Ponia Tatjana, kas Jus paskatino parašyti atvirą biografinę knygą?
Su vyru scenoje išbuvome 42-ejus metus. Kai man diagnozavo reumatą, baigiau groti. Mėgau rašyti, skrebenau ilgus emigrantės laiškus namiškiams, likusiems už geležinės uždangos, pasakojau apie Romą, Paryžių, Berlyną. Mama ir močiutės juos skaitė it literatūros kūrinius. Baigusi pianistės ir pedagogės veiklą, pagalvojau apie mūsų sūnų Aleksandrą, – jam 45-eri metai. Esu pastebėjusi, kad vaikai nesidomi tėvų gyvenimu. Ne todėl, kad yra blogi, tiesiog patys turi nemažai rūpesčių dėl būties. Mudu su vyru ir neskatinome sūnaus klausinėti, neslėgėme savo pasakojimais. Aleksandras yra vedęs vokietę Kathariną, turi dvi dukreles – Leą Matildą ir Polly Josephine, gyvena Los Andžele. Pamaniau, jei Sašai kada nors kiltų klausimų dėl tėvų gyvenimo, galėtų perskaityti šias impresijas (knygą išleido leidykla „Apostrofa“, – aut. past.) – mano įspūdžius apie faktus, pastūmėjusius iš Maskvos emigruoti į Vokietiją, apie nelengvą kūrimąsi svečioje šalyje, koncertinę veiklą, sutiktus menininkus – Stanislavą Neuhausą, Mstislavą Rostropovičių, Herbertą von Karajaną, Mają Pliseckają...
Ar dažnai lankydavotės Vilniuje? Kokie buvo Jūsų santykiai su vyro tėvais?
Bendrą kūrybinę veiklą su Davidu pradėjome dar iki santuokos, pirmasis mūsų koncertas vyko Vilniuje, jį organizuoti padėjo šviesaus atminimo dirigentas Saulius Sondeckis. Buvome Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos studentai, po trijų mėnesių pažinties Davidui pasipiršau. Griebiausi galimybės skambinti su juo pačią nuostabiausią pasaulyje kamerinę muziką. Mano vyras buvo Lietuvos valstybinės filharmonijos solistas, mudu dažnai vykdavome į Vilnių. Iš pradžių gyvenome pas Davido tėvus, bet mano santykiai su jais greitai ir visam laikui pašlijo. Apsistodavome viešbutyje, kartais atsitiktinai sutikdavome jo namiškius gatvėje. Mano vyras pasirinko būti su manimi. Ne todėl, kad kas nors kaltas ar teisus, juk kiekvienas padėtį mato savaip, tiesiog mano ir vyro tėvų požiūriai nesutapo.
Niekada neaukojau savo muzikinės karjeros! Galiu didžiuotis, kad gebėjau po vienu puodu suburti ir šeimą, ir draugus, ir neprarasti savojo „aš“.Tatjana
Kodėl nusprendėte pati imtis iniciatyvos pažaboti vaikiną? Ar buvo nedrąsus, o Jūs jautėtės įsimylėjusi?
Jam buvo 19 metų, man – 20. Turėjau daugiau gyvenimo patirties, daug draugų, kavalierių. Susipažinome per bendrą bičiulį violončelininką. Šnekėjomės, Davidas atsiskleidė kaip gilus, inteligentiškas, intelektualus, žavus vaikinas, tada staiga kilo mintis: „Šį žmogų turiu greitai sučiupti.“ Nebuvau nachališka mergina, ne. Pagalvojau – kaip miela būtų su tokiu vaikinu praleisti laiką. Jeigu norite, jis ir bučiavosi nuostabiai... Įsimylėjau. Mudu abu įsimylėjome.
Po ketverių metų gimė sūnus. Jam buvo ketveri, kai emigravote iš Sovietų Sąjungos. Iki to laiko mažylį globojo Jūsų močiutė. Ar išvykę turėjote pratintis prie savo vaiko?
