Į Liepkalnio aukštumėlę ledinę dieną ropščiuosi tarsi į stiklo kalną. Ugnė išbėga pasitikti, svetingai įsileidžia į savo kūrybinę erdvę penktame aukšte. Pro langą, įrėmintą mozaikinių šeimininkės lipdinių, matyti kankorėžių gausi eglės viršūnė. Į akį krenta Ugnės senelio tapytojo Gedimino Žilio jai dovanotas eglyną vaizduojantis paveikslas. Menininkė šypsosi – juk ir jos mama filologė lituanistė, vertėja, žurnalistė Baikštytė Ader – Eglė. Ji padėjo dukrai įsigyti šią studiją, džiūgavo pro langą matydama egles, kalno papėde besileidžiantį miestą.
Ant palangės veši kaktusas, ofortų spausdinimo staklės laukia savo darbo valandos, nugarėlėmis į sieną rymo paveikslai, o jas puošiantys grafikos darbai, tapyti natiurmortai liudija piešėjos preciziškumą, teminį išrankumą, meistrystę.
Į Jūsų drobes sugulė palikimas – gimtųjų namų ir artimųjų prisiminimai. Paveikslais atkūrėte vietoves, kuriose prabėgo vaikystė, namus, kokių jau nebėra. Vis dėlto tai – tik maža Jūsų gyvenimo labirintų dalis. Po šiuos norėtųsi paklaidžioti ilgiau.
Taip, tai tik maža dalis šiltų prisiminimų. Tapiau sau, kad neužmirščiau.
Va ir dabar matau: mamatė kas vakarą prieš miegą man atneša dubenį šilto vandens kojytėms pamirkyti, pasišildyti. Tada greitai nušluosto, ir... šmukšt į lovą. Mamatė – tai mano močiutė Ieva, mamos mama, lituanistė. Maža, aš nemokėjau ištarti žodžio „močiutė“, tai praminiau mamate, ir visi ėmė taip vadinti. Buvau su ja tarsi bambagysle susirišusi. Kaip mano mama su baba Ieva – mamatės mama. Senelio Alfonso Baikščio nepažinojau, įspūdį esu susidariusi iš mamos pasakojimų. Buvo mandras, inteligentiškas gražuolis, Kauno grietinėlės atstovas. Pirmą jo šeimą išskyrė karas. Tada senelis vedė Gražinos Baikštytės motiną, bet santuoka truko neilgai. Paskui atsirado mano mamatė, gerokai jaunesnė už jį, – atvažiavo į Vilnių studijuoti, nuomojosi kambarį Užupyje, senelio namuose. Vieną vasarą radau babos namuose Skuode saugotus jo laiškus. Iš šių galima atkurti giminės gyvenimą.
Ar ką nors apie save iš tų laiškų sužinojote?
Gimiau per anksti. Kitą dieną mama turėjo laikyti lotynų egzaminą, bet nespėjo – aš panorau ateiti. Išvažiavo į ligoninę nepasiruošusi. Radau mamos laišką. Ji rašo savo mamai, kad gimė mergaitė ir ko atnešti į ligoninę. Daiktų sąrašas baigiasi, toliau skaitau: „Negaliu atsižiūrėti į tą vaikelį, o gražus! Atnešė kokonėlį suvyniotą, akys tokios gražios, o man taip norisi rankeles, kojeles apžiūrėti. Auselę pamačiau, oooo! Nemažos.“ Kitame laiške mamatė rašo babai, kad jos dovanotą servizą ant grindų iškošiau, pusė sudužo... Ir juokiausi, ir verkiau tuos laiškus skaitydama, tiek jausmų patyriau!
Manęs neauklėjo, nenurodinėjo, gerbė kaip asmenybę. Augau laisva, bet toks stiprus dvasinis ryšys su namiškiais buvo.
Rašote, kad „ramu ir gera eiti pramintais takais, nes žinai, kur eini. Nesi bedalis.“ Ar buvo periodų, kai vis dėlto jautėtės bedalė?
