Trumpa dosjė
Gimė 1980 m. rugpjūčio 2 dieną Vilniuje.
Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat Londono Karališkajame muzikos koledže ir Benjamino Britteno operos mokykloje („Royal College of Music & Benjamin Britten Opera School“); stažavosi Londono karališkojoje operoje „Covent Garden“.
Dainuoja pagrindines partijas garsiausiuose Europos teatruose (Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje), taip pat JAV, Venesuelos, Čilės bei daugelio kitų pasaulio teatrų scenose.
Credo: „Stenkis daryti kitam taip, kaip norėtum, kad tau darytų; tą, kurį pats saugosi, saugos ir Dievas.“
Tabu: „Negalėčiau dėl naudos ar padėties lipti žmonėms per galvas.“
„Esu... šeimos žmogus. Šeima man – svarbiausia gyvenime. Mačiau, kaip tėvai (aktoriai Dalia Brenciūtė ir Kostas Smoriginas, – aut. past.) kuria šiltus santykius, puoselėja namus. Iš mamos išmokau apkabinti savo vaikus ir žmoną, mylėti, iš tėčio – stiprybės, vyriškumo, atsakomybės.“
„Nekenčiu melo. Nemėgstu perdėtos vaidybos scenoje, atidirbtų dalykų – žingsnis čia, ranka čia... Tikras atlikėjas kuria taip, kaip tuo metu jaučia.“
Vaidmenys. „Dar niekada neteko dainuoti jokioje G. Verdi, R. Wagnerio operoje, G. Puccini – tik „Bohemoje“ atlikau boso partiją. W. A. Mozarto jau viską sudainavau. G. Bizet Eskamilijo esu dainavęs 160 kartų. Smagu žinoti, ką veiksiu dvejus ateinančius metus. Pavyzdžiui, 2017 m. dainuosiu Bregenco (Austrija) festivalyje, 2018 m. teatre „Covent Garden“ laukia naujas „Karmen“ pastatymas. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė planuoja statyti G. Puccini operą „Toska“, – pabandysiu padainuoti.“
Mokytojas. „Gerbiu savo mokytoją profesorių Vladimirą Prudnikovą. Esu dėkingas jam už tai, kad nepraleidžia nė vieno mano koncerto. Kai mokausi naujų partijų, einu pas jį konsultuotis. Operos solisto kelias – ieškojimų, atradimų, tobulėjimo kelias. Kiekvienas vaidmuo yra svarbus.“
Stilius. „Prieš mėnesį buvau ilgaplaukis, neseniai nusikirpau. Man patinka laisvas stilius, rengiuosi patogiai, bet... pripranti vaikščioti atsipalaidavęs ir staiga supranti, kad į kitokius drabužius nebetelpi (juokiasi). Nemėgstu šokiruojamų, blizgių drabužių, vertinu santūrumą.“
Įsikūrėte jaukiame name labai gražioje Vilniaus vietoje – netoli Aleksandro Puškino muziejaus. Kadaise čia gyveno poeto sūnus Grigorijus su žmona Varvara. Miškas nuokalne leidžiasi į Jūsų kiemą, netoliese čiurlena upė. Ar tokio gamtos prieglobsčio ir ieškojo senamiesčio vaikas?
Užaugau senamiestyje ir maniau, kad jo į jokią kitą vietą nekeisiu. Netoli ir pabėgau, – šis kaimelis mieste mane labai sužavėjo. Pavasarį ir vasarą čia tiek žalumos, kad per medžius namų nesimato. Puikūs kaimynai – paprasti žmonės, menininkai, jaunos šeimos, daug mažų vaikų. Gražiai sutariame, su Egidijaus Lapinsko šeima esame artimiausi kaimynai, vaikus į mokyklą vežame pasikeisdami.
Dabar juokauju, kad atlikau visus vyrui būtinus darbus: turiu keturis vaikus, namą, pasodinau medžių ir krūmų.
Nemėgstu gyventi ramiai, man reikia judėjimo. Namą galiu nusipirkti per dvi dienas. Jei ką nors sugalvoju, turiu staigiai įgyvendinti. Taigi atvažiavome, pakilau į antrą aukštą. Lipant žemyn, šmėstelėjo vizija, žmonai pasakiau: „Labas rytas, išgerkim kavos. Dainora, jeigu tau patinka, planuojam.“ Scenoje ir gyvenime vadovaujuosi ženklais ir nuojauta. Taigi dabar galiu juokauti, kad atlikau visus vyrui būtinus darbus: turiu keturis vaikus, namą, pasodinau medžių ir krūmų. Dainora užaugina svogūnų, cukinijų. Trūksta tik augintinių. Praėjusį rugpjūtį mane iškvietė į Švediją dainuoti operoje „Karmen“, tuo metu dingo mūsų fainuolis kernterjeras Bruno. Žiauriai gaila. Jis mums buvo tarsi dar vienas vaikas. Gal Dainorą įkalbinsiu vėl įsigyti šunį?