Mano mama – Maskvos Didžiojo teatro vyriausioji kasininkė – dirbo, mudu su Davidu nuolat grodavome, Sašenką auklėjo mano močiutė. Rusijoje priimta, kad didelėje šeimoje mažuosius prižiūri senolė. Vakaruose jauni tėvai patys sprendžia savo šeimos reikalus. Sūnaus Aleksandro mergaitės – 9-erių ir 7-erių metų, mielai būčiau padėjusi, bet jie tvarkėsi patys. Sūnus sakydavo: „Tu ateik, aš tave mielai pavaišinsiu, mes norime pabendrauti, o rūpesčiai yra mūsų.“ Pagarba jam, – matyt, gerai išauklėtas, stiprus žmogus.
Taigi su Saša susipažinome lėktuve. Geras vaikas, sėdi apsikabinęs savo žaislą, ramiai skrendame, bet žinome – vis tiek paklaus: „Kur močiutė?“ Juk ji visada rymodavo prie lovelės, dainuodavo lopšines. Turėsime prisiimti atsakomybę už tuos dalykus, apie kuriuos tada nieko nežinojau. Gyvenome vien darbu, grodavome po 80 koncertų per metus, savo vaiką dažniausiai matydavome miegantį. Vis dėlto kažkaip užauginome. Mano sąžinė primena: mašina važiuodavome į Italiją, į koncertus, berniuką palikdavome miegoti automobilyje prie koncertų salės, o patys eidavome groti. Tik tokie jauni idiotai kaip mes sugebėjo negalvoti, kad mašiną ir vaiką gali pavogti!
Maskvoje gyvenote komunalkoje. Viename kambaryje glaudėtės šešiese: mama, jos sesuo, tėtis, Jūs, Jūsų sesuo ir Davidas. Ar sunkios buities sąlygos lėmė sprendimą išvykti iš šalies?
Kiekvienas mūsų – spalvingo, ryškaus charakterio, tad kildavo barnių, būdavo ir taikių, ir karingų periodų. Prisimenu tai kaip siaubingą košmarą. Komunalka – baisi bedievystė ir Sovietų valdžios gėda. Priežastis išvykti buvo kita – ideologinė priespauda. 1974 metais išvyko mūsų profesorius M. Rostropovičius, ir mano vyro koncertinis gyvenimas ėmė ristis žemyn. Kai Kultūros ministerijoje svarbūs žmonės Davido paklausė: „Jūs vis dar čia?“, jis grįžęs namo pasakė: „Tania, ruošiamės.“ Į septynis lagaminus susidėjome drabužius, vaiko žaislus ir išvažiavome. Sūnus užaugo Vokietijoje, jo rusų kalba nėra tobula, tačiau kalbamės tik rusiškai. Aleksandras įgijo aktoriaus ir režisieriaus specialybę, dirbo pramogų versle, kūrė televizijos laidas, scenarijus, muziką garsiems dainininkams. Turėdamas 25 platinines ir auksines plokšteles išvyko į JAV. Įvertintas „Grammy“ ir dviem „Echo“ apdovanojimais, rašo filmų muziką.
Taniai esu dėkingas už tai, kad dalijomės visą gyvenimą – džiaugsmais, skauduliais, sunkumais, lengvumais, pergalėmis; dalijomės susitelkę, mylėdami.Davidas
Ar nesigailite, kad likote Europoje, nors ketinote emigruoti į Ameriką? Būtumėte arčiau sūnaus šeimos.
