Atrodo, kad pastaruoju metu reto lietuvių filmo kūrėjai sugeba išsiversti be Giedriaus Savicko. Kaip kino aktorius, jis startavo prieš 11-a metų filme „Lietuviškos grožybės“, bet tikrasis populiarumas užgriuvo po komedijos „Valentinas vienas“. Scenos, kuriose Giedriaus ir Gabijos Jaraminaitės vaidinama rutinos užgraužta sutuoktinių pora bando įvairinti savo seksualinį gyvenimą vibratoriumi, jau per premjerą privertė iš juoko ošti visą kino salę, – tokios realistinės ir kartu absurdiškos jos atrodė. O vėliau pasipylė: „Kaip pavogti žmoną“, „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, „Patriotai“... Teatralai Giedrių Savicką atrado kiek seniau – kaip Oskaro Koršunovo spektaklio „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ Romeo. Giedrius kūrė vaidmenis ir kituose šio režisieriaus spektakliuose – „Hamlete“, „Dugne“. Televizijos žiūrovai G. Savicką atpažįsta kaip įvairių laidų vedėją, populiarių serialų aktorių ir iki šiol kikena prisiminę parodijų laidos „Dar pažiūrėsim“ fragmentus. Kad Giedrius ir gyvenime žodžio kišenėje neieško, paaiškėja vos susitikus. Pasisveikinusi išsyk prisipažįstu, kad palikau redakcijoje lapą su paruoštais klausimais. „Nieko tokio, – atsako Giedrius. – Aš atsinešiau atsakymus.“
Giedriau, pastaruoju metu esate pagautas populiarumo bangos. Kaip manot, kokia Jūsų sėkmės paslaptis?
Niekada neuždavinėjau sau tokio klausimo. Nelabai siekiu sėkmės, noriu tiesiog būti laimingas, o sėkmė ir laimė nebūtinai susijusios. Gal sunku vertinti tai, kas ateina tarsi savaime? Tarkim, nei loterijoje laimėtas milijonas, nei Europos Sąjungos pinigai neteikia laimės, nes nėra uždirbti. Jei žinočiau sėkmės paslaptį, gal tos bangos būtų didesnės. Nors kokios čia bangos? Balos bangelės, ir tiek... Prisimenu, kai plaukiau „Ambersail“ jachta per Atlanto vandenyną, ten tai buvo bangos – 8 metrų! Visas dvi paras. Jergutėliau... Įsivaizduokit, kas nors pakelia Jus į trečią namo aukštą ir teškia į žemę. Vėl pakelia ir vėl teškia. Vartaisi kaip žaisliukas medinėje dėžėje, visas kūnas nusėtas mėlynėmis. Iš visų jėgų laikai vairą, o ant tavęs užgriūna pusė tonos vandens... Laivas ūžia, kriokia kaip kylantis lėktuvas. Į pabaigą, regis, jau nieko nepajėgi – tik dejuoti. Išlipęs į krantą, pirmąsyk po 6-erių metų išgėriau. Tada pasakiau, kad daugiau niekada neplauksiu, bet dabar jaučiu – ir vėl noriu. Tai štai, kai po tokių patirčių grįžti į įprastą gyvenimą, viskas čia taip ramu atrodo!.. Skaitai spaudą, žiūri televizorių ir niekaip negali suprasti, ko tie žmonės dėl smulkmenų jaudinasi, kodėl domisi visokiomis nesąmonėmis? Bet ilgainiui visa tai tave ir vėl įtraukia, nė nepajunti, kad jau sėdi įkišęs nosį į kokį bulvarinį portalą ir skaitai paskalas apie žvaigždučių gyvenimą.
Komentuodami Jūsų vaidybą, dauguma žiūrovų kaip išskirtinį bruožą mini natūralumą. Sako – nesvarbu, kokį vaidmenį kurtumėte, atrodote toks savas ir paprastas, lyg vaidintumėte pats save. Ar tai Jums – komplimentas?
