Pasak Ievos, svarbiausias ženklas, rodantis, kad žmogus tau skirtas, – noras turėti su juo vaikų. Simboliška – šį interviu pora davė jau laukdamasi antrojo.
Trumpai apie Ievą ir Modestą Pitrėnus
* Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė gimė 1983 m. spalio 9 d.
* Modestas Pitrėnas gimė 1974 m. rugsėjo 15 d.
* Ieva ir Modestas susituokė 2011 m. liepą.
* 2012 m. kovą pora susilaukė dukters Veronikos.
MODESTAS KALBINA IEVĄ
Kuo Tave vis dar stebina vyrai?
Nesusilaikysiu nepasidžiaugusi, kad štai tu ar mano tėvas vis dar pozityviai mane stebinate. Vienas ar kitas žodis, poelgis, kvailystė, spontaniškumas, reakcija, gestas veda link bendrystės. Tai leidžia man jaustis laimingai ir saugiai. Vyriškumas man labai svarbu. Ir nepaprastai stebina jo stoka. Tai nėra aliuzija į gryną vyrišką kvapą, šimtaprocentinę lytinę orientaciją ar tą atsainumą, kai, įsispyręs į nudrengtas šlepetes, griūni į fotelį jausdamas, kad turi visišką teisę pareikalauti iš mažiau vertingų šeimos narių duoti ramybę smarkiai pavargusiai hierarchinei viršūnei. Matyt, senstu, nes vis dažniau žiūrėdama į jaunuolius vyrų juose nematau. Taip, jie labai išmanūs, itin gudrūs, stilingi, madingi ir dar visokie kitokie -ingi, bet stiprybe nespinduliuoja. Patikimumu – taip pat. Dar mane stebina tai, kad šiuolaikiniams vyrams neretai paprasčiau išvardyti kvepalų natas nei variklio dalis. Nors gal ir žavu? Maloniai stebina šiuolaikiniai tėčiai, einantys tėvystės atostogų. Stebina vyrai, vengiantys tarnybos kariuomenėje.
Kas Tau atrodo sunkiausia partnerystėje?
Sunkiausia, manau, yra perlipti per savo ego. Nesakau, kad reikia užgniaužti save kaip asmenybę, tačiau toks egoizmas, kai save laikai pasaulio bamba, susidūręs su tokia vertybe kaip partnerystė, gali tapti dar vienu universitetu. Labai svarbu kalbėtis. Net tada, kai atrodo, kad nebeturi ką pasakyti. Manau, partnerystė turėtų būti ne komplikuota, o maloni. Ne tie laikai, kai gyvendavo dėl akių. Kita vertus, tas pagyvenimas kartu, apsiuostymas, augantis skyrybų skaičius rodo, kad su mūsų vertybėmis ne viskas gerai. Gal reikėtų kiek daugiau atsakomybės priimant sprendimus?
Pats žinai, kad mudviejų partnerystę išpranašavau dar tada, kai tai apskritai atrodė mažai tikėtina.Ieva
Ką Tau reiškia šeima?
Viską. O tai reiškia, kad aš be šeimos – niekas. Visavertė šeima jau pati savaime yra dovana. Turiu sveikus tėvus, netgi senelius, beveik tobulą sutuoktinį ir fantastišką dukrą. Ačiū Dievui už dosnumą. Esu laiminga, kad vertybės susidėliojo būtent taip. Tikrai nekritikuoju moterų, kurių gyvenimo modelis ir siekiai kitokie, tačiau, pasauliui padovanojusi gyvybę, tampi už ją ne mažiau atsakinga nei už save pačią. Tėvai privalo auginti savo vaikus laimingus.
Kokiomis akimirkomis pajunti, kad nori su manimi gyventi?
