Arčilas Gomiašvilis gimė 1926 m. kovo 23 d. Gruzijoje. Dvejus metus jis mokėsi Tbilisio dailės technikume prie Dailės akademijos, tačiau vėliau pateko į negerą kompaniją. Kelis kartus jis buvo suimtas, bet jį lydėjo sėkmė – nuteistas jis nebuvo, jį išgelbėjo šalyje skelbta amnestija.
Kaip dailininkas A. Gomiašvilis buvo pakviestas į Gribojedovo vardo Tbilisio teatrą, kur dalyvavo statant L. Chelmano pjesę „Laputės“, o neilgai trukus pasiūlė jam atlikti Leo Chammerio vaidmenį spektaklyje. Aktorinė veikla sudomino A. Gomiašvilį ir vėliau jis išvyko į Maskvą. Susidomėjimas teatru A. Gomiašvilį atvedė į MCHAT teatrą-studiją, kur jis mokslams skyrė kelerius metus, tačiau po to, kai 1948 m. restorane „Nacional“ jis įsivėlė į muštynes su kitu vaikinu, pradedantysis aktorius vos išvengė teismo ir jam teko išvykti iš Maskvos ir grįžti atgal į Gruziją.
Tbilisyje jis buvo priimtas į Mardžanišvilio vardo akademinio teatro trupę. Dvejus metus jam teko vaidmenys masuotėje. Pinigų katastrofiškai trūko, todėl A. Gomiašviliui teko papildomai dirbti dar ir kitur. 1953 m. aktorius įstojo į partiją, o 1958 m. išvyko į Potį, kur iš pradžių dirbo G. Eristavi vardo teatre, o vėliau – rusų A. Gribojedovo vardo teatre.
Paraleliai jis pradėjo filmuotis kine, vaidmenų buvo nemažai, tačiau šlovės jie jam neatnešė. Artėjo aktoriaus 40-metis, jis jau buvo vedęs, augino du sūnus. Aktorius kine debiutavo 1957 m. atlikęs Mantašerovo vaidmenį filme „Asmeniškai žinomas“. 1961 m. A. Gomiašvilis atliko Jeroškos vaidmenį melodramoje „Kazokai“ pagal to paties pavadinimo L. N. Tolstojaus apsakymą. 1971 m., kai aktorius jau buvo perkopęs 40-metį, jis atliko Ostapo Benderio vaidmenį Leonido Gaidajaus komedijoje „Dvylika kėdžių“. Vaizdžiai pasakius, kitą rytą jis atsibudo garsus.
Į bandymus teko kvieste kviesti
Šiam vaidmeniui atlikti L. Gaidajus ieškojo aktorių visoje šalyje, jis rinkosi iš 22 vienas į kitą nepanašių variantų. L. Gaidajus buvo labai prietaringas. Pirmą filmavimų su Aleksandru Beliavskiu dieną jis asistentui pasiūlė į kameros stovą sudaužyti lėkštę, kad viskas vyktų sklandžiai, tačiau lėkštė nesudužo. „Nieko nebus!“ – tada sėkme suabejojo jis. Iš tiesų A. Beliavskio įkūnytas O. Benderis Sergejaus Filipovo fone atrodė kukliai. Tada L. Gaidajus šį vaidmenį pasiūlė Vladimirui Visockiui, tačiau lėkštė ir vėl nesudužo. Filmavimai irgi nebuvo sėkmingi, nes V. Visockis pasinėrė į daugiadienį alkoholio vartojimą.
Kartą režisieriui buvo papasakota apie provincijoje jau kelerius metus sėkmingai O. Benderio vaidmenį spektaklyje „Aukso veršis“ vaidinantį mažai žinomą aktorių A. Gomiašvilį. Pasirašęs sutartį su Gruzijos kultūros ministerija Gomiašvilis su šiuo vieno aktoriaus spektakliu (pats atliko Benderio, Panikovskio, Funto ir netgi Zosios Sinickajos vaidmenis) leidosi į gastroles po visą šalį. Šių gastrolių metu jį ir pastebėjo L. Gaidajaus komanda.