Gal ir nieko, kad ne svetimas. Dabar iš senamiesčio išsikėliau į užmiestį, gyvenu 20 km už Vilniaus, šalia upės. Niekas ten manęs nepažįsta, ramu. Vos išlindau į miestą, kokie trys nepažįstami žmonės su manimi pasisveikino. Būna, kviečia užeiti į svečius. Tų nepaprastų pas mus ir taip jau daug. Kone ant kiekvienų durų gali memorialinę lentelę kalti. Paradoksas – tie, kurie vaikšto aukštai iškėlę galvas, neretai nedrįsta pakelti akių. Žmonės uždeda karūną, žmonės ir nuims. Tai, kad šiuo metu esi kažkas, nereiškia, kad po 10 metų nebūsi niekas. Nežinau, ar galima sakyti, kad vaidinu pats save, bet kurdamas vaidmenį neišvengiamai remiuosi savo patirtimi. Norisi nuoširdumo. Prisimenu, perskaitęs filmo „Valentinas vienas“ scenarijų, pagalvojau: „Kokia nesąmonė!..“ Juk esu visai kitoks, kitais dalykais domiuosi. Susitikau su režisieriumi ir supratau, kad net tokias pikantiškas scenas galima daryti paprastai ir nuoširdžiai. Ne išrėkti, esą štai mes dabar tai darysim, ir tai bus skandalinga, ypatinga, bet tiesiog įsivaizduoti tą kasdienės rutinos išvargintą paprastą porą, kuri nori paįvairinti savo seksualinį gyvenimą, ir kokios komiškai graudžios tos pastangos gali būti. Tai ir yra gyvenimas. Juk nežinome, kas vyksta už tų uždarų durų. Žmonės susikuria tam tikrus įvaizdžius, jie užstoja realų gyvenimą. Tam labai uoliai tarnauja feisbukas, kiti socialiniai tinklai. Juk niekas ten nededa nuotraukų su stirtomis purvinų lėkščių, sujauktomis lovomis, sudegusia kiaušiniene ar pagiringais veidais. Pasižiūri – vaje, kaip tie žmonėms gyvena, kokį skanų maistą valgo, kiek daug keliauja, kaip įdomiai dirba, gražiai atrodo, ir visų vaikai – genijai... Pasijunti visiška nuobodybė.
Man labai patinka tikėti. Patinka ir tai, kad mano draugai netiki. Jiems keista, kad einu į bažnyčią.
Girdėjau, atsisakėte feisbuko profilio. O kaip teatras, kinas, televizija? Ar tai nėra toks pat įvaizdžio kūrimas?
Feisbuko atsisakiau, bet kas iš to – vis tiek jame yra kokie šeši kitų sukurti „mano“ profiliai, kas tik nori naudojasi mano vardu. Man užtenka scenos, ir taip esu pernelyg matomas. Noriu kai ką pasilikti sau. Kinas, teatras – savotiška apgaulė. Man labai patinka ta akimirka, kai peržengi plonytę ribą tarp tikros ir išgalvotos realybių. Vieną sekundę kalbi apie padangas, kaip vežei jas pakeisti į autoservisą, o kitą jau sakai pakylėtu, griausmingu balsu: „Kalbėk, Hamletai!“ Tą ribą nuolat peržengiame visi. Kaukių per dieną sudėvime šimtus.
O ribą tarp kino ir teatro, tarp meno ir komercijos esate linkęs brėžti?
Kai kūrėjai sako, kad kuria ne komercinį, o kitokį filmą, skirtą kitokiai publikai, kvepia pretenzija. O kas tada yra toks? Visi mes esame kitokie. Visi trokštame meilės, kenčiame, jaučiame nerimą. Patys gražiausi dalykai yra tie, kuriuos supranta ir žalias studentas, ir profesorius Leonidas Donskis. Aš vienodai nuoširdžiai dirbu ir kine, ir teatre, ir televizijoje. Filmuotis kine gana nuobodu. Tai – nuolatinis laukimas. Nufilmuoja kelias minutes, ir lauki. Užtat gali pamatyti rezultatą. Teatre esi proceso dalis, kiekvieną dieną kuri iš naujo, bet nematai iš šalies nei savęs, nei spektaklio. Gali būti, kad įsivaizduoji, jog vaidini labai gerai labai gerame spektaklyje, nors iš tikrųjų taip nėra.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad lietuviškas teatras tikrai aukšto lygio, pripažintas visame pasaulyje, o štai kino padėtis kol kas liūdnoka.