Tai ne atskiri momentai, o esminis suvokimas, kad kitaip būti bent jau šiuo gyvenimo etapu negalėtų. Pats žinai, kad mudviejų partnerystę išpranašavau dar tada, kai tai apskritai atrodė mažai tikėtina (šypsosi). Svarbiausias, manau, yra noras su tavimi turėti vaikų. Tu – ypatingas tėvas. Man svarbu ir tai, kad esi asmenybė – talentingas, protingas, iškalbus, įdomus, nepaviršutiniškas, kad mudviejų vizijos, prioritetai sutampa, kad moki nesureikšminti nereikšmingų dalykų. Noriu su tavimi gyventi, nes niekas kitas nemoka taip manęs nutupdyti ant žemės, toleruoti mano silpnybių. Patinka, kaip mudu kalbamės, kaip ironiškai galime vertinti aplinką ir pačius save. Kaifuoju, nes nesi tas, kuris verčia savo moterį stypčioti su aukštakulniais porą kilometrų tam, kad mašiną pastatytų nemokamoje vietoje (juokiasi)...
Ar Tau labai svarbus intymumas?
Man atrodo, kad šiais laikais intymumas įgijo labai aiškų vienpusį seksualinį atspalvį. Iš tikrųjų tai daugiau nei tik seksas (šis, neneigsiu, taip pat itin svarbus dviejų žmonių sąjungoje). Intymumas apima viską – fizinį, dvasinį, socialinį, emocinį, protinį pasaulius. Jis – tai dalijimasis savo gyvenimu ir savimi. Visavertiškai tai išgyventi įmanoma tik su žmogumi, kuriuo pasitiki. Nuoširdžiai gaila matyti, kaip dažnai intymumas paviršutiniškai ištaškomas tarsi reklamos priemonė. Jis, manau, netgi šiek tiek sakralus. Reikia mokėti tai branginti, nesutepti. Man itin svarbi asmeninė erdvė, negaliu pakęsti, kai kas nors bando į ją patekti. Žinoma, išskyrus tave (juokiasi).
Labiau už mirtį bijau tapti gyvu lavonu, drungnu, nuobodžiu, humoro nesuprantančiu „mudaku“.Modestas
Ką manai apie moteris vairuotojas?
Nepatikėsi, bet tą patį, ką ir apie vyrus vairuotojus (juokiasi). Jei žioplas, tai žioplas. Niekada nereikia visko absoliutinti. Džiaugiuosi, kad nebėra tokios atskirties tarp vyrų ir moterų, kaip buvo dar visai neseniai, kai „bobų“ vieta buvo daugiau nei aiški. Protas laimi, bet moteriškumas gal šiek tiek ir nukenčia. Gerai tai ar blogai, nežinau. Svarbu, kad neišnyktume vien dėl to, kad moteris nenori nusileisti vyrui. Turėtume suvokti, ko esame vertos, ir niekam nieko neįrodinėti. Mūsų paskirtis – tiesiog būti pasaulio gėlėmis ir tuo mėgautis. O visų nepriekaištingų vyriškos lyties vairuotojų reikalas – mus laiku palaistyti (šypsosi).
Kodėl šlapias asfaltas Tau patinka labiau nei ramunių pieva?
Taip, tikrai, esu tipinis miesto vaikas. Pamačiusi ramunių pievą aiktelėčiau iš grožio, bet į ją nebrisčiau. Gamta mane šiek tiek gąsdina. Galbūt per mažai ją pažįstu? Mėgstu miestą, nes jis kas sekundę kinta. Man gera, kai naktį įsižiebia žibintai, jauku girdėti garsus, tegu nereikalingus ir blaškančius, uosti visus tuos keistus kvapus. Kad ir kaip naiviai skamba, jaučiuosi saugesnė tarp žmonių. Man reikia veiksmo. Ramybėje ir tyloje nesugebėčiau savęs auginti. Gamtos terapija man būtina tik kartais ir trumpam.
Su kuo darbe Tau lengviau rasti bendrą kalbą – su idiotu režisieriumi, gėjumi tenoru ar negabiu dirigentu?
