Truputį meluoju: Kęstutis net sportuodamas nenutolsta nuo mados – badmintono kamuoliuką atmušinėja vilkėdamas žaismingą sportinę aprangą ir derančias kojines. Beje, jam rūpi net po šortais dėvimi drabužiai. Į perspektyviausių žemyno badmintono žaidėjų sąrašą įtrauktas K. Navickas madai atsidavęs taip pat aistringai, kaip ir nuo 8-erių mėgstamai sporto šakai, – su verslo partneriu Arūnu Paulausku kuria aksesuarų liniją „B_Urban“ ir drabužių „Olig“ (kadangi yra labai užsiėmęs, pastarąją veiklą kiek pristabdė), bendradarbiauja su prekių ženklais „Björn Borg“ ir „Skinija“, vis dažniau sulaukia pasiūlymų tapti modeliu, tik... jų dažniausiai atsisako. „Dėl treniruočių ir kelionių“, – paaiškina.
Jus ypač nelengva pagauti – Lietuvoje būnate retai, treniruojatės svetur, daug keliaujate... Ar nuolatinės kelionės neišvargina?
Taip jau susiklostė, kad mano grafikas tikrai įtemptas. Ypač aktyvūs pastarieji metai – iki gegužės pirmosios vyksta atranka į olimpines žaidynes, tad kelionių dar padaugėjo, nes daug treniruojuosi užsienyje. Vasarą daugiau nei mėnesį praleidau Azijoje. Pasaulio čempionatas vyko Indonezijoje, jam ruošiausi Malaizijoje, treniravausi su pirmo dvidešimtuko Azijos badmintonininkais. Gruodžio mėnesį tris savaites praleidau Brazilijoje ir Amerikoje – žaidžiau trijų turnyrų ciklą. Ką tik grįžau iš Švedijos, ten dalyvavau turnyre ir dvi savaites treniravausi su Švedijos nacionaline rinktine.
Paminėjau tik keletą kelionių, ir jose tikrai ne turistauju. Žinoma, kai turiu laisvą dieną, mėgstu pasižvalgyti po miestą, tačiau jei vykstu į turnyrą, mano dienotvarkė būna labai griežta, o treniruočių grafikas intensyvus. Sunkiausia visada būti puikios fizinės formos, nes laiko skirtumai, ilgi skrydžiai išvargina, po dvylika valandų trukusio skrydžio tikrai ne visada norisi eiti į treniruotę (šypsosi). Kad organizmas greičiau atsigautų ir jau po kelių dienų būtų pasiruošęs maksimaliems krūviams, kūną reikia paruošti. Daug dėmesio skiriu mitybai, miego ir poilsio režimui, reguliarioms treniruotėms, taigi kelionėse, galima sakyti, visą laiką dirbu, nėra kada atsipalaiduoti. Taip gyvenu jau bemaž dvylika metų, tad esu pripratęs ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoju.
Ką vadinate savo namais? Kur grįžtate po kelionių?
Mano namai – ten, kur tuo metu esu (šypsosi). Jaučiuosi pasaulio pilietis, tačiau jaučiu milžinišką trauką Lietuvai! Pats stebiuosi, kad jau daugelį metų kiekvieną kartą leisdamasis Vilniuje šypsausi, džiaugiuosi, pasisveikinu su savo šalimi ir nekantrauju kuo greičiau išlipti iš lėktuvo, įkvėpti savo tėvynės kvapo. Jei tik yra laiko ir galimybių, mėgstu po kelionės nuvažiuoti į senamiestį, pasivaikščioti, išgerti kavos ar pavakarieniauti priešais Filharmoniją. Vilnius – nuostabus!
Mano stilius – minimalistinis, susipynęs su elegancija, akcentuojamos detalės.