Manau, yra dalykų, kurie vienoms šalims sekasi geriau, kitoms – blogiau. Tai priklauso ir nuo tradicijų. Tarkim, mes mokame žaisti krepšinį, o anglai – futbolą. Mes turime labai stiprų teatrą, bet neturime labai stipraus kino. Gal kada nors ta situacija pasikeis. Kūrėjams reikėtų apsispręsti, koks yra jų tikslas – uždirbti kuo daugiau pinigų ar sukurti ką nors tikrai vertinga. Nesakau, kad tai, kas komerciškai sėkminga, neturi meninės vertės, bet jei tikslas – tik paimti pinigus, tai greitai baigsis. Žiūrovai nėra kvaili. Man kartais gaila, kad tuos 6 eurus žmonės moka ir už 10 metų filmuotas įsimintinas kino juostas, ir už visišką šlamštą, susuktą per mėnesį. Vis dėlto nereikėtų lengva ranka nurašyti viso lietuviško kino, yra ir labai profesionaliai padarytų juostų. Nelengva vos nusifilmavus atlaikyti kritikos bangą. Visi Lietuvoje yra kritikai. Jaučia būtinybę pranešti, kad filmas buvo š... O juk dirbi nuoširdžiai. Tikrai nesistengi daryti šlamšto.
Tų nepaprastų pas mus ir taip jau daug. Kone ant kiekvienų durų gali memorialinę lentelę kalti.
Ar esate kada nors atsisakęs pelningo vaidmens vien todėl, kad jis ar filmo scenarijus pasirodė nepriimtinas?
Esu, ir visai neseniai. Vis dėlto neskubu atsisakyti visko, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo rizikinga. Atsisakyti lengviausia, bet jei matai, kad galima padaryti gerai, eini ir darai. Jei nepavyks, bent jau žinosi, kad pabandei. Aišku, gali brangintis, laukti, kol tave pakvies filmuotis Larsas von Trieras, bet taip gali ir visą gyvenimą pralaukti. Žinau, yra principingų aktorių, tik kartais tas principingumas atrodo šiek tiek juokingas. Pavyzdžiui, nesifilmuoja lietuviškuose serialuose, bet į rusiškus kažkodėl eina, nors šie ne ką vertingesni. Čia tas pats, kas sakyti, kad su nepilnamečiais nemiegi, nebent – Tailande. Visur tos pozos, gairės, rėmai... Jei aš – menininkas, tai ir rengiuosi meniškai, ir mano draugė – tokia pati. Man kur kas gražiau, kai žmona – verslininkė, o vyras – pankas. Tokia pora atrodo tikra, matai, kad jiems įvaizdis nesvarbu. Neseniai skaičiau apie delfinus. Visi įsivaizduojame, kad šie jūrų žinduoliai tokie geri, gražūs, protingi, gelbėtojai. Pasirodo, jie yra gana žiaurūs, prievartauja pateles, o jaunesnius, silpnesnius daužo, tyčiojasi iš jų, dažni ir incesto atvejai. Daug tarp žmonių tokių delfinų... Man statusas ne itin rūpi. Esu dirbęs ir juodų darbų. Švedijoje dažiau namus, tampiau pianinus, grybus rinkau. Tiesą sakant, visai patiko. Net ir pinigai, uždirbti fiziniu darbu, atrodo tikresni, ir už juos pirktas maistas skanesnis.
Gal tos laisvės nepaisyti tam tikrų rėmų ir stereotipų Jums pripūtė jūros vėjas? Užaugote Klaipėdoje, svajojote būti jūreiviu, bet tapote aktoriumi. Ar nejaučiate nostalgijos jūrai, vaikystėms svajonėms?
