Jauniausias sūnus
Salino pavardė skirtingomis epochomis Rusijos gyventojams kėlė nevienareikšmiškus jausmus: baimę, žavėjimąsi, neapykantą, pagarbą. Tiesa, visos šios emocijos dažniausiai būdavo adresuojamos tik Josifui Visarionovičiui Stalinui. Jauniausias J. Stalino sūnus Vasilijus Josifovičius Stalinas neišvengiamai atsidūrė tėvo šešėlyje. „Gyvenu tol, kol gyvas tėvas“, - kartais patiems artimiausiems draugams sakydavo jis. Nuojauta V. Stalino neapgavo ir iš karto po tėvo mirties jo gyvenimas pakrypo liūdna linkme. V. Stalinas gimė tuo metu dar tik vieno iš sovietinių lyderių J. Stalino ir jo antrosios žmonos Nadeždos Alilujevos šeimoje.
XX a. trečiajame dešimtmetyje J. Stalino ir N. Alilujevos šeimą pažinoję žmonės tvirtina, kad jie buvo pakankamai laimingi. 1926 m. V. Stalino tėvams gimė dukra Svetlana. Be dviejų šių vaikų J. Stalino šeimoje dar buvo auginamas ir Artiomas Sergejevas – žuvusio revoliucionieriaus Fiodoro Sergejevo sūnus, geriau žinomas partine pravarde „Artiom“ ir tapęs J. Stalino įsūniu. Remiantis A. Sergejevo prisiminimais, J. Stalinas vaikams skyrė pakankamai dėmesio ir mėgo laiką leisti su šeima. Tėvo numylėtinė buvo S. Alilujeva, tačiau ir berniukai negalėjo skųstis dėl J. Stalino dėmesio trūkumo.
Auklėjo Kremliaus apsauga
Viskas pasikeitė 1932 m. lapkričio 9 d., kai N. Alilujeva nusižudė. J. Stalinas patyrė didelį sukrėtimą ir pasinėrė į darbą, o vaikų priežiūra buvo perduota aptarnaujančiam personalui ir apsaugai. V. Staliną toks auklėjimo metodas paveikė neigiamai. Nenustygstančiam vietoje chuliganiško elgesio berniukui labai reikėjo tėvo dėmesio, nes jis buvo vienintelis neginčytinas autoritetas.
„Nuo mažų dienų likęs be motinos ir auklėjamas be tėvo priežiūros iš esmės augau ir buvau auklėjamas vyrų, apsauginių, apsuptyje, kurie nepasižymėjo dorovingumu ar santūrumu. Tai neabejotinai paveikė visą tolimesnį mano gyvenimą ir charakterį. Anksti pradėjau rūkyti ir gerti.“ – jau suaugęs rašė pats V. Stalinas.
J. Stalino vaikai mokėsi 25-ojoje Maskvos mokykloje, kur taip pat mokėsi ir kitų sovietinių lyderių vaikai. V. Stalinas mokėsi labai prastai, elgėsi kaip chuliganas, tačiau vis dėlto buvo geraširdis, mėgstantis kompaniją ir paslaugus, visada būdavo pasirengęs padėti kitiems. Už V. Stalino priežiūrą atsakingas buvo J. Stalino apsaugos vadovas generolas Nikolajus Vlasikas ir jo pavaldiniai. N. Vlasikas informuodavo J. Staliną apie sūnaus pažymius ir gaudavo iš jo nurodymus. J. Stalinas reikalaudavo, kad sūnui nebūtų daroma jokių nuolaidų ir būtų griežtai reikalaujama mokytis. Tėvas su sūnumi daugiausiai bendraudavo rašydami vienas kitam raštelius.
Sužavėjo lakūno profesija
V. Stalinas gana anksti suprato, kokį magišką poveikį žmonėms daro jo tėvo pavardė ir mėgino tuo pasinaudoti. Šalies lyderio sūnui visada visi norėdavo įtikti, tačiau tai tęsėsi tik iki to laiko, kai apie tai sužinodavo jo tėvas. Paprastai tokiais atvejais būdavo baudžiamas ne tik pats V. Stalinas, bet ir tie, kurie mėgino pataikauti apsukriam jaunuoliui.
