Ką tik baigusi mokyklą aštuoniolikmetė Dalia Žakytė tvirtai prisižadėjo niekada nedirbti teatre, nors šis jai nuo mažų dienų buvo tarsi antrieji namai. Ten nuolat eidavo su mama – žinoma kostiumų dailininkė Eugenija Žakytė. „Nenorėjau teatre apskritai jokio darbo. Ten visi žinojo, kas esu, kieno vaikas. Mama mėgdavo mane papeikti – tai tinginė, tai dvejetukininkė. Maniau, kai jau įkalta, kokia bloga esu, tai bus sunku įrodyti, kad yra atvirkščiai, – sako Dalia šypsodamasi. – Baigusi mokyklą niekur nestojau. Pradėjau dirbti su scena nesusijusį darbą. Vieną dieną man netikėtai paskambino iš tuomečio Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro ir paprašė pagelbėti – laikinai padirbėti vietoj į avariją pakliuvusios grimuotojos Auksės. Sakė, kad darbo nedaug, jis lengvutis – tereikės prieš spektaklį ūsus priklijuoti. Na, ir atėjau trumpam... Prasidėjo gastrolės. Anksčiau teatrai į jas vykdavo tikrai dažnai. Nuvažiuoji kur nors į Pasvalį ir gastroliuoji po rajoną bent dvi savaites. Tas „laikinai“ užsitęsė ir baigėsi tuo, kad mano pirmtakė į teatrą negrįžo, o aš šį darbą dirbu štai jau trisdešimt antrus metus.“

Smetanskos pamokos

Teatras Dalią pasiuntė mokytis plataus profilio kirpėjos amato, tačiau moteris sako daugiausia naudingų dalykų išmokusi dirbdama, mat turėjo labai geras mokytojas. „Viena jų – Ona Varenbergienė. Šiai smetanskai grimuotojai – taip visi ją vadino – dar teko laimė padirbėti su Petru Korsaku, labai garsiu Kauno muzikinio teatro grimo meistru. Kai atėjau dirbti į Akademinį dramos teatrą, Onai jau buvo apie aštuoniasdešimt metų. Spektaklių ji nebeaptarnaudavo, bet gamino ūsus, barzdas, perukus, kasas ir pan. Paskui tą ūkį perdavė man, nes matė, kad labai mėgstu rankdarbius ir krapštytis prie visokių smulkių dalykėlių. Ona draugavo su mano mama ir mane mylėjo. Ji ne tik išmokė visų savo meistrystės gudrybių, bet ir padovanojo atminimui senovinį plaukų džiovintuvą. Saugau jį iki šiol.“

Kai tik pradėjau dirbti, viena scenos žvaigždė man patarė džiaugtis, kad jie, aktoriai, mūsų nemuša.

Šukuoti artistus Dalia mokėsi iš Laimutės Merkelienės. Ši dirbti į teatrą atėjo iš kirpyklos, o ten, anot pašnekovės, tais laikais darydavo tokius dalykus, kokių dabar jau niekas nemoka. Tiesa, asmeninėms pamokoms laiko nebuvo. Dalia pasakoja, kad tiesiog stovėdavo šalia savo guru, sekdavo veiksmų eiliškumą ir padavinėdavo segtukus.

Vilniaus mažojo teatro grimuotoja yra teatrinio grimo mados pokyčių liudininkė. „Kai pradėjau savo karjerą teatre, buvo tokia sovietinė grimo dėžutė. Aktoriai patys grimuodavosi, o mes tik tvarkydavome jų plaukus. Pamenu, vyresnės artistės labai mėgdavo užsitepti mėlynų vokų šešėlių. O jau kiek perukų, ūsų tada naudota! Apskritai grimas buvo labai natūralistinis. Mano mokytojos pasakojo apie laikus, kai be peruko nei moterys, nei vyrai į sceną neidavo. Kai atėjau į teatrą, šios griežtos taisyklės jau nebuvo. Senesnės aktorėsperukais slėpdavo trumpus plaukus, bet šiaip jie jau naudoti tik istoriniams kostiuminiams spektakliams. Tada jauni aktoriai – Jonas Braškys, Sigitas Račkys – apskritai nemėgo grimuotis. Kaskart tekdavo įkalbinėti leistis bent papudruojamiems, kad veidai neblizgėtų“, – pasakoja Dalia.