Tėvai ir vaikai neturi būti arti vieni kitų. Atstumas dar labiau suartina. Mūsų ryšys gražus, pagarbus. Niekada nenorėjau daryti įtakos sūnaus gyvenimui. Turėjau nuostabią profesiją, nebuvau namų šeimininkė, nors ir tvarkiau namų reikalus. Saša mus laikė savo draugais. Jis ir dabar tėtį vadina Dodiku – naminiu vardu. Iki septynioliktojo gimtadienio mane vadino Tania, paskui – mama. Susiimdavome už rankų (Saša – 186 cm ūgio) ir traukdavome į diskoteką. Sūnus prašydavo: „Mama, užsisek patį trumpiausią sijoną.“ – „Gerai, tuoj eisiu paieškoti.“
Likome Europoje, nes profesorius M. Rostropovičius mums ištiesė ranką, garsus dirigentas Herbertas von Karajanas suteikė Davidui savo fondo stipendiją. Tai padėjo mums Berlyne pradėti gyvenimą. Mielai nuskrendame į JAV ir mielai grįžtame į Berlyną.
Kaip klostėsi Jūsų gyvenimas svetur? Ar emigracijoje pasiteisino posakis: „Neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų“?
Kilome patys, nuo nulio. Pagalbos nesitikėjome. Pinigų turėjome mažai, kartais gyvendavome pusbadžiu. Būdamas šešerių, Aleksandras susirgo sunkia liga, jį ištikdavo epilepsijos priepuoliai. Aš pati balansavau ant nervinio išsekimo ribos. M. Rostropovičius pakvietė Davidą groti du koncertus – Londone ir Vašingtone. Tai buvo neįkainojama pagalba. Sašenkos auklė padėjo mums išsinuomoti butą, atnešė lempą, antklodę. Kai Davidas pagaliau įsigijo brangią violončelę (grasinau išsiskirti, jei nepirks), pasakiau, kad savo piršteliais už ją atidirbsime. Savo piršteliais atidirbome už visą mūsų gyvenimą.
Kas gelbėjo nevilties valandomis?
Tatjana: Vienas kitą gelbėjome, tik vienas kitą.
Davidas: Ant kojų atsistojome labai greitai. Mūsų nulis buvo kitoks. Atvykau į Vokietiją būdamas pirmosios P. Čaikovskio premijos laureatas, tapau Karajano fondo nariu, gavau darbą muzikos mokykloje, Hamburgo radijuje. Iškart sukūriau savo šeimai komfortą. Galbūt paaukojau dalį savo siekio tapti didžiuoju solistu, nes pradėjau groti orkestre, dėstyti, ėmiausi darbų, kad mano šeima turėtų viską.
Tatjana: Dabar tai skamba vienaip, o tada nežinojau, kad per metus gyvenimas susitvarkys. Esu moteris, kai turi vaiką – visko bijai. Neišmaniau, ką su sūneliu daryti, kaip reikalai klostysis, kas yra Vakarai, nemokėjau kalbos, nesupratau vokiečių mentaliteto... Pamažu kildamas aukštyn susiduri su neįtikėtinais sunkumais. Vietiniai muzikantai buvo nepatenkinti, kad užimame jų darbo vietas. Vis dėlto Vokietijoje, priešingai nei Rusijoje, niekada nepatyrėme antisemitizmo.
Koks šeimai buvo, yra Davidas Geringas?
Davidas yra puikus šeimos žmogus, nuostabus tėtis, ištikimas draugas. Kitais metais minėsime bendro gyvenimo 50-metį. Jis dovanoja man glėbius gėlių, yra dėmesingas. Tai netipiška Vokietijoje, ten moterys laikomos antrarūšėmis. Sūnus iš tėčio yra perėmęs vyro pavyzdį, yra puikus vyras ir tėtis.
Esate talentinga pianistė, dalį savo muzikinės karjeros paaukojote šeimos, sūnaus labui. Jūsų namuose nuolat būdavo svečių, studentų, ruošdavote vaišes, rūpinotės senstančiais tėvais, namų jaukumu...
