Ledo karaliene Eriką Purauskytę aplinkiniai praminė, kai jos vadovaujama įmonė „Menai renginiai“ pradėjo naudoti įspūdingas ledo instaliacijas. Neseniai į viešumą iškilo ir kita iš pasakų pasaulio atklydusi šios moters pravardė – Pelenė. Šią atsinešė dar iš vaikystės. Ir kas dabar galėtų paneigti, kad vardas neturi magiškos galios? Kitados skriausta mergaitė šiandien yra gera verslininkė ir patraukli, populiarių žurnalų puslapius puošianti moteris. Visai kaip pasakoje.
Atvira Erikos išpažintis apie vaikystėje patirtą smurtą neseniai sukėlė diskusijų bangą. Netrūko ne tik ją palaikančių, bet ir smerkiančių balsų, Airijoje gyvenanti mama kreipėsi į spaudą ir viską paneigė. Erika neslepia: „Po pirmo pasisakymo ir mamos atsako viešųjų ryšių specialistai pasiūlė kuriam laikui atsitraukti, patylėti, bet po Saviečių tragedijos, kai į šulinį buvo įmesti du vaikai, supratau – kalbėsiu apie tai tiek, kiek reikės. Baisiausia toje istorijoje man yra motinos pozicija. Juk socialiniai darbuotojai siūlė įvairių planų, kaip ją su vaikais išvežti, išgelbėti nuo smurto, bet ji atsisakė. Mane šiurpina tai, kad mūsų moterims vyras vis dar yra svarbiausias dalykas pasaulyje. Manau, kad moteris, kuri taikstosi su smurtu ir tyli, kai skriaudžiami jos vaikai, turėtų būti vertinama ne kaip auka, o kaip nusikaltimo bendrininkė. Gal bent tai priverstų jas atsitokėti?“
Liekna ilgakojė moteris pasitinka prie savo biuro durų kartu su draugiškai nusiteikusia kalyte Meška. „Pamačiau ją prieglaudoje praėjus 2 savaitėms po ilgai sirgusios pirmosios mano kalytės Mėtos netekties ir iškart apsiverkiau. Jos tokios panašios! Tiesa, Meška buvo visiškai nesocialus šuo. Gyveno kaime, uždaryta voljere, tad nieko nemokėjo, net nesuprato, kodėl negalima atlikti gamtinių reikalų namie. O dabar yra tokia protinga ir klusni, kad galiu vedžiotis ją be pavadėlio. Beprotiškai prie manęs prisirišusi. Keliaujame kartu visur – ir į biurą, ir į renginius, ir „Porsche“ šiemet važiavo, ir jachta plaukė. Juokauju: „Net neįsivaizduoji, kokia laimė tau teko – dar neseniai šalai voljere, o dabar gyveni elitinį gyvenimą, bendrauji su garsiausiomis Lietuvos žvaigždėmis.“ Jos likimas kažkuo panašus į mano“, – šypteli Erika ir pradeda savo istoriją.
Svetima
„Gimiau neturtingoje šeimoje, bet dėl to nematau jokios tragedijos. Su skurdu susidūrę žmonės geriau suvokia pinigų vertę, labiau moka džiaugtis tuo, ką turi. Iki šiol pagaunu save galvojant: „Čia mano biuras? Mano įmonė?“ Negaliu tuo patikėti. Jei būčiau kokio turtingo magnato dukrelė, šitie dalykai man turbūt būtų savaime suprantami.
Šiurpina tai, kad mūsų moterims vyras vis dar yra svarbiausias dalykas pasaulyje.