Skurdo alchemijos stebuklai

Dalia gerai atsimena, kai Lietuvos akademiniame teatre pasirodė režisierius Jonas Vaitkus ir labai įdomus dailininkas Jonas Arčikauskas. Grimo specialistei prasidėjo tikras kūrybinių iššūkių metas. J. Vaitkus pasirinko statyti A. Mickevičiaus „Vėlines“. Pasak Dalios, spektaklio grimas buvo itin sudėtingas. „Pavyzdžiui, reikėjo sugalvoti, kaip padaryti žaizdas. Klijuodavome jas iš porolono ant marlės. Nubrozdinimus, pūlinius kūrėme iš kruopų, medžių drožlių, pjuvenų... Ko tik neprigalvodavome. Tada jau pradėjome ir grimuoti aktorius, eilės jų prieš spektaklį rikiuodavosi. O visuotinio deficito laikais nebuvo net priemonių tai mūsų kūrybai nusivalyti. Tam tikslui virdavome vazeliną, odekolono įlašindavome. Klijų šepetėlius darydavome iš plaukų, juos apsukdavome siūlu ant segtuko ir jau turėdavome kuo ūsus, barzdas priklijuoti.

O Nepriklausomybės pradžioje aktoriai gastrolėse grimu ir vėl rūpindavosi patys. Buvo sunkūs laikai, tad techninis personalas kartu nevažiuodavo. Pamenu, paaiškėjus, kad „Vyšnių sodas“ bus rodomas Skandinavijos šalyse, Inga Burneikaitė mokėsi daryti Ranevskajos – ją vaidino Eglė Gabrėnaitė – šukuoseną. Na, o kai materialinė situacija pagerėjo, aš irgi pradėjau keliauti į pasaulines gastroles.

Grimo kambaryje nusėda visi pletkai, todėl savo darbo vietą vadinu kunigo klausykla. Čia visos žinios ateina, bet nė viena iš čia neišeina.

Tiesa, prasidėjus Atgimimui, teatre ėmė lankytis ir užsieniečiai. Viena grimo meistrė atvyko iš Švedijos šalies teatrų grimuotojams vesti seminaro, bet atskridusi nerado savo lagamino su reikalingomis priemonėmis. Laiko laukti, kol daiktai atsiras, nebuvo, tad atėjusi seminarą paprašė mūsų duoti tai, ką patys naudojame. Kai išsitraukėme savo rusiškas grimo dėžutes, ji nustebusi pasakė: „Esate be galo talentingos, išradingos, jei darote šitokius stebuklus iš tokio š...“, – prisimena pašnekovė.

Dalia pasakoja, kad sunkiausia buvo verstis per blokadą, kai rusiško grimo jau nebebuvo, o užsienietiško irgi dar nebuvo. „Pirkdavome vaistinėje kolodiumą, iš jo taip pat darydavome žaizdas. Kvapas buvo toks keistas, kad jausdavaisi tarsi stomatologo kabinete. Blakstienas gamindavome iš buivolų plaukų. Jie juodi, storoki. Vietoj pudros naudodavome miltus, krakmolą. Juodiems šešėliams gaminti degindavome vyno kamščius, suodžius maišydavome su alumi. Tai buvo labai geras juodaodžio grimas, stipriai laikydavosi. Džiaugėmės, kai pagaliau ir mus pasiekė modernios užsienietiškos grimo priemonės“, – pasakoja Dalia.

Į Maskvą, į Maskvą

Grimas svarbus anaiptol ne visiems režisieriams. Dalios manymu, jis nėra reikšmingas režisieriui Eimuntui Nekrošiui, – šis kūrėjas efekto siekia kitais būdais. Rimas Tuminas taip pat nekelia grimui labai didelių reikalavimų. „Tiesa, kai Tuminas statė „Karalių Edipą“, norėjo perukų, kurie atkartotų senovinių graikų skulptūrų šukuosenas, – pasakoja pašnekovė. – Tada nusipirkau virvių ir nupyniau iš jų graikiškas šukuosenas imituojančių kepuraičių. Kai parodžiau režisieriui, jis buvo patenkintas. Kitąkart, kai repetavo „Belaukiant Godo“, vėl paskambino, paprašė ateiti į pagalbą, mat niekaip negalėjo rasti vaidmens „grūdo“ – net ir kaitaliodamas aktorius. Tos idėjos tada ieškojome pasitelkdami būtent grimą.

