Jūrate, dažnai būnate Vilniuje. Ar tiesa, kad namai – ten, kur širdis?
Mano širdis – Lietuvoje. Čia gyvena mamytė, sesuo ir jos šeima, mokyklos ir studijų draugai, čia – artimųjų kapai. Floridoje yra mano namai, darbas, draugai ir bičiuliai, teniso, bridžo partneriai, šiame mieste gyvena mano meilė. Dažnai jaučiuosi esanti padalinta į dvi dalis!
Pirmą kartą Amerikoje atsidūrėte iškart, kai lietuviams atsivėrė durys į užsienį. Ar jau tada svajojote gyventi Floridoje?
Floridos klimatas mane pakerėjo. Kovą Lietuvoje niaukėsi ir lijo, o čia švietė saulė, buvo žalia, gražu, šilta. Labai gerai prisimenu: vaikščiojau pakrante ir galvojau, kaip būtų gera turėti čia nors butuką. Tada tai buvo neįgyvendinama idėja, kainos mums, lietuviams, – neįkandamos. Be to, Vilniuje su vyru Arvydu buvome pradėję nuosavą verslą, turėjome taupyti, norėjome investuoti Lietuvoje.
Gyvenu svetimoje šalyje, vadovauju vokiečių firmai, skyrybos, laidotuvės. Kas penkiolika metų vis pradedu naują etapą.
Floridos žavesį vėl pajutau po dešimties metų. Per tą laiką su vyru ir jo partneriais įkūrėme bendrovę „Beola“. Verslo idėją parsivežėme iš Danijos, – čia gyvenome dvejus metus. Šioje šalyje užmezgėme ryšius su kokybišką garso ir vaizdo techniką gaminančia danų kompanija „Bang & Olufsen“. Danijoje gyvenantys pažįstami padėjo mums įkurti Lietuvoje „Renault“ automobilių atstovybę „Lautra“. Nebijojome priimti sprendimų ir rizikuoti.
Abu Vilniaus universitete esame baigę fiziką. Dėstytojai ne rozetes gaminti mokė, o kur kas svarbesnių dalykų: jei nežinai, surask, kas žino, ir išmok arba studijuok pati, atsikratyk baimės kurti, nes tik kūryba mus veda į priekį. Tai vėliau labai pravertė.
Apie kūrybą – tiesa. Ne kartą teko įsitikinti, kad fizikai – kūrybingi žmonės.
Kai mano sesuo Dalia nusprendė studijuoti psichologiją, tėvai susiėmė už galvos. Medicina, teisė, ekonomika, trikotažo pramonė – suprantama, bet psichologija... Aš juos irgi nustebinau, juk fizika – itin vyriška profesija. Fizika apima viską, šios profesijos atstovai gerai prisitaiko visuomenėje. Daugelis mano bendrakursių tapo įmonių ir bankų vadovais, ministrais, o vienas – net ministru pirmininku.
Baigusi universitetą nuėjau dirbti į Vilniaus 35-ąją vidurinę mokyklą. Išleidau dvi fantastiškas klases, ir dabar susirašinėju su mokiniais, kartais susitinkame Vilniuje. Tai buvo geri ir mieli metai, mylėjau vaikus, norėjau būti su jais, tačiau pajutau, kad mokykloje nykstu. Su vyru kūrėme vieną, kitą verslą, norėjau labiau save realizuoti. O paskui… teko dalintis su sutuoktiniu sukurto verslo akcijas, nes supratau, kad kartu gyventi neišeina. Skyrybos buvo labai skausmingos.
Kai išsiskyrėme, Vilnius man tapo liūdnas ir šaltas. Regis, gimtasis miestas, o jaučiausi jame it svetima. Esu labai jautri, mane lengva užgauti. Tuo metu iš Floridos atvyko mamos pusbrolis Jonas. Mama išdrįso paprašyti jį padėti man atitrūkti nuo Lietuvos, Vilniaus. Dėdei rūpėjo tik viena – ar ilgam galiu ištrūkti? Sutarėme, kad pabūsiu pusmetį. Ačiū mamai, – ji pakeitė mano gyvenimą.
Pusmetis užsitęsė, nes po karšta Floridos saule įsižiebė nauji jausmai?
Majamyje pasitiko visa dėdės šeima. Jono duktė Gina prieš metus buvo palaidojusi vyrą. Nieko sau kompanija: viena – našlė, kita – ką tik išsiskyrusi. Regis, tik sėdėk prie baseino, gerk vyną ir verk viena kitai ant peties. Nusprendėme kitaip: nusikerpame plaukus, pasidažome, ryškiai nusilakuojame nagus ir einame linksmintis į klubus. Įsivaizduokit, išleidžia mane mamytė verkiančią į Floridą su nediduke kuprine ant pečių, o po pusmečio dukra parskrenda švytinti, su naujais dizainerių drabužiais ir rankinėmis, plaukai – nematytos spalvos, Oro uoste, matau, dairosi manęs, bet nemato, nepažįsta! Niekada nepamiršiu, kad dėdės šeima man taip padėjo. Iki dabar ją lankau, o mano namuose, prie stalo, jie sėdi garbingiausiose vietose.