Dabar mama viešai rodo mūsų nuotraukas, pasakoja, kaip mane mylėjo. Neneigsiu, iki 6-erių metų, nors ir gyvenome skurdokai, jaučiausi visai laiminga. Mama kas vakarą skaitydavo man pasakas. Tėčio kaip ir neturėjau, na, bent jau neprisimenu normalaus. Jis buvo alkoholikas. Išsiskyrė su mama ir išėjo iš namų, kai dar buvau visai maža. Apsigyveno landynėje su kitais tokiais pat kaip jis. Ta landynė gal 7 kartus degė, bet kažkaip vis pavykdavo užgesinti. Jis buvo bomžas tikrąja to žodžio prasme – smirdantis, besirausiantis konteineriuose, apaugęs barzda. Kartą radau jį toje landynėje gulintį ant grindų, susisupusį į murziną antklodę. Nepažinau. Įsižiūrėjusi į veidą nustėrau – raukšlėse buvo pilna žemių! Iš pradžių dar pasvajodavau, kaip užaugusi parsivešiu jį namo, nuprausiu, išgelbėsiu nuo tokio gyvenimo, bet paskui šias viltis palaidojau. Jis mirė suspardytas savo sugėrovų. Tuo metu jau buvau studentė. Atvažiavusi į tėvo laidotuves ir pamačiusi jį karste – tokį švarų, pirmąsyk nuskustą – apstulbau: esu į jį labai panaši. Tokia pati nosis, veido forma, sąkandis...
Mano gyvenimas iš esmės pasikeitė, kai mama ištekėjo antrąkart. Tada buvau 6-erių metų. Prisimenu, prieš supažindindama su savo būsimu vyru, ji kalbėjo, kaip gerai dabar mes gyvensime, naujas tėtis bus geras, žais su manimi. Labai jo laukiau. Vos įžengė pro duris, iškart pradėjau vadinti tėčiu. O jis pavertė mano gyvenimą pragaru. Patyriau viską, ką baisiausia gali patirti vaikas: ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Patėvis dirbo, bet buvo labai pedantiškas, alkoholikas. Kai nutrūkdavo, prasidėdavo daugiadienės. Beje, girto jo bijojau mažiau – mat nuo tokio lengviau galėdavau pabėgti, be to, nebūdavo toks piktas kaip kęsdamas abstinenciją. Blaivus mušdavo žiauriau. Dabar mama sako nieko nežinojusi apie smurtą. Iš tikrųjų jis elgdavosi dar baisiau, kai likdavome vieni, bet mušimas mūsų šeimoje buvo įprastas dalykas. Patėvis keldavo ranką ne tik prieš mane, bet ir prieš mamą. Prisimenu, kaip ją nėščią tąsydavo už plaukų po grindis. Gaudavau į kailį ir nuo mamos. O pati atsigriebdavau velėdama savo 7-eriais metais jaunesnį brolį. Neretai – be jokios priežasties, tik norėdama išsikrauti, tik todėl, kad buvo labiau mylimas nei aš. Juk jis – bendras tėvų vaikas, o aš – svetima.
Kai atsikraustė patėvis, iškart buvau atskirta nuo šeimos. Miegojau virtuvėje, jei kosėdavau, – vonioje, kad kitiems netrukdyčiau. Sirgdavau dažnai. Negalėjau praustis šiltu vandeniu, tik šaltu. Jei šeima valgydavo cepelinus, man atrinkdavo be mėsos. Šokoladas ir kiti skanėstai tekdavo tik broliui. Mano veidą patėvis vadindavo subine,mamai vis sakydavo: „Pamatysi, vieną dieną ji parsidavinės už pakelį cigarečių.“ Esu ne kartą bėgusi pas kaimynus. Prisimenu, būdama 8-erių, bandžiau nusižudyti: išgėriau visus rastus vaistus. Deja, tai buvo antibiotikai.
Pragyvenę kartu 10 metų, jie išsiskyrė. Sakot, mama pagaliau atsitokėjo? Tai jis ją paliko. Jis nuolat grasindavo tai padaryti. Tada mama versdavo mane ir brolį klauptis ant kelių, bučiuoti patėviui rankas ir maldauti, kad mūsų nepaliktų. Ir aš tai darydavau, nes bijojau netekti mamos. Ji sakė, kad nusižudys, jei liks viena. Vis dėlto vieną dieną patėvis išėjo. Mama nenusižudė. Susirado kitą. Visiškai negeriantį, vegetarą. Šitas mušė ne tik mane, bet ir jaunesnį brolį – mat dabar jau abu buvom svetimi. Su juo mama susilaukė dar vieno sūnaus.