Baigęs mokyklą V. Stalinas kaip ir įbrolis ir artimas draugas A. Sergejevas ketino stoti į artilerijos aukštąją mokyklą, tačiau vėliau jis persigalvojo ir nusprendė tapti lakūnu. Mokytis jis norėjo Kryme dislokuojamoje Kačinskaja aviacijos mokykloje. Tiesa, kilo problema: pažymiai atestate vilčių neteikė. Vis dėlto galiausiai jis buvo priimtas.
Naujasis kursantas iš karto ėmėsi senų pomėgių. Užsiminęs, kad Kryme greitu metu ketina apsilankyti jo tėvas, V. Stalinas išsireikalavo atskiro kambario ir kitų privilegijų. Apie tai buvo pranešta jo tėvui, kuris tuoj pat nurodė perkelti V. Staliną į bendras kareivines, elgtis su juo griežtai ir nedaryti jokių nuolaidų mokslų prasme. Netekęs ypatingų sąlygų V. Stalinas per daug nenuliūdo. Jis greitai susidraugavo su kursiokais ir neilgai trukus tapo tikra kompanijos siela ir, savaime suprantama, visų chuliganiškų kursantų nuotykių įkvėpėju.
Už svetimų nugarų nesislėpė
Teorinės žinios V. Stalinui buvo sunkiai įkandamos, todėl jis į jas žvelgė paviršutiniškai, tačiau praktinių skrydžių metu demonstravo geriausius savo sugebėjimus. Panašu, kad piloto talentą V. Stalinas jis iš tikrųjų gavo iš Dievo. Baigęs mokslus jaunas karininkas gavo paskyrimą į karinių oro pajėgų inspekciją prie Generalinio štabo. Toks paskyrimas jam nepatiko, o prasidėjus karui jis ėmė aktyviai veržtis į frontą. 1942 m. jo noras išsipildė. Laikai buvo visiškai kiti, vadų sūnūs nesislapstė nuo pavojų, o kovojo priešakinėje linijoje. Vyriausias J. Stalino sūnus buvo paimtas nelaisvėn ir dingo be žinios, Nikitos Chruščiovo sūnus karo lakūnas taip pat dingo be žinios. Taigi V. Stalinas neturėjo nė minties slėptis už kitų nugarų.
Nors duomenų yra skirtingų, panašu, kad karo metais V. Stalinas numušė nuo 2 iki 5 karinių lėktuvų. „1943 m. vasario-kovo mėn. mes numušėme dešimtį priešo lėktuvų, su Vasilijaus dalyvavimu – tris. Be to, derėtų pabrėžti, kad Vasilijus juos atakavo pirmas, po šių atakų lėktuvai tapdavo nevaldomi ir mes juos numušdavome galutinai. Pagal mūsų lakūnų taisykles šiuos numuštus lėktuvus buvo galima vertinti kaip numuštus asmeniškai V. Stalino, tačiau jis juos vertino kaip bendrus komandos nuopelnus. Kartą jam tai pasakiau, o jis tik numojo ranka ir pasakė, kad jam to nereikia.“ – prisiminimais dalinosi Sovietų Sąjungos herojumi tapęs Sergejus Dolgušinas.
Tuo metu V. Stalinas jau buvo tapęs 32-osios gvardijos naikintuvų aviacijos pulko vadu. Šio karinio dalinio veteranai ir po daugybės metų tikino, kad V. Stalinas buvo geras ir itin drąsus lakūnas. 32-ojo aviacijos pulko lakūnas Fiodoras Prokopenka papasakojo, kad ne kartą yra buvę, kad kovoje V. Stalinas tiek įsitraukdavo į priešo persekiojimą, kad ir pats tapdavo vokiečių asų taikiniu. Vis dėlto kovos bičiuliai spėdavo atskubėti jam į pagalbą. Jau po karo V. Stalinas padovanojo F. Prokopenkai nuotrauką su prierašu: „Gyvybė – tai tėvynė. Dėkoju už gyvybę. Tau skolingas gyvybę.“
Kaip kariai žuvį traukė
Deja, puikų ir drąsų naikintuvų lakūną V. Staliną žlugdė du dalykai – degtinė ir disciplinos nebuvimas. 1943 m. pavasarį kovinių skrydžių pauzės metu V. Stalinas pakvietė eskadrilės vadą Popkovą į žvejybą. Lakūnui ši mintis pasirodė patraukli, tačiau jis atkreipė dėmesį į tai, kad jie neturi nei meškerių, nei tinklų. Tada kompanijoje kartu buvęs ginkluotės inžinierius pasiūlė žuvį gaudyti reaktyviniais sviediniais, naudojamais šturmo lėktuvuose „Il-2“.