Pusseserė Palm Biče turi nuosavą makiažo saloną, daug klientų, bičiulių ir draugų. Kartą vienas jų – Joe – pakvietė Giną į savo gimtadienį. Pusseserė pasiūlė atsivesti mane, Joe sutiko. Po kelių dienų paskambinęs jai prasitarė, kad nori pakviesti mane į vieną vakarėlį. „Jis atvažiuos tavęs paimti, vakare parveš. Turi įsidėti tris skirtingus apdarus – priešpiečiams, kokteilių vakarėliui ir vakarienei“, – perspėjo mane Gina, ir mudvi išmovėme į parduotuvę.
Esu dėkinga pusseserei už draugystę, patarimus. Jos dėka tapau kitokia. Esame Floridos sesutės. Niekada nepamiršiu mūsų pasivaikščiojimų prie vandenyno ir nuoširdžių išpažinčių. Iš Ginutės sužinojau, kad kiekviena moteris yra graži, tik reikia mokėti jos grožį paryškinti.
O Joe gražiai mane mergino, buvo rūpestingas ir galantiškas. Išsiskyręs, gyveno vienas su sūnumi. Man tada buvo 39-eri.
Jūsų vyras buvo labai turtingas žmogus. Ar jo vaikams, bičiuliams nekilo abejonių, kad štai atvykėlė visokiais būdais mėgina prasibrauti į milijonieriaus šeimą?
Žinoma, kilo, tačiau man tai nerūpėjo. Kiek pinigų reikia turėti, kad būtum turtingas? Aš nežinau. Kiekvienam – skirtingai. Gerai uždirbantys vyrai nėra kvaili, jokia moteris jų neapgaus, nebent pats leisis išnaudojamas. Joe mane sužavėjo ne turtais, jų pati galiu užsidirbti. Tas vyras suteikė man galimybę pamatyti pačią geriausią, įdomiausią pasaulio pusę. Aš neišlepau, tik tapau išrankesnė, išmokau atskirti, kas man tinka, kas ne. Ėmiau labiau pasitikėti savimi, o svarbiausia – atradau, kad esu graži moteris. Tai Joe man atskleidė – pasuko galvą į veidrodį ir parodė. Pradėjau žaisti tenisą, profesionalus treneris iš Kolumbijos per treniruotes manęs negailėdavo, užtat sekėsi varžybose, nugalėdavau daug jaunesnes varžoves. Išmokau žaisti bridžą, atsirado draugų, partnerių, ir pasaulis vėl tapo mielas, o Vilnius – kaskart vis gražesnis. Atskrisdavau į Lietuvą kiekvienais metais, dažniausiai – rugsėjį, atsisveikindavau su vasara ir dar spėdavau paliesti rudenį. Kaskart susitikdavau su mielomis draugėmis, pas mus dažnai lankydavosi mano mama ir sesers šeima. Turėjome erdvius namus, vietos visiems užteko. Visi trys sesers Dalios sūnūs man – viskas, lepinu juos, kiek galiu. Juokauju, kad auklėja tegul tėvai, o aš lepinsiu. Esu visų trijų krikšto mama. Smagu per Motinos dieną sulaukti jų skambučių!
Jis man padovanojo tokį gyvenimą, kokio net sapnuose nebūčiau mačiusi. Neišlepau, tik tapau išrankesnė, ėmiau labiau pasitikėti savimi.
Gražiai su Joe gyvenome. Dažnai pagalvoju, kad jis man padovanojo tokį gyvenimą, kokio net sapnuose nebūčiau mačiusi. Išmokė vertinti kokybę ir parodė, koks gražus yra pasaulis.
Amerikoje dirbau, kiek man reikėjo. Turėjau dar Lietuvoje įgytą finansininko diplomą, – lankiau kursus. Tą diplomą amerikiečiai pripažino, taigi įkūriau savo firmą. Perprasti sistemą nebuvo sunku. Amerikoje tvarkyti buhalteriją lengva, mokesčių sistema aiški. Darbų nešdavausi ir namo, vis dėlto laiko turėjau ir vyrui, ir tenisui, ir draugėms.
Finansinė nepriklausomybė dažnai moteriai yra itin svarbi.
