Ar mes norime, kad visa tai susiformuotų ant didelio dietų, turtingų „diedų“ paieškų ir plastinių operacijų būtinybės pagrindo? O gal mes norime užauginti stiprias, mąstančias, veiklias, pasitikinčias savimi ir kūrybingas asmenybes? Kurios moka pasakyti „ne“, moka atpažinti netinkamą elgesį su jomis ir vertina save.
Pastebėjau, kad pokyčiai po truputį vyksta. Žiniasklaidoje atsiranda daugiau straipsnių apie moterų lyderystę, iš knygų topų knygas apie dietas pamažu išstumia knygos apie moteris, keičiančias pasaulį ir net vyrai vis dažniau save identifikuoja kaip feministus. Tačiau yra vienas labai svarbus dalykas, kuris yra visai šalia mūsų, – moterys, mes nepalaikome viena kitos! Kiek kartų kiekviena iš mūsų yra skleidusi apkalbas, juodinusi kitą moterį, kiek kartų pakišo jai koją profesijos srityje, kiek kartų tiesiog piktai žiūrėjo, nes... jautė pavydą ir konkurenciją?.. Kiek kartų mes nuvertinome ir save, sakydamos: „Ai, moterys... tai jos nesugeba priimti sprendimų.“ arba: „Jos visai nesugeba vadovauti.“
Kai ima griaužti pavydas kitai – gražesnei, jaunesnei, gabesnei moteriai, turbūt, šį jausmą esame patyrusios visos. Ir tai, kaip jis geba užnuodyti mintis, nuotaiką, motyvaciją. Kartais jausdavau tokį laukinį pavydą, kad nė negalėdavau kelias dienas minčių kitur nukreipti! Labiausiai šie jausmai pakenkdavo man pačiai ir reikėdavo su jais kažkaip tvarkytis. Vieną kartą, kai pagavau save jau pavydint kažkam nuostabių plaukų ir dar didžiulių pasiekimų karjeroje – aš tariau sau: „STOP. Ar tu nori būti ja? Viską, ką pasiekei, ką patyrei, visą šį kūną, kuriame gyvenai, visą savo istoriją – tu dabar mainytum tiesiog į šį gražių plaukų ir didelių pasiekimų karjeroje įspūdį? Ne. Tai gal tuomet nepavydim, o džiaugiamės?“ Kaip man palengvėjo! Aš kaip mat pasijutau, it būčiau numetusi kokius 20 kg gryno, juodo, gyvenimą kartinančio pavydo.
Taip, aplink yra labai daug gražių moterų. Jų fone aš kartais jaučiuosi kaip kokia purvu aptaškyta tirpstanti pusnis. Bet vis tiek aš džiaugiuosi būdama savimi. Yra moterų, kurios yra tokios protingos, kad jeigu aš numirčiau, atgimčiau iš naujo ir nuo pat kūdikystės pradėčiau skaityti knygas – manau, kad nelabai jas pasivyčiau vis tiek. O galiausiai, mano kelias kitas. Dėl to ir mano batai kitokie. Mano plaukai kitokie. Ir vaikštau aš kitaip. Nes mano kelyje – tik taip ir skirta vaikščioti.
Prieš kelis metus buvau visai jauna ir visiškai naivi, - man atsivėrė labai daug galimybių realizuoti save įvairiose srityse. Kai eidavau į naują darbą, visuomet turėjau įsitikinimą, kad vyresnės moterys ir vyresni vyrai mane priims kaip savo dukterį, globos mane, patars ir palaikys. Nežinau, iš kur šis įsitikinimas, bet to tikėtis buvo labai drąsu. Pamenu, viena mano vaidybinė partnerė taip kritikavo mano vaidybą garsiai prieš visą filmavimo komandą ir vis stabdė tą sceną, kurią turėjome suvaidinti kokius šešiolika kartų vis iš naujo, nes jai neįtikau, kol, galiausiai, aš iš streso visai pamiršau tekstą ir mums teko daryti pertrauką.