Esu iš Kauno, ten – senamiestyje – turiu butą. Nesijaučiu prisirišęs prie miesto. Labiau vertinu savo erdvę – šeimą, namus, mėgstamą kavinę, draugus. Kadangi daug keliauju, intensyviai sportuoju, artimųjų ir draugų palaikymas, savi namai man daug reiškia. Turiu brolį dvynį Gediminą, mūsų ryšys labai stiprus. Tai, kad negaliu su juo matytis ir bendrauti taip dažnai, kaip noriu, laikau didžiausia karjeros auka. Nors bendraujame kasdien, susirašome ar susiskambiname per skaipą, to bendravimo vis tiek trūksta.
Ar Jums svarbi stilinga, estetiška aplinka? Kaip namais paverčiate, tarkime, viešbučio kambarį?
Man svarbios detalės, nesvarbu, apie ką kalbėtume – maistą, kavą ar aplinką. Patinka estetiška, daiktų neperkrauta aplinka su ryškesniais interjero akcentais. Sutinku su savo mama, kai ji sako: „Bardakas aplinkui – bardakas galvoje“ (juokiasi). Tik ir pedantu negalėčiau savęs vadinti. Daug reikšmės teikiu ritualams – kavos gėrimo, valgymo, net skaitymo. Kad išgyvenčiau tą akimirkos malonumą, prieš tai būtinai apsitvarkau.
Esu gyvenęs įvairiomis sąlygomis – ir prabangiuose viešbučiuose, ir prastuose hosteliuose. Devyniolikos išvykau žaisti į Vokietiją, ten daug mėnesių gyvenau vokiečių šeimos namo rūsyje su vienu mažu langu. Norėjau tobulėti ir kuo geriau žaisti badmintoną, todėl visas jėgas skyriau sportui ir nekreipiau dėmesio į sudėtingas gyvenimo sąlygas. Ir anksčiau, ir dabar tenka prisitaikyti prie įvairių aplinkybių, bet sporto tikslai man svarbesni. Vertinu visokią patirtį, tai netrukdo pastebėti grožį.
Esate sakęs, kad Jums patinka oro uostai. Tai vieta, kur nereikia skubėti ir galite ramiai stebėti aplinką. Turbūt atkreipėte dėmesį, kaip šioje erdvėje atsiskleidžia žmonių stilius? Ar ši vieta kitokia negu, tarkime, gatvė?
Tikrai taip! Oro uostai – vienas iš mano įkvėpimo šaltinių. Jei turiu skristi iš savo mėgstamo oro uosto, visada nuvažiuoju daug anksčiau, kad turėčiau laiko ramiai išgerti kavos ir patyrinėti akimis žmones. Mano mėgstamiausi – Honkongo, Seulo, Stokholmo, Kopenhagos oro uostai. Juose jaučiuosi lyg madų šou pirmoje eilėje (juokiasi). Jei tik turiu galimybę (net jei reikia skristi truputį ilgiau, tik tss!), renkuosi Kopenhagos oro uostą – ten turiu savo mėgstamą kavinę ir galiu pamatyti visas būsimas tendencijas (šypsosi). Oro uostų privalumas tas, kad juose renkasi žmonės iš viso pasaulio ir visi jie turi savitą stilių. Amerikiečius dažniausiai atpažinsi iš šlepečių ir sportinės aprangos, afrikiečiai mėgsta spalvotus drabužius ir didelius maišus, australai beveik visada būna su banglentininkų šortais, o Azijos gyventojai, ypač Pietų Korėjos ir Japonijos, išsiskiria labai ryškiu, kartais net ekstremaliu stiliumi. Daugelis jų pametę galvas dėl firminių drabužių. Subtiliausi skandinavai, bet jie pirmieji atspindi naujausias tendencijas.
Kartą mačiau Jus Vilniaus oro uoste. Tame žmonių margumyne vis tiek išsiskiriate iš kitų – turite savitą stilių. Kaip pats jį apibūdintumėte?
