„Moterys kalba“ projekto uždavinys – paskatinti smurtą patiriančias moteris išeiti iš užburto rato ir išdrįsti į gyvenimą bei save pažvelgti kitaip. Taip pat nutarėme atsisakyti vaizduoti smurtą patiriančią moterį kaip auką. Kokia dar auka? Juk ji gali būti superherojė! Tereikia žengti vieną žingsnį – palikti smurtaujantį partnerį.
Projektui įgyvendinti reikėjo tikrų herojų. Kai pirmą kartą ėjome į Vilniaus miesto krizių centrą (VMKC), jautėmės labai užtikrintos. Manėme, kad papasakosime savo idėją ir iškart išvysime daug entuziastingų veidų, galėsime tuoj pat kibti į darbus. Taip nebuvo. Centro svetainėje mūsų laukė viena moteris. Sutrikome. Papasakojome jai savo idėją. Po pusvalandžio prisijungė dar viena. Vėliau – dar kelios. Kiekvienai apie projektą pasakojome iš naujo, tačiau nei entuziazmo kupinų šūksnių, nei apskritai dialogo tąkart nebuvo. Nutarėme susitikti antrą kartą ir atverti savo širdis, išsipasakoti pačios. Prisipažinome, kokios reikalingos jos mums yra. Po truputį ėmė megztis ryšys, šis ilgainiui tik stiprėjo. Išgirdusios tų moterų istorijas, mintis, supratome, kad tai, ką kadaise sugalvojome, yra stipru ir prasminga. Tai – jos, mūsų #superherojės. Iš pradžių su moterimis susitarėme, kad nuotraukose jos bus su kaukėmis. Tačiau fotosesijos dieną, įšokusios į superherojų drabužius, visos kaukių atsisakė. Šis moterų žingsnis yra didelė, neapibūdinama drąsa ir stiprybė. „Superherojų rūbus mes nusiėmėme, bet jausmas tai liko...“, – po fotografavimo pasakė projekto dalyvė Elena.
VIKTORIJA (33 m.), 5 vaikų mama: „MOTERIS – NE DAIKTAS.“
Viktorija VMKC gyvena 10 mėnesių. Labiausiai motyvuojantis dalykas šiame projekte jai yra pasidalijimas savo patirtimi ir ryžtu su tomis moterimis, kurios vis dar gyvena smurtinėje aplinkoje. „Svarbiausia yra žengti žingsnį ir nesidairyti atgal“, – sako ji.
„Mano mama mirė, kai buvau septynerių. Užaugau su tėčiu. Jis buvo man labai geras, o aš buvau svarbiausias žmogus jo gyvenime.
Savo santuokos pradžią prisimenu labai romantišką, gaudavau gėlių. Žinoma, pastebėjau, kad vyras nepagarbiai elgiasi su savo giminės moterimis: sesę puldavo necenzūriniais žodžiais, o su mama galėdavo net susimušti. Nenutuokiau, kad ši agresija pasieks ir mane. Po maždaug 4-erių metų jis pradėjo prieš mane smurtauti. Turbūt, kai moteris jau yra vyro valioje, jis gali ją uždaryti ir daryti, ką tik nori. Labai manęs pavydėdavo. Ilgainiui lioviausi bendrauti su savo draugais, nes, kai vyras prisigerdavo, galėdavo pridaryti gėdingų dalykų, – dėl to būdavo nejauku. Stengiausi, kad niekas nematytų, su kuo gyvenu.
Atėjau į Vilniaus miesto krizių centrą būdama nėščia. Jaučiausi sugniuždyta, niekam nereikalinga, nepasitikėjau žmonėmis. Kamavo didelė baimė ir nežinia. Nežinojau, kas manęs su penkiais vaikais laukia.
Dabar mano požiūris pasikeitė, ir viskas, ko imuosi, pradėjo sektis. Gal dėl to, kad tiek metų nieko nedariau? Čia dirbantys socialiniai darbuotojai ir psichologai vis sakydavo: „Nedaryk iš savęs žertvos, augink vidinį stuburą.“ Ir aš jį auginu. Esu stipri, nes bendraudama su savo buvusiuoju sugebu išlikti rami, nenusileidžiu iki jo lygio. Bus labai gaila iš čia išeiti. Gražiai su čia gyvenančiomis moterimis bendraujame – kavos kartu išgeriame, pasikalbame, palaikome viena kitą. Išėjusi iš čia nenorėčiau užlipti ant to paties grėblio. Tikiuosi, kad būsiu stipri, jaučiu didelį palaikymą.“
Žinutė kitoms moterims:
„Niekada nereikia tylėti. Jeigu pastebite negerus vyro elgesio ženklus, dalykitės tuo su artimaisiais. Moteris – ne daiktas, ji neturi priklausyti nuo kitų nuomonės. Negalima tapti kito žmogaus auka.“
Nuotraukos – Neringos Rekašiūtės („Moterys kalba“)
Teksto autorė – Beata Tiškevič („Moterys kalba“)
Kostiumai – Rūtos Sakalauskaitės („Beleberda“)
Dizainerės asistentė – Agnė Charašauskaitė
Makiažas – Linos Gaidytės ir Rūtos Ben
Šukuosenos – Dovilės Andriulionytės ir Martynos Jasiskaitės
Dėkojame Vilniaus miesto krizių centrui už visokeriopą pagalbą vykdant šį projektą