Kadangi buvo galima keisti šių sprogmenų veikimo laiką, nuspręsta nustatyti, kad jie suveiktų po 26 sekundžių siekiant apsaugoti žvejybos dalyvius nuo pavojaus. Į vandenį įmesti sviediniai kažkodėl nesprogo. „Laiką sumažinome iš pradžių iki 18 sekundžių, tada iki 6, o vienas iš jų sprogo tiesiog rankose“, - pasakojo Popkovas. Vienas iš žvejybos dalyvių žuvo, keli, tarp kurių buvo ir V. Stalinas, buvo sužeisti.
Kai apie šį nutikimą buvo pranešta J. Stalinui, jis siaubingai įtūžo: vyksta karas, o nenaudėlis sūnelis chuliganiškai sumetimais žaloja karininkus. V. Stalinas buvo perkeltas į vieną iš aviacijos rezervo pulkų, kur tarnavo lakūnu-instruktoriumi, pilotuoti jam buvo uždrausta.
Karštakošis su silpna nervų sistema
1944 m. vis dėlto jis skirtas 3-osios naikintuvų divizijos vadu. Nepaisant visų turimų trūkumų, būtent aviacijoje jis jautėsi lyg žuvis vandenyje, būtent lakūnų apsuptyje jis iš tiesų buvo laimingas. 1946 m. 26-ojo gimtadienio išvakarėse V. Stalinui suteiktas aviacijos generolo-majoro laipsnis. Karjera ėmė klostytis labai sparčiai, o pikas buvo pasiektas 1948 m., kai V. Stalinas, tuo metu jau tapęs generolu leitenantu, tapo Maskvos karinės apygardos karinių oro pajėgų vadu.
Asmeninėje V. Stalino byloje pateikiama štai tokia charakteristika: „Karštakošis, greitai įsiplieskiantis, nervų sistema silpna, yra buvę smurto prieš pavaldinius atvejų“. Ši charakteristika – tikra tiesa: būta ir smurto, ir įžeidimų, ir daugiadienių gėrimų, apie kuriuos vėliau kalbos sklisdavo po visą Maskvą. Kuo toliau, tuo daugiau alkoholio buvo jo gyvenime, ir tai neišvengiamai tapo pagrindine asmeninio gyvenimo nesėkmių priežastimi. Jis buvo vedęs keturis kartus, susilaukė keturių vaikų, tačiau nė viena iš šių moterų nesugebėdavo ilgai taikstytis su pykčio protrūkiais, kuriuos dar labiau aštrindavo alkoholis.
Tiesa, V. Stalino asmenybė turėjo ir kitą pusę. Tai buvo žmogus, išreikalaudavęs savo pavaldiniams butus, sprendęs jų buitinius rūpesčius, asmeniškai vykdęs naujos aviacinės technikos inspekcijas, sprendęs jaunų lakūnų mokslų klausimus.
Tėvas nužudytas
Negandos V. Staliną užklupo dar tada, kai tėvas buvo gyvas. 1952 m. gegužės 1 d. po aviacijos parado, kuriam vadovavo generolas leitenantas V. Stalinas, tūpdami dėl didelio debesuotumo sudužo du naujausi reaktyviniai bombonešiai „Il-28“. 1952 m. liepos mėn. įvyko naujas aviacijos paradas, jis buvo sėkmingas. J. Stalinas liko patenkintas ir pakvietė į vyriausybinį priėmimą ir sūnų. Deja, V. Stalinas jau buvo spėjęs atšvęsti sėkmingą paradą ir į šventę atvyko girtas. Įtūžęs tėvas išvarė sūnų ir iš karto po to jis buvo atleistas iš pareigų. Oficialiai įvardijama atleidimo priežastis – gegužės 1-osios katastrofa.
Nepaisant sudėtingų santykių V. Stalinas mylėjo ir gerbė tėvą, todėl jo mirtį 1953 m. kovo mėn. jis išgyveno labai sunkiai. Prie tėvo karsto jis raudojo ir periodiškai kartojo, kad tėvas buvo nužudytas. Maža to, kalbėdamasis su draugais V. Stalinas grasino užsienio žurnalistams papasakoti visas J. Stalino aplinkos, įskaitant ir svarbiausius šalies vadovybės asmenis, gyvenimo smulkmenas.