Niekada. Frazė išsirutuliojo po mano sūnaus klausimo: „Kažin, kaip gyvena žmonės, kurie nėra matę savo tėvų? Kaip jiems suprasti, kas jie tokie?“ Kas esu aš? Tai mano mama Eglė, mano mamatė Ieva, mano baba Ieva. Aš žinau, kas esu, iš kur, kodėl tokia. Baba mirė 96-erių. Jos trobelėje Skuode leisdavau vasaras. Paskui mamatė atsivežė babą į Vilnių. Buvome šauni moteriška kompanija, nors ir visokių vargų patyrėme.
Turėjau stiprių moterų – kietų žemaičių – pavyzdį. Jų pamokas sunku įvardyti. Viskas – kaip gyvenu, kaip savo gyvenimą riktuoju – iš jų. Kartais net baisu, kad mąstau, elgiuosi panašiai kaip mamatė, net intonacijos mūsų tokios pačios. Jos nebėra vienuolika metų, bet ji man gyva, visai arti. Vaikystėje su mamate praleidau labai daug laiko, nes mama daug dirbo, keliavo, ryte prabudusi iškart pradėdavo rašyti. Būdavo, lovoje pasideda knygą kietu viršeliu ir rašo, rašo, rašo... O mamatė tada dirbo vakarinėje mokykloje mokytoja, turėjo daugiau laiko, tad visą savo dėmesį skyrė man. Savaitgaliais pas mus atvažiuodavo pusbrolių ir pusseserių, baisiausiai dūkdavome. Aš jaučiausi išskirtinė, mamatė didžiuodavosi: „Čia mūsų mergelė.“ Manęs neauklėjo, nenurodinėjo, gerbė kaip asmenybę. Augau laisva, bet toks stiprus dvasinis ryšys buvo, kad niekada nebūčiau galėjusi savo artimųjų nuvilti. Mano kambaryje, didžiausiame bute, tvyrojo amžinas chaosas, bet niekas nepuldavo tvarkyti. Apkrautas stalas – mano karalystė. Netvarka mamatės neerzino. Sakydavo: „Palauks tie indai, – noriu paskaityti.“ Kai sirgo, buvo paralyžiuota, nespėdavau į biblioteką knygų jai lakstyti. Skaitydavo ir norėdavo diskutuoti, nors jau negalėjo kalbėti, tad susirašinėjome.
Menotyrininkas Vidas Poškus rašo, kad Jūsų tapybos kūriniai primena sapnus, – nutapėte miglotus prisiminimus be griežtų kontūrų, buities detalės išblankusios.
Nuo vaikystės užsirašinėju sapnus. Naktį prabundu, pasiimu lapelį, nes nenoriu pažadinti vyro, ir užsirašau, kad neužmirščiau. Ir ciklą „Palikimas“ nutapiau sau, kad neužmirščiau. Štai paveikslas „Lubos“. Vaikystėje dažnai sirgdavau. Žiūrėdama į lubas įsivaizduodavau, kad tai – grindys. Mėgstu tvarką, bet namai ne visada būdavo tvarkingi. O štai lubos atrodė švarios... Jokių daiktų, tik šviestuvas. Toks paveikslas – techniškai sudėtingas, gimsta lėtai. Turėjau tikslą išlaikyti skaidrumą, bet kad jis nebūtų tuščias, besvoris. Norint padaryti baltą, bet sunkų, reikia daug daug sluoksnių. Panašiai tapė flamandai. O štai – „Juoda duona“. Mūsų virtuvėje buvo plati palangė. Užsiropšdavau, nuleisdavau kojytes ant radiatoriaus, kad šilta būtų (pro orlaidę pūsdavo vėjas), ir laukdavau mamatės. Vakare, pusę devynių, pro langą pamatydavau į Žvėryno žiedą įsukantį troleibusą. Žinodavau – netrukus iš už kampo pasirodys mamatė. Ją išvydusi pradėdavau šokinėti iš džiaugsmo, iškart sukildavo apetitas. Susigraibydavau ant radiatoriaus džiūstančios duonos riekę, – baba ruošdavo duoną ubaginei.