Gyvenate „ant lagaminų“, Jums namai turbūt ypač svarbūs.
Retai tenka būti namie, kartais skaičiuoju dienas, kada pamatysiu artimuosius, tačiau grįžęs negaliu visiškai atsiduoti šeimai, nes kiekvieną dieną turiu mokytis, studijuoti naują partiją, dirbti su pianistu. Sekmadienį su Dainora ir dukrele Nora (jai metai ir aštuoni mėnesiai) skrendame į Londoną. Sūnus Kostą ir Mykolą prižiūrės seneliai. Rengiuosi naujam „Boriso Godunovo“ pastatymui teatre „Covent Garden“. Dainuosiu gražią Andrejaus Ščelkalovo partiją. Labai to laukiu, – kiekvienas rimtas baritonas kada nors yra atlikęs šį vaidmenį. Pirmą kartą Boriso Godunovo partiją dainuos garsusis Brynas Terfelis. Režisierius Richardas Jonesas – labai reiklus, įdomus žmogus. Smagu kurti asmenybių kolektyve.
Ar žmona Dainora dažnai lydi Jus į svečias šalis?
Jei tik galime suderinti vaikų darželio, mokyklos lankymo reikalus, stengiamės keliauti kartu. Ačiū mano tėvams ir Dainoros mamai, kad padeda. Kartais keliaujame ir visa šeima. Noriu, kad Dainoros rutina pasikeistų, juk augindama tris vaikus turi dirbti septynias dienas po 24 valandas. Aš turiu keturis vaikus. Mano dvylikos metų dukra Goda iš pirmos santuokos gyvena Vokietijoje, jai gerai sekasi, mokosi muzikos mokykloje. Gražiai susiklostė santykiai, dažnai matomės, ji atvažiuoja pas mus per didžiąsias šventes ir vasarą. Kad nepraradome ryšio, esu dėkingas savo tėvams, jie daug laiko praleidžia su Goda.
Retai matome Jus Vilniuje, nežinome, kokiuose teatruose dabar dainuojate – „La Scala“, „Covent Garden“, „Metropolitan Opera“...
Labai daug kur dainavau. Esu be galo laimingas, kad Londono „Covent Garden“ – vienas geriausių pasaulio teatrų – mane kviečia dainuoti kiekvienais metais. Tai labai didelis įvertinimas, tačiau svarbiausia – ne kur dainavai, o grįžti į tą teatrą. Puikuotis vardais, pavardėmis, teatrų pavadinimais – tuštybė. Operos solisto darbas be galo sunkus, nėra ko pūstis, pervertinti savo galimybių, nes vieną dieną gali dainuoti puikiai, o kitą jaustis pavargęs, išsekęs... Reikia džiaugtis, kad gali grįžti į teatrą ir kad turi darbo.
Balsas – trapus instrumentas. Gal todėl operos solistai šiek tiek prietaringi?
Nesu prietaringas, tik stengiuosi suprasti, kad kartais reikia save patausoti. Pavyzdžiui, Demono vaidmuo A. Rubinšteino operoje „Demonas“ pareikalavo daug jėgų. Ji buvo atliekama Briuselyje, vienoje žymiausių Belgijos salių „Bozar“. Dirbau intensyviai – parskridau iš Neapolio teatro, ten dainavau spektaklyje „Karmen“, ir iškart ėmiau studijuoti sudėtingą Demono partiją. Turėjau tik porą savaičių šiam vaidmeniui įveikti. Su pianistu dirbome kasdien po šešias valandas. Nebegalėdavau ramiai miegoti: pabundu ketvirtą ryto, o galvoje – tekstai ir muzika... Be to, pavojinga susitapatinti su tokiu kaip Demonas – jis kalba apie žiaurius ir sunkius dalykus. Įsivaizduokite, kaip turi jaustis, kai reikia dainuoti tokius žodžius: „Prakeiktas pasaulis, prakeikti visi, ir aš jus visus prakeikiu...“ Bandžiau kritusio angelo dvasią per save švelniai perleisti. Ne visai pavyko, bet džiaugiuosi sukurtu vaidmeniu. Mūsų darbas buvo labai gražiai įvertintas.
