę Toskanai. Siekdamas būti visiškai laisvas, herojus sudegina dokumentus ir be jokių daiktų išvažiuoja į Italiją, į Toskaną. Ten jis tampa niekuo, tiesiog nelegaliu darbininku.
Trečiąjį romaną skaitytojai priėmė labai skirtingai. Jame itin atvirai kritikuojama tai, kas šiuo metu vyksta Rusijoje. Gal todėl ši knyga neturi tiek gerbėjų?
„Lazario moterys“ – istorinis romanas, o praeitį mes mėgstame poetizuoti. Ja žmonės labiau tiki, ją labiau priima, o į šiuos laikus kiekvienas turi savo požiūrį. Ir tie požiūriai – nepaprastai skirtingi. Mano trečiojo romano herojus nemyli Maskvos, nesidžiaugia, kad yra rusas. Jis nepritaria politiniams savo šalies sprendimams, mano, kad Europos kelias teisingesnis nei Rusijos.
Kiekviena knyga turi savo likimą. Kartais joms sekasi labiau, kartais mažiau. „Lazario moterims“ pasisekė. Niekada nesiekiau būti populiari rašytoja. Tiesiog noriu pasakoti istorijas.
Jūsų politinės pažiūros turbūt irgi kažkiek panašios į romano herojaus?
Marina: Sakysiu atvirai – man tikrai nepatinka tas nesantaikos kelias, kuriuo pasuko mano šalis, nes jis veda prie kruvino akligatvio. Negalima kovoti su kaimynais, ypač tada, kai neturi kur išsikraustyti. Juk nėra kitos planetos, į kurią Rusija galėtų persikelti. Visada reikia galvoti, su kokiais kaimynais pats norėtum gyventi ir kaip netapti tokiam, su kuriuo niekas nenori gyventi. Mūsų planeta vis mažėja, viskas greičiau pasiekiama, žmonių vis daugiau, jie turėtų atsargiau elgtis vieni su kitais. Pasaulinis karas dabar ne vienam būtų visai naudingas. Norėčiau būti neteisi, bet situacija pasaulyje dėliojasi taip, kaip ir prieš Antrąjį pasaulinį karą. Paslapčia jau kelerius metus galvoju, kad bus stebuklas, jei karas neprasidės. Iš tikrųjų jis jau vyksta, tik dar ne globalus. Nenoriu apie tai kalbėti, net mąstyti apie tai nenoriu.
Jis man retkarčiais primena, kad esu mergaitė, kurią reikia lepinti.
Ar nebaisu Maskvoje reikšti tokias mintis?
Marina: Ne, nebaisu. Dabar Rusijoje dėl politikos verda labai daug ginčų. Vieni Vladimirą Putiną vadina šaunuoliu, kiti – chuliganu. Seni žmonės mano, kad mūsų prezidentas yra teisus, žino, ką daro, kad be jo neišgyventume. Rusijoje egzistuoja institucinė baimė – kai tiesiog dievinama valdžia, neabejojama jos sprendimais. Rusija – tikrai ne individualybių šalis, jos kelias visai kitas nei Europos.
O jeigu reikėtų palikti Maskvą, kur norėtumėte važiuoti gyventi?
Marina: Aišku, – į Toskaną! Svajoju gyventi mažame kaimelyje, gaminti maistą, skinti vynuoges, spausti alyvuogių aliejų. Galima sakyti, „Italų kalbos pamokų“ herojus išpildė mano pačios svajonę. Tikiuosi kada nors persikelti į tokį Toskanos kaimelį ir nugyventi jame likusį gyvenimą.
Marina juokiasi, ir sutuoktiniai vėl susikimba už rankų. Ivanas pasakoja, kad dabar tai neįmanoma, nes jis yra Maskvoje žinomas vaikų LOR gydytojas, o Italijoje tektų pradėti nuo gydytojo pagalbininko. Marina tikina palauksianti, kol vyras išeis į pensiją, nes rašyti galinti visur.
Ivanas: O iš Europos miestų mums labiausiai patinka Viena, nes joje linksma, džiaugsminga. Aš ją vadinu linksmų senukų karalyste. Kartą mums Vienoje nutiko labai smagi istorija. Nupirkome Marinai naują vakarinę suknelę.
Marina: Retkarčiais jis man primena, kad esu mergaitė, kurią reikia lepinti.