Visą jaunystę variau reklamose, komerciniuose holivudiniuose filmuose. Aureolė nenukrito.
Mažoje babos trobelėje Skuode buvo du kambariukai. Ten visi susigrūdę, bet laimingi leisdavome vasaras. Milžiniškas kiemas, sodas, obelys... Prieš užmigdama girdžiu, kaip virtuvėlėje dar zulinasi, tvarkosi baba, akys markstosi, žiūriu į atsilupusio pečiaus tinko raštus, regiu gulinčios moters siluetą. Kasvakar pasitikrinu, ar jį vis dar matau. Nuo tų vaikystės dienų praėjo daug laiko. Vieną vasarą sapnuoju – sėdi griovy nelaiminga raudonplaukė moteris kaip iš Gustavo Klimto paveikslų. Atsibundu, galvoju – tokios nepažįstu. Apėmė keistas jausmas. Po mėnesio susirinkome griauti sukežusios trobelės. Žiūriu į pečiaus tinką ir matau tą pačią moterį iš sapno. Nudiegė širdį. Taip gimė tapybos kūrinys „Muotrėška raudonās plaukās“.
Paveikslas „Šviesa Liepkalnyje“ – pirmų santuokinių metų prisiminimai. Kai ištekėjau, apsigyvenome Liepkalnyje, pinigų šviestuvams nusipirkti neturėjome, buvo likusi spiginanti lempa. Ją, kad į miegantį kūdikį netviekstų šviesa, pridengdavau skara. Taip atsirado šešėliuojančios figūros ir tekstas: „Mes turtingi, mes turime Augustiną ir vienas kitą.“
Sakote, kad tapydama nesijaučiate drąsi, bet jaučiatės laisva. Kaip suprasti?
Studijuodama grafiką pasirinkau senosios tapybos fakultatyvą, jį vedė puikus mokytojas Raimondas Miknevičius. Pirmame magistrantūros kurse pradėjau tapyti senųjų paveikslų kopijas. Gavau užsakymų, bendradarbiavau su Suomijos nacionaliniu muziejumi „Ateneum“. Kopijavimas – kruopštus, sunkus ir atsakingas darbas. Reikia daug žinių, išmanyti kopijuojamo paveikslo laikotarpį, techniką. Išmokau įvairių gudrybių, tad dabar, kai galiu laisvai improvizuoti, tapau, kaip užsigeidžiu.
Baba buvo tikinti, vakarais girdėdavau ją pusbalsiu kalbančią rožinį. Vieną vasarą nusivedė mane į Skuodo bažnyčią pakrikštyti. Kai tapiau paveikslą „Apreiškimas“, man rūpėjo perteikti semitiškus Marijos veido bruožus. Prisimenu, baba, žiūrėdama į virš lovos kabantį Marijos paveikslėlį, atlaidžiai murmėdavo: „Žydelkelė, žydelkelė...“ Taigi paveiksle yra Marija, lelija, raudonas kilimas, o kaip įkišti krucifiksą? Jo, laikantis ikonografijos taisyklių, neturi būti. Sumaniau pritaikyti anamorfozę. Žiūrint tiesiai į paveikslą, atrodo makaliūzė. Nukryžiuotasis atsiveria tik iš vieno kampo. Mane domina visokios gudrybės.
Su sutuoktiniu Ignu Garla – Vilniaus universiteto chorų „Pro musica“ ir „Gaudeamus“ chormeisteriu – turite aštuoniolikmetį sūnų Augustiną. Esate jauni tėvai. Kokia Jūsų meilės istorija?
Įsimylėjau ir pastojau jaunutė. Su Ignu susidraugavome M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Jis, muzikantas, buvo viena klase vyresnis. Esame pažįstami daugiau nei pusę gyvenimo, pati nesuprantu! Mūsų sūnui dabar – aštuoniolika. Neįsivaizduoju, kad jau galėtų sukurti šeimą. Tikriausiai ir mes su vyru vaikiškai atrodėme.
