Napoleono adjutantas grafas Charlesas-Tristanas Montolonas, pasekęs paskui jį į tremtį, vėliau prisiminė, kad prieš pat mirtį imperatorius vos girdimai sušnabždėjo tris žodžius: „Kariuomenė. Prancūzija. Žozefina“.
Jie išėjo iš gyvenimo būdami beveik to paties amžiaus – Napoleonui buvo 51, Žozefinai – 50 metų. Tačiau mirti vieną dieną jiems nebuvo lemta, nes tą akimirką, kai išmušė paskutinioji Prancūzijos imperatoriaus valanda, jo sutuoktinės jau seniai nebuvo gyvųjų tarpe.
Marie Josephe Rose Tascher de La Pagerie de Beauharnais, kuri šiandien visam pasauliui žinoma tiesiog kaip Žozefina, gimė Karibų jūroje esančioje Martinikos saloje prancūzų plantatoriaus Josepho-Gaspard'o Tascher de La Pagerie šeimoje. Pasak legendos, kurią mėgo pasakoti pati Žozefina, vaikystėje tamsiaodė senutė jai išbūrė, kad vieną dieną ji taps „daugiau nei karaliene“.
Sulaukusią šešiolikos Žozefiną tėvas ištekino už vikonto Alexandre'o de Beauharnais. Negana to, mergina tapo „atsargine nuotaka“, mat jos tėvas už turtingojo pono ketino atiduoti jos jaunesniąją seserį Catherine'ą, tačiau šioji mirė.
Ši santuoka buvo naudinga Žozefinos tėvui, kadangi leido jam pataisyti kiek pakrikusius finansinius šeimos reikalus. Vis dėlto, didelės meilės tarp sutuoktinių nebuvo: vikontas de Beauharnais tarp moterų turėjo didelį pasisekimą ir santuokinės ištikimybės įsipareigojimų rimtai nevertino.
Didžiosios revoliucijos laikų meilužė
1785 metais sutuoktiniai juridiškai išsiskyrė. Iš santuokos Žozefinai liko du vaikai, įtakinga vyro pavardė ir neblogas finansinis kapitalas, kurį, beje, moteris pakankamai greitai iššvaistė.
Ji grįžo į Martiniką, tačiau 1789 metų revoliucija pasiekė ir šią salą. Bijodama dėl savo saugumo, Žozefina išvažiavo į Prancūziją, kur jos buvęs sutuoktinis Alexandre'as de Beauharnais sugebėjo tapti įtakingu žmogumi revoliucinėje Nacionalinėje asamblėjoje.
Buvusio vyro padėtis leido Žozefinai užtikrintai jaustis, tačiau 1794 metais po melagingo įskundimo jis buvo suimtas, paskelbtas tautos priešu ir išsiųstas ant giljotinos. Revoliucionieriai ėmėsi ir nukirsdintojo giminaičių, todėl buvusi jo žmona netrukus atsidūrė kalėjime, kur laukė savo eilės, kada teks atsisveikinti su galva.
Eilinis perversmas padovanojo jai gyvenimą ir laisvę, tačiau ne lėšas pragyvenimui. Aukštuomenės damai, kuri įpratusi prie viskuo aprūpinto gyvenimo, tai buvo ne mažesnė katastrofa nei giljotina.
Temperamentingoji Žozefina, po skyrybų su sutuoktiniu keitusi meilužius tarsi pirštinaites, rado naują globėją vikonto Paulio Francois Jeano Nicolas De Barraso asmenyje. Jis buvo vienas iš Termidoro perversmo Direktorijoje lyderių. Naujasis meilužis išnuomojo Žozefinai dvarą ir apmokėdavo visas jos sąskaitas. Netrukus ji tapo viena įtakingiausių Paryžiaus damų, diktavusi miestui madas.
Santuoka iš meilės ir iš išskaičiavimo
1795 metais savo artimiausios draugės Theresos Tallien salone 32 metų Žozefina susipažino su 26 metų generolu Napoleonu Bonapartu. Tuo metu būsimas imperatorius buvo viso labo vienas iš gabių revoliucinės kariuomenės karininkų, sumaniai slopinusių rojalistų maištus.