O štai Anželikai Cholinai grimas yra be galo svarbus dalykas. Kai ji ruošėsi „Moterų kranto“ premjerai Maskvoje, kartu su Juozu Statkevičiumi vykome į pagalbą. Tada labai bijojau, jaudinausi. Na, kuo galime nustebinti tokias gilias teatro šukuosenų ir grimo tradicijas turinčią Rusiją? Beje, pirmomis darbo Vachtangovo teatre akimirkomis jaučiau aštuonių jo grimuotojų aroganciją ir tylią pašaipą. Pasistatė aplink stalą aštuonias kėdes, susėdo , užsidėjo koją ant kojos... „Na, rodykit!“ Aš aktores šukavau, Juozas grimavo. Buvo neapsakomai karšta. Artisčių – aštuoniolika. Arėme visą dieną, maniau, galą gausiu. Kai jau viską padarėme, maskviečių vadovė pasakė: „Na, tu ir molodec.“ Paskui tarp mūsų su rusėmis kolegėmis užsimezgė tokie geri santykiai, kad jos net atsiprašė už savo ankstesnį nesvetingą elgesį.“

Blakstienas gamindavome iš buivolų plaukų. Jie juodi, storoki. Vietoj pudros naudodavome miltus, krakmolą.

Drabužių dizainerį Juozą Statkevičių Dalia laiko dar vienu žmogumi, kuris padarė didelę įtaką teatrinio grimo raidai. „Su Juozu tiesiog įdomu kurti. Jis nepaprastai išradingas, metų metais neatsistebiu jo spontaniška fantazija. Beje, Juozas atgal nesidairo, kontrole neužsiima. Tiesiog atlieka darbą, nusilenkia po premjeros ir atiduoda viską į tavo rankas“, – pasakoja grimuotoja.
Su Juozu jiedu rado bendrą kalbą, Dalia tapo dizainerio bendražyge – kuriant ne tik teatro pasirodymus, bet ir jo įspūdingus kasmečius mados šou. „Apskritai su mada teko daug dirbti nuo pat pradžių, kai mums, postsovietikams, atsivėrė tas pasaulis, kai prasidėjo kolekcijų pristatymai, festivaliai, pavyzdžiui, „In Vogue“. Kartu su Juozu darbavomės kuriant spektaklį apie Coco Chanel, ją vaidino Ona Knapkytė. Bendradarbiavau ir su Ramune Piekautaite, Vida Simanavičiūte ir Aleksandru Pogrebnojumi. Ilgainiui nutariau pasilikti tik teatrą ir bendrus su Juozu reikalus. Kai jis siūdavo nuotakai suknelę, kviesdavo mane kurti šukuosenos. Neatsisakau sušukuoti pažįstamų, bet šiaip tuo neužsiimu, teatras man – nepalyginamai įdomiau“, – atvirauja Dalia.

Akis į akį su legendomis

Per trisdešimt metų teatre keitėsi ne tik režisieriai, grimo mada, bet ir teatralų tarpusavio santykiai, bendravimo stilius. Pasak Dalios, sovietmečiu grimuotojai aktoriams buvo tik tarnai: „Mus tada ir vadino tarnautojomis, o dabar esame grimo dailininkės. Aišku, visko būna – ir konfliktų, ir nenuotaikų... Kita vertus, jau galime pasakyti savo nuomonę. O kažkada, kai tik pradėjau dirbti, viena scenos žvaigždė man patarė džiaugtis, kad jie, aktoriai, mūsų nemuša. Labai laukiu premjerų. Kiekvienas naujas spektaklis man – kaip kūdikio gimimas, didelė šventė. Anksčiau techninių darbuotojų į bendrą pasibuvimą premjeros proga nekviesdavo, ten tik aktoriai dalyvaudavo. Švęsdavome atskirai. Dabar visas kolektyvas lygus, kviečiami visi.“

Beje, Dalia sako, kad tada, nors klestėjo diskriminacija, vis dėlto jautėsi vertinama už savo gebėjimus. Sceną palikusios teatro veteranės ir toliau pas ją lankydavosi – tai proginės šukuosenos, tai cheminio sušukavimo. Kartu ir pasišnekėdavo. Teko Daliai dirbti ir su legendine jau garbaus amžiaus Monika Mironaite „Tada Monika tikrai nebuvo pretenzinga. Man labai patiko Lidija Kupstaitė – tikra aktorė, kaip tai įsivaizdavau. Nepaprastai mėgo raudonplaukius perukus. Henrikas Kurauskas, ėmęsis naujo vaidmens, iškart skubėdavo pas mus ieškoti grimo idėjos. Išplaudavome visus jo perukus, kokie tik buvo likę dar nuo Juliaus Janonio vaidmens laikų, paruošdavome ūsų rinkinį, bet mūsų pastangos baigdavosi tuo, kad jis nieko nepaimdavo. Tiesiog taip aktorius ieškojo herojaus charakterio. Spektaklyje „Rožiniai drambliai“ Kurauskas kaip tik su Mironaite vaidino, ten jam reikėjo ūsų. Gal dvidešimt pagaminome. Galų gale jis nuėjo į Lietuvos televiziją ir atsinešė ūsus iš ten. Nebuvo jie nei kuo nors ypatingi, nei geresni už mūsiškius, bet Henrikas jautėsi radęs būtent tai, ko reikėjo.

