„Viskas, kas svarbiausia, kas pirmą kartą, įvyko Leningrade. Kino studijoje „Lenfilm“ praėjo didžioji dalis mano gyvenimo. Sveika, mano mylimas gimtasis Leningrade“, – rašė garsi aktorė. Su dabartiniu Sankt Peterburgu ją siejo beveik mistinis ryšys, juk čia prasidėjo ir baigėsi jos aktorystės istorija.
Neplaukti pasroviui
O viskas prasidėjo taip. L. Gurčenko gimė Charkove, muzikalioje šeimoje ir muzikalioje šalyje. 1953 m., tėvui primygtinai patariant, išvyko į Maskvą ir įstojo į kinematografijos aukštąją mokyklą VGIK, kuriai vadovavo garsieji Gerasimovas ir Makarova. Ją pastebėjo ir jau 1956 m. pasiūlė vaidmenį filme „Tiesos kelias“, kurį režisierius Janas Fridas kūrė kino studijoje „Lenfilm“. Atsirado vaidmuo ir jaunai studentei. Taip įvyko L. Gurčenko debiutas, ji savo šanso nepraleido.
„Ne to čia atėjau, kad tylėčiau“, – buvo pirmi jos žodžiai kine, nuskambėję simboliškai.
„Būtent to ir norėjau – ateiti į kiną, neplaukti pasroviui, o pačiai sukurti bangą“, – vėliau sakė aktorė. Gyvenimas parodė, kad ji tikrai sukūrė bangą.
Tais pačiais metais kino teatruose pradėjo rodyti jauno režisieriaus Eldaro Riazanovo komediją „Karnavalinė naktis“, kuri sulaukė didžiulio pasisekimo. Suvaidinusi žavią Lenočką su stulbinamai plonu liemeniu, kitą dieną L. Gurčenko pabudo jau garsenybė.
Filmas sumušė visus rekordus, buvo parduota 48,64 mln. bilietų, o daina „Penkios minutės“ tapo TSRS savotišku Naujųjų metų himnu.
Atrodytų, po tokios sėkmės atviri visi keliai, tačiau naujametinė komedija iškrėtė L. Gurčenko piktą pokštą. Moters fejerverko, linksmos kvatoklės įvaizdis prilipo jai ilgiems metams, pritvirtino lengvo, šokių žanro štampą. O gyvenime jaunai aktorei ne juokai buvo galvoje. Kišenėse švilpė vėjai, tad jai teko koncertuoti gamyklose, šachtose, važinėti po šalį į susitikimus su žiūrovais ir pan.
Situaciją apsunkino dar ir tai, kad ją išsikvietė aukštas pareigas užimantis valdininkas ir pasiūlė bendradarbiauti su KGB. Davė ir konkrečią užduotį: Tarptautinio jaunimo ir studentų festivalio, kuris turėjo vykti Maskvoje 1957 m., metu pranešti, kur reikia, apie šventės dalyvius. L. Gurčenko griežtai atsisakė ir brangiai už tai sumokėjo. Spaudoje pasirodė kompromituojamas straipsnis, paskui kitas... Tai truko 10 metų.
„Patyriau daug sunkumų, – rašė apie tą laikotarpį L. Gurčenko. – Sunku tai, kad tai vyko gražiausiu mano gyvenimo laikotarpiu, kai pats žmogaus, moters žydėjimas, kai gera sveikata ir... 10 metų nesifilmuoti! Ar po to dar gali būti kas baisiau?“
Parodyti sielą
Ir vėl išgelbėjo Leningradas. 1961 m. ji filmavosi studijoje „Lenfilm“ naujame jai, dramatiniame amplua, – filme „Baltijos dangus“. Karinėje dramoje apie gyventojus ir kareivius, gyvusius miestą didvyrį, L. Gurčenko vaidino jauną leningradietę Sonią, įsimylėjusią lakūną Tatarenką (Olegą Borisovą). Šis duetas buvo įsimintiniausias, o filmas – vienas iš geriausių filmų apie karą. Beje, tai buvo pirmas sovietinis filmas, pristatytas kino festivalyje Venecijoje. Tiesa, L. Gurčenko į Veneciją nesivežė (filmą pristatė režisierius Vengeroas), bet aktorė gavo didelę dovaną. Antras filmo režisierius buvo Aleksejus Germanas. 1976 m. jis pakvietė ją pagrindiniam vaidmeniui filme „Dvidešimt dienų be karo“. Tai buvo vienas iš geriausių aktorės vaidmenų. Jos partneris buvo Jurijus Nikulinas, irgi garsėjęs komiškais vaidmenimis.
