Šio projekto idėją su judėjimo „Moterys kalba“ komanda gvildenome dar prieš Naujuosius. Projekto uždavinys – paskatinti smurtą patiriančias moteris išeiti iš užburto rato ir išdrįsti į gyvenimą bei save pažvelgti kitaip. Taip pat nutarėme atsisakyti vaizduoti smurtą patiriančią moterį kaip auką. Kokia dar auka? Juk ji gali būti superherojė! Tereikia žengti vieną žingsnį – palikti smurtaujantį partnerį.
Projektui įgyvendinti reikėjo tikrų herojų. Kai pirmą kartą ėjome į Vilniaus miesto krizių centrą (VMKC), jautėmės labai užtikrintos. Manėme, kad papasakosime savo idėją ir iškart išvysime daug entuziastingų veidų, galėsime tuoj pat kibti į darbus. Taip nebuvo. Centro svetainėje mūsų laukė viena moteris. Sutrikome. Papasakojome jai savo idėją. Po pusvalandžio prisijungė dar viena. Vėliau – dar kelios. Kiekvienai apie projektą pasakojome iš naujo, tačiau nei entuziazmo kupinų šūksnių, nei apskritai dialogo tąkart nebuvo. Nutarėme susitikti antrą kartą ir atverti savo širdis, išsipasakoti pačios. Prisipažinome, kokios reikalingos jos mums yra. Po truputį ėmė megztis ryšys, šis ilgainiui tik stiprėjo. Išgirdusios tų moterų istorijas, mintis, supratome, kad tai, ką kadaise sugalvojome, yra stipru ir prasminga. Tai – jos, mūsų #superherojės. Iš pradžių su moterimis susitarėme, kad nuotraukose jos bus su kaukėmis. Tačiau fotosesijos dieną, įšokusios į superherojų drabužius, visos kaukių atsisakė. Šis moterų žingsnis yra didelė, neapibūdinama drąsa ir stiprybė. „Superherojų rūbus mes nusiėmėme, bet jausmas tai liko...“, – po fotografavimo pasakė projekto dalyvė Elena.
ZITA (36 m.), 2 vaikų mama: aukos vaidmuo man yra praeitis
Kai kūrėme superherojėms kostiumus, tų moterų paklausėme, kokia galėtų būti jų supergalia. Zita į šį klausimą neatsakė. Tada pasitelkėme į pagalbą jos sūnų. O jis iškart atsakė: „Tornadus valdyti!“ Iš tikrųjų, Zita savo ramybe ir gerumu galėtų nuraminti didžiausią pasaulio audrą.
„Manau, jeigu žmogui vaikystėje nebuvo pasodinta bent kruopelytė kažko šventa, jis ir savo gyvenime nemokės sukurti ko nors šviesaus. Augau daugiavaikėje šeimoje. Tėtis daug dirbo, visada jam talkindavau. Mūsų šeimoje buvo smurto. Manau, kad matydamos tokį šeimos modelį, tokius vyrus ir pasirinkome. Perėmiau aukos vaidmenį ir pasirinkau vyrą manipuliatorių.
Iki vestuvių jis lepino mane gėlėmis ir dėmesiu. Žadėjo gražiausias rožines pilis. Aš jam per daug pataikavau, prisiėmiau atsakomybę už visus namų kampus, vaikus, o jo pagalbos niekada neprašiau, tikėjausi, kad pats susiprotės. Tyliai pykau ir kaupiau nuoskaudas. Su vyru gyvenau 11 metų. Pirmąkart ranką prieš mane jis pakėlė po pirmų santuokos metų, gimus vaikui.
Vilniaus miesto krizių centre esu jau antrą kartą. Pirmąkart atvykau būdama nėščia. Gyvenau čia tik 4 mėn., nes nutariau suteikti vyrui antrą progą. Tikėjau, kad jis pasikeis, bet pati nesikeičiau, nors irgi turėjau problemų. Ilgą laiką negalėjau pripažinti, kad esu priklausoma nuo alkoholio. Atėjusi čia antrą kartą jau žinojau, kad atgal grįžti negaliu. Buvau sutrikusi, bijojau net gatve eiti.
Nežinojau, kaip bus ateity, tik žinojau kelią, mačiau tikslą ir ėjau. Sunku buvo pasitikėti žmonėmis, bet pradėjau tikėti čia dirbančiais socialiniais darbuotojais, psichologais, nes jie buvo nešališki. Pagaliau pripažinau, kad turiu problemą, lankau savipagalbos grupes ir keičiu savo mąstymą iš esmės. Tai būtina, priešingu atveju, yra pavojus, kad, pabėgusi nuo vieno smurtautojo, sutiksi dar blogesnį žmogų. Man neberūpi, kas ką apie mane pasakys. Šiandien pasitikiu savo jėgomis. Žinau, kad, keldama tikslus ir labai stengdamasi, galiu viską pasiekti. Prieš metus nenorėjau gyventi, viskas atrodė beprasmiška, nors turiu vaikų. Tik išėjusi iš smurtinės aplinkos, iš to žiaurumo narvelio, supratau, kokiame šūde gyvenau.“
Žinutė kitoms moterims:
„Yra moterų, kurios taip visą gyvenimą ir pragyvena. Savęs nerealizuoja, kaltina kitus, verkšlena. Imkitės pokyčių. Galbūt, tik pasiekus visišką dugną, nuo jo lengviau atsispirti.“
Nuotraukos – Neringos Rekašiūtės („Moterys kalba“)
Teksto autorė – Beata Tiškevič („Moterys kalba“)
Kostiumai – Rūtos Sakalauskaitės („Beleberda“)
Dizainerės asistentė – Agnė Charašauskaitė
Makiažas – Linos Gaidytės ir Rūtos Ben
Šukuosenos – Dovilės Andriulionytės ir Martynos Jasiskaitės
Dėkojame Vilniaus miesto krizių centrui už visokeriopą pagalbą vykdant šį projektą
