Augdama girdėjau daug pasakų apie stebuklingą princą, kuris vienądien atjos, apsižvalgys ir iš visų išsirinks mane. Tada mano gyvenimas bus išspręstas – nuo tada skirsiu jį tai didelei ir nuostabiai meilei.
Labiausiai man trūko kalbų apie tai, kad ir aš galėsiu rinktis. Kad net jei tas princas atjos ir iš visų išsirinks mane, galėsiu pagalvoti, ką jam pratarti. Dauguma moterų gyvena baime, kad princai vieną dieną baigsis. Arba kad tokio nesutiks niekada. Jos bijo būti vienos. Bijo prarasti turimus santykius, net jei šie ir netenkina.
Man buvo labai baisu skirtis, buvo labai baisu priimti sprendimą. Beveik neturėjau su kuo pasitarti, nes, vos pradėdavau apie tai kalbėti, žmonės taip klaikiai išsigąsdavo, kad pačiai tekdavo juos raminti. Pasakydavau: „Gerai, gerai, nesiskirsiu“, ir išeidavau namo sunkia širdimi. Ilgai gvildenau šį klausimą, per tą laiką, regis, sugėriau į save visus ryškiausius mūsų visuomenėje vyraujančius stereotipus apie moterį ir skyrybas.
Kai kurie klausia: „O tai ką, jis tau trukdo? Muša, geria, svetimauja?“ Atrodo, jeigu muša, tai dar būtų galima galvoti apie skyrybas, bet jeigu žmogus geras, padorus, tave myli, tai ko čia išsidirbinėji? Viena pažįstama man pasakė: „Žinai, aš jo nemyliu, bet jis man labai geras.“ Į žmones, kurie su mumis gerai elgiasi, vis dar žvelgiame kaip į išimtį. Manau, daug dalykų mūsų visuomenėje išsispręstų, jeigu išimtimi taptų tie vyrai, kurie žemina, skaudina, muša moteris, kurie geria ar svetimauja. Susidūrusios su tokiu iškart žinotume, ką daryti: paspaustume aliarmo mygtuką ir skubiai žygiuotume tolyn.
Net tvirtai nusprendusi skirtis neturėjau laiko paliūdėti! Gerai pažliumbti, gal net prisigerti, kokias kelias dienas elgtis neapgalvotai, truputį neatsakingai, nes turėjau raminti tuos, kurie yra šalia. Turėjau juos įtikinti, kad man tikrai viskas gerai ir aš neišprotėjau. „Sveiki, aš tikrai neprapulsiu. Sprendimą gerai apgalvojau.“ „Taip, alio, aš jaučiuosi gerai. Išgyvensiu.“ Mano šypsena ir juokas nėra dirbtiniai – man tikrai viskas fantastiškai! Kai visi aprimo, vieną dieną užsidariau ir gerai apraudojau šį savo gyvenimo pokytį. Tada pasijutau pasirengusi atversti naują gyvenimo puslapį.
Labiausiai mano skyrybos išgąsdino tuos pažįstamus, kurių santykiai netvirti, kuriems skyrybos galbūt būtų išeitis. Tie žmonės tam priešinosi labiausiai, net pyko! Taip pat susidūriau su stereotipu, kad vieniša moteris, o dar ir išsiskyrusi, pasmerkta pražūčiai. Galvojau, kaip galiu bijoti būti viena, kaip galiu nuo to bėgti, jeigu moterims nuolat kartoju, kad būti vienai yra normalu, nieko baisaus? Tai štai. Dabar jau tikrai sakau: „Nieko baisaus!“
Manęs negąsdina didelė skyrybų Lietuvoje statistika. Mane gąsdina du nelaimingi, vienas nuo kito apsunkę kartu gyvenantys žmonės.
Manęs negąsdina didelė skyrybų Lietuvoje statistika. Mane gąsdina du nelaimingi, vienas nuo kito apsunkę kartu gyvenantys žmonės. Tiesiog „stumiantys“ laiką. Mane gąsdina, kai kadaise vienas kitą labai mylėję žmonės pradeda vienas kito nebegerbti. Nenorėjau to patirti. Tiesiog įsiklausiau į savo širdį ir pasielgiau taip, kaip ji man sakė. Kai kas nors paklausia: „O kodėl tu taip nusprendei?“, atsakau, kad tiesiog ateina laikas paleisti žmogų. Palinkėti jam visa ko geriausia, apsupti pačia geriausia energija, padėkoti už viską, ką tau gyvenime davė, ko išmokė, ir... paleisti!
Žmonės labai bijo vienatvės, vidinės tuštumos pojūčio. Tas vidines skyles jie lopo kitais žmonėmis, kitais santykiais. Tikisi iš antros pusės to, ko patys sau negali duoti. Tikisi, kad ji suteiks laimės pojūtį, išugdys pasitikėjimą savimi, drąsą, meilę sau. Tas kitas žmogus tampa mūsų vertės įrodymu. Kurį laiką tai gali tęstis, tačiau santykių pagrindas, manau, yra ne vienas kito vidinių skylių lopymas, o bendrystė, dalijimasis. Kai susitinka du save jau pažinę žmonės ir nutaria tam tikrą, o gal labai ilgą kelio atkarpą eiti kartu.
Labai žaviuosi gražiomis poromis. Gyvenimo partneriais, kurie geba kartu kurti, žaisti, džiaugtis. Tikiu, kad ir man vienądien pavyks, tačiau, kad ir kaip apmaudu būtų tai pripažinti, ne šįkart.
Stenkitės vieni dėl kitų. Jeigu nesate laimingos – skirkitės. Nebijokite šio žingsnio. Nebijokite būti vienos. Pasaulis didelis ir kupinas stebuklų. Niekada netikėkite fraze: „Niekas tavęs nemylės taip, kaip myliu aš.“ Ir dar kaip mylės! Jei tik pačios save mylėsite.