Generolą Bonapartą pakerėjo Žozefinos žavesys ir jis aistringai ją įsimylėjo. Žozefinai naujasis kavalierius pasirodė mielas ir įdomus, tačiau kitaip nei ankstesnieji pasiturintys meilužiai, neturėjo galimybių patenkinti jos finansinių poreikių.
Tik Napoleonas Bonapartas nenorėjo būti jos meilužiu, jis troško ją vesti ir pasipiršo Žozefinai, tuo pat metu pažadėdamas įsivaikinti jos vaikus. Žozefina neatsispyrė šiam pasiūlymui ir 1796 metų kovo 9 dieną Napoleonas vedė šią moterį.
Be liepsnojančių jausmų šioje istorijoje svarbią vietą užėmė ir racionalus išskaičiavimas. Pati įtakingiausia meilužė niekada visuomenėje nebus priimama taip kaip ištekėjusi dama. Santuoka su Napoleonu leido Žozefinai atsikratyti kreivų žvilgsnių.
Napoleonui ši santuoka suteikė galimybę per žmoną sutvarkyti santykius su Prancūzijos elito atstovais, kurie rimtai jo nevertino. Be to, jis klaidingai manė, kad Žozefina yra turtinga, todėl įteisinus santuoką jam teko karčiai nusivilti sužinojus, kad žmona švaistė pinigus meilužiui.
Vikontas de Brassas taip pat buvo laimingas – iš prigimties būdamas šykščiu žmogumi, jis nebegalėjo pakęsti atsainaus meilužės požiūrio į pinigus. Taigi, jam Napoleono ir Žozefinos santuoka leido atsikratyti vieno galvos skausmo.
„Mano širdis niekada nepatyrė nieko nereikšmingo“
Įteisinant santuoką Napoleonas pridėjo sau dvejus metus, o Žozefina ketveriais „atjaunėjo“, kas leido „išnykti“ šešerių metų amžiaus skirtumui.
Praėjus dviem dienoms po vestuvių Napoleonas buvo priverstas palikti Paryžių ir imtis vadovauti Prancūzijos kariuomenei Italijoje. Atvykęs į vietą jis siuntė žmonai vieną laišką po kito, primygtinai prašydamas atvažiuoti pas jį.
„Tavo nelaimė – vertinti mane tais pačiais matais, kaip ir paprastus vyrus. Mano širdis niekada nepatyrė nieko nereikšmingo“, – rašė Napoleonas žmonai. Žozefina atsakydavo trumpais formaliais laiškeliais ir į Italiją nesiveržė. Jos požiūrį į santuoką formavo gyvenimo su pirmuoju vyru patirtis – vikontas Alexandre'as de Beauharnais neribojo savo meilės nuotykių, tačiau analogišką laisvę suteikė ir žmonai.
Žozefina tikėjosi, kad ir su Napoleonu klostysis tokie patys santykiai.
Tačiau Napoleonas Bonapartas norėjo būti vieninteliu ir negalėjo net pagalvoti, kad žmona dalinsis savo guoliu su kažkuo kitu. 1796 metų birželį Žozefina nusileido vyro reikalavimams ir persikėlė pas jį į Italiją. Kartu su ja vyko ir generolo Leclerco adjutantas Charles Hippolyte'as – naujasis Žozefinos meilužis.
Atgailos naktis
Iki to laiko įsimylėjęs Napoleonas nieko nepastebėjo. Tačiau vos tik grįžęs į Paryžių jis sužinojo apie žmonos meilės nuotykius ir jos dalyvavimą finansinėse machinacijose – dėl to tarp sutuoktinių kilo tikras skandalas. Tačiau Žozefina pasižymėjo ne vien grožiu, bet ir protu. Jai pavyko įtikinti vyrą, kad visa tai tėra priešiškai nusiteikusiųjų šmeižtas.