Apie darbą šiame filme aktorė pasakojo, kad taip sunkiai ir su tokiu atsidavimu jai daugiau niekada neteko dirbti. O A. Germaną sužavėjo jos gebėjimas žvilgsniu parodyti sielą, jis sakė, kad šis gebėjimas „daro Liudmilą mūsų nacionaline vertybe. Tokia ją laikau, nė trupučio neperdedu“.
O vos prieš metus L. Gurčenko vadino lengvabūdę Klarą vodevilyje „Šiaudinė skrybėlė“, sukurtame kino studijoje „Lenfilm“ 1974 m. O iš karto po „Dvidešimties dienų be karo“ ji dainavo ir šoko „Dangaus kregždėse“.
Be to, filme „Aplodismentai, aplodismentai“ atsispindėjo pačios aktorės likimas, L. Gurčenko dažnai savarankiškai kūrė herojės įvaizdį.
„Buvo nuostabių kadrų, kai Liudmila improvizavo, pasakojo apie save ir kažkokį įvykį, – atsiminė režisierius Viktoras Buturlinas. – Tuo visą laiką pakraudavome filmą. Žinoma, man pasąmoningai visą laiką norėjosi pasakoti apie ją. Ji jau tada buvo garsenybė, didelė garsenybė...“
Ne „seni kuinai“
Kino studijoje „Lenfilm“ L. Gurčenko iš viso nusifilmavo 28-iuose filmuose. „Čia pirmą kartą patikėjo manimi kaip dramos aktore, čia jaučiuosi norima“, – rašė aktorė apie savo santykius su garsia kino studija. Sankt Peterburge, Vitebsko stotyje filmavo daugelį kultinio filmo „Stotis dviem“ scenų. L. Gurčenko draugavo su Michailu Bojarskiu, su kuriuo filmavosi miuzikle „Mama“, su Eduardu Hilemu, Svetlana Kriučkova, su kuriais vadino „Senus kuinus“.
„Ji buvo nuostabi, puiki partnerė, labai subtili, niekada netraukė apkloto į save, – šiltai rašė S. Kriučkova. – „Senuose kuinuose“ ji mane aprengė – surinko kostiumą, suderino detales.“
Mėgo viską, kas gražu
Peterburge L. Gurčenko ne tik dirbo, bet ir semdavosi jėgų. Vaikščiodavo gatvėmis, ilsindavo širdį. Iš čia, nuo Nevos krantų, ne taip slėgė ir šeimyninės problemos. Konfliktas su dukra Maša, kai jų santykiai taip suprastėjo, kad buvo nueita ik teismo ir negražių buto dalybų. Kiek atlėgdavo ir skausmas dėl anūko Marko mirties. Jį sunaikino narkotikai, L. Gurčenko iki galo neatleido artimiesiems, kad jie nieko jai nepapasakojo apie nelaimę. Ji buvo įsitikinusi – jei būtų žinojusi, būtų padėjusi, neleidusi pasinerti į kvaišalus.
Mėgusi madą, gražius daiktus aktorė vertino vietos stiklo, porceliano dirbinius, noriai pirko, surinko visą kolekciją. Tarp statulėlių yra ir poetės Annos Achmatovos figūra. Ji turėjo senovinių auskarų su briliantais, įsigytų Peterburge. Atvykusi aktorė mėgdavo apsistoti „Europos“ viešbutyje, kampiniame numeryje, pro kurio langus matėsi Italijos ir menų gatvės. Beje, šį liukso numerį mėgo ir Faina Ranevskaja.
Kai jai sukako 70 m., jubiliejaus proga ji koncertavo vienamo miesto klube. Būtent Peterburge įvyko ir paskutinis jos solinis koncertas.
„Piteris pradėjo jos aktorystės istoriją ir baigė, – apibendrino prodiuseris, paskutinis aktorės vyras Sergejus Seninas. – Ji sakė, kad su Peterburgu turi gyvenimo ilgio romaną, ši meilė buvo abipusė.“