Ačiū. Priimsiu tai kaip komplimentą (šypsosi), bet keliaudamas, tiesą sakant, norėčiau atrodyti stilingiau. Tik keletą kartų gyvenime leidausi į kelionę be savo badmintono lagamino ir rakečių dėklo. Dažniausiai skrendu ilgesniam laikui, todėl nugali praktiškumas. Būna, iš darganotos Vokietijos skrendu į turnyrą Brazilijoje, vėl grįžtu treniruotis į Vokietiją, iš ten skrendu į turnyrą Islandijoje ir taip toliau. Stilingų drabužių, tinkamų dėvėti įvairiu oru, neprisidėsi, tad tenka būti praktiškam (šypsosi).
Mano stilius – minimalistinis, susipynęs su elegancija, akcentuojamos detalės. Pagrindiniai drabužiai gana paprasti, „netriukšmingi“. O štai detalės – kojinės, apatinis trikotažas, aksesuarai, batai, kepurė – patinka ryškios. Galiu apsivilkti, pavyzdžiui, minimalistinį vienspalvį sportinio stiliaus derinį, bet ant viršaus – laisvą paltą, apsiauti ryškius sportbačius. Mėgstu elegantiškų ir laisvalaikio drabužių derinius. Svarbiausia – nepadauginti spalvų.
Jei leisite, norėčiau grįžti prie apatinių...
(Juokiasi.) Stebitės, kad paminėjau apatinius? Juk jų nematyti? (Šypsosi.) Bet juk pats žmogus žino, kokius vilki, jaučia juos. Man asmeniškai tai labai svarbu. Įtakos turbūt turi ir tai, kad dažniausiai dėviu švedų partnerių „Björn Borg“ gaminius. Nuo tada, kai pirmą kartą apsilankiau jų parduotuvėje, jokių kitų nebeperku. O dabar, kai draugiškai bendradarbiaujame, jau ir nebereikia, nebent dovanų (šypsosi). Skandinavai apskritai turbūt nesuprastų, kad vilki kokius nors kitus apatinius – ne „Björn Borg“.
Teigiate, kad mada ir stiliumi domėjotės visada. Gal prisimenate pirmą ryškesnį susidūrimą su mada? Kaip formavosi Jūsų stilius?
Vaikystėje su broliu neturėjome daug drabužių, bet ir ypatingų norų nebuvo. Devyniolikos, aš išvažiavau į Vokietiją, ten pamačiau daugiau parduotuvių, įdomesnių drabužių. Iš kuklių uždirbtų pinigų kažkaip sugebėdavau nusipirkti ir sau, ir broliui. Anuomet labai mėgau „Hugo Boss“, buvau išvaikščiojęs visus kampus ir žinojau, kur geriausi pasiūlymai (šypsosi).
Kai baigsiu sportininko karjerą, praktiškus drabužius iškeisiu į rafinuotus ir elegantiškus.
Manau, kad tikroji mano stiliaus sėkla sudygo Azijoje, stilių formavo ir gyvenimas treniruojantis Didžiojoje Britanijoje bei Švedijoje. Šių šalių stilistinė įvairovė išgrynino minimalizmo viziją, padėjo suvokti detalių svarbą. Jos, man regis, labiausiai atskleidžia asmenybę.
Sekate, kas vyksta mados pasaulyje?
Taip, seku. Mėgstu įvairiose šalyse pirkti mados žurnalus, analizuoti detales, kartais jas pritaikau sau. Tiesa, daugiausia skaitau vyrams skirtus ir interjero žurnalus (šypsosi). Nepraleidžiu Florencijos mados savaitės, ten susirenka turbūt stilingiausi vyrai iš viso pasaulio. Žaviuosi mada, bet nebūtinai mados pasauliu. Jo vertybės man svetimos ir atrodo tuštokos.
Užkabino viena Jūsų frazė feisbuke: „Be stylish not only on badminton court“ („Būk stilingas ne tik badmintono aikštelėje“). Ten mažiausiai tikėčiausi stiliaus, o Jums, regis, svarbu stilingai atrodyti net ir atmušinėjant kamuoliuką. Kokiomis priemonėmis kuriate įvaizdį?