Niekada neaukojau savo muzikinės karjeros! Turėjau daug energijos, viską dariau pati ir buvau labai patenkinta. Galiu didžiuotis, kad gebėjau po vienu puodu suburti ir šeimą, ir draugus, ir neprarasti savojo „aš“. Iš pradžių maniau, kad sūnus manys: „Mano mama – išvažiuojanti, jos vis nėra ir nėra.“ Kartą kalbėjomės, Saša pasakė: „Nieko panašaus, mūsų šeima visada buvo labai susitelkusi. Net kai išvykdavote už Atlanto, jausdavau jūsų rūpestį.“ Sūnų prižiūrėdavo kelios auklės, studentai. Jiems sudarydavome puikias sąlygas būti mūsų namuose, o Sašenka tarp jaunų žmonių klestėjo.
Jaukūs namai – moters nuopelnas. Po bjaurios, žeminančios komunalkos gėriuosi visais mūsų butais ir namais. Turime namą Italijoje, esame puikiai įsikūrę Berlyne. Kas rytą dėkoju Dievui, kad atsibundu nuosavame kambaryje, kad niekas nepasibeldęs neįsiveržia, nerėkia, kad šviesa koridoriuje neišjungta, negrasina teismu, nes neva esu dėl to kalta.
Po trijų mėnesių pažinties Davidui pasipiršau. Griebiausi galimybės skambinti su juo pačią nuostabiausią pasaulyje kamerinę muziką.Tatjana
Ponia Tatjana, kas yra moters laimė?
Nepriklausomybė. Jaučiuosi esanti nepriklausoma, man nepriklausomybę padovanojo vyras. Savo šeimoje buvau labai silpna, tėvai mus su seserimi gniuždė – norėjo lemti mūsų gyvenimą, kelią, jų žodis buvo įstatymas. Sau prisiekiau: „Jei turėsiu vaikų, taip su jais nesielgsiu, nežalosiu.“ Kai šeimoje visiškai sulinkau, lyg lapelis prisišliejau prie žemės, pasirodė Davidas ir mane ištiesino. Gavusi erdvės, įkvėpusi laisvės oro, užaugau.
Ar Berlynas tapo namais? Kur yra Jūsų ramybės oazė?
Esu didelio miesto vaikas. Naktį negaliu užmigti, jei nėra triukšmo – įsijungiu radiją ar televizorių. Palyginti su Maskva ar Niujorku, Berlyne labai ramu. Neturiu tokio gimtųjų šaknų jausmo kaip Davidas. Galiu bet kada uždaryti duris ir išvažiuoti į kitą vietą.
Davidas Geringas – geriausias Jūsų scenos partneris?
Taip, geriausias, vienintelis, nors iki jo grojau su daugeliu. 1972 metais, kai gimė mūsų sūnus, grojome pirmą didelį koncertą Mažojoje Maskvos konservatorijos salėje. Kitą dieną paskambino direktorė ir pasiūlė dėstyti. Buvau jauniausia dėstytoja. Mažiukė, plonutė, kaskart, kai eidavau pro budėtoją, išgirsdavau: „O tu kur?“ Ištraukdavau docentės pažymėjimą. Japonijoje, Italijoje, Niujorke vedžiau meistriškumo pamokas.
Koncertines sukneles siūdindavotės ar pirkdavote?
Kai buvau jaunesnė, Paryžiuje nusipirkau dvi labai gražias suknutes, bet vėliau mano romanas su šiuo drabužiu baigėsi, perėjau prie kostiumų. Per koncertus dėvėdavau sunkaus žoržeto gražiai krentančių plačių kelnių ir elegantiško švarkelio kostiumus, mūvėdavau aukštakulnius, segėdavau didelę briliantinę segę. Vokietijoje sakoma: „Mažiau yra daugiau.“
Kaip Jums pavyko išlaikyti tobulą figūrą?
Geri genai. Mano tėtis buvo nedidelio ūgio, liesas. Manau, aš į jį. Mama – aukšta, stambi, į ją panaši mano sesuo. Per dieną nueinu dešimt kilometrų – 12 tūkstančių žingsnių. Vengiu saldumynų, gerai pavalgau per pietus, o vakare – tik šiek tiek riešutų, obuolį, džiūvėsį. Dietomis netikiu, tik žinau, kad nebūtina kimšti bulvių, spagečių. Be duonos gyventi negaliu – suvalgau riekelę per pusryčius.