Kartą man sakėte, kad gyvenime nenorėtumėte būti neigiamas personažas, nors scenoje vaidinti neigiamą galbūt įdomiau nei teigiamą. Demonas Jums tenka nebe pirmą kartą, – prisiminiau Svynį Todą. Gal paprasčiau ir smagiau kurti komedinius vaidmenis?
Man patinka draminiai vaidmenys. Nesu komiškų vaidmenų atlikėjas. Vaidinti komedijoje psichologiškai sunku – nemoku juokauti scenoje. Tarkim, W. A. Mozarto operoje „Visos jos tokios“ su režisiere Dalia Ibelhauptaite daug interpretavome, kūrėme visokius kreizus, tad buvo lengviau, natūraliai smagu. Geras režisierius gali iš tavęs išspausti tai, ko pats nežinai turintis. Pasakys tau du sakinius, ir pasijusi įkvėptas, lengvai lipdysi vaidmenį. Sunku dirbti su prastu režisieriumi – jis visai nepadeda. Tokių yra net didžiuosiuose pasaulio teatruose.
Kas Jums teikia daugiausia džiaugsmo, kas yra operos solisto satisfakcija?
Kaifas, kai sudainuoji paskutinę frazę, – supranti, kad jau baigta, savo darbą padarei. Sudainavęs Demoną kartais norėdavau verkti. Taip išsikrauni, atiduodi save iki paskutinės skaidulos, kad nebegali susitvardyti. Kaip koks didžiulis akmuo tas darbas nusirita. Ir vėl kiekvieną rytą keliesi galvodamas: kaip vakar nubėgai dešimt kilometrų, taip šiandien vėl turi nubėgti dešimt. Ir niekas tau nepasakys: „Pailsėk.“ Žiūrovai nežino, kad jau esi nuskuodęs šimtą kilometrų. Turi grįžti į trasą ir tęsti maratoną. Stengiuosi pailsėti, pasisemti gerų emocijų. Labai smagu, kai stiprūs scenos partneriai, – Tamaros vaidmenį kūrė puiki atlikėja Veronica Jawa, dirigavo Michailas Tatarnikovas. Tada grįžau žiauriai pavargęs, pilkas, bet geros nuotaikos. Po dienos laukė koncertai Kaune ir Vilniuje su maestro Gintaro Rinkevičiaus orkestru. Nuvažiavęs į Kauną supratau, kad savęs viso atiduoti nebegaliu – nebeturiu energijos. Esu išsikėlęs kartelę, negaliu jos nuleisti, apmaudu jausti savo ribą. Kitą dieną koncertas vyko Vilniaus kongresų rūmuose. Padainavęs porą arijų supratau, kad trečios nebedainuosiu. Pasakiau: „Maestro, nepykit.“ G. Rinkevičius nustebo: „Kostai, kas jums? Man atrodo, be reikalo jaudinatės.“ – „Nesijaudinu. Tiesiog nebegaliu. Turiu leisti savo balsui pailsėti.“ Juk dirba ne tik balso stygos, bet ir kaklo raumenys, krūtinė, galva, nosis, ausys, diafragma. Yra toks pajuokavimas: „Ką jūs veikiate? – „Dainuoju.“ – „O šiaip ką veikiate?“ Žmonės, nesusiję su menu ar nesilankantys operoje, mano, kad dainuoti – joks darbas.
Pažįstu ne vieną pervargusią, balsą praradusią pasaulinio lygio žvaigždę. Kai kurie tiesiog išprotėja. Pervargsta, nebegali normaliai dirbti, pradeda kankinti nemiga, griebiasi vaistų, leidžiasi injekcijas, ima skandintis alkoholyje... Dainininkui alkoholis – peilis, kelias į bedugnę. Jei turi laiko, gali ir pavakaroti, išgerti gero vyno, bet saikingai.
Šiandien operos pasaulis negailestingas. Jame išlikti ir suprasti, ką gali, sunku. Kiek daug tokių pavyzdžių: dirbo, persitempė, nebegali dainuoti, tada jaunesnis stoja į jo vietą. Niekam neįdomu, kad visą save atidavei teatrui. Todėl kartais reikia paspausti mygtuką „stop“, nusiraminti, pailsėti, tiesiog tam tikrą laiką nedirbti. Aš leisti sau pertraukos negaliu.