Jau 8-erius metus mano sportine apranga rūpinasi prancūzų kompanija „Babolat“. Esu ja labai patenkintas, nes kuria išskirtinius drabužius. Lieka nuspręsti, ką su kuo derinti ir kaip nešioti. Turnyrams pasirinkau lietuviškos spalvos – geltonos – marškinėlius su Vyčio simboliu ant krūtinės. Jis man primena, kad žaidžiu ne vien už save, bet ir už savo šalį. Treniruotis, kitaip nei gyvenime, mėgstu vilkėdamas ryškią, kartais net labai žaismingą aprangą. Kadangi treniruotės būna sunkios ir ilgos, žaisminga apranga padeda palaikyti gerą nuotaiką, nuteikia pozityviai.
Badmintonas laikomas aristokratišku sportu, tinkamu ir vyrams, ir moterims. Kaip pagyvinti šios rafinuotos sporto šakos aprangą? Gal, pavyzdžiui, kojinėmis? Ar ne todėl sutikote tapti lietuvių prekių ženklo „Skinija“ veidu, atsiprašau, kojomis?
Sportinių kojinių turiu labai daug, tačiau jomis varijuoti nelabai galiu, nes esu įsipareigojęs savo aprangos tiekėjams. Visai kas kita – laisvalaikio kojinės. Jų turiu įvairių spalvų ir raštų. Kaip minėjau, kojinės man yra vienas svarbiausių aprangos akcentų, todėl labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su „Skinija“. Daug metų bendradarbiavau su užsienio kompanijomis, tačiau pastaruoju metu labai vertinu lietuviškas prekes. Norisi prisidėti reikšmingiau – ne tik nešioti daiktus nejaučiant atgalinio ryšio.
Keista buvo matyti Jus Lietuvos sporto apdovanojimų renginyje su klasikiniu kostiumu. Kaip jaučiatės vilkėdamas tokį drabužį? Ar daug kostiumų turite?
Jei tik leistų mano dienotvarkė, kostiumą vilkėčiau dažniau. Tai labai vyriškas ir rafinuotas drabužis. Kadangi neturiu daug progų jį vilkėti, džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai tenka išsitraukti iš spintos (šypsosi). Joje kol kas pagarbiai kabo trys. Vienas – ryškiai raudonas, „dirba“ per kiekvienas Kalėdas (juokiasi). Tą, su kuriuo mane matėte, įsigijau brolio vestuvėms. Jei reikėtų siūdintis savo vestuvėms, kreipčiausi į Andrių Sergejenko. Žinoma, jei tik žmonos suknelė nebūtų pernelyg brangi (juokiasi). Labai mėgstu ir laisvalaikio kostiumus – lengvo audinio, patrumpintomis kelnėmis, su skarele ar įdomia fantazija švarko kišenėje. Žodžiu, kai baigsiu sportininko karjerą, praktiškus drabužius iškeisiu į rafinuotus ir elegantiškus.
Su Arūnu Paulausku kuriate urbanistinio stiliaus minimalistinius papuošalus „B_Urban“. Ar juos kurdami atsižvelgiate į tai, ką nešiotumėte patys?
„B_Urban“ varžtai tikrai atitinka mūsų asmenybes, stiliaus supratimą ir gyvenimo būdą. Savo kuriamus papuošalus su malonumu nešiojame patys.
Kaip sportininkui kilo mintis pradėti kurti papuošalus? Kokiais aksesuarais dažniausiai pagyvinate aprangą?