Tatjana, ar lankotės gimtojoje Maskvoje?
Išvykdami atsisveikinome su Maskva ir draugais visam laikui, tarsi palaidojome vieni kitus. Po trejų metų nuvykau ten nelegaliai. Paskui lankiausi dar kelis kartus. Tuo periodu mane labai traukė į gimtinę. Po 1990 metų, kai sienos atsivėrė, pradėjome groti Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje. Ilgainiui Maskvos ėmiau ilgėtis vis mažiau. Buvo mūsų laikas, kūrėme šalį savo rankomis, o dabar atvykstame kaip užsienio šalies figūros, daugeliui vis dar esame tėvynės išdavikai. Kai viešime Maskvoje, neišeinu iš viešbučio. Man pakyla temperatūra, psichologiškai negaliu ištverti prisiminimo, kad buvome išmesti, bet tos šalies nejuodinsiu. Ten gavau puikų išsilavinimą, ten gyveno mano šeima, draugai.
Kas Jums dabar svarbu? Gal rašysite kitą knygą?
Rašau noveles, apsakymus. Pradėjau knygą – noriu pasikalbėti su savo mama. Tiesiogiai pasišnekėti nespėjau. Maniau, neverta kaip turguje aiškintis santykių. Mano išeities taškas – maža, savo mamą mylinti mergaitė. Nuo tos meilės – nuo skausmo būsenos, kai vaikas negauna to, ko trokšta, ir noriu pradėti. Noriu paklausti, ar ji pati buvo laiminga. Nelaimingas žmogus negali suteikti laimės kitam, jis neturi tam energijos. Nedaug žinau apie savo tėvus. Savo gyvenimo detalėmis jie su mumis nesidalijo. Ir neklausinėdavome, nes užčiaupdavo mums burnas. Šią knygą vadinu „Gyvenimo ašaros“ arba „Laimės paieškose“ mintyse turėdama savo mamos laimę. Mama buvo labai graži, gimusi tapti princese. Jai norėjosi ir pavyko būti tarp charizmatiškų, talentingų asmenybių. Noriu paklausti, ar skurdo, vargo, neteisybės akimirkomis ji jautėsi laiminga. Man ši tema labai sunki.
Jūsų tėtis – muzikantas?
Mano mergautinė pavardė – Schatz. Tėtis buvo garsus kompozitorius ir pianistas, pirmasis profesoriaus S. Neuhauso mokinys. Aš – paskutinė šio mokytojo mokinė. Tėtis visą gyvenimą dirbo kariniame A. Aleksandrovo ansamblyje. Gal ir norėjo groti kitur, bet buvo dėkingas, kad bent jame turi vietą. Laikas buvo sunkus. Mano tėtis, žydas, savo kailiu patyrė, ką tai reiškia.
Jaučiuosi esanti nepriklausoma. Savo šeimoje buvau labai silpna, tėvai mane gniuždė. Ištiesino Davidas.Tatjana
Jūsų džiaugsmas – anūkės. Ar dažnai matotės?
Du kartus per metus būtinai aplankome vieni kitus. Stebuklingas laikas. Neseniai Davidas tris mėnesius dėstė Los Andželo universitete, su anūkėmis matėmės kasdien. Jos atvažiuodavo pas mus į viešbutį, maudėsi baseine. Abi yra sinchroninio plaukimo čempionės, vandenyje jaučiasi kaip žuvytės. Vyresnioji griežia violončele, rašo dainas, dainuoja ir filmuojasi mūsų sūnaus kuriamuose filmuose. Jaunesnioji lanko jaunųjų dizainerių užsiėmimus, modeliuoja, pati siuva ir demonstruoja drabužius. Septintojo gimtadieno proga padovanojome jai siuvimo mašiną.