Ivanas: Taigi nupirkome prašmatnią suknelę ir nusprendėme atšvęsti tai viename gatvės bare. Išgėrėme vyno, pasikalbėjome. O kai nutarėme išeiti, šalia mūsų sėdėjusios dvi senutės (jos netgi flirtavo su jaunučiu padavėju), pamačiusios, kad nešamės didelį garsios firmos maišelį, parodė mums iškeltus nykščius.
Rusijoje senatvė – pragaras. Italai senukai, nors šalis taip pat nebuvo labai turtinga, sėdi restoranuose, keliauja.
Marina: Ten senukai jaučiasi nusipelnę orios senatvės, nes daug ir sąžiningai dirbo, o Rusijos vyriausybė senus žmones vertina kaip nereikalingas atliekas. Ir tie žmonės patys taip ima į save žiūrėti. Italijoje man sako: „Jums – tik keturiasdešimt, esate tokie jauni, jums priešakyje dar visas gyvenimas“, o Rusijoje – kad esu sena, tad rasti darbą bus sudėtinga.
Jūs viską darote kartu. Net kalbėdami apie Marinos kūrybą, vartojate „mes“, lyg tai būtų jūsų abiejų produktas. Pavydu žiūrėti, kaip baigiate partnerio pradėtą sakinį. Ar visada taip draugiškai gyvenate?
Marina: Vania – geriausia, kas man gyvenime nutiko. Itin pareigingas, geras. Lyg specialiai man Dievo sukurtas žmogus. Jei būčiau pateikusi visatai užsakymą ir išvardijusi visas asmenines idealaus vyro savybes, tai Vania jį būtų net pranokęs. Apsiskaitęs, muzikalus, mums patinka tie patys filmai, tos pačios knygos, abu mėgstame keliauti, beveik niekada nesipykstame. Štai jau dešimt metų tęsiasi mano laimingas nuotykis. Anksčiau maniau, kad santuoka – tai darbas, kad turi stengtis jį atlikti gerai. O pasirodo, jog santuoka – ne darbas, bet didžiulis džiaugsmas, laimingas nuotykis. Gal čia tik man taip pasisekė...
Ar rodote Ivanui savo rašinius?
Marina: Taip, visada. Parašau gabalėlį ir parodau.
O Jūs, Ivanai, ar jos nekritikuojate, jei kas nors nepatinka?
Ivanas: Tai aišku, kad kritikuoju.
Marina: Tik daro tai taip delikačiai, kad negali pykti. Be to, Vanios labai gera klausa, jis puikiai jaučia ritmą ir dažnai man pasako, kad štai čia ar ten reikia dar kelių žodžių ar sakinių. Vien tam, kad būtų išlaikytas ritmas.
Ivanas: „Lazario moteris“ labiausiai sukritikavo mūsų katė. Tada turėjome seną naminę, kuri buvo įsitikinusi, kad naktį vyras ir moteris turi leisti kartu lovoje.
Marina: Norėjau kuo greičiau baigti romaną, tad visą naktį rašiau virtuvėje. Atėjo katė ir parodė, kad eičiau iš čia. Pasakiau: „Netrukdyk.“ Ji pyko, šnypštė, bet aš rašiau toliau. Ryte suskambo Vanios žadintuvas, aš vis dar sėdėjau virtuvėje – taisiau paskutinius sakinius. Baigusi sušukau: „Vania, Vania, baigiau rašyti knygą.“ Jis atėjo, kartu išgėrėme kavos, aptarėme paskutinį skyrių. O kai nuėjau gulti, lovoje radau didžiulę balą. Pirmą ir vienintelį kartą katė padarė savo reikalą mūsų lovoje. Tyčia. Ir man tai buvo tikra knygos pabaiga. Didelis taškas.
Pusantrų metų paskui jį bėgiojau, siuntinėjau visokius ženklus. Kai baigiau sekioti, tada ir paskambino.
Labai noriu paklausti, kodėl taip vienas kitą mylintys žmonės neturi vaikų? Galėtų dalytis su jais ta meile. Jei klausimas pernelyg intymus, neatsakinėkite.
Marina: Ne, čia nėra jokios paslapties. Labai norime vaikų, bet mums neišeina. Taip jau būna, nors gydytojai nerado jokių fizinių priežasčių. Dabar ruošiamės eiti tuo ilgu ir sudėtingu įsivaikinimo keliu. Vania nori mergaitės, o man tas pats. Vaikas yra stebuklas, todėl esame pasiruošę priimti į savo šeimą bet ką. Šiek tiek baiminamės dėl to, ar sugebėsime būti geri tėvai, bet turbūt visiems tėvams taip yra. Džiaugtumės galėdami dalytis su vaiku tuo, ką esame sukaupę. Vaikai kur kas svarbesni nei knygos.
