Susitinkame Vilniuje, didelėje, šviesioje, jaukioje Audronės studijoje. Pro langus atsiveria gražus senamiesčio gatvių vaizdas. Dėl daugybės gėlių studija primena oranžeriją. Kambaryje, priešais židinį, – „Le Corbusier“ gultas, ant jo smagu išsitiesti ir skaityti, taip pat – maža virtuvėlė. Ant grindų, komodos, židinio atbrailos sustatyti Audronės ir jos kolekcionuojami menininkų darbai.
„Pirmąjį tapybos darbą slapta nuo tėvų įsigijau dar mokydamasi paskutinėje mokyklos klasėje“, – sako menininkė. Ant darbo stalo – didelis monitorius. „Nesu iš tų žmonių, kurie nuolat ką nors veikia, – prisipažįsta. – Man patinka medituoti, tirti, stebėti aplinką. Mėgstu geras knygas, filmus ir vienatvę.“
Man patinka medituoti, tirti, stebėti aplinką. Mėgstu geras knygas, filmus ir vienatvę.
Audronė paruošia arbatos. Atrodo įspūdingai: šviesūs plaukai, raudonai dažytos lūpos, – tikrai sunku atspėti, kiek jai metų. Įspūdį paryškina raudona kaip kraujas palaidinė ir kūno linijas pabrėžiantis ilgas mėlynas sijonas su didelėmis sagomis prie diržo. „Puoštis sijonais ir suknelėmis išmokė dukros, – juokiasi menininkė. – Jos mano, kad taip moteriškiau, gražiau ir net patogiau.“
Pirmą kartą su šia moterimi susidūriau prieš keturiolika metų – dirbdama garsioje lietuviškų žurnalų leidybos įmonėje. Audronė ir jos komanda kurdavo mados fotosesijas, žurnalų viršelius. Ji visada mėgo naujoves, niekada nesirinko jau išbandyto kelio, eksperimentavo. „Pirmąją mados fotosesiją kartu su Arūnu Bukausku kūriau dar 1996 metais“, – prisimena menininkė. O tarptautinio susidomėjimo ji sulaukė 2015 m. Venecijos bienalėje pristačiusi savo projektą „Nekontroliuojama (Out of Control)“. Beje, Venecijoje Audronė kartu su italu Gianluca Malgeri, amerikiete LaToya Ruby Frazer ir lietuve Egle Rakauskaite dalyvavo ir grupinėje parodoje „Chaoso riba (Išvarymas iš rojaus)“. Tarptautinis meno ir kultūros naujienų portalas „Blouin Artinfo“ šią parodą įtraukė į Venecijos bienalės metu lankytinų ekspozicijų dvyliktuką. „Laikas pralenkia žmogų, – sako menininkė. – Prieš dešimt metų man labai reikėjo Venecijos, o dabar noriu jau kitokių dalykų.“
Profesija – reklamos fotografė
„Augau nevaržoma taisyklių, klišių. Esu įsitikinusi – vaikus iki mokyklos reikia palikti ramybėje, leisti patiems pajusti, kas jie ir kas jiems gyvenime svarbu, leisti mylėti, tirti ir rinktis spontaniškai, – sako menininkė. – Tėvai sako, kad pirmus piešinius kūriau kaip urvinis žmogus – išsiimdavau iš židinio anglių ir apvesdavau jais šešėlius ant sienos.“ Audronės gyvenime nebuvo laikotarpio be kūrybos, tačiau baigus mokyklą įstoti į Dailės akademiją jai nepavyko. „Buvau iš tremtinių šeimos, taigi beveik neturėjau šansų“, – sako ji.
Ambicinga dvidešimtmetė apmąsčiusi situaciją, apsisprendė: jei kas nors ko nors neduoda, užsiimk tuo, ko niekas negali atimti, o neįmanoma iš žmogaus atimti galėjimo. „Visada žinojau, kad noriu šeimos“, – sako moteris. Su savo vyru Mariumi Vaupšu Audronė susipažino viename studentų vakarėlyje. Jai vaikinas pasirodė daug įdomesnis už kitus, patiko ir tai, kad taip pat kaip ji abejojo, ieškojo. „Marius buvo be galo gabus matematikas, bet jautėsi ne savo vietoje“, – pasakoja moteris.
