Olandijoje leidžiamame tarptautiniame žurnale „Daphne‘s Diary“ („Dafnės dienoraštis“) neseniai publikuotas pasakojimas apie Daivos Judickienės lėles. Ketvirtus metus motinystės atostogose esanti moteris juokiasi, kad po šio rašinio ėmė plaukti gerbėjų iš Olandijos laiškai, palaikančios žinutės, pageidavimai, bet dabar lėlėms sunkiai randa laiko. Daugiau jo skiria trejų metų ir aštuonių mėnesių dukrelei Mėtai bei metų ir aštuonių mėnesių sūneliui Domui. Šio pomėgio moteris nemistifikuoja, nelaiko pragyvenimo šaltiniu, kuria savo malonumui – kai vaikai miega ir turi įkvėpimo. Per mėnesį gimsta tik viena išpuoselėta panelė – tarsi nužengusi iš seno kino filmo, fotografijų albumo, pasakos knygos. Mergaitė, atklydusi iš kito laiko, iš atminties, sapnų, fantazijų. Maža, gyvybinga būtybė, reginti sielos akimis, tarsi kai ką gražaus būtų prisiminusi.
Į redakciją – su Polina
Kai susitinkame, Daiva atsargiai lyg kūdikį iš marškinėlių išvynioja lėlę Poliną. Pasodina ant knygų krūvelės. Sako, kad kalbėtis mažosios kompanijoje bus jaukiau. Vintažinė panelė pariestomis kojelėmis ir pakeltu pirštuku žvelgia taip, tarsi sakytų: „Netrukdykite, aš kai ką svarbaus prisiminiau.“ Nežinau, kaip Daivai pavyksta lėlių žvilgsniuose įkūnyti tą susimąstymo, nostalgijos, užsisvajojimo akimirką... Atrodo, kad mažosios būtybės žvelgia sielos akimis. Ne kiekviena moteris turi jėgos suteikti savo kuriamai lėlei gyvybės.
Kartą mugėje pamačiau autorinę lėlę. Ji mane pakerėjo. Užsikabinau. Šis pomėgis – kasdienybės kaifas.
„Nors mano karta augo populiariųjų barbių laikotarpiu, neturėjau nė vienos, – sako Daiva šyptelėdama. – Niekas nenupirko. Gal todėl ir mano lėlės nėra barbiškos, jos – netaisyklingų, stilizuotų bruožų, ne gražuolės, bet savito charakterio, rimtai nusiteikusios. Dažnai girdžiu klausimą: „Kodėl jos liūdnos, kodėl nesišypso?“ Pirkėjai nori linksmų, tačiau aš nepataikauju. Nepildau užsakymų – portretinių lėlių. Nesispraudžiu į rėmus. Kuriu, kaip man patinka. Mano lėlės nėra liūdnos, jos – susimąsčiusios, užsisvajojusios. Mėgstu ir šiek tiek pasendinti, kad būtų tarsi senovinės. Tokios man jaukesnės.“
Interjero lėlės
Viena kūrėja yra sakiusi, kad autorinių lėlių reikia tiems, kurie nenutraukę bambagyslės. Nesuaugusio žmogaus sindromas... Tokios lėlės retai perkamos atžaloms. Perkamos sau. Kad primintų vaikystės švarą, tyrumą. Arba vaikystės žaislus, kurių jau nebėra. „Savo lėles vadinu interjerinėmis, – sako Daiva. – Jos puošia namus. Kaip paveikslai ar kiti meno kūriniai. Net ir šiuolaikiškame interjere vintažinę primenanti lėlė yra tinkamas akcentas. Mielas kūrinys tarsi papildo gyvenimo grandinę: kai kas iš praeities, kai kas iš dabarties, kai kas skirta ateičiai... Tokia lėlė turi turėti ypatingą vietą namuose. Kartais gerbėjai atsiunčia nuotraukų, kad pamatyčiau, kaip mano mergaitės gyvena naujuose namučiuose. Kartą užbėgau pas vieną žmogų lėlės pasiskolinti, mat rengiausi vežti į parodą. Žiūriu, prie židinio pasodinta, ant specialios kėdutės. Kitos pirkėjos atsiųstą nuotrauką įkėliau į internetą. Moteris rašė, kad gyvena daugiau nei šimto metų senumo name ir dievina sendintą interjerą, kad lėlė Liucija su juo tiesiog sutapo.“