„Kai atėjau į pokalbį su L. Gaidajumi, į mano kepuraitę pažiūrėti subėgo visa filmavimo komanda; pamatęs režisieriaus aplinkoje nepasitikėjimo kupinus žvilgsnius apsisukau ir išėjau, o vėliau sulaukiau kvietimo atvykti į bandomuosius filmavimus, tačiau į juos nevykau“, - pasakojo pats A. Gomiašvilis.
Vis dėlto po penkių mėnesių režisieriui vis dėlto pavyko įkalbėti A. Gomiašvilį, tačiau „Goskino“ pasipiktino, kodėl O. Benderio vaidmuo teks gruzinui. „Bet juk Ostapo tėvas – turkas, kodėl mama negali būti gruzinė?“ – tada sakė L. Gaidajus. Galiausiai A. Gomiašvilio kandidatūra į šį vaidmenį buvo patvirtinta.
Įdomu, kad filmavimų metu A. Gomiašviliui buvo jau 44-eri, nors tekste minima, kad O. Benderiui – vos 28-eri. Vis dėlto tai nė kiek nesuglumino nei aktoriaus, nei režisieriaus.
„Juk ir dabar neatrodau 75-erių, tiesa? – juokaudamas gyvenimo pabaigoje sakydavo aktorius. – O tada žemė po manimi kilnodavosi, jaučiausi jaunas; maža to, prieš pat „Dvylikos kėdžių“ filmavimus vedžiau merginą, kuri buvo jaunesnė už mane 24 metais“.
Konfliktai su režisieriumi
Filmavimų metu paaiškėjo, kad O. Benderį Gaidajus ir Gomiašvilis įsivaizduoja visiškai skirtingai. „Norėčiau jį vaidinti visiškai kitaip, – pasakojo aktorius. – Juk jis visai ne lengvabūdiškas ir tuščias žmogus, jis gali sustabdyti automobilių srautą, kad per gatvę galėtų pereiti vaikai. Jis trimis galvomis aukštesnis už Kisą Vorobjanovą. Juk Ostapas galėjo atsikratyti porininko sužinojęs apie deimantus, bet taip nepasielgė. Mėginau parodyti savo personažo gilumą scenoje, kur herojai sėdi valtyje ir Ostapas sako K. Vorobjanovui: „Kisa, mes vieni, niekas mūsų nemyli“. Tačiau po gilaus monologo nuleidžiu ranką į vandenį ir man įkanda vėžys – žiūrovai ir vėl juokiasi. Tokį sprendimą priėmė L. Gaidajus. Režisierius neleido man pademonstruoti gerųjų O. Benderio savybių. Kai žiūrėjau filmą, jis man nepatiko. Nesikalbėjome su L. Gaidajumi penkerius metus. Pirmą kartą po to jis man paskambino Marko Zacharovo „Dvylikos kėdžių“ premjeros išvakarėse. „Arčilai Michailovičiau, rodys kriminalinį nusikaltimą“, - tada sakė jis.
Įtempti aktoriaus ir režisieriaus santykiai tęsėsi ir vėliau. O. Benderis filme kalba visai ne A. Gomiašvilio balsu. Koją pakišo gruziniškas aktoriaus akcentas, todėl jo personažą įgarsino aktorius Jurijus Sarancevas, o O. Benderio filme atliekamas dainas sudainavo Valerijus Zolotuchinas. Taigi prie didžiojo kombinatoriaus vaidmens prisidėjo net trys aktoriai.
Filmui pasiekus ekranus A. Gomiašvilis tapo ne tik garsus, bet virto tikra kino žvaigžde. Jis įtrauktas į geriausių sovietinio kino aktorių dešimtuką ir buvo pakviestas į priėmimą TSRS Ministrų Taryboje. Kartu su padėkos žodžiais jam suteiktas prabangus būstas Maskvoje – trijų kambarių butas, anksčiau priklausęs Josifo Stalino dukrai Svetlanai Allilujevai.