Vaikų gimimas radikaliai pakeitė Audronės pasaulį. „Nesuprantu, kaip moteris gali nenorėti turėti vaikų. To, kas natūraliai duota gamtos, niekada nepakeis jokie žmogaus protu išmąstyti dalykai. Mane žavi moterys, kurios turi viską: šeimą, vaikų, mėgstamą veiklą, ir joms dar atrodo per maža“, – juokiasi menininkė. Dviejų dukrų auklėjimo pradžiamokslis jai buvo intuicija, vaizduotė ir populiari garsaus amerikiečių pediatro Benjamino Spocko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“. Audronė iš patirties suprato, kad vaiką formuoja laisvė, šilta ir saugi namų aplinka. „Su vaikais kūrėme savo pasaulį. Mėgome skaityti knygas ir jas aptarti, mokiau neprisitaikyti, ieškoti savo sprendimų ir juos ginti. Jau tada fotografavau, be to, modeliavau, siuvau drabužius“, – su didele meile tą laikotarpį prisimena moteris.
Kai mergaitės išėjo į mokyklą, Audronė atvėrė naują savo gyvenimo puslapį. „Žlugus Sovietų Sąjungai, žlugo ir sena sistema, atsirado naujų galimybių“, – sako kūrėja. Jos vyras vienas pirmųjų Lietuvoje įkūrė reklamos agentūrą, Audronė tapo kūrybos direktore. „Aišku, nieko nėra nuobodžiau, kaip dirbti pas savo vyrą“, – juokiasi. „Lukrecijai“ (vėliau „Lukrecija BBDO“, tarptautinės reklamos agentūros „BBDO“ atstovė Lietuvoje) reikėjo gerų reklamos fotografijų. Pirmieji užsakovai buvo į Lietuvos rinką investavusios užsienio kompanijos, jiems netiko siūlomų fotografijų kokybė.
Netikėtai gatvėje sutiktas JAV gyvenantis buvęs klasės draugas fotografas Arūnas Bukauskas pasiūlė įkurti fotostudiją, šią Audronė pavadino „Marijos nostalgija“. Arūnas JAV studijavo meninę ir reklaminę fotografiją, turėjo darbo patirties. Žmona gavo pasiūlymą dėstyti Vilniaus universitete, tad jie keleriems metams atvyko į Lietuvą. Netikėtas susitikimas virto verslu, šis gyvavo dešimt metų.
Pirmuosius metus Audronė ne tik vadovavo studijai, bet buvo Arūno asistentė, mokinė. „Tai – grynos fotografijos laikas, juk nebuvo nuotraukų redagavimo programų, viską reikėjo spręsti fotografuojant, – pasakoja Audronė. – Norint gerai nufotografuoti butelį, reikia žinoti šimtą taisyklių, ir jos, beje, skiriasi nuo taikomų fotografuojant kartoninę dėžutę. Man visa tai buvo nauja.“
Audronei labiausiai patiko dirbti su užsienio užsakovais, kurie keldavo didelius reikalavimus. „Mes juos nustebindavome, – juokiasi menininkė. – Fotostudija „Marijos nostalgija“ kartu su reklamos agentūra „Lukrecija BBDO“ tarptautiniuose reklamos festivaliuose yra laimėjusi ne vieną apdovanojimą.“ Atsiradus skaitmeninei fotografijai ir internetui, gryna fotografija tapo per brangi. Internetas sutrumpino bet kokio daikto gyvavimo laiką. Pakito ir reklaminės fotografijos reikalavimai. „Supratau, kad iššūkiai baigėsi, darbas yra tiesiog darbas“, – vieno etapo pabaigą pasakoja menininkė.
Sugrįžimas prie meno
Audronės ir jos komandos sukurtos meninės žinomų dizainerių Sandros Straukaitės, Vidos Simanavičiūtės ir Aleksandro Pogrebnojaus modelių fotosesijos, fotografijos eksperimentai su menotyrininku Raimundu Malašausku, bendradarbiavimas su menininkais Gediminu ir Nomeda Urbonais, bendri projektai su menininku Evaldu Jansu atvėrė jai duris į meno pasaulį.
Vienas pirmųjų meninių Audronės projektų eksponuotas 2000-aisiais Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vykusioje tarptautinėje parodoje „Nekaltas gyvenimas“. Joje dalyvavo 28 menininkai iš įvairių šalių. Šio projekto herojės – Audronės dukros Marija ir Lukrecija, o viena nuotrauka net buvo tapusi parodos veidu.