Kalinys V. Stalinas
Mirusio J. Stalino sūnus tapo tikra problema naujiesiems SSRS vadovams. Gynybos ministras jį kvietė į pokalbį ir siūlė išvykti į vieną iš atokių karinių apygardų, ten, kur impulsyvusis V. Stalinas nebūtų galėjęs kelti potencialios grėsmės. Įnoringas generolas šio pasiūlymo atsisakė, o 1953 m. kovo 26 d. jis buvo pašalintas iš kariuomenės be leidimo dėvėti uniformą.
Vis dėlto tai buvo tik pradžia. Po mėnesio jis buvo suimtas. Jam pateikti kaltinimai dėl šmeižto prieš šalies vadovybę, smurto naudojimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir dar daugybės kitų nusikaltimų. Daugiau nei dvejus metus jis praleido laikino suėmimo kameroje, laukdamas nuosprendžio. Galiausiai dėl antisovietinės propagandos ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi jam skirta 8 metų darbo lageriuose bausmė.
Vis dėlto į koloniją jis nebuvo išsiųstas – bausmę jam skirta atlikti Vladimiro centrale, kur iš jo netgi buvo atimta teisė į pavardę. Dokumentuose jis buvo įvardijamas kaip Vasilijus Pavlovičius Vasiljevas. Kaip bebūtų keista, visi kalėjime pažinoję V. Staliną, apie jį atsiliepdavo tik gerai. Apsauginiai pasakojo, kad mirusio šalies vado sūnus buvo puikus mechanikas ir tekintojas, dirbdavęs daug ir viršydavęs nustatytą planą. Giminaičiai ne kartą kreipėsi į šalies vadovybę reikalaudami peržiūrėti bylą ir išleisti V. Staliną į laisvę, tačiau šios pastangos buvo bevaisės.
Tyli nepatogaus žmogaus mirtis
Tik 1960 m. sausio mėn. jis buvo paleistas ir atvežtas į susitikimą su N. Chruščiovu, kuris buvo pasiruošęs pamiršti senas nuoskaudas tikėdamasis, kad dabar V. Stalinas jau bus pasimokęs ir žinos savo vietą. V. Stalinui sugrąžintas generolo laipsnis, skirta pensija ir trijų kambarių butas Maskvoje.
V. Stalinas jau nebebuvo panašus į kadaise drąsų lakūną. Sulaukus 40-ies jį vargino daugybė negalavimų, atsiradusių dėl kalėjime praleisto laiko ir daugybę metų tęsto piktnaudžiavimo alkoholiu. Jam buvo sunku vaikščioti, tačiau charakteris jo liko toks pat. Labai greitai tapo aišku, kad tylėti jis neketina ir toliau ruošiasi skleisti „antisovietinį šmeižtą“. V. Stalinas ir vėl areštuotas ir išsiųstas į Lefortovo kalėjimą. Formaliai buvo atšauktas paleidimas anksčiau laiko su naujo nuosprendžio perspektyva.
1961 m. pavasarį jis vis dėlto buvo paleistas į laisvę, tačiau jam buvo uždrausta gyventi tiek Maskvoje, tiek ir tėvo gimtinėje Gruzijoje, kad jis neskleistų netinkamų nuotaikų. Jis buvo išsiųstas gyventi į Kazanės miestą, o 1962 m. sausio mėn. iš jo galutinai atimta pavardė ir išduotas naujas pasas, kur jis įvardijamas kaip Vasilijus Džugašvilis.
1962 m. kovo 19 d. V. Stalinas mirė, po kelių dienų jam turėjo sueiti 42-eji. Net ir jo laidotuvių aprašymuose neišvengta neatitikimų. Vieni liudininkai tvirtina, kad į paskutinę kelionę išlydėti jo atėjo vos keli žmonės, kiti savo ruožtu tikina, kad atsisveikinti su J. Stalino sūnumi atskubėjo pusė Kazanės gyventojų.
Žinoma, pačiam V. Stalinui tai jau neturėjo jokios reikšmės. Jis pagaliau atrado ramybę, kurios neturėjo būdamas gyvas.