Lengviausia būtų su gėjumi režisieriumi ir idiotu tenoru (juokiasi). Sunkoka rimtai atsakyti į šį klausimą, nors jis ir aktualus. Išties kartais paprasčiau dirbti su išprotėjusiu egocentriku nei su hiperjautria diva. Apskritai negaliu pakęsti savęs ar profesijos sureikšminimo. Ir teatre, ir už jo sienų smagu ir naudinga sutikti įdomių asmenybių. Arba kvailokų, bet atlapaširdžių žmonių. Negerbiu dviveidžių. Klausi apie dirigentus? Dirigentas tiesiog privalo būti gabus.
Kodėl Tave traukia tokie daiktai, kurie kitus šiurpina?
Geras klausimas (šypteli)... Vaikystėje mano didžiausias noras buvo turėti Šarūno Saukos paveikslą (dabar tai turbūt nieko nestebintų). Mano mėgstamiausia pasivaikščiojimo vieta buvo Antakalnio kapinės. Į namus tempdavau ir sužeistas varnas, ir įvairius rastus kaulus, ir NSO (bent jau man taip tada atrodė)... Ir dabar daug malonesnė prieblanda nei saulės šviesa, žvakė – nei halogeninė lemputė. Tamsios sienos, sunkios užuolaidos, seni pastatai traukia labiau nei euroremontas. Tai, kas nors kiek paslaptinga, man jau savaime yra estetiška. Kalbant apie meno kūrinius, traukia ne tie, kurių koloritas dera prie interjero, koncepcija nešokiruoja, o energija gydo. Traukia tie, į kuriuos žiūrint truputį nejauku, kurie patys tave stebi. Kaip tas Žuko berniokas (Vaidoto Žuko paveikslas „Prasižergęs berniukas“, – red. past.). Daugelis sako, kad tokio „gręžimo“ prisibijotų, o mums jis – šeimos narys. Tik gal geriau neklausk, kodėl...
Kaifuoju, nes nesi tas, kuris verčia savo moterį stypčioti su aukštakulniais porą kilometrų tam, kad mašiną pastatytų nemokamoje vietoje...Ieva
Jei galėtum atsukti laiką atgal, ką labiausiai norėtum pakeisti?
Žinau, kad bet koks patyrimas ir išgyvenimas formuoja žmogų kaip asmenybę, suteikia jam individualumo. Nepaisant to, norėčiau kai ką pakeisti, ištrinti, ar bent jau pakoreguoti. Ačiū Dievui, tai nesusiję su niekuo, kuo džiaugiuosi ar didžiuojuosi šiandien. Atsisakyčiau tik kelių itin asmeniškų potyrių, nes jie greičiau apvogė, nei ką vertinga davė. Kalbu apie nereikalingus santykius, pačios priimtus skubotus ir ne visai brandžius sprendimus, per jautrias reakcijas ir įsikalbėtus skaudulius. Jei galėčiau grįžti į studentiškus laikus, investuočiau daugiau laiko, pastangų, valios į konkrečius uždavinius ir siekius. Tuo metu kūnas ir protas labiau linko į laisvės pojūtį, gaivališkumą, linksmybes, savęs pažinimą. Jaučiuosi šiek tiek prasikaltusi sau (šypsosi).
IEVA KALBINA MODESTĄ
Kas Tau atrodo sunkiausia partnerystėje?
Žodis „partnerystė“ man tiesiogiai siejasi su pasitikėjimu. Be jo neįmanomas joks projektas – nei profesinis, nei šeimyninis. Svarbu ne vien kaip surikatoms žiūrėti į tą pačią pusę, bet ir bandyti atspėti partnerio reakcijas, nuotaikas, lūkesčius. Jei tai pavyksta, visi sunkumai tampa įveikiami. Tai jau ne kartą įrodžiau, tiesa?
Koks jausmas būti tėvu?