Pelenė
Giminė mane vadino pelene. Ir neklydo – tikrai buvau niekam nereikalingas, apleistas vaikas. Neturėjau būtiniausių higienos ir socialinių įgūdžių. Kartą, prisimenu, mėnesį pravaikščiojau nesimaudžiusi. Amžinai būdavau susivėlusi. Turėjau tik vieną nutrintą megztinį ir vieną sijoną, bet baisiausia buvo ne tai, o tai, kad jie visada būdavo purvini. Prisimenu vieną skaudų momentą, kai mokykloje svarstė – reikia uniformų ar ne. Aš pasisakiau prieš. Mokytoja mestelėjo, kad man, turinčiai tik vieną pamainą murzinų drabužių, uniforma būtų visai nebloga išeitis. Ir mama, ir patėvis nuolat pabrėždavo, kad esu negraži. Mama net sakydavo: „Jei gerai mokysies, padarysim tau plastinę operaciją.“ Su mano amžiaus „savo“ draugėmis mama bendraudavo be galo šiltai. „Kokia tu graži, – sakydavo vienai jų. – Tu – šokantis ir dainuojantis vieversėlis.“ Niekada nieko panašaus nesu girdėjusi apie save.
Dabar skaitau mamos ir giminės atsiliepimus apie mane – kokia buvau netvarkinga, kaprizinga, sunkaus charakterio, esą manęs negalėdavo nei nuprausti, nei sušukuoti. Juokinga. Juk man tada buvo vos 10 metų! Tikrai nebuvau auksinis vaikas. Buvau neišauklėtas laukinis žvėriukas. Tik puolama ne gūžiausi, o kandžiojausi. Praleisdavau pamokas, atsikalbinėdavau, mušama bėgdavau iš namų. Tai daryti pradėjau, kai apsigyveno patėvis. Tada mama visiems pranešdavo, kad Erika vėl pabėgo, tik nesakydavo – kodėl.
Be abejo, prisimenu ir gražių akimirkų, bet jos susijusios ne su namais. Mokykloje turėjau daug draugų, buvau aktyvi renginių organizatorė, neformali klasės lyderė, drąsi, maištinga, lankiau parašiutizmą. Iki šiol mokytojos mūsų laidą vadina Purauskytės laida. Savaitgalius neretai leisdavau pas babytę, mamos motiną. Tai buvo nuostabus laikas. Laisvė, erdvė, daug naminių gyvūnų ir gyvulių. Gal todėl iki šiol taip myliu gyvūnus? Išmokau ir karvę pamelžti, ir kai kuriuos neįmantrius patiekalus pagaminti. Močiutė man – moters pavyzdys. Stipri, ori... Ji pirmoji kolūkyje įsigijo automobilį, telefoną, radiją, televizorių, apkeliavo daug šalių. Puikiai atrodė ir mama – visada graži, pasitempusi, dirbo bibliotekoje. Aplinkiniams turbūt buvo sunku patikėti, kad tokioje pažiūrėti normalioje šeimoje vyksta tokie dalykai.
O gal jie tiesiog nenorėjo to matyti? Prisimenu, kaip supyko giminės, kai, būdama jau suaugusi, pirmąsyk per Kalėdas užsiminiau apie savo skaudžią patirtį. Pasakė, kad sugadinau jiems šventę. Prabilusi apie tai viešai, panašios reakcijos sulaukiau ne tik iš giminės, bet ir iš svetimų žmonių. Girdi, kaip drįstu nešti šiukšles iš namų, skaudinti mamą, kad ir kokia ji būtų, nusipelno pagarbos. Pagaliau – nėra namų be dūmų... Tiesą sakant, aš ir pati ilgą laiką maniau, kad tai normalu, kad visos šeimos gyvena panašiai. Kad gali būti ir kitaip, supratau pradėjusi artimiau bendrauti su savo draugės Daivos šeima. Dažnai pas juos nueidavau, paskui likdavau nakvoti, o baigusi 11 klasių apskritai persikrausčiau ten gyventi. Esu be galo dėkinga Daivos šeimai, kad priėmė mane kaip savo vaiką, nors patys turi tris. Vadinau juos broliais ir seserimis. Dienpinigius dalindavo mums visiems po lygiai, turėjau savo kambarį. Daivos mamai turiu dėkoti ir už tai, kad baigiau vidurinę mokyklą, nes buvau nutarusi ją mesti. Šioje šeimoje įgijau higienos įgūdžius, pamažu virtau normaliu žmogumi. Iki šiol palaikau su jais ryšius, viena iš vadinamųjų seserų dirba mano įmonėje.