Per šešerius metus Daiva sukūrė daugiau kaip šešiasdešimt lėlių. Jos pasklidusios po Graikiją, Ispaniją, Norvegiją, Vokietiją, Ameriką, Australiją. „Turiu gerbėjų ir Lietuvoje. Viena moteris yra įsigijusi tris mano lėles. Vieną įkurdino prabangioje vonioje, kitą – virtuvėje. Po kurio laiko paprašė perdaryti plaukus, nes susiriebalavo. Pasakiau, kad virtuvė nėra tinkama vieta tokioms lėlėms. Jos trapios, su jomis reikia elgtis švelniai, saugoti nuo dulkių, riebalų. Su šia pirkėja maloniai bendraujame. Ji pasakė, kad Liusė dabar turi vietą valgomajame – prie lango, kad kiekvieną rytą jos draugijoje geria kavą.“
Išmoko atsisveikinti
Daiva pritaria pasiūlytai minčiai surengti autorinę parodą, tik kad lėlės pas meistrę neužsibūna. Ar lengvai skiriasi? „Išmokau atsisveikinti. Žinau, kad jos ateina pasauliui, ne man vienai. Yra savitos, atpažįstamos, nesupainiojamos su kitų menininkių darbais. Turiu savo gerbėjų ratą. Jie laukia, kada gims nauja lėlė. Tai labai malonu. Gera, kad mano mergaitės žmonėms yra reikalingos. Tai – mano kūrybos įvertinimas.“
Mėgstu lėles šiek tiek pasendinti, kad būtų tarsi senovinės. Tokios man jaukesnės.
D. Judickienės lėles dažniausiai perka nepažįstami žmonės – pamatę internete. „Anksčiau išsirikiuodavo norinčiųjų eilė, – nespėdavau daryti. Supratau, kad man nesmagu gaminti lyg masinį produktą. Noriu kurti, tad imuosi šio rankų darbo tik tada, kai esu geros nuotaikos. Susijaudinu sužinojusi, kad mano kūrinį perka kaip talismaną kūdikio gimimo proga. Vienas vyras panoro padovanoti lėlę savo žmonai. Atėjo nešinas krėsleliu, pasakė: „Noriu, kad būtų Zosė ir sėdėtų šioje kėdutėje. Antrą vardą suteikite jūs.“ Padariau Zosę Anastasiją – gražuolę garbanę su puošniais drabužiais ir cigarete rankoje. Lėles perka neeiliniai asmenys, sutinku įdomių herojų!“ – sako pašnekovė.
Lėlės susiranda meistrę
Daiva sako, kad pati nesupranta, kodėl atėjo į lėlių pasaulį. Gal jos pačios susiranda savo meistrę? „Mykolo Romerio universitete baigiau viešąjį administravimą, specializavausi veiklos audito srityje. Iki motinystės atostogų dirbau vienoje valstybinėje institucijoje. Kartą mugėje pamačiau (o gal draugė parodė?) autorinę lėlę. Ji mane pakerėjo. Užsikabinau. Pamaniau, kad galbūt pati galėčiau panašią padaryti. Pradėjau rinkti informaciją internete. Daug visko teko sužinoti, įsigyti nemažai priemonių. Nemėgstu išradinėti dviračio, noriu savo akimis pamatyti, kaip viskas daroma. Nesu studijavusi dailės, – piešimas, dažymas, skulptūra man buvo mistika. Mokiausi savarankiškai – eksperimentuodama, tačiau kilo daug neaiškumų. Nuėjau į lipdymo kursus. Atsivėrė akys.“
Daiva sako niekada nepamiršianti, kaip pirmaisiais kūrybos metais tris lėles nusinešė į Kaziuko mugę – norėjo pamatyti žmonių reakciją, sužinoti, ar jos kam nors patiks. „Įkalbėjau vyrą eiti kartu. Buvo labai šalta, jaudinausi. Nepraėjo nė dvi valandos, ir lėlių nebeturėjau. Džiaugiausi kaip mažas vaikas! Viena pirkėja – turistė iš Maskvos, pamačiusi mano lėlę net išsižiojo: „Ji tokia panaši į mano seserį, tikra kopija! Būtinai turiu įsigyti.“
Lėles kuriu jau šešerius metus. Vieni mano, kad jos keraminės, kiti – kad medinės. Lipdau sluoksnelis po sluoksnelio iš modelino“, – pasakoja moteris.