Tėvystė – džiaugsmas ir laimė įsipareigoti. Gebėjimas įsipareigoti išugdomas. Kitaip sakant, esi pats sau kalvis. Žinoma, daug lengviau ir paprasčiau, kai esi iš prigimties pareigingas ir rūpestingas, tada ir stengtis nereikia. Būdamas tėvu, ne tik jautiesi atsakingas už vaiką ir partnerį, bet ir kuri tam tikrą elgsenos modelį, kuriuo seks tavo atžalos. Net šiurpu darosi pagalvojus, kokia atsakomybė dėl vaiko ateities tau patikėta kiekvieną tėvystės minutę. Kita vertus, Veronika mus abu taip pat disciplinuoja, papildo, keičia net mudviejų ryšį. Manau, jei nesielgtum su Veronika pernelyg globėjiškai, galėtum labiau mėgautis tėvyste. Beveik kaip aš.
Kuo Tave vis dar stebina moterys?
Mane dažnai stebina ne vien moterys, bet ir vyrai, o labiausiai – tai, kokie skirtingi esame. Vis dėlto moterys stebina labiau, ir tuo slapčia džiaugiuosi. Džiugina tai, kaip jos vairuoja, kaip tvarko nagus ir antakius, kaip kalba apie tai, kas iš tikrųjų neverta aptarimo, kaip sugeba aplieti tave demagogijos srautu ir priverčia pasijusti kaltą. Tai ne tik džiugina, bet ir stebina, bet tu esi mano moteris, o mano moteris viską (na, beveik viską) daro tobulai ar bent geriau už kitas... Jei rimčiau, mane traukia moteriškos (ne „bobiškos“) moterys. Jos privalo vilioti ir stebinti, kad neišnyktume, – taip jau gamta sutvarkė. J. W. Goethe savo „Faustą“ baigia tokiu sakiniu: „Gėrio pasiekto kilnumas tildo geismus, amžinas moteriškumas aukština mus.“ Moteriškas pradas yra esminis, ne veltui vyriškąją lytį lemia papildoma XY (vyriškoji ir moteriškoji) chromosomų pora, o moteriškąją – XX (vien moteriškosios) chromosomos. Ir nors turiu tą X chromosomą, vis tiek nesuprantu, apie ką jos ten valandomis plepa...
Mane traukia moteriškos (ne „bobiškos“) moterys. Jos privalo vilioti ir stebinti, kad neišnyktume, – taip jau gamta sutvarkė.Modestas
Koks ryškiausias Tavo vaikystės prisiminimas?
Šia tema galėjo būti visi tavo klausimai man. Ji tokia plati, gili ir mįslinga. Esu tikras, kad iš vaikystės atsinešame viską, kas esame ir kuo, deja, netapsime. Nors dar nesu tų metų, kai prisimenu vaikystę geriau, nei kiek kartų šiąnakt ėjau į tualetą, bet tie prisiminimai man ir maloniai ryškūs, ir svarbūs, ir gausūs. Kažin kodėl iš atminties ryškiausiai išplaukia epizodai, kai būdavau vienas: pas močiutę vienkiemyje, namuose po pamokų, kasdien keliaudamas „Ikarus“ autobusu iš rajono, kuriame gyvenau, į Vilnių, kur dainavau. Tas laikas man padėjo suprasti save ir aplinką. Pasiilgstu jo, kaip ir Kūčių kvapo, deficitų skonio ar pirmo drugelių desanto pilve.
Kodėl kartais net tarp talentingiausių scenos partnerių neįvyksta kūrybinė chemija?
Man atrodo, dažniausiai įvyksta, o jei neįvyksta, kaltinti talento nereikėtų, nes talentas ir chemija toli vienas nuo kito. Kai yra kūrybinė chemija, net ir to talento nelabai reikia. Kai jos nėra, talentas būtinas, nes padeda užmaskuoti scenos partnerių santykių trūkumą. Žinoma, visada daug geriau, kai solistai ar orkestras jaučia dirigentą, o dirigentas supranta juos iš pusės natos ar smičiaus. Toks koncertas ar spektaklis turi daug daugiau šansų sujaudinti publiką.