Mano fizinė forma gera, tad galiu atlaikyti didelius dainavimo krūvius, bet pradedu jausti, kad reikia truputį atsitraukti, nespausti savęs.
Ar visuose teatruose dirbama panašiai?
Matau skirtumų. Mėgstu dirbti teatruose, kur repeticijų procesas gerai organizuojamas, kai žinau, ką darysiu rytoj, kad ateisiu į repeticiją dešimtą valandą ir trečią arba penktą būsiu laisvas. Tada galiu planuoti savo laiką. Londono karališkojoje operoje „Covent Garden“ žinai, kokiu laiku kokias scenas repetuosi. O Italijoje – visiškas bardakas. Žmonės niekur neskuba, repeticijos vėluoja. Italai ateina, pradeda gerti kavą. Dvidešimt minučių repetuoja, tada staiga pradeda šnekėtis apie nieką. Man toks darbas nepriimtinas, pavargstu nuo tuščiai leidžiamo laiko.
Pažįstu ne vieną pervargusią, balsą praradusią pasaulinio lygio žvaigždę. Kai kurie tiesiog išprotėja.
Dirbdamas Velso nacionalinėje operoje net sulaukiau komentarų. Ateinu į repeticiją, visą dieną sėdžiu, manęs nieko neklausia. Kitą dieną vėl sėdžiu, neištvėręs rėžiu: „Žinot, atėjau čia ne pasėdėti. Iškvieskite mane, kai repetuosite mano scenas.“ Man atsako: „Palaukit pusantros valandos – ketvirtą jungsime scenas.“ – „Nelauksiu. Mano repeticija šiandien – iki 15.30 val. Turiu kitų planų.“ Ir išėjau. Mano agentams buvo pasakyta, kad esu pasipūtęs. Aš mėgstu discipliną, konkretumą.
Jums jau nebereikia kautis dėl vietos po saule – operos pasaulyje esate garsus. Ar nejaučiate pavojaus prisnūsti?
Konkurencija didžiulė. Kad esi žinomas, nieko nereiškia. Taigi prisnūsti nėra kada. Privalai visada būti pasirengęs taip, tarsi niekas tavęs nežinotų. Esi vertinamas už tai, kad nenuleidi išsikeltos kartelės. Jei ramiai tyvuliuosi kaip koks laivelis, netruks praplaukti didžiulis kateris, – būsi nublokštas į šoną.
Dainuojate įvairiomis kalbomis, tenka išmokti nemažai žodinio ir muzikinio teksto. Ar nepersekioja košmariški sapnai, kad esate scenoje, o galvoje – baltas tuščias lapas?
Oi, labai dažnai tokie košmarai aplanko! Mokaisi partiją ir sapnuoji, kad jau reikia lipti į sceną. Supranti, jog tos partijos dar gerai nemoki, dainuoji nežinodamas, ką dainuoji. Pabundi suplukęs.
Ar scenoje tenka išgyventi panašių akimirkų?
Visko nutinka. Tekstą pamiršti, – kažkaip išsisuki, kažin kokius žodžius dėlioji. Iškrito trys frazės, bet toliau važiuoji automatiškai. Žiūrovai nelabai supranta, o profesionalas girdi.
Gal vežiojatės kokių nors sėkmę lemiančių talismanų, daiktų? Arba savo pagalvę?
Dainorai esu sakęs: „Žinai, gal pasiimsiu pagalvę, nes taip gerai ant jos miegoti.“ Juokėsi: „Kokią pagalvę? Pažiūrėk, turi patį didžiausią lagaminą, bet ten ji netelpa.“ Nemėgstu vežiotis daug daiktų, bet mano kelionės ilgai trunka, daug ko svetur prireikia. Pažįstu pianistų, kurie su savo pagalve nesiskiria – patogu kaklui, o ir kvapas savas.
Man ateiti į protą padėjo moteris. Oi, įsivaizdavau, kad visas gyvenimas yra didžiulis džiaugsmas, svajonė, polėkis!
Balsą ir talentą vaidinti paveldėjote. Ar tiesa, kad Jūsų senelis buvo bosas-baritonas?
Žinot, tėvai gali būti patys talentingiausi, o jų vaikų talentas – miegoti. Mano senelis Kostas nebuvo bosas-baritonas, jis buvo bocmanas, dirbo irklavimo bazėje. Senelio neatsimenu, jo balso nesu girdėjęs. Turėjo septynstygę gitarą, mėgdavo dainuoti romansus. Mudu su tėčiu kartu taip pat dainuojame vieną romansą.