Visi žinojo, kad būsiu aktorius, dar tada, kai man buvo treji metai. Baigęs 9 klases, norėjau stoti į jūreivystę, bet artimieji atkalbėjo. Nesiginčijau. Liepia vaidinti, ir vaidini. Nesakysi, kad nenori, kad scenarijus nepatinka. Turėjo praeiti 30 metų, kol galėjau pradėti rinktis, tik ir vėl bėda – ne visada yra iš ko. O jūros, aišku, pasiilgstu. Galima sakyti, kad užaugau Karklėje. Mano tėvai dirbo moksleivių stovykloje, tad ten ir prabėgo visos mano vasaros. Kartu dirbo Leonidas Donskis, Dainius Kazlauskas. Pastarasis ir paskatino mane studijuoti aktorystę. Iš tų stovyklų – patys gražiausi prisiminimai. Verkdavau, kai reikėdavo išvažiuoti. Vėliau jau ir pats dirbau. Praleidau ten 25 vasaras, pažįstu kiekvieną krūmą. Prieš porą metų nuvažiavau su dviračiu į paplūdimį, atsiguliau ant smėlio ir supratau, kad visi Karibų paplūdimiai, palyginti su Karkle, yra niekas. Nuėjau pas stovyklos viršininką ir paprašiau, kad vėl priimtų į būrio vadovus. Dirbu su 16–18-os metų vaikais, puikiai sutariame. Gerai, kad čia nėra interneto ryšio. Jau po poros dienų stovyklautojai pamiršta ne tik jį, bet ir apskritai, kad turi mobiliuosius. Vaikai ištroškę gyvo bendravimo. Kokia kalba su jais kalbėsi, tokia ir atsilieps. Išvažiuodamas kiekvienas man parašė po laišką. Skaičiau ir verkiau iš gerumo.
Kai Jums buvo vos 8-eri, netekote tėvo. Ar labai jo trūko?
Mano tėtis buvo keliautojas, turėjo savo kelionių agentūrą. Viską jis išmaišė: ir Švedijoje, ir prie poliarinio rato lankėsi, o Tarybų Sąjungą išvaikščiojo skersai išilgai. Prisimenu, 1988 m. sausį, prasidėjus Nepriklausomybės judėjimui, labai džiaugėsi, kad pagaliau bus atvertos sienos, tad galės važiuoti, kur tik nori. O balandį mirė nuo insulto. Aš su tėčiu keliavau tik po Lietuvą. Prisimenu, po jo mirties paklausiau: „O tai kas dabar mane nuveš į užsienį?“ Devyneriais metais vyresnis brolis Saulius atsakė: „Aš nuvešiu.“ Ir pažadą ištesėjo. Pirmoji mūsų kelionė buvo į Švediją. Vėliau Dievas man davė teatrą. Kone visą pasaulį apvažiavome, kai kuriuose Europos miestuose lankėmės net po kelis kartus. Štai ir dabar su Oskaro Koršunovo teatru į Kiniją ruošiamės. Tėtis paliko iš kelionių parsivežtų ženkliukų kolekciją. Jų yra apie tūkstantis. Dabar tą kolekciją pildau parvežtais iš kitos pasaulio pusės, tarsi tęsiu tai, ką jis pradėjo. Ir mamą stengiamės pavežioti į pasaulį. Buvome Londone, Ispanijoje, ketiname parodyti Norvegiją, fiordus. Broliui buvo sunkiau. Jam teko perimti tėvo vaidmenį. Iki šiol, kai žvejojame, užkabina man ant kabliuko slieką ir nuima žuvį. Manau, net tada, kai būsim įkopę į 8-ąją dešimtį, jausis atsakingas už mane. Padeda ir tikėjimas. Nuo vaikystės žinojau, kad Dievas yra. Paskui supratau, kaip jis yra. Man labai patinka tikėti. Patinka ir tai, kad mano draugai netiki. Jiems keista, kad einu į bažnyčią. Sutinku, gali būti tikėjimas be bažnyčios, o bažnyčia be tikėjimo – tik parodų rūmai. Kita vertus, tos kalbos, kad melstis gali visur, dažniausiai yra tuščios. Gali, bet paprastai nesimeldi.