Pirmoji personalinė menininkės paroda „Trys istorijos“ surengta tik po vienuolikos metų Jono Meko vizualiųjų menų centre. Ją kuravo menotyrininkas, kuratorius Simonas Reesas (šiuo metu jis vadovauja Naujojoje Zelandijoje, Ouklende, esančiai galerijai „Govett-Brewster Art“, – aut. past.). Parodoje Audronė pristatė tris darbus – tris skirtingas istorijas: „Instrukcija“, „Kalinys“ ir „Ekshumacija“. „Nuotraukomis, videokūriniais ir garso instaliacijomis šios trys istorijos tarsi pasakoja apie žmogaus gyvenimą apskritai, – prisimindama pirmąją didelę parodą sako Audronė. – Kiekvienas pereiname vaikystę, išgyvename pirmas skaudžias patirtis, mokomės jas įveikti. Apie tai – istorija „Instrukcija“: karatė figūras rodantis berniukas, kurio mama išvykusi uždarbiauti į užsienį, bando susikurti savo išgyvenimo instrukciją. Istorijos „Kalinys“ pasakotojo kūnas nusėtas randais. Ši – apie tai, kad kiekvienas žmogus tarsi įkalintas laike tarp gimimo ir mirties, per visą gyvenimą jis surenka savo matomų ir nematomų randų kolekciją. O trečiosios istorijos „Ekshumacija“ herojus – senų antkapių nuotraukos. Kapinės yra ta vieta, kur susipina amžina ir laikina.“
Audronei patinka tyrinėti, mąstyti, stebėti, kas vyksta aplink – šalia ir pasaulyje. „Dažniausiai intuityviai kaupiu įdomią medžiagą, o ši, susiliejusi su asmenine patirtimi, virsta kūriniu, – apie kūrybos procesą sako menininkė. – Įdomu, kad visada tai, ką matau šiandien, yra praeityje įvykusių dalykų pasekmė. Mane domina ir jaudina, kaip praeitis veikia dabartį ir kuo visa tai virs ateityje. Tai – tarsi panoraminis laiko vaizdas.“
2013 m. Audronė vėl grįžo į ŠMC erdvę. Kuratorius S. Reesas pristatė grupinę dviejų kūrėjų – Audronės Vaupšienės ir Vienoje gyvenančios rusų kilmės menininkės Annos Jermolaewos – parodą „Lyg ir grįžimas namo“. Anot menotyrininkės Monikos Krištopaitytės, šioje parodoje pateikti kelionės įvaizdžiai yra „ne gražieji, o pavojumi ir nusivylimais dvelkiantys paveikslėliai“. Erdvioje ŠMC salėje žiūrovo akis pirmiausia užfiksuoja didžiulę videoprojekciją: banguoja jūra, joje maudosi pabira žmonių minia. Tik po kurio laiko įžvelgi, kad visi žmonės sustingę, o per juos nesustodamos ritasi bangos. Šis lyg ir įprastas vaizdas netikėtai sukelia nerimo jausmą. Ir kiti parodos kūriniai vienaip ar kitaip persmelkia lankytoją, priverčia jį sustoti, įsižiūrėti į iš pirmo žvilgsnio lyg ir niekuo neišsiskiriančius vaizdus. „Šiuo projektu norėjau parodyti, koks didelis, gražus ir pavojingas yra pasaulis, kokia efemeriška žmogaus galia“, – sako Audronė.
Vėliau šis Audronės projektas pristatytas ir Vienoje, Kerstin Engholm galerijoje. „Didžiausias įvertinimas man, kai matau, kad žiūrovus veikia mano kūriniai, jie atpažįsta save ir savo išgyvenimus“, – sako autorė.
Kelionė į Veneciją
Vienoje menininkė susipažino su daugiau nei dešimtį metų tarptautinėje meno rinkoje dirbančia lietuvių kilmės kuratore Vita Zaman ir kuratore iš Niujorko Nicola Vassell. Kai Vita lankėsi Lietuvoje, Audronė parodė jai pastaruosius kelerius metus rinktą foto- ir vaizdo medžiagą, kuria bandė perteikti gamtos, žmogaus nesaugumo šiuolaikiniame pasaulyje temą. V. Zaman Audronės darbai pasirodė labai įdomūs, tad pasiūlė juos pristatyti 2015 metų Venecijos bienalėje. Juolab kad ir šios tema – „Visos pasaulio ateitys“ („All the World‘s Futures“) – puikiai siejosi su menininkės kūryba. Taip atsirado projektas „Nekontroliuojama (Out of Control)“, sudarytas iš videofilmo „Nekontroliuojama“ ir lietuviško kraštovaizdžio fotografijų „Sulaikytas kvėpavimas 1, 2, 3...“.