Nesu linkęs sureikšminti talentų. Girdžiu sakant: „Pažiūrėkit, kaip mano vaikas padarė...“ Na, ir kas? Šiandien padarė, rytoj pamirš. Svarbu, kokioje aplinkoje jis auga, ką mato, iš ko mokosi. Man suprasti sceninę kūrybą padėjo tėvų pavyzdys. Visą savo vaikystę ir paauglystę žiūrėjau į juos teatre, stebėjau repeticijas. Pamačiau daug spektaklių. Dažnai kalbuosi su savo tėvu, diskutuojame apie vaidmenis, operų partijas, gaunu kritikos. Ji man nemaloni, bet teisinga.
Esate prisipažinęs, kad, būdamas jaunas, gyvenote skandalingai. Vadinasi, vyras pats ateina į protą, jei tik nori. Ar vis dėlto įtakos tam turi mylima moteris?
Man ateiti į protą padėjo moteris. Oi, įsivaizdavau, kad visas gyvenimas yra didžiulis džiaugsmas, svajonė, polėkis! Laisvai pagyventi jaunam būtina. Laikas iki santuokos – dovana, bet ir santuokinis gyvenimas – dovana. Pradėjęs kurti šeimą su Dainora, ėmiau suprasti, kas yra tas gyvenimas. Nenorėčiau visko, ką šiandien darau, daryti dėl savęs. Man asmeniškai nieko nereikia. Labai mėgstu savo darbą, bet jei būčiau vienas, dirbčiau perpus mažiau. Dabar jaučiu atsakomybę šeimai, Dainorai, vaikams, savo tėvams, tad neleidžiu sau uliavoti, paslysti. Dėl visokių jaunystės pokštų man labai gėda. Suprantu, kad ta laisvė buvo kvailoka, per ją nemažai praradau. Daugelio dalykų nesugrąžinsiu, neperskaitysiu, nesužinosiu.
Esate sakęs, kad su smuikininke Dainora Jus sujungė didelė aistra, ši išaugo į gražią meilę. Kaip susipažinote?
Mokiausi Londone, mane pakvietė dainuoti į Rygos teatrą, turėjau porą laisvų dienų, parskridau į Vilnių. Buvo lapkritis, lietinga, žvarbi diena. Ėjome su Rafiku (operos solistas Rafailas Karpis, – aut. past.), paskambino senas bičiulis, paklausė, ką veikiu, pakvietė į svečius. Nuvažiavome. Ir Dainora atidarė duris. Oi, pagalvojau, kokia įdomi moteris! Žiūriu, tas mano draugas visai ne su ja, o su kita mergina. Taigi Dainora buvo mano draugo draugės draugė. Pradėjome kalbėtis. Kalbėjomės, kalbėjomės ir prisikalbėjome.
Norėjote, kad žmona nemestų smuiko, bet šiuo metu ji padeda Jums skleistis, augina vaikus, rūpinasi namais.
Dainora mane labai palaiko, buities darbai dabar tikrai tenka jai. Esame kartu jau beveik dešimt metų. Žmonės gyvena etapais. Iš pradžių plyksteli aistra, paskui ištinka kiti dalykai, o kad pradėtum pasitikėti, suprastum žodį „myliu“ ir kas ta meilė yra, turbūt dar daugybę kitokių etapų reikia pereiti. Patyrėme visko – nesupratimo, trinties. Dainorai buvo nelengva suprasti, kad turi tą naštą nešti, nes aš darau savo darbą. Esu jai labai dėkingas už tai, kad visą buitį perėmė į savo rankas. Ką galiu parvažiavęs padaryti? Žolę nupjauti, elektrą sutvarkyti, lemputę įsukti. Nesu iš tų, kurie sėdi prieš televizorių kiaurą dieną. Voliotis man nepatinka.
Ar Dainora dar paima į rankas smuiką?
Paima, vaikams pagroja. Man? Mudu mėgstame pasikalbėti. Kai vaikai sumiega, galime ramiai pasėdėti, arbatos, taurę šampano ar vyno išgerti, pažiūrėti filmą. Gera, kai lieki dviese ir turi apie ką pasikalbėti.
Šiandien operos pasaulis negailestingas. Jame išlikti ir suprasti, ką gali, sunku.
Augote vienas. Ar todėl norėjote didesnės šeimos?
