Šio projekto idėją su judėjimo „Moterys kalba“ komanda gvildenome dar prieš Naujuosius. Projekto uždavinys – paskatinti smurtą patiriančias moteris išeiti iš užburto rato ir išdrįsti į gyvenimą bei save pažvelgti kitaip. Taip pat nutarėme atsisakyti vaizduoti smurtą patiriančią moterį kaip auką. Kokia dar auka? Juk ji gali būti superherojė! Tereikia žengti vieną žingsnį – palikti smurtaujantį partnerį.
Projektui įgyvendinti reikėjo tikrų herojų. Kai pirmą kartą ėjome į Vilniaus miesto krizių centrą (VMKC), jautėmės labai užtikrintos. Manėme, kad papasakosime savo idėją ir iškart išvysime daug entuziastingų veidų, galėsime tuoj pat kibti į darbus. Taip nebuvo. Centro svetainėje mūsų laukė viena moteris. Sutrikome. Papasakojome jai savo idėją. Po pusvalandžio prisijungė dar viena.
Vėliau – dar kelios. Kiekvienai apie projektą pasakojome iš naujo, tačiau nei entuziazmo kupinų šūksnių, nei apskritai dialogo tąkart nebuvo. Nutarėme susitikti antrą kartą ir atverti savo širdis, išsipasakoti pačios. Prisipažinome, kokios reikalingos jos mums yra. Po truputį ėmė megztis ryšys, šis ilgainiui tik stiprėjo. Išgirdusios tų moterų istorijas, mintis, supratome, kad tai, ką kadaise sugalvojome, yra stipru ir prasminga. Tai – jos, mūsų #superherojės. Iš pradžių su moterimis susitarėme, kad nuotraukose jos bus su kaukėmis. Tačiau fotosesijos dieną, įšokusios į superherojų drabužius, visos kaukių atsisakė. Šis moterų žingsnis yra didelė, neapibūdinama drąsa ir stiprybė. „Superherojų rūbus mes nusiėmėme, bet jausmas tai liko...“, – po fotografavimo pasakė projekto dalyvė Elena.
ELENA (37 m.), 3 vaikų mama: Aš – ne auka, aš – kovotoja
Elena save apibūdina taip: „Aš – ne auka, aš – kovotoja.“ Ji visada entuziastinga, pasakoja įdomias istorijas, dievina fantastines knygas. Ši moteris, nors jau gegužės pradžioje turi palikti centrą ir pradėti gyventi savarankiškai, į ateitį žvelgia drąsiai ir užtikrintai. Norėtų susirasti vadybininkės darbą, išsinuomoti „tikrą“ butą (ne bendrabučio) ir aplankyti Baltijos jūrą.
„Kai tėvai išsiskyrė, mes, vaikai, tėčiui tapome nebereikalingi, o mama buvo linkusi prieš mus smurtauti psichologiškai ir fiziškai. Auklėjo kaip karius, mokė nė už ką neišduoti, kas vyksta šeimoje. Iš savo mamos sužinojau patį geriausią dalyką – ko su vaikais negalima daryti. Vaikystėje buvau visiška bibliotekos žiurkė, bėgdama nuo gyvenimo realybės tiesiog rijau knygas. Jeigu nebūčiau tiek daug skaičiusi, dabar būčiau paprasčiausia maža gyvenimo dulkė.
Gyvendama su vyru maniau, kad rytoj bus geriau, bet tas rytojus niekada neatėjo. Vyras buvo labai pavydus, siekė, kad atitolčiau nuo draugų ir artimųjų. Jiems mane šmeižė, kol pasijutau visiškai izoliuota ir viena. Žemindavo žodžiais, kartodavo, kad esu nieko verta, kad esu tik valytoja. Kai pagimdžiau vaiką, negalėjau dirbti, tada tapau visiškai nuo jo finansiškai priklausoma, išvarė iš namų. Nors ir pati supratau, kai sudavė man pirmą kartą, kad teks bėgti.
Atėjau į Vilniaus miesto krizių centrą žinodama, kad nebebūsiu tokia, kokia buvau anksčiau. Problemų turėjau ir pati, teko keistis. Pirmus mėnesius galvoje virė mintys. Bijojau visko – net savo šešėlio! Pamenu, saugumo jausmą man suteikdavo tai, kad krizių centre rakinami vartai. Kai išgirsdavau tą garsą, žinodavau, kad čia esu saugi, kad čia jis manęs nepasieks. Čia visąlaik klausia: „Kaip jautiesi?“ Iš pradžių šis klausimas atrodė labai keistas, nes per visą gyvenimą manęs niekas to neklausė, bet nuo jo ir prasidėjo savianalizė.
Net kai Londono centre turėjau savo saloną, nesijaučiau tokia laiminga kaip dabar. Esu pačioje geriausioje vietoje. Net išeiti nenoriu! Čia – mano namai! Pirmąkart gyvenime jaučiuosi tokia stipri. Čia išmokau priimti pagalbą. Dabar didžiausia mano užduotis – sukurti kuo geresnį gyvenimą savo dukrai. Esu pasiryžusi siekti, kad smurtas mano gyvenime niekada nepasikartotų.“
Žinutė kitoms moterims:
„Jūsų savivertė pradės kilti tik tada, kai pasitrauksite iš šios situacijos. Nors dauguma moterų į centrą ateina patyrusios fizinį smurtą, su psichologiniu susiduriama dar dažniau. Ir jo padariniai sunkiau panaikinami.“
Nuotraukos – Neringos Rekašiūtės („Moterys kalba“)
Teksto autorė – Beata Tiškevič („Moterys kalba“)
Kostiumai – Rūtos Sakalauskaitės („Beleberda“)
Dizainerės asistentė – Agnė Charašauskaitė
Makiažas – Linos Gaidytės ir Rūtos Ben
Šukuosenos – Dovilės Andriulionytės ir Martynos Jasiskaitės
Dėkojame Vilniaus miesto krizių centrui už visokeriopą pagalbą vykdant šį projektą