Vaikystėje Daiva labai mėgo rankdarbius. Patiko verti karoliukus, siuvinėti, karpyti, piešti. „Tėvai dirba, mudu su jaunesniu broliu liekame namie, reikia kuo nors užsiimti. Turėjau kelias lėles, siūdavau drabužėlius, mėgau daryti atvirukus iš karpinių, iš knygose susidžiovintų augalų, piešti popierines lėles. Pati pasisiuvau ne vieną skudurinę Onutę. Mama išmokė megzti. Vasaromis su draugėmis į kiemą išsinešdavome pledukų, atsisėsdavome ir kaip suaugėlės megzdavome arba siūdavome lėlėms drabužėlius. Ir dabar siuvu rankomis – neturiu siuvimo mašinos. Meniniai polinkiai – iš tėčio. Jis, ekonomistas, savo malonumui drožinėdavo dėžutes. Mama, vaikų gydytoja, galbūt paskatino mane rinktis konkrečią specialybę“, – pasakoja Daiva.
Moteris, kai ją užlieja banga ką nors daryti, užsidega. „Lėlės – viena iš pagrindinių bangų. Neseniai iš specialaus moherio pradėjau kurti vintažinio stiliaus meškučius – pagal meškučio Tedžio pavyzdį. Pirmasis mano tedis – pavadinimu „Įmeškintas“ – paskatino atsirasti naujo stiliaus lėlei, kaip mano vyras sako, „tokiai tabalai“. Žaisdama lipdau keraminius auskarus, – užsisakiau 20 kg molio. Smagu kurti šiuos aksesuarus – greitai pamatai rezultatą.“
Kasdienybės kaifas
„Lėlės kūryba – savitas gimdymas, – juokiasi pašnekovė. – Jai atiduodi savo energiją, jausmus, meilę. Procesas trunka ilgai. Turi išmanyti skulptūrą, tapybą, akvarelę, drabužių dizainą, būti kruopšti siuvėja, siuvinėtoja, odininkė. Smagu, kad tai yra rankdarbis. Skudurėlis, medžiagėlė... Jų ieškau visur, mėgstu pasivaikščioti po audinių parduotuves, nusipirkti po keliasdešimt centimetrų brangaus šilko ar šifono. Moteriai siūti ir siuvinėti – artima, miela. Jei audinys tinka lėlės kostiumui, galiu sukarpyti net mėgstamą savo palaidinę“, – sako pašnekovė. Daiva kuria tikroviškos panelės miniatiūrą. Jai mistiškai pavyksta parodyti ne išorinį, o, sakytum, vidinį svajojančios mergaitės grožį. Štai veidas gražiausiai spindi, kai apie ką nors gera mąstome, kai jaučiame palengvėjimą, esame ramūs. Tokios ir Daivos lėlės – alsuojančios ramybe, gera menančios. Visos turi vardus. Otilija, Liusinda, Barbara, Lėja, Uršulė, Felicija, Emilė, Gretė, Severija, Kotryna, Eleonora, Sonata, Izabelė, Liuka... „Man patinka senoviniai, kiek neįprasti vardai. Būna, gimsta lėlė, ir man galvoje cinkteli vardas. O kartais vartau vardyną, svarstau – tinka ar netinka.“