Didelė šeima – viena iš mano svajonių. Turiu tokią viziją, o gal sapnavau: aš – senas, su ilgais žilais plaukais, sidabrine barzda – sėdžiu kaime, prie didelio stalo, o aplink zuja daugybė vaikų, anūkų, proanūkių. Visada troškau didelės šeimos, to link einu, tuo didžiuojuosi. Vaikai – medus mano širdžiai. Ne materialūs turtai suteikia laimės pojūtį. Žinoma, svarbu gyventi normaliai, šiltai, padoriai. Mano turtas yra mano vaikai, mano šeima, mano dvasiniai išgyvenimai, sielos pasaulis. Retai tai garsiai išpažįstu, bet dabar pasakysiu: kai žiūriu į savo vaikus, mano širdis iš laimės verkia.
Dainora taip pat augo viena. Gaila, kad anksti neteko tėvelio. Šie varpeliai – jos tėvelio Alfrido Bulkausko, „Žemaičių“ choro dirigento, atminimas. O šios įrėmintos žirklės – mano mamos tėvo Juozo Brenciaus darbo įrankis. Senelis buvo puikus sukirpėjas ir siuvėjas, siūdavo Telšių gyventojams kostiumus, paltus, sukneles. Kai iškeliavo, liko žirklės, jas įrėminau. Keliaus iš kartos į kartą. O ši itin sena ikona – iš mano tėvo vaikystės, paveldėta iš jo prosenelės. Tokie dalykai sustiprina.
Kaip vaikai Jus išlydi į keliones ir kaip sutinka grįžusį namo?
Niekada nenueina miegoti neatsibučiavę, negaliu išvažiuoti neatsiglėbesčiavęs. Kartais į lagaminą įbruka savo žaislų – mašinyčių, meškučių. Kiekvieną kartą žmona man nežinant iškepa kepalą duonos ir įdeda. Ji įprato kepti duoną orkaitėje, dabar valgome tik savo.
Kolega iš Amerikos, geras tenoras, jam 50 metų, turi mažų vaikų. Išvykdamas jis būtinai pasidaro nuotraukų su visomis savo atžalomis. Man taip pat patinka vakarais žiūrėti nuotraukas. Kostukas gimė Londone, mudu su Dainora ten gyvenome, ketinome likti, bet vėliau planai pasikeitė. Į Mykolo ir Noros gimimo šventes nespėjau. Mykolą pamačiau po dienos, Norą – po dviejų savaičių. Džiaugiesi, kai naujagimį išvysti bent telefono ekrane.
Koks tėvelis esate?
Grįžtu po koncerto, ryte pabudęs sakau: „Ruoškitės, važiuojam į pirtį.“ Sėdame visi greitai į mašiną ir lekiame į kaimą. Tėvukų sodyboje buvo pirtelė. Ją kažkas padegė, supleškėjo iki pamatų. Toje vietoje ant ežero kranto pastačiau namuką. Dabar turime savo pirtį. Taigi nuvažiuojame, iškūrename pirtį, Mykolą ir Kostą išmuilinu, išvanoju eukaliptų vanta, išeinam į lauką, bac dubenį šalto vandens užpilu. Vyrukai turi būti grūdinami, nedrebėti kaip mergaitės. Mykolas panašus į močiutę – brenciūkiškas, Kostas ir Nora – Dainoros ir mano derinys.
Esu griežtas, bet teisingas, kantrus tėtis. Kaip jaučiuosi, lemia aplinkybės: kokie darbai vyksta, kaip viską spėju, ar dažnai skraidau, kiek streso patiriu. Šiuo metu poilsio apskritai neturiu.
Tėtis yra juokais pavadinęs Jus sūnumi paklydėliu. Ką Jums reiškia dainuoti Lietuvos scenose?
Lietuvoje dainuoti man psichologiškai daug sudėtingiau negu svetur. Čia žmonės mane pažįsta, daugiau tikisi. Sako, pranašu savame krašte nebūsi, turi praeiti laiko, kad tave namie pradėtų vertinti. Jaučiu didelę atsakomybę lietuvių žiūrovams ir gerbėjams, kurie mane myli, laukia, rašo, ateina pasiklausyti.
Kaip Jums – talentingam menininkui, išvaizdžiam, charizmatiškam vyrui – pavyksta neįsivelti į santykius su aistringomis gerbėjomis?
Lemia pasirinkimas. Galimybių prisivirti košės visada yra, bet noro – ne. Myliu savo šeimą, vertinu, ką turiu. Tiesiog stengiuosi neperžengti tam tikrų ribų. Neįsivaizduoju savęs, mezgančio romaną su kokia nors kita moterimi. Vertinu šeimą, gerbiu ir myliu Dainorą, vaikus.