Iš vyresnių moterų kolegių visąlaik laukdavau patarimų, palaikymo, nes buvau įsitikinusi, kad jos irgi kažkada šitokios visiškai naivios ir sutrikusios pasirodė ten, kur dabar pasirodžiau aš. Ir jos prisimena tą jausmą. Bet tai ne visada įvykdavo.
Pamenu, tuose filmavimuose su ta pikta partnere, mano persirengimo kambariuką keliom dienom užėmė svečiai. Ir prodiuseriai man pasakė - „Tai jūs pasidalinsite vienu.“ Tačiau mano partnerė, vos man pasirodžius ant jos kambarėlio slenksčio, išreiškė savo didį nepasitenkinimą ir rengtis teko vyrų kambaryje.
Turėjau tokią draugę. Mums bendraujant, ji ėmė elgtis labai keistai. Kai pasirodydavau draugų sambūryje su kokiu nors vyriškos lyties asmeniu, tiesiog draugu, ji puldavo su juo labai intensyviai flirtuoti. Paskleisdavo per visą kambarį savo didelius kerus ir milžiniškas pastangas jį apžavėti. Kurį laiką nekreipdavau dėmesio. Vėliau pastebėjau, kad kartais, lyg netyčia, ji mane vis sukritikuodavo ar pasijuokdavo iš manęs. Pradėjau jaustis blogai, net pykau ant jos. Ėmiau analizuoti situaciją ir supratau, kad jai tiesiog trūksta pasitikėjimo savimi. Dėl kažkokių priežasčių, bendraudama su manimi, ji jaučiasi nesaugiai ir save nuvertina. Pamaniau, kad iš to ir kyla jos didelės pastangos pasijusti geresnei už mane. Kadangi mūsų draugystė man buvo daug svarbesnė už visus šiuos dalykus, pradėjau jai rodyti daugiau teigiamo dėmesio, žavėtis ja, sakyti komplimentus, o į tą keistą jos elgesį tiesiog nereaguoti. Taip rašė E.Tolle savo knygoje „Naujoji žemė“: „Nereaguoti į kitų ego yra geriausias būdas įveikti savąjį ego.“ Juk tai mano ego jautėsi įsižeidęs, atstumtas ir tai buvo jos ego, kuris norėjo konkuruoti su manuoju. Žmogiški ryšiai ir draugystė yra daug svarbiau už matavimą, kuris yra geriausias. Ilgainiui ši situacija išsisprendė ir mums pavyko išlaikyti turimą ryšį.
Man pats brangiausias ir vertingiausias palaikymas yra iš vyresnių kolegių moterų. Pamenu, viena aktorė, kai aš sirgau, o mes tuo metu filmavomės, per pertraukas nešdavo man šiltą arbatą ir apklostydavo šilta antklode. Mano širdis nuo tada – visada su ja, niekada to nepamiršiu. Pamenu vyresnes, mano akyse pačias geriausias aktores, su kuriomis dabar vaidiname viename spektaklyje ir jų patarimus, palaikymą ir apkabinimus – kaip tai brangu! Pamenu kiekvienos vyresnės moters, praėjusios visą šį jaunos, ambicingos merginos kelią, žodžius: „Ir man taip buvo, viskas bus gerai.“ Ir tai yra tie žodžiai, kurie mane palaiko sunkiomis akimirkomis.
Šiuo tekstu norėjau pasakyti, kad mes, moterys, turime tiek daug bendro – mūsų sunkumai panašūs, mes susiduriame su panašiu visuomenės požiūriu, kartais net diskriminacija ar seksizmu ir visą šį suvokimą galime paversti didelės bendrystės pagrindu. Palaikykime vienos kitas, žavėkimės, džiaukimės sėkmėmis ir nedarykime viena kitai šio ir taip nelengvo kelio dar sunkesniu. Žygiuokime kartu!