Praėjusiais metais jis pirmiausia pristatytas Vienoje, Maxo Lusto galerijoje, o vėliau, papildytas šviesdėžėmis ir garso instaliacija, iškeliavo į Venecijos bienalę.
Audronė prisimena parodoje eksponuotų nuotraukų atsiradimo istoriją. „Turiu sodybą nuostabioje vietoje. Laukai, miškas, netoliese – Širvintos upelis. Gyva, tikra gamta, kur gyvena stirnos, putpelės, zuikiai, lapės, paukščiai ir tūkstančiai vabzdžių. Vyras juokauja, kad net nenušienautą žolę matau kaip meno projektą, o ne tinginystės apraišką“, – juokiasi kūrėja. Sodyboje, toli nuo miesto triukšmo ir šviesų, Audronė atrado magišką Mėnulio pilnaties švytėjimą. „Fotografavau skirtingais metų laikais. Mėnulio dydis, šviesa buvo vis kitokie. Prisimenu jausmą – gūdų, kosminį, kai esi vienas naktyje vidury laukų, – pasakoja fotografė. – Pavadinau šią nuotraukų seriją „Sulaikytas kvėpavimas 1,2,3...“.
Mano kūriniai – tai artimiausios aplinkos stebėjimo, apmąstymo rezultatas.
Audronė vėl įsipila arbatos, ima naršyti savo kompiuteryje. Štai ir videofilmas „Nekontroliuojama“: upelyje tarp žalių, it laumės gaurai samanų ramiai guli mergina, per ją lėtai srūva vanduo, girdisi lengvas jo čiurlenimas, skaidrūs nesudarkytos gamtos garsai; staiga į idilišką vaizdą įsibrauna aštrių miesto dangoraižių vaizdai ir gatvės triukšmas, o po kelių akimirkų miesto šurmulys išnyksta, ekrane lieka tik ramaus upelio vaizdas ir gamtos garsai. „Man vis neduoda ramybės mintis, kad tai, ką matau šiandien, nebūtinai pamatysiu rytoj. Žmogus negailestingai užkariauja vis daugiau laukinių plotų, ilgainiui lieka tik rezervatai, – sako kūrėja. – Prieš daug metų buvau Kenijoje, safaryje. Šimtų tūkstančių kilometrų plotas, kur gyvena daugybė gyvūnų, ir vis tiek jis – apibrėžtas, saugomas.“
Tai, kad jos darbas pristatytas Venecijoje, tarp vienų garsiausių pasaulio menininkų, Audronė laiko dideliu įvertinimu. Paroda „Chaoso riba (Išvarymas iš rojaus)“ vyko gražiuose XVII a. rūmuose (Casa Donati), jų sienas puošė freskos su gamtos vaizdais. Šiame kontekste A. Vaupšienės fotografijos atrodė tarsi šimtamečio projekto tęsinys. „Globalizacijos laikais labai svarbu suvokti, kad turime būti pasaulio patriotai, – sako menininkė. – Pasaulis – tarsi didelis kambarys, ir tai, kas vyksta net atokiausiose jo vietose, veikia visus. Atsiranda ozono skylės, nyksta gamta, teršiami vandens telkiniai. Svarbu suvokti, kad esame pasaulio dalis.“
Audronė dirba prie naujo projekto, bet nenori kalbėti apie tai, ko dar nėra. Tebūnie tai staigmena. Galbūt kitą kartą apie menininkę išgirsime iš Niujorko? „Meno rinka yra lyg srauni upė, čia daug povandeninių srovių, – neslepia kūrėja. – Leidžiuosi pasroviui, bet nepamirštu, kas esu ir kokios mano vertybės. Noriu toliau kurti ir kalbėti apie man svarbius dalykus.“
Meilė pasauliui
Audronė atsiprašo ir pakelia ragelį, – skambina vyras, kviečia pavakarieniauti. Pasimatymas su vyru? Kūrėja neslepia, kad jos šeimoje buvo visko. Ir dabar jiedu gyvena atskirai, tačiau kartu daug keliauja, vykdo bendrus projektus. „Svarbiausia niekada neprarasti tolerancijos jausmo, – sako moteris. – Jei žmonės anksti susituokia ir ilgai gyvena kartu, jie bręsta irgi kartu. Mes susikūrėme savo pasaulį – su savo istorija ir įstatymais.“
Ar dukros suprato tokį tėvų pasirinkimą? „Jos buvo dar paauglės, kai išsikrausčiau į studiją, – prisimena Audronė. – Mūsų santykių tai nepakeitė, o dabar, kai jos jau suaugusios moterys, esu laiminga, kai randa laiko keliauti su manimi į Keniją ar Omaną, atvažiuoja pas mus su Mariumi į Kretą.“ Tėvai visada palaikė dukras, net jei ir abejodavo. „Svarbiausia, kad jos žinotų savo tikslus ir būtų savarankiškos“, – sako Audronė. Vyriausioji Lukrecija, dar būdama paauglė, išgarsėjo kaip dainininkė ir dainų autorė. Jaunesnioji Marija – nacionalinio dailiojo jojimo jaunių čempionė, tarptautinių varžybų prizininkė. „Džiaugiuosi, kad nepabijojo važiuoti mokytis į užsienį ir dabar sėkmingai atstovauja Lietuvai pasaulyje“, – sako mama šypsodamasi.