Kurdama Daiva pabėga nuo rutinos, jai tai kasdienybės kaifas. Ilgai mąsto, kokia lėlė turi būti. „Darau jas lėtai. Pradedu nuo galvos. Įdomiausia formuoti veiduką. Sukurti tam tikrą išraišką reikia talento. Stebuklas, kai lėlė atsimerkia, tarsi ima kvėpuoti. Kojytės, rankytės (vis dar tobulinu pirštukus) – jau paprasčiau. Reikia išmanyti žmogaus kūno sandarą, proporcijas. Seniau mano lėlės buvo ilgakojės, dabar jos kiek kitokios. Regis, nesąmoningai kuriu į save panašias personas. Draugės sako, kad panašios. Na, bent jau visos garbanės! Prototipų neturiu. Dabar – raudonplaukių etapas. Plaukučius darau iš lamų vilnos. Mėgstu garbanotas, taip pat – su supintomis ar surištomis vėjavaikiškomis kasytėmis. Man norisi natūralių, nesušukuotų, papešiotų, meniškai netvarkingų panyčių. Minske vykusioje tarptautinėje lėlių parodoje teko matyti daug kūrėjų ir įvairių lėlių – nuo visai tikroviškų kūdikių iki išpuoselėto barbės tipažo: su ryškiu makiažu, papūstomis lūpytėmis. O man patinka nelėliškos – kai nosis šiek tiek didesnė, kai yra koks nors netaisyklingas bruožas, vos pastebimas defektas. Tai daro tikrumo, gyvumo įspūdį. Seniau kūriau temines lėles, dabar suteikiu tik vardą. Izabelė – pirmoji po dukros gimimo. Pradėjau kurti, kai dar neturėjau vaikų. Kai jie gimė, lėlėms pasidarė sunku konkuruoti su mano mažaisiais. Domas tiesiog prilipęs prie manęs, o dukrytę masina rankdarbių pintinės, maga po jas pasiknaisioti. Mėta turi vieną mažą mano kurtą lėlę, bet ji jau be rankų, su iškarpyta šukuosena, nukarpyta suknele, nenusakomos spalvos, nes mažoji dažo. Kai paaugs, galbūt kartu sukursime jai asmeninę lėlę. Dabar džiaugiasi mano siūtu meškiuku, skudurine Onute“, – pasakoja pašnekovė.
Studija – valgomasis
Daiva neturi studijos, neturi net savo kambario, kur galėtų užsidaryti ir kurti. Jos darbo kampelis – valgomajame. „Turiu savo lentyną. Aukštai, kad nepasiektų vaikai, sėdi lėlės. Kai mažieji užmiega, išsiimu savo stebuklingas dėžes ir pradedu dirbti. Šis procesas nešvarus – daug dulkių, išsiterlioju minkštu modelinu, dažais. Kas kita – siūti drabužėlius. Mane įkvėpti gali ir audinio skiautelė. Pamatau, užsidegu siūti, pavyzdžiui, sijoną, ir pradedu. Tiesa, dažniau būna priešingai. Turiu nemažą krepšį audinių, išsiverčiu viską ant kilimo ir duoduosi po atraižų kalną. Imu lėlę, dėlioju atraižas, žiūriu, kaip atrodys. Kartais susierzinu, nes nematau reikiamo vaizdo.
Moteriai siūti ir siuvinėti – artima, miela. Mums būtina turėti savo pomėgių, kuo nors domėtis.
Man svarbi estetika. Kojinaitės – būtinai šilkinės, bateliai – iš tikros plonytės odos. Drabužius darau tokius, kokius pati dėvėčiau. Neapkraunu detalėmis – jos sukurtų lėliškumo įspūdį. Diktuoju madą šių žmogučių pasaulyje. Visi audiniai – natūralūs. Esu pamišusi dėl šilko, šifono. Šie švelnūs, lengvi audiniai gražiai krenta, suknelės ir sijonukai puikiai atrodo.
Moteriai būtina turėti savo pomėgių, kuo nors domėtis. Kitos gal labiau mėgsta gaminti. Aš nemėgstu, bet gaminu. Esu priversta...“ – atvirauja Daiva.