Gerbiamasis Davidai, 1975 metais Jūsų gyvenimas visiškai pasikeitė, tarsi iš naujo gimėte. Kas buvo sunkiausia, kai emigravote į Vokietiją?
Mes išvykome, kad rastume savo vietą meno pasaulyje, gyvenime ir taptume suaugusiais žmonėmis. Iki tol už mus viską sprendė kiti, nurodinėjo, ką sakyti, ką nutylėti. Man nemalonumai prasidėjo iškart po P. Čaikovskio konkurso. Tapau žinomas, manęs prašydavo duoti interviu, siųsdavo į visokius miestus. Mano vadovas M. Rostropovičius parašė pilietišką laišką – išreiškė rūpestį dėl priešiško valdžios požiūrio į meną – ir tapo persona non grata. Gavau patarimą jo pavardės per interviu neminėti, o M. Rostropovičius man buvo kelrodė žvaigždė. Atšaukdavo mano koncertus, neišleisdavo koncertuoti į užsienį, išsiuntė į kariuomenę. Kai profesorius išvyko, sau pasakėme, kad Maskvoje mūsų niekas nebelaiko. Mes ne važiavome, o išvažiavome. Tai didelis skirtumas. Mums buvo visai tas pats, kur važiuoti – kad ir į mėnulį. Viską nukirpome, svetur tarsi gimėme iš naujo. Iš naujo gimėme ir kaip šeima. Likome trise. Nusprendėme daryti viską, kad būtume it kumštis.
Neseniai į paskutinę kelionę palydėjote savo mokyklos styginių orkestro, kuriame griežėte, vadovą Saulių Sondeckį. Ar yra Vilniuje daugiau asmenybių, palikusių pėdsaką Jūsų asmeninėje istorijoje?
1970–1975 metais Lietuvoje daug grojau, koncertavau su Lietuvos kameriniu orkestru. Su S. Sondeckiu važinėjome po įvairius miestus, Juozas Domarkas pakvietė gastrolių po Ukrainą. Mano ryšiai su Vilniumi niekada nebuvo nutrūkę. Vakar vyko Tatjanos knygos pristatymas, atėjo bendraklasių, mergaičių, su kuriomis nuo šešerių metų mokėmės. Taigi yra likusių gijų.
Gyvenome vien darbu, grodavome po 80 koncertų per metus, savo vaiką dažniausiai matydavome miegantį, bet kažkaip jį užauginome.Tatjana
Kompozitorius Anatolijus Šenderovas yra padaręs pirmą Jūsų vaikystės nuotrauką. Ar kartu mokėtės?
Pirmasis mano violončelės mokytojas – pas jį nuvedė mama – Michailas Šenderovas. Tada susipažinau su jo sūnumi Anatolijumi. Viešėdavau pas juos, Anatolijus padarė mano pirmą nuotrauką, nes turėjo fotoaparatą, o aš – ne. Vėliau kartais ateidavo į mūsų klasę. Mūsų draugystė sužydėjo, kai tapau atlikėju, atvažiuodavau koncertuoti. Draugavome šeimomis, mums gimė sūnus, jam – duktė, jis pradėjo rašyti muziką savo tėčiui ir man. Septintąjį dešimtmetį ėmiau groti jo kūrinius – Sonatą violončelei su mušamaisiais, Keturias pjeses violončelei ir fortepijonui...
Propaguojate lietuvių kūrybą pasaulyje – taip tarsi seikėjate duoklę savo šaknims?
Šiomis dienomis išleisti du nauji mano įrašyti lietuviškos muzikos albumai. Diptiką pavadinau „Taip skamba Lietuva“. Įrašiau ikikarinės Lietuvos muzikoskūrinių – K. V. Banaičio, V. Jakubėno, J. Karnavičiaus, M. K. Čiurlionio, A. Budriūno, kitoje plokštelėje – pokarinė B. Dvariono, E. Balsio, S. Vainiūno, F. Latėno, A. Šenderovo, V. Bartulio, B. Kutavičiaus muzika. Didžiuojuosi, kad atgaivinau retai skambančius lietuvių kūrinius.