Patyriau viską, ką baisiausia gali patirti vaikas: ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Patėvis dirbo, bet buvo labai pedantiškas, alkoholikas.
Ar turiu už ką padėkoti mamai? Nebent už tai, kad pastūmėjo mane keistis. Dariau viską, kad tik nebūčiau panaši į ją. Pirmiausia numečiau svorio, mat, kaip ir mama, esu linkusi pilnėti. Kai 12-oje klasėje atsikračiau 25 kg, visi apstulbo pamatę tarsi kitą žmogų. Nenorėdama kentėti skurdo ir jaustis finansiškai priklausoma nuo kitų žmonių, jau mokydamasi pirmame kurse pradėjau dirbti. Tiek pasiekiau, matyt, todėl, kad norėjau visiems įrodyti, jog nesu nevykėlė. Aišku, yra iš to laiko ir skausmingų padarinių. Paniškai bijau turėti vaikų – o jei negalėsiu jų mylėti? Man nuolat reikia patvirtinimo, kad esu gabi, gera, patraukli. Turiu iš naujo mokytis bendrauti su žmonėmis, nes galiu būti ir šiurkšti, pikta, aprėkti žmogų. Vis dar pirma pakritikuoju, o tik paskui pagiriu, jei apskritai pagiriu. Vis dar skaudu švęsti tradicines šeimos šventes Kalėdas, Velykas. Mieliau per jas kur nors išvažiuoju.
Ledo karalienė
Baigusi mokyklą, įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti renginių ir teatro režisūros. Visą laiką žinojau, kad studijuosiu būtent tai. Pasisekė, kad ten buvo stojamieji egzaminai, kūrybinės užduotys. Jei būtų atsižvelgę tik į mokykloje gautus pažymius, niekad nebūčiau įstojusi. Nuo pirmo kurso pradėjau dirbti. Rimtesnė karjera prasidėjo, kai laimėjau konkursą vesti renginius kazino. Greitai man pasiūlė rinkodaros vadybininkės vietą. Mokydamasi susipažinau su būsimu vyru. Jis buvo tikras visų mergaičių vyro idealas – gražus, protingas, sportiškas, karininkas. Pamačiau ir iškart įsimylėjau. Ilgėjausi meilės, troškau savo šeimos, o jis atrodė toks vyriškas... Susituokėme, kai buvau 21-erių metų. Gyvendama su juo išmokau bendrauti, laikytis etiketo, gaminti. Būdavo, ateinu į turgų ir sakau: „Aš pirksiu iš jūsų faršo, jei papasakosit, kaip iš jo iškepti kotletus.“ Kartu pragyvenome 5-erius metus. Išsiskyrėme, nes nenorėjau turėti vaikų. Jis, 6-eriais metais už mane vyresnis, nuo pat pradžių norėjo normalios šeimos, bet aš vis galvodavau: „O kas, jei pagimdysiu ir suprasiu, kad negaliu pamilti?“
Paskui draugavau su Mindaugu. Jis buvo dėstytojas, laisvalaikiu kūrė ledo skulptūras. Išsiskyręs, turėjo 2 vaikus. Tuo metu uždirbau daugiau nei jis, tad savo vardu pasiėmiau paskolą, nusipirkome namelį užmiestyje. Ketinome tuoktis, bet sužinojau, kad jis man neištikimas su viskuo, kas juda. Išsiskyrėme. Man liko paskola ir per krizę nuvertėjęs namas, – iki šiol neišsimokėjau. Per krizę, kai sužinojau, kad man ketina sumažinti atlyginimą, nutariau išeiti