1798 metų pavasarį Napoleonas su kariuomene išvyko į Egiptą. Žozefina liko Prancūzijoje ir grįžo prie senojo gyvenimo būdo. Kai ši žinia pasiekė Napoleoną, jis pradėjo ruoštis skyryboms.
Grįžęs į Paryžių, į juodviejų bendrus namus, Napoleonas Bonapartas savo žmonos juose nerado – ji buvo išvykusi jo pasitikti ir sutuoktiniai pakeliui prasilenkė. Iki Žozefinos grįžimo jos daiktai buvo suversti prie įėjimo, o pats Napoleonas sėdėjo užsidaręs miegamajame.
Visą naktį žmona praklūpojo prie miegamojo durų, raudodama ir melsdama atleidimo. Niekas, išskyrus pačią Žozefiną, nežino, kiek nuoširdžios buvo šios ašaros. Galbūt vyro karštumas iš tikrųjų pažadino atsakomuosius jausmus. Tačiau gali būti ir taip, kad moteriai tiesiog nesinorėjo prarasti sutuoktinio, kuris sparčiai kopė karjeros laiptais.
Kad ir kaip ten bebuvę, Napoleonas atleido savo pašėlusiai sutuoktinei, tuo pačiu apmokėdamas jos naujas nemenkas skolas.
Karūna dovanų
Netrukus Napoleonas Bonapartas tapo pirmuoju konsulu, faktiniu Prancūzijos vadovu. Dabar Žozefinai atitenka pirmosios Prancūzijos damos vaidmuo – ji turi ne tik būti verta savo sutuoktinio, bet ir spręsti politines užduotis. Kadangi turėjo ryšių ir įtaką aristokratijos sluoksniuose, jai teko pritraukti šios visuomenės dalies atstovus į Napoleono pusę. Jos ginklu tampa ištaigingos puotos ir priėmimai Malmezono pilyje.
Žozefina su užduotimi susitvarkė – daugelis aristokratų išeivį iš Korsikos priėmė kaip naująjį šalies lyderį. 1804 metais Napoleonas tapo Prancūzijos imperijos imperatoriumi ir ant žmonos galvos uždėjo imperatorienės karūną.
Amžininkai manė, kad Žozefina visiškai tinkama imperatorienės vaidmeniui, nors Napoleono šeima jos tiesiog nekentė. Imperatoriaus giminaičiai elgėsi su ja tarsi pasileidėle, senute, ir visaip bandė jį įtikinti išsiskirti.
Napoleono pusseserės atsisakė nešti Žozefinos nuometą karūnavimo ceremonijos metu ir šis poelgis Napoleoną ne juokais įsiutino. Naujasis imperatorius pažadėjo išsiųsti giminaites į tremtį, taip priversdamas jas dalyvauti ceremonijoje, dėl tikrumo pastatydamas šalia jų patikimus karininkus.
Skyrybos imperijos labui
Tačiau Napoleono meilė pasirodė esanti silpnesnė už jo ambicijas. Sukūręs imperiją, jis svajojo sukurti ir naują valdančiąją dinastiją. Dosniai dalindamas Europos karūnas giminaičiams ir maršalams, Prancūzijos karūną jis svajojo atiduoti sūnui.
Žozefina negalėjo įgyvendinti sutuoktinio svajonės, nes tuo metu nebegalėjo turėti vaikų. Napoleonas laukė kelerius metus, tikėdamasis stebuklo, tačiau 1809 metais žmonai pranešė apie skyrybas.
Jis paliko Žozefinai imperatorienės titulą, Eliziejaus rūmus ir Navaro bei Malmezono pilis. Jai finansinių lėšų netrūko, gyveno moteris prabangiai, apsupta visų ankstesnių dvariškių. Dėl skyrybų su Napoleonu patyrusi nervinį sukrėtimą, Žozefina vėliau su savo lemtimi susitaikė.
Imperatorius vedė Austrijos princesę Marie Louise, kuri 1811 metais jam pagimdė ilgai lauktą sūnų.