Ką manai apie pilką ir visus 50 jos atspalvių?
Provokacijoms nepasiduodu. Tu gi žinai, sadomazochistiniai nuotykiai – ne mano respublika (šypsosi). Jei kalbame apie estetiką, atsakymą žinau. Pilka yra tobula spalva, nes sugeba prisitaikyti, sugerti kitas spalvas. Visi talentingi scenografai supranta – pilka siena mažiau pretenzinga nei, pvz., balta, o apšviesta suvalgo beveik visas spalvas ir tampa tokia, kokios reikia. Visiems žinoma, kad juoda – scenos spalva. Ji suteikia solidumo, kilnumo, santūrumo, elegancijos. Pilka man yra tiesiog šviesiai juoda.
Kaip manai, kodėl Tave myliu?
Žurnalas – ne miegamasis, todėl tikriausiai supranti, kad atsakymai į jį truputį skirsis nuo galimų Tau... Klausi, kodėl mane myli? Todėl, kad aš tave myliu. O aš tave myliu, nes esi įdomi, ugninga, graži, kūrybinga, intelektuali, diplomatiška, mano vaiko motina, talentinga muzikė ir šiaip grieko verta moteriškė.
Ar pastaruoju metu kokie nors globalūs reiškiniai tave nustebino, pakeitė?
Sąvoka „globalu“ mane jau pradeda erzinti. Šis terminas nuvertėjo. Anksčiau jis buvo kone pažangos sinonimas, o dabar reiškia beveidiškumą, supanašėjimą, mankurtizmą. Siedamasis su krikščioniškomis vertybėmis ir pasaulėjauta, savęs vis dažniau klausiu, kas darosi su mumis ir mūsų kultūra, civilizacija? Kodėl visuomenė maitinama nefiltruotu primityviu televiziniu maistu, kai ekrane staiposi per tris dienas šokėju ar dainininku tapusi jos didenybė Vidutinybė? Kur dingo ir kada krito identiteto ir padorumo bastionas? Koks mano, kaip krikščionio, požiūris, tarkim, į atbėgėlius (prof. A. Juozaičio terminas) iš musulmoniško pasaulio? Ar musulmonui galioja priesakas „mylėk savo artimą“? Jei taip, tai kodėl jis žudo svetimus ir savus? O jei ne, tai ko vertas visas krikščioniškas mokymas? Šis klausimų lietus tik parodo, kad atpažinti laiko ženklus ir dvasią nelengva, daug lengviau viskuo piktintis ir smerkti, žudytis ir degraduoti.
Jei jau prakalbai apie mirtį, pasakyk, kodėl ji Tavęs negąsdina?
Keista, kad to paklausei. Iš kur žinai, kad negąsdina? Gal ir tiesa – mirti nelabai bijau, niekada nebijojau. Noriu tik pamatyti Veroniką augesnę ir kuo baigsis progresuojantis mūsų civilizacijos regresas. Labiau už mirtį bijau tapti gyvu lavonu, drungnu, nuobodžiu, humoro nesuprantančiu „mudaku“ (neverčiamas prof. J. Domarko terminas). Tokių yra visur – poliklinikoje, filharmonijoje, Seime...
Kodėl pastaruoju metu vengi interviu? Gal turi ką slėpti nuo visuomenės?
Oi, turiu... Pagal įstatymus nesu viešas asmuo, tačiau nesikratau nei viešo gyvenimo, nei atsakomybės, susijusios su mano profesinėmis pareigomis, todėl vis šmėkštelėju viešojoje erdvėje. Labiau nei savo saugau savo artimųjų privatumą, todėl interviu apie tai, kaip dar kitaip išvirti kiaušinį, ar panašiomis temomis nebedaliju. Dėkui ir žurnalistams, vis rečiau siūlantiems apie tai pasisakyti.