Pinigai ir vyrui, ir moteriai suteikia pasitikėjimo savimi. Dirbau greitai, sąžiningai, atsirado daugiau klientų, padidinau įkainius, įdarbinau kelias drauges – viena nebespėdavau. Vyras, žinoma, paburbėdavo, bet draugams didžiuodamasis sakydavo, kad žmona nori būti nepriklausoma, kad gerbia mane už tai.
Laivų variklių alyvos nuotekų detektorius (Oil Mist Detector) gaminanti Vokietijos įmonė „Schaller Automation“ mane rado internetu 2004-aisiais. Vokiečiai Floridoje, Boka Ratone, įkūrė savo atstovybę, šios darbuotojai turėjo rūpintis Šiaurės, Centrine ir Pietų Amerika, rado kelis inžinierius. Finansus vokiečiai norėjo patikėti žmogui iš Europos, tad susitarėme jau per pirmąjį susitikimą. Visada mėgau jūrą ir laivus, galėčiau valandų valandas stebėti judėjimą uoste. Laivai išplaukia, įplaukia... Jie tiek daug sveria, dar keleiviai, kroviniai, o sugeba taip grakščiai apsisukti. Man patikdavo ir kruizai: viešbutis ir restoranai kartu, gali rinktis maršrutą, miestus, šalis, miegi kajutėje, langas atvertas, bangos ošia...
Kartais nuskrisdavau i Frankfurtą, įmonės įkūrėjas ponas Werneris Schalleris vis norėdavo iš manęs išgirsti, kaip sekasi atstovybei Amerikoje. Visada sakydavau tiesą. Gražiai bendradarbiavome iki 2011-ųjų, – vieną dieną atstovybėje įvyko didelis konfliktas, ir vokietis inžinierius buvo atleistas. Tikrai retas įvykis, pirmasis per 50 metų! Netrukus gavau kvietimą atvykti į Vokietiją. Ponas Werneris pareiškė norintis, kad vadovaučiau aš, jam pritarė ir sūnus, firmos prezidentas Stephanas Schalleris. Iš pradžių mėginau aiškinti, kad vyras iš namų išvarys. Paskui ėmiau svarstyti: man – 49-eri, daugiau tokio pasiūlymo tikriausiai nesulauksiu. Gera alga, įdomus darbas, perspektyvos, finansus išmanau, produktas, kurį teks pardavinėti, irgi nėra svetimas, fizikės išsilavinimas taip pat pravers. Nusprendžiau pamėginti.
Vyras iš namų neišvarė?
Neišvarė, tačiau esu įsitikinusi, kad naujasis darbas ir vadovės pareigos mūsų santykius pakeitė. Nebegalėjau su juo praleisti tiek daug laiko. Jei sugalvodavo ketvirtadienį skristi į Bahamus, aš atskrisdavau tik penktadienio vakarą. Grįždavau sekmadienį, o jis likdavo.
Pirmieji metai kompanijoje irgi buvo... oi, kokie nelengvi. Laivų pramonėje dominuoja vyrai, jie visai neblogai tvarkosi ir be moterų. Įmonės inžinieriai irgi ėmė judėti dėl to, kad jiems vadovauja dailiosios lyties atstovė. Neklausė, nesitarė, tik ginčijosi. „Tu neišmanai“, – sakydavo. Ir aš tikrai neišmaniau, kaip ir į kurią kruizinio ar krovininio laivo variklio vietą reikia dėti detektorių. Vieni inžinieriai sako, kad reikia montuoti kairėje variklio pusėje, kiti – kad dešinėje, o aš turiu nuspręsti. Vienu metu apskritai nežinojau, ką daryti, – keli inžinieriai išėjo iš darbo kartu su ankstesniu vadovu, keli – atostogų, dar keli tikriausiai suvaidino, kad serga. Laivas laukia sprendimo ir datos, kada pradėti darbus, o aš – viena. Ką daryti? Paskambinau į Vokietiją, jie atsiuntė inžinierių, padariau instaliacijų kopijų, jei kitą kartą prireiktų. Neprireikė. Kai, padedama vokiečių specialistų, pradėjau mokytis, aprimo ir kolegos. Tapo aišku – aš variklių negręšiu, jie verslo plano nekurs, bet kartu turime pasiekti, kad varikliai nesprogtų. Pasitikėjimą išsikovoti užtruko. Dabar mūsų kolektyvas puikus, daug dirbame, aprėpiame didelę rinką – nuo Kanados iki Čilės. Žinau, kad pagal pardavimo rezultatus lenkiame daugelį kompanijos atstovybių. Susirinkimuose esu vienintelė moteris. Iš pradžių buvo nejauku, bet ilgainiui įpratau. Sulaukiu daug komplimentų ir pagarbos, ypač tada, kai sakau, kad moterys ateina į šią sritį ne konkuruoti su vyrais, o jiems padėti ir kad jie nesijaustų vieniši.