Mama sunkiai pakėlė žinią, kad laukiuosi, bet to neparodė. Atsimenu, prabundu naktį, girdžiu, verkia.
Mama sunkiai pakėlė žinią, kad laukiuosi, bet to neparodė. Atsimenu, prabundu naktį, girdžiu, verkia. Pati dar jauna buvo, – mano broliui Juliui ėjo penkti metai. Dėdė ir sūnėnas kartu augo.
Nesuprantu, kaip išgyvenome. Man atrodė, kad aš šiokia ir tokia, kad kažką bloga padariau, nusikaltau, tad labai stengiausi. Norėjau įrodyti, kad viską galiu. Baigiau mokyklą labai gerais pažymiais, įstojau į akademiją trečiu numeriu. Atėjau rugsėjo pradžioje, dekanas pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Na, tai ką, ponia Žilyte, ką ruošiatės daryti?“ Rugsėjo pabaigoje pagimdžiau.
Išimties tvarka man suteikė akademines atostogas. Auginau sūnų, šviesiai tuos laimingus metus prisimenu. Su tėvų pagalba įsigijome namus Liepkalnio gatvėje. Nuo 18 metų gyvenu savarankiškai. Mamos vyras Hugo juokėsi: „Tik lėlytę supavo, o jau sūnus ant rankų.“
Sakote, kad niekada nesinaudojote tėčio – garsaus tapytojo Arūno Žilio – pavarde. Kodėl?
O kam? Nebuvo dėl ko. Kai mokiausi Dailės akademijoje, niekas nežinojo, kad esu jo duktė. Čia nėra jokių ambicijų. Pusė tėvo draugų, su kuriais jis leidžia kiekvieną savaitgalį, nežinojo, kad jo dukra yra dailininkė.
Tėvai kartu gyveno neilgai, aš jų šeimos neprisimenu, gal tik kelis epizodus, – buvau ketverių, kai išsiskyrė. Mano sąmonėje tėvai yra mama ir Hugo. Estų rašytojas, režisierius ir scenaristas Hugo Aderis mūsų šeimoje atsirado, kai buvau dešimties. Jis mane užaugino, dėl manęs išgyveno, sunkią minutę galėjau į jį atsiremti. Mama su Hugo susipažino Tadžikistane, filmų festivalyje. H. Aderio muzikinis filmas „Ąsotis prie šaltinio“ tada laimėjo pagrindinį prizą. Mama pasakojo, kad pamatę vienas kitą pasijuto lyg žaibo perskrosti.
Tėvui 60-mečio proga dedikavote kelis savo grafikos darbus, sakėte, kad tai – būdas su juo pabendrauti. Susitinkate išskirtiniais atvejais?
Mes bendraujame, bet... Nežinau, kaip galėčiau apibūdinti šiuos santykius. Mandagūs. Specifiniai. Nuo mažų dienų tėvą matau tik retkarčiais, tad natūralu, kad mūsų santykiai nėra tokie, kokie būdingi darnioms šeimoms. Mane užaugino Hugo. Savo telefone jis įsirašęs: „Ugnė Ader.“ Sako, taip patogiau. Hugo myli mano mamą ir mus, jos vaikus. Niekada neišskyrė savo sūnaus Juliaus. Esame viena gauja, viena šeima. Hugo dėl mano mamos iš Estijos persikėlė į Lietuvą, pasiaukojo likdamas čia. Jam buvo nepaprastai sunku: Estijoje – garsus rašytojas, o svetimoje šalyje nieko nepažįsta, kalbos nemoka... Vėliau Hugo, poliglotas, tapo verslininku, vadovavo kelių tiesimo įmonei – buvo UAB „Lemminkainen Lietuva“ generalinis direktorius.
Ar jautėte nuoskaudą, kad tėtis minimaliai dalyvauja Jūsų gyvenime?