Patys gražiausi dalykai yra tie, kuriuos supranta ir žalias studentas, ir profesorius Leonidas Donskis.
Galbūt tikėjimo vedamas prieš porą metų leidotės į piligriminę kelionę?
Įdomi detalė – žodį „tikėjimas“ galima išskaidyti į du žodžius – „tik ėjimas“. Veikiausiai sutapimas, bet labai gražus. Tikrai labai gera, kai gali tik eiti, nieko daugiau. Tau neskauda galvos dėl rytdienos, nereikia planuoti, nes žinai – rytoj ir vėl eisi. Visokių piligrimų yra. Vieni eina vedami religinių tikslų, kiti į 800 km kelią leidžiasi po skaudžių netekčių, tarkim, išsiskyrę su antrąja puse, – pusiaukelėje, žiūrėk, susiranda kitą antrąją pusę. Treti – tiesiog dėl smagumo. Gražu žiūrėti, kai eina senučiukai klasės draugai, juokiasi, geria vyną, prisiminimais dalijasi. Ėjau mėnesį. Visada verta leistis į tokias fiziškai sunkesnes keliones, nes jos ne tik išvalo smegenis, po jų ir gyvenimas atrodo kur kas paprastesnis, lengvesnis. Kas kita, kai į pilką kasdienybę grįžti iš kokio 5 žvaigždučių viešbučio Havajuose. Tada ir prasideda poatostoginė depresija.
Liūdesiui nuvyti dažnas lietuvis griebiasi alkoholio. Jūs, girdėjau, negeriate jau septinti metai. Kodėl?
Pasakysiu atvirai – man visai patiko gerti. Tas bohemiškas gyvenimas – smagus dalykas. Mėgau išgerti ir vienas. Tada daug visokių idėjų, minčių gimdavo. Atsisakyti alkoholio paskatino žvynelinė. Nežinau, ar vien gėrimas dėl jos buvo kaltas, bet gal paūmino viską. Tuo metu turėjau ir kitų bėdų – išgyvenau skyrybas. O juk žvynelinė iš esmės yra nervų sistemos liga. Viskas kažkaip sukrito. Nutariau pabandyti negerti. Pamačiau, kad galiu be to išsiversti. Žvynelinė pasitraukė, nėra nė taškelio. Galbūt būtų sunkiau, jei negalėčiau sau leisti nei lašo, bet nekuriu itin griežtų apribojimų. Negali nuvažiavęs į Gruziją neparagauti vyno, o į Kubą – kokteilio „Cuba Libre“. Išgeriu be didelių sąžinės priekaištų, o grįžęs ir vėl negeriu. Paprastai sureikšmini tai, ką esi sau kategoriškai uždraudęs. Panašiai ir su rūkymu. Nerūkau, nors man labai patiko tai daryti. Po Naujųjų buvau nutaręs vėl pradėti, nusipirkau cigarečių, pabandžiau, bet... mečiau.
Sakyčiau, esate svajonių vyras. Toks savas, paprastas, nebijantis buities darbų, tikintis, negeriantis ir nerūkantis, bet vis dar esate vienas. Kodėl?