Papasakokite, kaip radote vienas kitą.
Marina: Vania operavo man gerklę, nes jis – ne tik vaikų gydytojas. Atėjau pas jį kaip pas mediką, ir iškart krito į širdį. O paskui gal pusantrų metų iš paskos bėgiojau, siuntinėjau visokius ženklus, vis bandžiau užsiminti. Kai baigiau sekioti, tada ir paskambino.
O ar Jums neatėjo į galvą paprašyti jį duoti interviu ir taip užmegzti artimesnį ryšį? Juk tuo metu buvote populiaraus vyrų žurnalo redaktorė.
Marina: Aišku, paprašiau duoti interviu, tik jis pasiūlė atsakymus atsiųsti raštu. Kartą net išdrįsau paklausti, ar nenorėtų išgerti su manimi kavos, tai jis atsakė tiesiai šviesiai: „Ne.“
Ivanas: Brangioji, pas mane tada buvo pacientas, todėl taip ir pasakiau. Be to, gal pamiršai, bet tuo metu buvai ištekėjusi, o tavo vyras buvo dvimetrinis apsaugos tarnybos vadas. Susitikinėti su ja būtų buvęs savotiškas savižudybės būdas. Paskui pagaliau viską supratau. Nuo tada esame kartu.
15 metų dirbote vyrams skirtame žurnale. Turbūt sutikote nemažai žavingų stipriosios lyties atstovų, gaudavote kvietimų į vakarėlius?
Marina: Baigiau literatūros institutą, esu filologė. Iškart po studijų įsidarbinau žurnale. Iš pradžių dirbau žurnaliste, paskui greitai tapau išleidžiamąja redaktore. Dar po kelerių metų – vyriausiąja redaktore. 1990-aisiais Rusijoje karjerą galėjai padaryti greitai. Tai buvo mokslo populiarinimo žurnalas, – daug straipsnių apie istoriją, technikos laimėjimus. Aišku, neapsieita ir be apnuogintų moterų nuotraukų, kaip be jų. Kvietimų gaudavau daug, bet buvau gal tik keliuose vakarėliuose – nemėgstu jų. Esu intravertė.
Grįžkime prie knygų. Ivanai, kuris Marinos romanas Jums labiausiai patinka?
Ivanas: „Lazario moterys“, nes labai mėgstu šeimynines sagas. Mačiau, kaip Marina rašė šį romaną, galima sakyti, kartu išgyvenau kūrybos procesą.
Marina: Vania – didžiulis eruditas, puikiai išmano architektūrą, istoriją, meno istoriją... Ne dažnas gydytojas tiek daug žino. Jei tingiu ieškoti informacijos internete, klausiu Vanios. Jis – mano guglas.
Ivanas: Rašydama „Lazario moteris“, Marina stengėsi labai skrupulingai pateikti visas detales, tikrino visą informaciją. Viena pagrindinių herojų yra balerina, tad mes su Marina bėgiojome po retų knygų knygynus ieškodami senų baleto vadovėlių ir žinynų, rinkome vaizdajuostes su baletų įrašais.
Marina: O kaip kitaip, juk pati niekada nešokau. Iš tikrųjų labai daug skaičiau, lankiausi balerinų forumuose, išmokau jų terminologiją, netgi žargoną. Ne vienas knygą perskaitęs žmogus manęs klausė, pas ką mokiausi šokti.
Ivanas: Vis dėlto vieną klaidą padarėme. Tekste yra sakinys, kad garsieji „Grishko“ puantai herojei užsakinėti parduotuvėje Niujorke. Kai knyga pasirodė, mums paskambino žmogus ir pasakė: „Labas, aš esu Griško“ (garsiausios šokių batelių kompanijos „Grishko“ įkūrėjas Nikolajus Griško, – aut. past.). Pasirodo, šių visame pasaulyje gerai žinomų baleto batelių fabrikas yra Maskvoje, o parduotuvės išsimėčiusios po visą pasaulį.
Marina: Jie man pasiuvo specialius puantus, ir aš, sulaukusi keturiasdešimties, pirmą kartą ant jų atsistojau.
Ir kaip? Nuo tada privačiai mokotės šokti baletą?