Ne. Buvau apsupta mylimų žmonių, mes linksmai gyvenome moteriškių kompanijoje. Šalia nuolat sukosi labai artimi mamos broliai – Saulius ir Andrius, taigi jutau vyriško prado pulsavimą. Gal nesuvokiu, bet tėvo man netrūko. Žinojau, kad jis yra. Kartais atvažiuoja, dovanų atveža. Yra padovanojęs delno dydžio savo paveiksliuką. Turiu ir jo senų laikų paveikslų. Manau, kad tėvas labai mylėjo mano mamą, bet... Pernai jo žmona per gimtadienį man kaip didžiausią dovaną įteikė 30 metų sandėlyje gulėjusį aptrupėjusį paveikslą „Žmona ir duktė“. Jame – mudvi su mama. Su kokia meile tas kūrinys nutapytas! Gamtos fone – Žvėryne, prie tvenkinių, mama sėdi tarsi karalienė stilizuotame krėsle, aš, dvejų metų mergytė, glaudžiuosi prie jos kelių. Atsimenu tą vietą, – eidavome pasivaikščioti. Grįžusi namo apsiverkiau. Mano tėvas šiuo paveikslu atsiskleidžia kaip puikus piešėjas, koloristas, jautrus žmogus.
Nuoskaudų nejaučiu, tik dėl šio paveikslo griežiu dantį, kad taip ilgai neatidavė. Viskas gerai, nieko nepakeisi. Kiek tėvas mane prisijaukino, kai buvau vaikas, tiek ir turi.
Daug jausmų, man svarbių dalykų, prisiminimų sudėjau į ciklą „Palikimas“. Pakviečiau tėvą į parodos atidarymą. Laukiau penkiolika minučių. Galerija sausakimša, savininkas ragina pradėti, tempiu laiką, laukiu, o tėvo – kaip nėra, taip nėra. Atėjo baigiantis pristatymui. Ir nieko apie mano paveikslus nepasakė. Svetimi žmonės su ašaromis akyse ėjo prie manęs, pasakojo apie panašius išgyvenimus... Tėvas, manau, manimi džiaugiasi, tik drovisi reikšti jausmus, o gal nemoka to daryti? Vaikystės užkodavimai. Močiutė grafikė Stasė Žilienė irgi buvo šaltoka. Mane savotiškai mylėjo, pasiūdavo drabužėlių, apipildavo dovanomis, prikraudavo uogienių, bet niekada nėra manęs apkabinusi, pabučiavusi. O mūsų šeimoje niekas jausmų neslepia, – eini pro šalį, pagriebs, pakštelės į skruostą, pamyluos; užsukęs dėdė pačiumpa, išbučiuoja. Mano vyrui iš pradžių buvo keista, kad taip visi glėbesčiuojamės, kvatojamės. Vėliau ir jis sušilo.
Žmogus turi teisę į asmeninį gyvenimą. Savimi reikia pasitikėti. Tada ir kitu pasitiki, nepavyduliauji.
Kas Jus atvedė į kiną? Gal teta aktorė Gražina Baikštytė? Vaidinate pagrindinę heroję prancūzų filme „Kelias“ (režisierius Jerome'as Amimeras). Vis dėlto kodėl kinas Jūsų nepatraukė?
Filmuodavausi ir vaikystėje. Mama redaguodavo filmų scenarijus, vasarą pasiimdavo mane kartu į filmavimą, vis į kokį epizodą įbrukdavo. Lengvi pinigai, o jų labai reikėdavo. Ateini, pasišypsai reklamai ir gauni tiek, kiek mano vyras vėliau universitete mėnesį diena iš dienos ardamas neuždirbdavo. Abu buvome studentai, vaikas mažas. Mama sušelpdavo, tėvas – niekada. Turėjome patys manytis, kaip išgyventi. Visą jaunystę variau reklamose, komerciniuose holivudiniuose filmuose. Aureolė nenukrito. Ir mano Augustinas filmuodavosi. Kankinau vaiką, siaubas!