Idėja kurti aksesuarus gimė netikėtai. Ir aš, ir mano kūrybinio darbo partneris Arūnas Paulauskas mėgstame tvirtą vyrišką stilių. Net nepastebėjome, kaip mūsų atrastos varžtų formos aksesuarai tapo baigiamuoju kasdienės aprangos akcentu. „Varžtai“ skirti tvirto būdo miestiečiui, kuriam rūpi, kaip jis atrodo kiekvieną dieną. Aštrūs kampai simbolizuoja nusistovėjusioms normoms ne visada paklūstantį charakterį. Tokiam, kuris atkakliai siekia savo tikslo, nebijo jokių kliūčių. Pastebėjome, kad „B_Urban“ papuošalus renkasi išskirtinio stiliaus asmenybės su charakteriu. Beje, nors ši linija skirta vyrams, ja ėmė domėtis ir moterys. Arba atima mūsų kurtus papuošalus iš savo vyrų (juokiasi).
Kadangi nesu tipiškas sportininkas, man aksesuarai netrukdo (šypsosi). Dažniausiai nešioju „B_Urban“ kaklo papuošalą ir prie jo derančią apyrankę, „Suunto“ laikrodį. Šio prekių ženklo aksesuarus ypač mėgstu keliaudamas – jie man primena Lietuvą, draugus, kūrybą, išblaško įtampą ir priverčia nusišypsoti.
Vis minite Lietuvą, akcentuojate, kokia ji brangi. Beje, ir gimėte Lietuvai labai reikšmingą dieną – sausio 13-ąją. Esate sakęs, kad jaučiate atsakomybę savo šaliai ir kad gyvensite tik čia. Ar tikrai savo ateitį siejate su Lietuva?
Nebūtina gyventi Lietuvoje, kad būtum savo šalies patriotas. Sutinku daug užsienyje gyvenančių tautiečių, kurie myli Lietuvą ir garsina ją savo darbais. Tiesiog kartais taip susiklosto gyvenimas. Tik išvažiavęs į užsienį visiems sakydavau, kad esu iš Paradise, t. y. rojaus. Omenyje turėjau Lietuvą. Kartais ir dabar draugai juokais sveikinasi: „Hey, Kęstutis from Paradise“ (juokiasi).
Apie Lietuvą visada kalbu gerai. Noriu padėti jai keistis ir tobulėti, todėl ir įsteigiau Kęstučio Navicko badmintono akademiją, remiu įvairius paramos ir socialinius projektus, stengiuosi į juos kuo labiau įsitraukti.
Jūsų ne tik sportinė, bet ir „užklasinė“ veikla – mada – susijusi su labdaros projektais. Bendradarbiaujate su Rimanto Kaukėno fondu, su broliu praėjusią vasarą surengėte pirmąjį savo mados ir sporto renginį „Palanga MOD“, jame dalyvavo per 20 lietuvių dizainerių, muzikos ir badmintono aistruolių. Kodėl Jums taip svarbu įprasminti savo veiklą?
Kęstučio Navicko paramos badmintono turnyras yra lyg mano kūdikis. Bendradarbiaujant su Rimanto Kaukėno paramos fondu surengti du turnyrai sulaukė labai didelio susidomėjimo. Praėjusiame dalyvavo net 130 žmonių! Esu dėkingas jiems už tokį palaikymą. Visos surinktos lėšos skiriamos vaikiukų, sergančių onkologinėmis ligomis, medikamentams pirkti ir svajonėms pildyti. Noriu šią veiklą plėsti, dar labiau prisidėti prie mažųjų ligoniukų gerovės. Socialiniais projektais siekiu padėti jaunimui pažinti jei ne badmintoną, tai kokią kitą sporto šaką ir galbūt pakreipti gyvenimą kitokia linkme.
Man nusišypsojo laimė daug pamatyti, patirti, pasiekti. Vertinu tai ir džiaugiuosi, bet jei nesistengčiau ir pats daryti kitų gyvenimo prasmingesnio, naudingesnio, suteikti kitiems džiaugsmo, tai jau nebūtų prasminga.
Kaip įsivaizduojate savo gyvenimą po, tarkime, penkerių metų?