Marina: Pastovėjau ant jų keliolika sekundžių ir su didžiausiu trenksmu nukritau. Skausmas neapsakomas. Užjaučiu visas balerinas. Romane baletas labai svarbus, nes jis – vienintelis menas, kuris yra ir labai sunkus fizinis darbas. Net jei esi primabalerina, kasdien privalėsi treniruotis po kelias valandas, kaip ir karjeros pradžioje. Žmonės, galintys taip gyventi, turi būti fanatikai, o aš į tą katorgą nusiunčiau heroję, kuriai visai nepatinka baletas. Ji turi didžiulę Dievo dovaną – yra itin gabi, tačiau nori būti paprasčiausia mergina. Man buvo labai įdomu nagrinėti klausimą, kaip gyventi turint talentą, kuris tau nereikalingas. Juk tai be galo sunku, ypač vaikui, kuris prieš savo norą atsiduria tokioje agresyvioje aplinkoje.
Niekada nesitapatinu su pagrindiniu herojumi. Jį kuriu nuo nulio ir visiškai į save nepanašų.
O Jūs patenkinta savo talentu? Rašote su malonumu ar prisiversdama?
Marina: Oi, žinot, aš labai sunkiai ir lėtai rašau, man dažnai reikia prisiversti. Kurti istorijas mėgstu, bet kai reikia jas užrašyti, pradedu nemėgti savo darbo. Man sunku raštu perteikti galvoje gimusius vaizdus, tai, ką matau. Nesu perfekcionistė, tiesiog lėtai rašau. Užtat greitai gaminu. Galiu per valandą paruošti vakarienę iš trijų patiekalų, nes mėgstu tai daryti. Nemanau, kad esu talentinga. Taip, turiu gebėjimų, bet pavadinti to talentu nedrįsčiau. Jaučiuosi įpareigota tuos man duotus gebėjimus panaudoti. Tikiu, kad jei Dievas duoda kokį talentą, negali palikti jo nuošalyje.
O ką dabar rašote? Kuo užsiimate?
Marina: Mano žurnalą uždarė prieš kelerius metus dėl krizės. Dabar susižavėjau nauja veikla – mokau jaunuosius rašytojus rašymo paslapčių. Tai taip įdomu. Pastebėjau, kad iš studentų gaunu gerokai daugiau, nei jiems duodu. O apie naują romaną bijau ir kalbėti, nes sėdu rašyti viena, o išeina visai kas kita.
Negi personažai Jūsų, kūrybinio rašymo mokytojos, neklauso?
Marina: Ir dar kaip neklauso. Ir su „Lazario moterimis“ išėjo visai kitaip, nei norėjau. Pavyzdžiui, herojės Marusios mano planuose nebuvo. Štai jums ir pamokos apie struktūrą, – mano pačios pagrindinė herojė atsiranda netyčia. Pradėjusi rašyti pagalvojau, kad negerai profesoriui gyventi vienam, reikia jam žmoną sukurti. Tik netikėjau, kad ši taps tokia stipri ir galinga, netgi svarbesnė už patį profesorių. Ji darė man tokią didelę įtaką, kad, kai mirė, kelis mėnesius nenorėjau toliau rašyti. Man tiesiog buvo neįdomu be jos.
Dabar noriu parašyti romaną apie tai, kaip pilietinis karas paliečia šeimą. Apie moterį, kuri turi pinigų, proto, talento, tačiau nieko negali gyvenime pasiekti, nes yra tik moteris, neturi jokių teisių, jos nuomonė niekam neįdomi. Juk net baisu įsivaizduoti situaciją, kai tu pradedi kalbėti apie rimtus dalykus ir sakyti savo nuomonę, o kambaryje esantys vyrai staiga atsistoja ir pasako: „Metas gerti arbatą.“ Romano veiksmas prasidės rutuliotis XIX a. pabaigoje dvare ir baigsis 1917-aisiais.
Marina, noriu paklausti, ko klausia kiekvienas žurnalistas kiekvieno rašytojo: kiek Jūsų personažai atspindi Jus pačią?
Marina: Niekada nesitapatinu su pagrindiniu herojumi. Jį kuriu nuo nulio ir visiškai į save nepanašų. Netgi priešingą. Man tai – savotiškas literatūrinis iššūkis. Kartais sukuriu tokių personažų, kokių pati sutikti nenorėčiau.
Atsakykite į daugeliui ramybės neduodantį klausimą – kas yra meilė?
Marina: Meilė – tai esminis žmogaus poreikis, kaip kvėpuoti, valgyti ir miegoti. Tai yra tai, kas daro mus žmonėmis.