Dabar vyras jau nebepyksta?
Praėjusių metų vasarį Joe nustatė paskutinę kepenų vėžio stadiją. Spalį jo netekome. Buvo solidus, tvirtas vyras, o paskutiniais mėnesiais galėjau pakelti jį ant rankų. Palaikiau, kiek sugebėjau, nors mūsų keliai jau buvo išsiskyrę. Žinojau, kad greitai neteksiu artimo draugo ir patarėjo, todėl vertinau valandas su juo. Širdį skaudėjo matant jį tokį liūdną ir vienišą paskutiniais mėnesiais, liga buvo stipresnė ir galingesnė.
Vadinasi, prieš metus savo gyvenimą Amerikoje lyg ir vėl pradėjote iš naujo?
Nusipirkau gražų butą, išsikovojau pozicijas darbe, puikiai sutariu su bendradarbiais ir jų žmonomis. Šios ypač dėkingos, kad nedirbame viršvalandžių. Penktadieniais savo darbuotojus paleidžiu anksčiau, svarbu, kad tik visi užsakymai būtų atlikti. Daug bendrauju su vietos lietuviais, kartu švenčiame gražiausias metų šventes – Vasario 16-ąją, Velykas, Jonines ir Kalėdas. Daug sportuoju, pradėjau vakarais žaisti tenisą. Floridoje su bičiuliais turime gražią tradiciją – penktadieniais plaukiame jachtomis ar kateriais. Jei vandenynas nepasišiaušęs, nardome prie koralinio rifo. Aš žiūriu iš viršaus – ir patinka vandenynas, ir bijau jo.
Per vieną tokį pasiplaukiojimą sutikau puikų žmogų. Taip jau man nutinka – vieną prarandu, kitas atsiranda. Draugė pakvietė į vakarėlį savo naujame laive. Buvo penktadienio vakaras. Maniau, pabūsiu namie, ramiai pasėdėsiu balkone, pasigrožėsiu vandenynu, pagrosiu pianinu, bet draugė buvo atkakli – skambino kelis kartus. Vakaras gražus, šilta, bičiuliai džiaugiasi nauju pirkiniu, šampanas liejasi, aplinkui – poros, tik aš viena sėdžiu ant lieptelio prie laivo. Priplaukia vyriškis, pasisveikina. Pradedame kalbėtis, pasakau, kad dirbu „Schaller Automation“. Jis prasitaria, kad visi jų įmonės laivų varikliai yra su mūsų detektoriais, ir pasiteirauja, ką įmonėje veikiu. „Vadovauju“, – atsakau. „Tai tavo vardas – Jūratė? – nustemba. – Aš visą laiką maniau, kad Jurate Hellow yra vyras! Šią pavardę matau kaskart pasirašydamas dokumentus.“ Paaiškėjo, kad Toras – vienos didžiausių mūsų klientų kompanijos vadovas. Ne viename ir ne dviejuose verslo vakarėliuose buvome susitikę, bet niekada neprisistatėme vienas kitam. Argi ne keista? Vėliau draugai pasakojo, kad net prie vieno stalo esame sėdėję. Mano draugė, pasirodo, buvo suplanavusi mus supažindinti, todėl taip atkakliai kalbino dalyvauti.
Vadinasi, sutikote meilę ant lieptelio? Graži istorija…
Norvegas Toras į mano pasaulį įsiveržė kaip tikras vikingas. Kai važinėjuosi „Harley Davidson“ motociklu, vėjas prapučia galvą, kai plaukioju jo laivu, nurimsta širdis. Savo naująjį laivą Toras pavadino mano vardu, – buvo maloni staigmena. Puikus draugas ir vyras, padeda namie ir darbe, jo patarimais vadovaujuosi beveik kasdien. Vokiečiai juokauja, kad pradės mokėti Torui algą už konsultacijas.
Seseriai neseniai sakiau, kad jos gyvenimas – normalus: vyras, vaikai, sodyba. O mano? Gyvenu svetimoje šalyje, vadovauju vokiečių firmai, skyrybos, laidotuvės. Mama savo kaimynėms apie mane tegul geriau nepasakoja – per daug vingių (juokiasi). Gyvenimas kas penkiolika metų man pamėtėja svarbių įvykių, ir vis pradedu naują etapą. Nuolat sukuosi ta spirale. Mano dabartinis draugas – nuostabus, puikus žmogus. Mama pamačiusi pasakė: „Dabar galiu ramiai numirti.“ O aš bijau – jei vėl kas nors atsitiks? Nebenoriu išgyventi praradimo skausmo ir kartu bijau būti viena. Tad skrieju spirale aukštyn, esu pasirengusi priimti visus iššūkius. Sustosiu – pradėsiu slinkti žemyn.