Po skyrybų Žozefina daug laiko skyrė botanikai ir Malmezono šiltnamiuose surinko itin turtingą egzotinių augalų iš viso pasaulio kolekciją. Vien jos rožių kolekcijoje buvo 250 skirtingų šių gėlių rūšių.
Jeigu Žozefinos ir Napoleono santuoka kažkada daugeliui atrodė keista, tai ir skyrybos pasirodė esančios neįprastos. Jie išsaugojo vienas kitam šiltus jausmus, ir šie jausmai buvo daugiau nei draugiški. Jų susirašinėjimas – tai meilužių ar sutuoktinių, išskirtų prieš jų valią, laiškai.
„Likite sveika, mano brangioji Žozefina“
Ambicingam Napoleono sumanymui, dėl kurio jis išsiskyrė su Žozefina, nebuvo lemta išsipildyti. Marie-Luise paliko vyrą, kai jį ėmė persekioti karinės nesėkmės, kartu išsiveždama ir sūnų. Napoleono įpėdinis taip niekada ir nesėdo į Prancūzijos sostą – jaunas žmogus, kurį Europos monarchai priėmė kaip erzinantį praėjusios epochos priminimą, mirė sulaukęs 21 metų.
1814 metų balandžio 6 dieną Fontanblo rūmuose netoli Paryžiaus Napoleonas atsižadėjo sosto. Apleistas beveik visų artimųjų, naktį iš balandžio 12-osios į 13-ąją jis pamėgino suvesti sąskaitas su gyvenimu, išgerdamas nuodų. Tačiau netgi mirtinas gėrimas jį išdavė – dėl ilgo saugojimo buvo praradęs savo savybes.
1814 metų balandžio 16 dieną Napoleonas parašė paskutinį laišką Žozefinai: „Mano kritimui nėra dugno. Likite sveika, mano brangioji Žozefina. Susitaikykite, kaip susitaikiau aš. Niekada nepamirškite to, kuris nepamiršdavo Jūsų. Niekada Jūsų nepamiršiu“. Balandžio 20 dieną jis išvyko į tremtį Elbos saloje.
Į Prancūziją įžengę nugalėtojai elgėsi su Žozefina pagarbiai. Ją aplankė Rusijos imperatorius Aleksandras I, kurio ji maldavo vienintelio dalyko – leisti jai išvykti į tremtį kartu su Napoleonu. Aleksandrą I šis prašymas sužavėjo, tačiau jis vis dėlto atsakė Žozefinai neigiamai.
Žozefinos anūkas tapo Prancūzijos imperatoriumi
1814 metų gegužės pabaigoje imperatorienę stiprus persišaldymas paguldė į lovą. Liga vystėsi staigiai ir 1814 metų gegužės 29 dieną ji mirė.
Tolimoje Martinikos saloje gimusi moteris buvo pagerbta imperatoriškomis laidotuvėmis. Atsisveikinti su ja 1814 metų birželio 2 dieną susirinko apie 20 tūkstančių žmonių. Ceremonijoje dalyvavo Rusijos imperatoriaus atstovas, Prūsijos karaliaus atstovas, daugybė Prancūzijos princų, maršalų ir generolų.
Jau po Žozefinos mirties Napoleonas imsis beviltiško mėginimo grįžti į valdžią, kuri pateks į istoriją pavadinimu „šimtas dienų“. Vėliau lauks nauja tremtis ir mirtis nedidelėje saloje Atlanto vandenyne.
Žozefinos dukra ir Napoleono podukra Hortense de Beauharnais ištekėjo už savo patėvio brolio Louiso Bonaparte. Jų sūnus Charlesas Louisas-Napoleonas Bonaparte'as sėdo į Prancūzijos sostą kaip Napoleonas III.
Tačiau Žozefinos anūkui ir Napoleono sūnėnui taip ir nepavyko sukurti dinastijos, apie kurią svajojo pirmasis Prancūzijos imperatorius, dėl to paaukojęs viso savo gyvenimo meilę.