Nežinau. Iš tiesų aš labai noriu šeimos. Jau ruošiuosi – nusipirkau šeimyninę 7 vietų mašiną, išsikėliau į užmiestį, įsirenginėju butą. Būtų gaila, jei taip vienas ir nugyvenčiau visą gyvenimą. Guodžiuosi, kad dar ne vėlu, – kai gimiau, mano tėvui buvo 45-eri. Tiesą sakant, nuo vaikystės mėgau būti vienas. Vienas, bet tarp žmonių. Visur – į koncertus, pavalgyti, į turgų, į kiną – eidavau vienas. Pirmąsyk rimtai draugauti pradėjau gana vėlai – būdamas 25-erių. Išsiskyrėme. Buvo labai sunku. Man viskas visada labai rimta. Paskui ilgai draugavau su kitu žmogumi. Labai stengėmės, bet nieko neišėjo. Su amžiumi pradedi racionaliai svarstyti, mąstai, ar tikrai to nori, ar esi pasiruošęs atsisakyti tam tikro komforto, bet, manau, jei sutinki žmogų, su kuriuo jautiesi laimingas, visa tai tampa nesvarbu. Kartais norisi tos stogą raunančios aistros. Norisi pabūti tokiam silpnam, neadekvačiam, pažeidžiamam, be nuomonės, bet... Kas bus, tas bus. Per save irgi neperlipsi. Esu intravertas. Dabar, kai negeriu, apskritai sunku susikalbėti. Kokiai nors merginai sakau: „Banginius dabar norėčiau pamatyti...“ O ji: „Kokius dar banginius? Ką čia kliedi?“ Tada galvoju – gal geriau eisiu namo, muzikos ramiai paklausysiu, knygą paskaitysiu.
Kartais norisi tos stogą raunančios aistros. Norisi pabūti tokiam silpnam, neadekvačiam, pažeidžiamam, be nuomonės.
Mėgstate skaityti? Ką dabar skaitote?
Štai... (Išsitraukia iš kuprinės tris knygas – Sigito Gedos eilėraščių rinktinę, Romaino Gary „Karaliaus Saliamono baimes“ ir Jhumpos Lahiri „Bendravardį“.) Turėjau šiek tiek laiko, tai pakeliui užsukau į knygyną. Daug tų pomėgių turiu: žaidžiu badmintoną, buriuoju, pradėjau bėgioti. Paskutiniu metu vis mažiau ko nors imuosi. Beje (žvilgteli į laikrodį), turiu lėkti į spektaklį...
Jei neklystu, tai – nuo pat vaikystės Jus lydėjusio aktoriaus Dainiaus Kazlausko režisuotas „Menas“? Už šiame sukurtą vaidmenį kauniečiai 2012 m. skyrė Jums geriausio vyro aktoriaus titulą. Ar pačiam niekada nekilo mintis išbandyti režisieriaus duoną?
Ne, ne, ne... Jokiu būdu. Kam būti prastu režisieriumi, jei gali būti geras aktorius?
Ar norėtumėte sukurti tokį vaidmenį, dėl kurio aukso raidėmis būtumėte įrašytas į Lietuvos teatro istoriją?
Nemeluosiu, man svarbu, kad į mano laidotuves ateitų daug žmonių. Prisimenu, kai mirė tėtis, žmonių buvo minios, autobusais važiavo, bet man tikrai nereikia paminklo. Nenoriu, kad prie jo nepažįstami žmonės dėtų gėles, o mokytojos vestų ekskursijas ir pasakotų žiovaujantiems vaikams, kad štai čia, girdi, palaidotas toks garsus aktorius. Vaidmenys išnyks, užsimirš, o koks nors scenos darbininkas visą gyvenimą prisimins, kad jį aprėkei. Norėčiau, kad mane prisimintų tie, kuriems buvau tikrai svarbus. Nebūtinai pažinoję mane asmeniškai. Juk yra žmonių, su kuriais, regis, nesieja jokie asmeniniai ryšiai, bet kai jie miršta, kažkodėl skauda. Kai numirė kunigaikštis Vilgaudas, man buvo apėmęs jausmas, kad Vilnius neteko kažkokios savo dalies. Nors lyg ir nieko reikšminga nenuveikė, jokių veikalų nepaliko.
Giedrius Savickas, lyg norėdamas atsiprašyti, pažvelgia į mane... Suprantu, laikas senka. „Na, ką gi, – sakau jam. – Daugiau klausimų kaip ir neturiu...“ Jis šypteli: „Tiesą sakant, jų ir neturėjote.“ Vis dėlto gerai, kad Giedrius atsinešė atsakymus.