J. Amimeras pamatė mano nuotrauką ir pakvietė kurti pagrindinio vaidmens filme „Kelias“. Tai pasakojimas apie tolimus režisieriaus giminaičius, gyvenusius Rusijos glūdumoje. Įsivaizdavo, kad atkuria savo senelės jaunystę. Aš įkūnijau tą senelę jaunystėje. Juosta sukta sename Dieveniškių kaime. Apsistojome negyvenamoje troboje, ten mus sukandžiojo blusos. Žinojau, kad šie parazitai galą gauna šaltyje. Atsimenu, grįžtu iš filmavimo, nulekiu į terasą, nusimetu visus drabužius (buvo žiema) ir įžengiu į kambarį nuogutėlė. Vyrą ištiko šokas. Pamanė, kad išprotėjau. Staigiai šmurkštelėjau į vonią.
Kinas nepatraukė todėl, kad aktoriaus profesija man per sunki.
Kuris vaidmuo – žmonos, mamos, dukters, sesers – Jums yra svarbiausias?
Nors dabar vaikystę akcentuoju, man gyvenimas yra vientisas, į etapus neskirstau. Galbūt svarbiausia, kokia esu mama. To reikia sūnaus klausti. Vaikus auklėji savo pavyzdžiu. Gali sakyti: „Daryk taip ar anaip“, bet viskas – paradigma. Dabar galvoju, kad sūnui manęs galbūt stigo?! Kai Augustinui sukako metai, turėjau grįžti į akademiją, taigi sukomės kaip išmanydami: tai senutė auklė atvažiuoja, tai vyro mokinukė sesuo vaiką pažiūri... Buvo sunku, amžinas maratonas – bėgi, bėgi, bėgi. Lėkdavau į paskaitas, po jų – namo sūnaus išsiilgusi. Užtat užaugo savarankiškas. Mudu labai artimi.
Niekada nesiskundėme, kad ko nors trūksta. Nėra pinigų – verdi makaronus. Man svetima prabanga, nesivaikau etikečių, bet kokybė ir paprastumas, kuklumas man svarbu. Dabar turiu dirbtuvę, – ačiū mamai. Ilgai triūsiau virtuvėje į kampą įsispraudusi. Jaudindavausi, kad kas nors ateis, ką nors nugremš, numes. Ant virtuvinio stalo savo geriausius ofortus išraižiau. Vaikas užmiega, vyras dar negrįžęs – gal į kokį ŠMC nuklydęs, aš sėdžiu ir raižau. Sriubos lėkštė, šalia gimsta nauji kūriniai.
Kai tapiau kopijas, neblogai uždirbdavau. Manęs vis klausdavo: „Dar su ta pačia gelda važinėji?“ Verčiau į Iraną nuvažiuosiu, nei naują mašiną pirksiu. Man reikia kitų kraštų, spalvų, ornamentikos. Su vyru arba su mama ir Hugo išmaišėme Pietryčių Aziją, keliavome po Indiją, Birmą, Meksiką, Braziliją...
Dėl vyro, „nuklydusio į ŠMC“... Esate tolerantiška žmona? O gal Jums nerūpi, kaip sutuoktinis leidžia vakarus?
Rūpi. Utriruoju. Seniai jis nebesėdi tame ŠMC. Ankščiau abu ten nueidavome, juk jauni buvome. Nereikia naiviai manyti, kad, pradėję bendrauti šešiolikos, vis dar susižavėjusiomis akimis vienas į kitą žiūrime. Tai, kad likome kartu, pasisekė. Pagundos? Žmogus turi teisę į asmeninį gyvenimą. Savimi reikia pasitikėti. Tada ir kitu pasitiki, nepavyduliauji. Manau, todėl ir likome kartu tiek metų, kad mylime, turime panašių interesų, sukamės tame pačiame pasaulyje. Visą vienas kito gyvenimą stebėjome, pečius suglaudę atėjome iki dabartinio taško. Mama – mano kraujas, mudvi nedalomos, o Ignas – mano geriausias draugas, artimesnio žmogaus už jį nėra. Jei pradedame vakare pliurpti lovoje, iki ryto nesustojame.