Buvau nepaprastai patenkintas, kai man pasiūlė diriguoti E. Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“. Ši sakmė – iš mano vaikystės. Idėja pasimokyti dirigavimo kilo dirbant su orkestru Japonijoje. Ketverius metus važinėjau į Lietuvą – mokiausi Muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus J. Domarko klasėje.
Jūsų išpažintis galima tik nujausti. Kokią atminties kertelę užima Vilnius, šeima, broliai, mokykla, kiemas?
Nėra dienos, kad neprisiminčiau, kur gimiau ir kur gyvenau. Šnekamės „Neringos“ viešbutyje, o aš gimiau šalia esančiame name. Mano brolis Jokūbas 1990 metais mirė, bet matau jį kiekvieną dieną. Vyriausias brolis gyvena Izraelyje, turi didelę šeimą. Jauniausias su žmona lietuve ir dviem sūnumis įsikūręs Toronte, ten gyvena ir mirusio brolio šeima.
Mano mama svajojo būti muzikante, bet jos mama anksti mirė, tad gyvenimas susiklostė kitaip. Visi šeimos nariai buvo muzikalūs, mėgo dainuoti. Mama pasiekė, kad trys jos vaikai taptų muzikantais. Apie ketvirtą – muzikalų, bet ne muzikantą – sakydavo: „Man pritrūko jėgų, nes jis vėlai gimė.“ Jauniausio susilaukė būdama 41-ų. Esu dėkingas, kad mama mus spaudė prie mokslų.
Niekada nepamiršiu savo vaikystės draugų. Filharmonija man labai svarbi, čia buvau įšventintas į muzikos pasaulį. Iš pradžių – kaip klausytojas. Po vieno žymaus violončelininko koncerto vaikai juokėsi: „Dodikas koncerte užmigo, atsibudo tik per bisą.“
Studijuodamas Maskvoje dažnai grįždavau į Vilnių. Ir dabar čia dažnai svečiuojuosi. Visada sutinku artimų mylimų žmonių. Atradau namus „Neringos“ viešbutyje. Mane čia pažįsta, myli, skiria tą patį kambarį.
Su žmona fortepijono meistre Tatjana Geringas įrašėte visus Alfredo Schnittke‘s kūrinius violončelei ir fortepijonui, „Mozartianą“. Ar Tatjana – geriausia Jūsų partnerė?
Kai Tania man pasipiršo, iškart atsakiau „taip“. Negalvojau – grosime kartu ar ne. Kai tau pasiperša pati gražiausia konservatorijoje mergina, jautiesi laimingas! Esu laimingas, kad atsiradau jos kelyje ir sutikau tapti jos vyru. Gavau laimingą bilietą, išlošiau – sučiupau sėkmę už ragų. Iškart pradėjome groti, ir tai mus sujungė. Po pirmo koncerto S. Sondeckis pasakė: „Na, tai rimta.“ Gyrė ir M. Rostropovičius, Tatjanai jis net pasakė: „Turi rašyti, kad esi mano mokinė.“ Labai mus mylėjo, dažnai viešėdavo mūsų namuose, laikė savo draugais. Per 70-metį, kai pagrojome jo garbei, pasakė: „Esate mano šeima.“
Už ką esate dėkingas savo žmonai?
Už tai, kad dalijomės visą gyvenimą – džiaugsmais, skauduliais, sunkumais, lengvumais, pergalėmis; dalijomės susitelkę, mylėdami. Daugelį emigracija išskyrė. Mus – tvirtai sujungė.
****
Birželio 5 d. Davidas Geringas gros koncerte „Faustas Latėnas. Muzika kaip teatras.“, kuris skirtas Lietuvos nacionalinės premijos laureato, kompozitoriaus FAUSTO LATĖNO 60-mečiui paminėti. Daugiau informacijos: http://www.vilniusfestivals.lt/LT/programa-2016/item/1575/