iš darbo. Tada gaudavau nemažai papildomų užsakymų organizuoti renginius, tad pasiėmiau visus atostoginius ir pradėjau dirbti savarankiškai. Man sekėsi. Vieni klientai rekomenduodavo kitiems, užsakymai buvo vis didesni. Įsteigiau įmonę „Menai renginiai“. Man labai padeda darbo rinkodaros srityje patirtis, visada stengiuosi suprasti, ko klientas nori, koks jis yra. Juk žmonėms reikia skirtingų dalykų. Renginys – tarsi flirtas, seksas. Iš pradžių turi atsirasti intriga, kai, pamatęs gražią moterį, žūtbūt užsimanai ją pažinti geriau. Paskui – preliudija, įtampa vis auga ir galiausiai įvyksta kulminacija – emocinis orgazmas. Iki šiol, kai pamatau, kaip daugybė skirtingų žmonių jį išgyvena vienu metu, man pašiurpsta oda. Jei renginį pradėsi nuo tradicinio, neįdomaus, neoriginalaus pristatymo, pasmaugsi jį savo rankomis.
Galbūt tiek pasiekiau tik todėl, kad norėjau visiems įrodyti, jog nesu nevykėlė. Deja, paniškai bijau turėti vaikų – o jei negalėsiu jų mylėti?
Vieninteliai Lietuvoje darome ledo skulptūras. Maždaug prieš 7-erius metus ledo baro idėją Mindaugui pasiūlė Viktoras Diawara, – atsivežė ją iš Airijos. Tai buvo gana paprasta – ledo luite išskaptuoji griovelių, jais srūdamas alkoholis atšąla. Deja, lietuviai neskubėjo už sušaldyto vandens kibirą mokėti 600 litų. O ir atrodė tas ledas nekaip – toks drumstas, sustingdytas buitiniame šaldiklyje... Pasisiūliau tą reikalą išjudinti. Supratau, kad reikia daryti šou: su ugnimi, muzika, kardais, šviesomis. Nupasakodavau klientams, kaip įspūdingai tai atrodys, ir jie užsikabindavo. Pradėjau vežtis skaidrų ledą. Dar vėliau ryžausi paimti paskolą ir įsigijau ledo gaminimo mašinų. Dabar sienos su įšaldytais vaisiais, gėlėmis, įvairios skulptūros – jau nebe egzotika, o privaloma kone kiekvieno prabangaus renginio dalis.
Esu labai patenkinta savo darbu. Jis mane įkvepia. Nuo pat pradžių su manimi dirba Ernesta ir Rūta, esame neišskiriama trijulė. Su šiomis moterimis turbūt galėčiau suorganizuoti olimpiadą. Esu reikli ir sau, ir kitiems. Nepakenčiu atsainumo. Nesuprantu, kai žmonės sako: „Kiek man moka, už tiek ir dirbu.“ Tai, kad nusipiginai, – tavo, o ne kliento problema. Padaryti savo darbą vis tiek privalai maksimaliai gerai. Buvo darbuotojų, partnerių, kurie vadino mane psiche, sakė, kad su manimi neįmanoma dirbti, bet dabar tiek norinčių, kad sunku atsirinkti. Partneriai žino – dirbti bus sunku, bet mūsų įmonės organizuotu renginiu bus galima didžiuotis. Iki šiol viešojoje erdvėje nesu sulaukusi nė vieno neigiamo savo klientų atsiliepimo. Už mus kalba mūsų darbai. Net savo internetinio puslapio neturime, nes mus klientai rekomenduoja vieni kitiems patys, iš lūpų į lūpas.
