Esate žinoma kaip juvelyrikos kūrėja, dizainerė, ir štai nusprendėte rašyti knygą, ją pati iliustravote. Kodėl?

Visada norėjau rašyti, svajojau būti žurnaliste, bet tėvai neleido (šypsosi). Visą gyvenimą truputį pavydėjau žurnalistams, bet pati šį užsiėmimą buvau atidėjusi. Laikiausi požiūrio: „Jei gali nerašyti, nerašyk“. Matyt, mane ištiko savotiška viduramžio krizė, ir vėl pradėjau rašyti (juokiasi). Ši knyga – didelis mano gyvenimo įvykis, savotiškas lūžis.

Pristatydama savo kūrinį šių metų Vilniaus knygų mugėje prisipažinote dvejojusi – esą tiek knygų prirašyta, ką nauja dar galima pasakyti. Vadinasi, radote, jeigu jau ėmėtės...

Žmonijos istorija – tai karų istorija. XI a. Lietuva niekuo nesiskiria nuo dabartinės, gal tik ginklai kitokie. Knygos veiksmas rutuliojasi senovės Lietuvoje. Kad nenugrybaučiau į lankas, rašydama konsultavausi su dviem bičiuliais istorikais.

„Lietaus žemė“ – apie toleranciją, meną sugyventi vieniems su kitais, kad ir kokie skirtingi būtume. Apie nesantaiką, pavydą, nesusikalbėjimą. Šios temos universalios. Beje, kalbu ir apie moterų vietą bei vaidmenį. Klausimai, kuriuos keliu knygoje, tokie paprasti, kad tampa labai sudėtingi.

Knygą rašėte penkerius metus. Kodėl taip ilgai?

Būčiau rašiusi dar ilgiau, bet leidykla neleido (juokiasi). Esu perfekcionistė.

Knyga lyg ir niūroka, bet kartu ją labai smagu skaityti...

Juokauju, kad esu tokia pesimistė, jog net juokinga, todėl knygoje tiek daug sarkazmo.

Sakote, kad knyga skirta rizikingai ir labai reikliai skaitytojų grupei – paaugliams. Pati auginate du sūnus – 16-metį Nojų ir 10-ies Luką. Ar knygą rašėte jiems? Kaip sūnūs įvertino mamos kūrinį?

Paaugliais vadinu auditoriją iki 25-erių metų. O knyga skirta ne tik jiems, bet ir tėvams. Šiuolaikiniai paaugliai yra mąstantys, viskuo abejojantys, maištaujantys, turintys savo nuomonę. Augindama savo sūnus matau, kokia graži karta auga. Jie net vizualiai labai gražūs. Lygindama Lietuvos jaunimą su Amerikos ar Ispanijos (šiose šalyse praleidžiu daug laiko), galiu pasakyti, kad mūsų laukia graži ateitis.

Knygą tikrai rašiau savo vaikams. Vyresnėlis Nojus prašė vienintelio dalyko – neparašyti kokio grybo, kad nebūtų gėda prieš draugus. Prieš atiduodama ją daviau perskaityti. Sakė: „Viskas gerai, varyk toliau.“ (Šypsosi.) Skaitė ir keli Nojaus draugai, jiems irgi patiko.

Aktyviai prisidedate formuojant sūnų literatūrinį skonį? Patariate, kokias knygas skaityti?

Neskaitantis vaikas – jau pavojus (šypteli). Man svarbu, kad sūnūs skaitytų. Vyresnysis iki dešimties metų nejautė jokio potraukio knygai. Mano vyras Lino paprašė šį reikalą palikti jam. Nors būdas buvo gana radikalus (pasakysiu tik tiek, kad tai buvo ispaniški komiksai, bet Nojus juos surijo per naktį ir paprašė dar), džiaugiuosi, kad nesutrukdžiau. Dabar Nojus nesitraukia nuo knygų, yra perskaitęs turbūt daugiau nei aš per savo gyvenimą. Jis skaito lietuviškai, ispaniškai, angliškai. Beje, labai gerą literatūrą. Turi išlavintą skonį ir kritinį mąstymą. Panašų neskaitymo etapą dabar išgyvena Lukas. Ieškome būdų, kaip sudominti literatūros pasauliu. Mano knygą perskaitėme kartu per savaitę. Gal berniukai lėčiau subręsta knygai?

Ar pati paauglystėje daug skaitėte?

Ko gero, geriausiai į šį klausimą atsakysiu papasakojusi vieną nutikimą vaikystėje: skaičiau pasikišusi lempą po antklode, ši pradėjo svilti, ir, jeigu ne tėvas, ko gero, būčiau padegusi namus. Skaičiau tikrai labai daug.

Kokia knyga paauglystėje padarė didžiausią įspūdį?

Nenustebinsiu – Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Mintis, kad nėra nieko geresnio ir šventesnio už šiltą vištienos sultinį, įstrigo ilgam. Mūsų, menininkų, klasėje labai populiari knyga buvo ir J. Kerouako „Kelyje“. Įsiminė Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“.

O iš neseniai skaitytų?

Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“. Ji mane sukrėtė. Supratau, kad pasikeitė tik metai ir technologijos, o žmogus liko toks pat. Skaitydama, ką žmonės išgyveno prieš Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karus, jaučiuosi, lyg skaityčiau apie šiandieną. Šią knygą vis padėdavau į šalį, netikėjau tuo, kas joje parašyta.

Ar turite mėgstamą literatūros žanrą?

Patinka istorinės ir biografinės knygos, tikrais faktais paremtos istorijos. Grožinei literatūrai trūksta laiko, tad knygas renkuosi.

Kokią knygą skaitėte daugiausia kartų?

Ispanų kalbos žodynas (juokiasi). Tai galėtų būti ir Hermanno Hesse’s „Demianas“. Jaunystėje šią knygą skaičiau kelis kartus, vis braukiau, kažkur kažką rašiausi…

Kas Jums yra žodžio meistrystės pavyzdys?

Pastaruoju metu žaviuosi José Saramago rašymu. Skaitau, ir jis mane veža. Gal dar Roberto Bolaño.

Knyga, patekusi į rankas pačiu laiku, kai labiausiai reikėjo...

Williamo Styrono „Sofi pasirinkimas“. Ji labai stipriai mane paveikė, net pakoregavo mano gyvenimą – padėjo apsispręsti gyventi šiandiena, nesureikšminti visokių smulkmenų.