Šeima palaiko
„Vyrą Aivarą sutikau baigusi studijas. Jis ir mano mama į aistrą kurti lėles iš pradžių žvelgė skeptiškai – esą suaugusi moteris tokiais niekais užsiima! Kai pamatė rezultatą, gerbėjų rikiuotę, kai suprato, kad kurti lėles man smagu, nuomonė pasikeitė. Vyras labai palaiko, lydi į tarptautines lėlių parodas, konkursus. 2013 metais Prahoje vykusiame Tarptautiniame lėlių marionečių ir meškučių Tedžių konkurse mano lėlė Amelija laimėjo antrą (kostiumo kategorija) ir trečią (lėlių iš kietos medžiagos kategorija) vietas. Toks įvertinimas man buvo netikėtas, įkvėpė plėtoti hobį, tikėti savo kūrybiškumu. Dabar ir pati rengiu kursus. Smagu susitikti su bendramintėmis, perteikti žinias“, – sako kūrėja.
Daiva norėtų ir tapyti. Turi molbertą, vasarą sode prie drobės rymojo. „Įsigijome namus, sienos plikos, labai norėčiau nusitapyti paveikslų, bet kol kas tai – ne mano nosiai. Reikėtų eiti į tapybos kursus. Nekantrauju grįžti ir į savo darbą. Pasiilgau rimtumo, griežtesnės veiklos. Nenorėčiau visai pasinerti į menus. Idealu, kai išreiški save profesinėje srityje, o laisvalaikiu užsiimi kūryba. Mano credo: „Išbandyk viską, kas tave traukia, nestovėk vietoje.“ Skaitau dabar tik vaikams prieš miegą. Sau laiko nelieka. Jei atsiranda bent šiek tiek, bėgu prie lėlės. Kai nėra įkvėpimo, kremtu žurnalus. Tiesa, dažniausiai būnu taip nuvargusi, kad krentu į lovą ir iškart nukeliauju į sapnų karalystę. Vaikai naktimis neramiai miega, anksti atsibunda... Toks išsklaidytas yra visų mamų poilsis“, – sako pašnekovė.
Vyras, matydamas, kad žmona ištisas dienas sėdi su vaikais, yra pavargusi, gena iš namų – siūlo susitikti su draugėmis. Seniau Daiva turėjo tradiciją ketvirtadieniais eiti su jomis į miestą, kur nors pasėdėti, bet dabar ir draugės turi vaikučių.
„Mamytės, jei neužsiima kokia nors veikla, jaučiasi užsisėdėjusios namie. Būtina rasti savo aistrą. Aš kurdama išsilaisvinu, išreiškiu save, pailsiu, gaunu geros energijos... Mano vyras taip pat turi pomėgį – žaidžia šratasvydį. Jei myli, leidi artimajam daryti tai, ką jis nori, palaikai, paskatini. Tiesa, turiu progą savo vyrui šį tą priminti – prieš metus pažadėjo sumeistrauti lėlei sofą, bet iki šiol nepadarė. Mes su juo viską sprendžiame kartu. Šiuo metu daugiausia laiko praleidžiu su vaikais, tad turiu pasirūpinti, kad jie būtų pavalgę, aprengti, kad jiems nieko netrūktų. Esu varikliukas, vis galvoju, ką čia visiems nuveikti, ką pamatyti, kuo užsiimti, kaip susikurti geresnę ateitį. Galvoje vis gimsta idėjų, bet ne visos iki galo išsikristalizuoja“, – pasakoja moteris.
Daiva – krapštukė, be to, labai jaudinasi dėl savo kūrinių. „Išleidusi iš rankų lėlę, išgyvenu, kad savininkui gali nepatikti. Vyras vis juokiasi: „Tu nustok save graužti!“ O aš kankinuosi, ypač išsiuntusi į užsienį. Gal patiko, o gal nepatiko? Nė viena nesudužo, nė vienos negrąžino, ir vis tiek jaudinuosi“, – prisipažįsta D. Judickienė.