Jau įkūriau Kęstučio Navicko badmintono akademiją, o po penkerių metų tikiuosi turėti būrį auklėtinių. Mokyčiau juos to, ko pats išmokau per savo karjerą: disciplinos, ugdyti charakterį, prižiūrėti kūną ir viską daryti aistringai. Žinoma, noriu suvienyti badmintono entuziastus ir kad jie atėję treniruotis jaustųsi patogiai, sportuotų gražioje aplinkoje. Įsivaizduoju Kęstučio Navicko paramos badmintono turnyrą „Siemens“ arenoje, tada dar daugiau vaikų turėtų galimybę pasveikti. Svajoju apie didelę badmintono šventę, kurioje skambėtų muzika, vyktų įvairūs pasirodymai... Mūsų su broliu bendras projektas „Palanga MOD“ galėtų tapti gražiu festivaliu, o Lietuvą būtų užvaldžiusi B_Urbanizacija (šypsosi). Ir dar labai norėčiau turėti gražią šeimą, kad visi vieni kitus palaikytume, kad mano vaikai irgi įsitrauktų į prasmingą veiklą. Oho, kiek daug visko aš čia įsivaizduoju! (Juokiasi.)
IŠ ARČIAU
Gimė 1984 m. sausio 13 d. Kaune.
Turi identišką brolį dvynį Gediminą. Jis – profesionalus krepšininkas, su šeima gyvena Rumunijoje. „Mudu – kaip viena gitara, tik su skirtingomis stygomis.“
Širdies statusas – „laisva“.
Titulai ir laimėjimai. 10 kartų Lietuvos vyrų badmintono čempionas, Europos žaidynių Baku bronzos medalio laimėtojas, Pekino olimpiados 9 vietos nugalėtojas, tarptautinių turnyrų dalyvis ir prizininkas.
Kur dar matytas? Prekių ženklų „Henry Bailey“, „Björn Borg“, „Skinija“ reklamose.
Mėgstami dizaineriai ir prekių ženklai. „Maison Margiela“, Rickas Owensas. Esu švedų mados gerbėjas („Acne“, „Fillipa K“, „Tiger of Sweden“ ir kt.).“
Asmenybės. „Žaviuosi vyriškų kostiumų meistru Andriumi Sergejenko. Dalia Ibelhauptaite ir jos indėliu į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas ne tik kūrė olimpinį judėjimą atkūrus nepriklausomybę, bet ir nuoširdžiu bendravimu įkvepia bei palaiko sportininkus.“
Pomėgiai. „Be mados, labai mėgstu skaityti. Nuo pradžios iki galo perskaitau kiekvieną žurnalo „Valstybė“ numerį.“
„Dabar skaitau Kristinos Sabaliauskaitės pirmąją romano „Silva rerum“ dalį.“
Filmai. „Išskirčiau du pačius estetiškiausius – Paolo Sorrentino „Didis grožis“ ir Bazo Luhrmanno „Didysis Getsbis“.“
Muzika. „Užsienyje klausau tik lietuviškos muzikos – Jazzu, Donato Montvydo, Monikos Linkytės. Tai man padeda jaustis arčiau tėvynės.“
Kava. „Viena iš mano silpnybių, bet stengiuosi dviejų puodelių per dieną neviršyti. Skaniausia pasaulyje juoda kava – su atskirai patiekiamu pienu – man yra Kaune, kavinėje „Buon Giorno“ prie mano namų. Apie ją užsienyje dažnai pasvajoju.“
Desertas prie kavos. „Šokoladinis pyragas arba „Napoleonas“.
Vieta. „Bet kuri su broliu ir puodeliu ar dviem kavos.“
Spalvos. „Juoda ir samanų žalia.“
Kvepalai. „Aedes de Venustas“ su vyraujančia rabarbarų nata.“
Naujausias pirkinys. „Žieminė striukė iš „Acne Studios“.
Visada lagamine. „Šešios badmintono raketės, sportinė apranga, džinsai, kvepalai ir talismanas – brolio dovanotas badmintono kamuoliukas su išgraviruotu angeliuku.“