Prabanga
A. Gomiašvilis pretendavo ir į kitus garsius vaidmenis gerai žinomuose filmuose, tačiau jų gauti jam nepavykdavo. Tiesa, jis galėjo pasigirti daugybe romanų su garsiomis moterimis. Be to, aktorius tapo vienu pirmųjų „Mercedes“ automobilių savininkų Maskvoje (anot A. Gomiašvilio, tada jis buvo vienintelis tokio automobilio savininkas, ir tik vėliau tokį automobilį įsigijo Ščiolokovo sūnus, vėliau – šachmatų čempionas Anatolijus Karpovas, o dar vėliau – Vladimiras Visockis). Tatjana Lioznova, su kuria tuo metu aktorių siejo romantinis ryšys, ruošėsi filmuoti „17 pavasario akimirkų“. A. Gomiašvilis paprašė Štirlico vaidmens, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo, nors būtent jam ketino pasiūlyti Miullerio vaidmenį. „Maniau, kad jis gali parodyti baisų Miullerį“, - argumentavo T. Lioznova. Įsižeidęs aktorius siūlomo vaidmens atsisakė ir galiausiai liko nieko nepešęs. 1973 m. A. Gomiašvilis tapo Maskvos Lenino komjaunimo vardo teatro aktoriumi. Nuo 1980 iki 1988 m. jis vaidino Maskvos Puškino vardo dramos teatre.
Sulaukęs 62-jų, kai daugelis jau būna išėję į pensiją, A. Gomiašvilis pareiškė: „Tegul jie visi eina kuo toliau su ta veidmainyste, tiek kine, tiek ir gyvenime“. Aktorius išėjo iš sostinės teatro ir ėmėsi verslo. Kadaise jo atliktas O. Benderio vaidmuo pleveno virš garsaus aktoriaus žilos galvos. Devintajame dešimtmetyje Vakarų Berlyne jis susitiko su 75-erių milijonieriumi Michaeliu Fieldu, pagal kurio autobiografinę knygą A. Gomiašvilis norėjo statyti filmą apie nelengvą milijonieriaus likimą (būsimam turtuoliui kelią teko pradėti vos ne nuo rausimosi sąvartynuose) ir jau buvo pradėjęs rašyti scenarijų. Deja, derybos vyko prastai, finansinė pusė šlubavo.
„Pakeliui į dar vieną susitikimą staiga supratau, kad finansavimo išvis nesulauksiu, o šis susitikimas bus paskutinis, - pasakojo A. Gomiašvilis. – Siaubingos nuotaikos užėjau į kazino. Išsikeičiau paskutines 100 markių į žetonus ir nusprendžiau žaisti kažką panašaus į rusišką ruletę. Visus pinigus pastačiau ant skaičiaus 23, nes esu gimęs kovo 23 d.“, - pasakojimą tęsė jis. Aktoriaus nuostabai, jį lydėjo sėkmė. Jis pakartojo statymą – ir vėl laimėjimas. Taigi jis laimėjo 130 tūkst. markių, o juk tai buvo didžiulė suma tais laikais.
Įspūdinga dovana
Tiesa, tai buvo ne paskutinis aktoriaus sėkmės žybsnis Berlyne. Kadangi idėja statyti filmą apie M. Fieldą žlugo ne dėl A. Gomiašvilio kaltės, 75-erių verslininkas nusprendė savaip atsidėkoti jam ir padovanojo dešimt lošimų salių, kurių kiekvieną sudarė keli kambariai su persirengimo patalpa, baru, rūkomuoju, diskoteka ir daugybe muzikos ir lošimo automatų. Šiose salėse dirbo 80 asmenų. Neilgai trukus A. Gomiašvilis iš šio verslo ėmė gauti didžiulį pelną ir už gautus pinigus netgi atidarė galeriją Vakarų Berlyne.