Milijonierė
Nors mūsų apyvarta siekia milijonus, niekada neturėjau pinigų pertekliaus. Reikia atiduoti paskolas, padengti skolas. Be to, kai turi verslą, yra kur investuoti, reikia mokėti algas. Iš pradžių buvo smagu pirkti sau naujus daiktus, juk tiek metų nieko neturėjau. Prisimenu, nuskridau į Dubajų per garsiąją ten vykstančią išpardavimo fiestą. Kainos rekordiškai mažos, parduotuvėse groja gyva muzika, nešiojami padėklai su taurėmis šampano, – tikrai įspūdingas renginys. Ėjau ir pirkau, pirkau, pirkau... Staiga pajutau, kad pirkiniai manęs nebedžiugina, kad laimės skalė nuo įsigytų batelių gausos nekyla. Tą dieną išgijau nuo šopoholizmo visiems laikams.
O štai kelionės džiugina iki šiol. Kreta man brangi, nes tai – pirmoji šalis, kurią aplankiau. Išmaišiau Ispaniją, Italiją, Graikiją, Laosą, Tailandą, Šri Lanką ir daugybę kitų šalių. Kasmet švęsti gimtadienio skrendu į Ibizą. Balis sužavėjo neįprasta kultūra ir kontrastais. Čia pat – ir vakarietiška prabanga, ir ryžių laukuose su kauptukais triūsiantys žmonės, ir šventyklos, ir siautulingi vakarėliai. Niujorkas – nemiegantis, dinamiškas, su tokiu džiaugsmu atpažįstamas filmuose. Į kiekvieną šalį norisi grįžti dar kartą, bet dar yra tiek daug ir nematytų! Dabar skrisiu į Kubą.
Asmeninis gyvenimas? Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu jaučiuosi laiminga. Žinau – blogiau, nei buvo, jau niekada nebus. Prasigyvenusi dažnai pasikviesdavau pas save mamą. Stengiausi suteikti jai visa, kas geriausia, apmokėdavau vizitus pas savo stilistus, kirpėjus, grožio specialistus. Ji irgi man padėjo – leido užstatyti savo butą, kai ėmiau paskolą. Tą skolą jau grąžinau. Esu davusi mamai daug pinigų gydytis ir kitiems poreikiams. Mūsų ryšys tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo. Kalbėjomės apie vaikystę, ji manęs atsiprašė, bet iš esmės liko toks pat žmogus, nemoka būti man lojali. Šiuo metu nebendraujame. Išgirdusi mano išpažintį televizijos laidoje, nei paskambino, nei parašė – iškart kreipėsi į vieno dienraščio žurnalistus. Akivaizdu, kad geras vardas jai vis dar rūpi labiau nei mano savijauta. Šiuo metu nebendrauju ir su savo gimine. Taip ramiau, ne taip skauda. Su broliais nesame susipykę, bet ryšio irgi nepalaikome. Natūralu, juk augome kaip svetimi. Vienas gyvena Norvegijoje, kitas – Airijoje. Dabar stengiuosi įgyti sąmoningumo – skaitau įvairias psichologines knygas, viską analizuoju. Manau, tik išsiaiškinęs, kodėl elgiesi ar jautiesi vienaip ar kitaip, gali tai pakeisti. Ir tikiu – pakeisiu. Juk jau tiek daug savo gyvenime pakeičiau.“
Portreto štrichai
Zodiako ženklas. Liūtas.
Credo. „Visiškai pasitikėti gali tik savimi.“
Erzina. „Lėtumas ir atsainumas.“
Idealus vyras. „Tas, kuriuo galėčiau žavėtis. Racionalus, sugebantis atvėsinti mano įkarštį, bet su polėkiu.“
Didžiausia baimė. „Netekti orumo. Tapti našta.“
Knyga. „Fritzo Riemanno „Pagrindinės baimės formos“. Ji man atvėrė akis, padėjo suprasti, kodėl ne visi žmonės mąsto ir elgiasi taip kaip aš. Pasirodo, mus valdo iš vaikystės atklydusios baimės.“
Filmas. „Visas „Kino pavasario“ repertuaras. Kai šis festivalis prasideda, pasiimu atostogas ir apsigyvenu kino teatre.“
