Šio projekto idėją su judėjimo „Moterys kalba“ komanda gvildenome dar prieš Naujuosius. Projekto uždavinys – paskatinti smurtą patiriančias moteris išeiti iš užburto rato ir išdrįsti į gyvenimą bei save pažvelgti kitaip. Taip pat nutarėme atsisakyti vaizduoti smurtą patiriančią moterį kaip auką. Kokia dar auka? Juk ji gali būti superherojė! Tereikia žengti vieną žingsnį – palikti smurtaujantį partnerį.
Projektui įgyvendinti reikėjo tikrų herojų. Kai pirmą kartą ėjome į Vilniaus miesto krizių centrą (VMKC), jautėmės labai užtikrintos. Manėme, kad papasakosime savo idėją ir iškart išvysime daug entuziastingų veidų, galėsime tuoj pat kibti į darbus. Taip nebuvo. Centro svetainėje mūsų laukė viena moteris. Sutrikome. Papasakojome jai savo idėją. Po pusvalandžio prisijungė dar viena. Vėliau – dar kelios. Kiekvienai apie projektą pasakojome iš naujo, tačiau nei entuziazmo kupinų šūksnių, nei apskritai dialogo tąkart nebuvo. Nutarėme susitikti antrą kartą ir atverti savo širdis, išsipasakoti pačios. Prisipažinome, kokios reikalingos jos mums yra. Po truputį ėmė megztis ryšys, šis ilgainiui tik stiprėjo. Išgirdusios tų moterų istorijas, mintis, supratome, kad tai, ką kadaise sugalvojome, yra stipru ir prasminga. Tai – jos, mūsų #superherojės. Iš pradžių su moterimis susitarėme, kad nuotraukose jos bus su kaukėmis. Tačiau fotosesijos dieną, įšokusios į superherojų drabužius, visos kaukių atsisakė. Šis moterų žingsnis yra didelė, neapibūdinama drąsa ir stiprybė. „Superherojų rūbus mes nusiėmėme, bet jausmas tai liko...“, – po fotografavimo pasakė projekto dalyvė Elena.
KRISTINA (36 m.), 2 vaikų mama: NETYLĖKITE
Kai kalbėjau su Kristina, ji VMKC buvo tik 4-ą savaitę. Buvau labai nustebusi, nes jau tada atrodė savimi pasitikinti ir ryžtinga. Kristina turi begalę svajonių, o labiausiai trokšta susirasti gerą darbą, kad taptų finansiškai stabili. „Visa kita galima nusipirkti ir susikurti“, – sako ji.
„Su sese buvome auklėjamos labai griežtai. Tėtis turėjo problemų dėl alkoholio, tačiau smurto šeimoje nebuvo. Meilės – irgi. Man visada atrodė, kad tėvai sesei sudaro geresnes sąlygas, labiau nuolaidžiauja. Kodėl – negaliu atsakyti.
Su vyru susilaukėme vaiko su kiškio lūpa ir vilko gomuriu. Vyras per išgertuves dažnai rėždavo, kad taip yra dėl mano kaltės. Iki šiol nežinau, kieno tai kaltė. Negaliu jos priimti, bet atsiriboti nuo to irgi nepavyksta. Su vyru pragyvenome 11 metų. Smurtauti pradėjo, kai laukiausi. Buvo suspardęs normaliai. Ir į pilvą spyrė. Jie tiesiog atsipalaiduoja. Uždėjai štampą pase, ir viskas.
Į Vilniaus miesto krizių centrą atėjau nei su mėlynėmis, nei su suplėšytomis pėdkelnėmis kaip kitos. Atrodžiau kaip dabar. Žinoma, buvau sutrikusi. Daug nežinios, nerimo – ar priims čia? Svarbiausia buvo, kad priimtų bent kažkuriam laikui. Galvojau ir apie blogiausia – kas būtų, jei iš manęs atimtų vaiką. Dabar labiau savimi pasitikiu. Kartais, aišku, apsileidžiu, bet sau vis primenu, kad reikia save mylėti, daugiau su savimi dirbti. Dabar matau spalvas, tikslus. Tikiu, kad viskas įmanoma ir kad viską galima užsidirbti, pasidaryti. Ko mes stipriai norime, tą ir gauname. Manau, kad labai svarbu išsipasakoti. Jeigu nėra šalia artimo, – galima ir svetimam. Vienas pats gali mintyse užsikasti.“
Žinutė kitoms moterims:
„Kuo ilgiau gyvensi smurtinėje aplinkoje, tuo aukščiau lipti teks vėliau. Niekada nėra vėlu išeiti. Net turėdama 5 vaikus, jeigu norėsi, rasi vyrą.“
Nuotraukos – Neringos Rekašiūtės („Moterys kalba“)
Teksto autorė – Beata Tiškevič („Moterys kalba“)
Kostiumai – Rūtos Sakalauskaitės („Beleberda“)
Dizainerės asistentė – Agnė Charašauskaitė
Makiažas – Linos Gaidytės ir Rūtos Ben
Šukuosenos – Dovilės Andriulionytės ir Martynos Jasiskaitės
Dėkojame Vilniaus miesto krizių centrui už visokeriopą pagalbą vykdant šį projektą