Vis dėlto neilgai trukus A. Gomiašvilis ėmė ilgėtis tėvynės. Jis pardavė lošimų automatus, grįžęs į Maskvą 1990 m. tapo akcinės bendrovės „City Business“ prezidentu, o 1992 m. tapo generaliniu klubo „Auksinis Ostapas“ direktoriumi. Šis klubas neilgai trukus tapo viena prestižiškiausių sostinės vietų, o šio klubo restoranas 1996 ir 1997 m. pripažintas geriausiu Europoje. Vėliau aktorius ėmėsi prekybos firminėmis itališkomis prekėmis.
Restoranų verslui, nepaisant garbaus amžiaus, A. Gomiašvilis skyrė ganėtinai daug laiko. Kartu su A. Gomiašviliu dirbo jo antroji žmona ir sūnus. Vėliau restorano „Auksinis Ostapas“ nebeliko. „Tai buvo ne restoranas, o klubas, kur aktoriai švęsdavo gimtadienius, vestuves ir laidotuves; 1998 m. visi lyg susitarę nustojo čia lankytis. Manau, restoranai turi savo kritinį amžių. „Ostapas“ išgyveno 12 metų, o jo uždarymas nebuvo liūdnas. Viskam savas laikas“ – pasakojo aktorius. Jis prarado susidomėjimą šiuo verslu. A. Gomiašvilis pasakojo, kad užeidamas į buvusio kazino patalpas stebėdavosi, kaip jis čia galėdavo sėdėti iki ryto, rūkyti cigaretes vieną po kitos, gerti konjaką, viskį, o tuo metu tindavo vargšės jo kojos.
Geradariškumas
A. Gomiašvilis nepamiršo, kad jaunystėje jam kelis kartus labai pagelbėjo viena garsi aktorė. Jau praturtėjęs buvęs Ostapas Benderis nusprendė sekti jos pavyzdžiu. Jis išgelbėjo dešimt studentų, kuriuos ketinta pašalinti iš VGIK teatro mokyklos, – aktorius sumokėjo už jų mokslus. Be to, paskutiniais gyvenimo metais kas mėnesį jis pervesdavo po 5 tūkst. JAV dolerių nuskurdusiems gruzinų aktoriams.
Apie save A. Gomiašvilis pasakodavo štai taip: „Manau, kad esu labai laimingas žmogus, visada gyvenime dariau tai, kas man buvo prie širdies. Turiu daug draugų. Esu laimingas, nes išauginau, išauklėjau ir suteikiau išsilavinimą savo vaikams. Turiu mylimą ir mylinčią žmoną.“
Dukra Nina
Antroji žmona Natalija ir dukra Jekaterina
Paskutiniais gyvenimo metais aktorius A. Gomiašvilis dažnai sirgdavo, o 2004 m. jam diagnozuotas plaučių vėžys. JAV atliktos operacijos metu buvo pašalinta per 40 limfmazgių. Vis dėlto grįžęs į tėvynę jis emocionaliai pasakojo apie tai, kas nutiko. „Po 16 valandų buvau išvarytas iš reanimacijos, po dviejų dienų – iš ligoninės, o dabar jau netgi esu pamiršęs, kas man buvo nutikę“, - tada pasakojo jis. Aktorius noriai dalino interviu ir kūrė ateities planus. Deja, ne parėjus nė metams, 2005 m. kovo 31 d., A. Gomiašvilis mirė vienoje iš Maskvos ligoninių.
Aktorius išėjo prieš pat savo 80-metį ir tikrai mylėjo gyvenimą. „Kai man buvo 16 metų, važiavau traukiniu ir naktį sapnuodamas pamačiau savo likimą: viską, kas manęs laukia ateityje, su visomis detalėmis. Laikiausi šios programos visą gyvenimą, žinojau, kad po metų pasieksiu tai, o po dviejų – tai. Vis dėlto, žinodamas, kas manęs laukia, tai pagreitindavau. Atsiduodavau visiškai, daug mylėjau, buvau nesustabdomas, niekada nepavargdavau,“ – taip apie savo gyvenimą pasakojo pats aktorius. A. Gomiašvilis, palaidotas Trojekurovo kapinėse Maskvoje.