Keliais štrichais
„Šviesiausia diena – kai gimė sūnus. Atsimenu, sesutės pradėjo spygauti: „Žiūrėkit, vaikutis gimė atsimerkęs!“ Po kelių metų skaitau G. G. Márquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“: „Jei vaikas gimsta atsimerkęs, jis viską žino – tarsi aiškiaregys.“ Net nudiegė.“
„Skaudžiausias praradimas – babos trobelė. Ją nugriovėme. Mano atmintyje – dvi veiksmo vietos: gimtieji namai Žvėryne ir trobelė Skuode. Abiejų nebėra, tačiau sapnuojami įvykiai kerojasi ten. O namų Liepkalnyje, nors gyvenu čia beveik 20 metų, nesapnuoju.“
Atradimai. „Šią vasarą man atsivėrė abstrakcija. Tai susiję su tapytoju Eugenijumi Cukermanu. Abstraktusis menas nevirpindavo jautriausių mano sielos stygų taip kaip klasikinis vaizduojamasis. Sėdėjau vasarą plenere, žiūrėjau, kaip Eugenijus dirba, šneka, galvojau apie jo paveikslą ir staiga supratau, ką tas kūrinys man sako.
Neseniai atradau audioknygas. Tapydama natiurmortus viena ausimi perklausiau visą Dostojevskį.“
Trenažas. „Kartą per savaitę einu į Dailininkų sąjungą piešti iš natūros – miklinu ranką. Tai kaip sportas, trenažas. Visa mūsų piešimo asų gauja susirenka piešti aktų. Sėdi graži mergina, noriu pagauti jos charakterį. Piešti iš natūros man yra kūrybinis procesas. Dailininkai vienumoje dirba. Mes mažai bendraujame, o susirinkę piešti galime ir pasišnekėti.“
Komplimentas. „Vidas Poškus, kai atidarėme parodą, pasakė: „Ugnės Žilytės grafika yra tapybiška, o tapyba – grafiška.“ Seniai negirdėjau tokio taiklaus pastebėjimo. Grafikoje man svarbu erdvė, atmosfera, tapybiniai elementai, o tapydama laikausi aiškios struktūros, nemoku tapyti „negražiai“.
„Esu jausminga, ugningo būdo, bet kai dirbu, – dalykiška, buityje – praktiška. O kai noriu kam nors patikti, galiu būti žavi, artistiška. Jei mane vyras traukia, labai greitai galiu tapti... koketiška!“
Moteriškumas. „Mano pamotė sako: „Kaip gali būti namuose nesusišukavusi?“ Mūsų šeimoje dirbtinės pastangos patikti nesuvokiamos. Jeigu myli žmogų, jis tau brangus visoks. Atsikėlusi savaitgalį turiu gražintis? Mano vyras nesuprastų. Vaikštau apdriskusi, ir esu jam pati gražiausia.“
„Mano darbas ir gyvenimas susipynę. Kai rengiuosi parodai, į dirbtuves kasdien einu kaip į darbą. Jei gyvenčiau viena, būčiau pedantė, tačiau būtis viską verčia aukštyn kojomis, tad dėl neplautų lėkščių ar nevalytų dulkių nedramatizuoju.“
Troškimas. „Daug dirbu mažosios grafikos srityje, man įdomu ekslibris, bet noriu grafikos technika sukurti knygų iliustracijų ir pateikti jas atskirame voke. Skaitytojai galėtų įsirėminti, – aukštos kokybės spaudos reprodukcija beveik prilygsta originalui.“
Suknelės. „Mano mėgstamiausias drabužis – suknelė, jų savo spintoje turiu nemažai. Nebūtinai iš prabangių parduotuvių. Kai kurios – pačios siūtos.“
Aksesuarai. „Mėgstu papuošalus. Tėvas paveikslų nedovanoja, bet yra įteikęs kelis savo kurtus papuošalus. Ir aš darau seges iš pusbrangių akmenėlių, plonyčiais šilkiniais siūlais siuvinėju miniatiūrinius portretus.“