Už kelių dienų ji skris į Londoną pas Lukreciją, ši dirba tarptautinėje kompanijoje „Smoke and Mirrors“ prodiusere ir tęsia savo karjerą kine. Dukros kurtas trumpametražis filmas „Emocinė policija“ nupirktas televizijos tinklo „Eurochannel TV“, rodytas ne viename festivalyje. Netrukus prasidės serialo „London is calling“ filmavimo etapas. Lukrecija – ne tik šio filmo scenarijaus autorė, režisierė, jame ir vaidins. Iš Londono Audronė keliaus į Paryžių pas jaunėlę Mariją, – ji kartu su draugu čia įkūrusi skaitmeninių komunikacijų kompaniją „Alchemikas Media Lab“. „Yra daugybė pavyzdžių, kai šeimas sukūrusios, verslą turėjusios moterys pakeičia savo gyvenimą ir atranda kitokį pasaulį, – dukters Marijos pasakytus žodžius prisimena Audronė. – Viena garsiausių pasaulio galerininkių Marian Goodman ar verslininkė Elisabeth Arden naują veiklą pradėjo perkopusios per 40.“
Kai Audronę pamatau kur nors su dukromis, pagaunu save galvojant: „Visos tokios jaunatviškos, gražios, elegantiškos, laimingos – tarsi trys seserys būtų.“ „XXI amžius suteikia daugybę galimybių pasirūpinti savo sveikata, išore, tavo pasirinkimą lemia išsilavinimas, skonis, motyvacija, – sako menininkė. – Todėl dar svarbesnis yra vidinis žmogaus grožis, gerumas, protas, nes viso šito nesuinstaliuosi.“
Pasak Audronės, kai tau dvidešimt metų, viskas atrodo įmanoma, laikas begalinis. „Man tai buvo svajonių, žinių kaupimo ir nusivylimo metas, – prisimena moteris. – Trisdešimties žinojau, kad laikas nėra begalinis ir kad mano gyvenimas bus toks, kokį jį susikursiu.“ Audronės nestebina, kai daug gyvenime pasiekusios moterys sako, kad po 40-ies gyvenimas tik prasideda, o 50-ies išdrįsta daryti tai, ką nori.
A. Vaupšienė kritiškai vertina šių dienų masės prioritetus, neigiamą įvairių medijų įtaką. „Reklama mums teigia: „Nusipirk šitą sviestą, ir tavo šeima bus laiminga“; „Pažiūrėk šitą filmą ar perskaityk geriausiai parduodamą knygą ir būsi protingas“, – vardija ji. – Jeigu nuo pat vaikystės tau agresyviai bruka tokius šūkius, gali ir pamiršti, kad žmogus yra unikalus, kad tik jis pats, o ne daiktai gali sukurti santykį su aplinkiniais. Sviestas yra tiesiog sviestas, o geriausiai parduodama knyga nebūtinai yra gera.“
Audronė sako, kad emocinis intelektas ne mažiau svarbus už protą. „Tikrai gerų rezultatų pasiekia tas žmogus, kuris ne tik mąsto ar turi žinių, bet ir geba suprasti, jausti, kas vyksta aplink jį, – įsitikinusi menininkė. – Įsivaizduok, kad pakyli aukštyn ir matai mūsų Žemės rutulį. Kokio grožio kūrinys! Kažkur indai šoka, kažkur vaikas gimsta, kažkur vyksta kova su teroristais... Šimtus metų taip buvo, ir tai, manau, nusipelno meilės.“