Su Juozu tiesiog įdomu kurti. Jis nepaprastai išradingas, metų metais neatsistebiu jo spontaniška fantazija.

Regimantas Adomaitis man – tikra asmenybė, vienas inteligentiškiausių aktorių. Iš jo niekada nieko įžeidžiama neišgirsi. Kažkodėl visąlaik vaikščiodavo su portfeliu – vadinamuoju diplomatu. Ateina jau su Mažvydo kostiumu, o rankoje vis tiek – tas portfelis. Laimoną Noreiką vadindavome mažučiu, nes jis mums nuolat sakydavo: „Mažuuuuute...“ Kartą mano mama išplovė suknią, su kuria jis vaidino po sceną besiblaškantį išprotėjusį karalių Lyrą. Prieš pat spektaklį atbėga Noreika su savo suknia į grimo kambarį, sako: „Spjaudykit, trypkit kuo skubiau – juk bepročio valdovo rūbas turi būti nešvarus.“ Greit iš mamos triūso nė žymės neliko.

Aldona Janušauskaitė visada sugalvodavo savo herojaus priešistorę – kodėl jis toks pasidarė, kas jam atsitiko... Labai įsijausdavo į vaidmenį. Dabar tokių žvaigždžių nebematau. Visi išsibarstę, turi milijonus darbų, nėra kada susikaupti. Gerai, kad bent tekstą išmoksta.

Pamenu, grimavau Olegą Jankovskį. Nustebau, kad jis mažiukas, juk ekrane atrodydavo toks išlakus. Labai mielas žmogus buvo, paprastas, draugiškas, be jokių kaprizų. Kaip ir Nikolajus Karačencovas, – jį taip pat teko grimuoti.

Su Liudmila Gurčenko nedirbau, bet paplepėti su ja teko ir Vilniuje, ir Maskvoje. Buvo karšta Tumino gerbėja. Tik žiūrėti į ją buvo nejauku – vis dėlto per daug tų plastinių operacijų.
Labai preciziškai grimą vertina vienas garsiausių dabartinių Rusijos aktorių Sergejus Makoveckis. Esame apie tai su juo šnekėjęsi. Beje, jo kolegos skundėsi, kad Sergejus dirba tik publikai, kad nemato partnerių, todėl su juo vaidinti sunku.“

Pamestos kasos ir apdegę plaukai

Dalia sako, kad visada stengiasi atlikti savo darbą kuo geriau, tačiau yra aktorių, kuriems norisi ką nors įdomesnio pasiūlyti. „Jie arčiau širdies, ir gana. Ir aktoriai žino, kad turiu kelis mylimukus. Grimo kambaryje nusėda visi pletkai, todėl savo darbo vietą vadinu kunigo klausykla. Yra labai griežta taisyklė: čia visos žinios ateina, bet nė viena iš čia neišeina. Kai priimu į darbą naują žmogų, tai iškart paaiškinu. Mūsų su aktoriais bendravimas neišvengiamai labai artimas, juk net fiziškai tenka liestis, todėl jie linkę mums atsiverti. Kartais ateina sumautos nuotaikos, sergantys ir pan. Stengiuosi tas būsenas sušvelninti, padėti priartėti prie vaidmens. O kartais aktoriai grimo laiku kartojasi tekstą, – vadinu tai poteriavimu“, – sako grimuotoja.

Tikra grimo mokykla mums gyvybiškai reikalinga, juk esame teatro šalis. Turiu svajonę įkurti ją prie Vilniaus mažojo teatro.

Su grimu susijusių katastrofų Dalia neprisimena, tačiau įvairių linksmų nutikimų per ilgą jos karjerą netrūko. „Perukus, kasas, ūsus stengiuosi pritvirtinti taip stipriai, kad jokiais būdais nenukristų. Aktoriai net vadina mane Geležine rankele. Prisimenu, po spektaklio „Vyšnių sodas“ jie išėjo nusilenkti publikai, ir staiga bum – nukrenta ant žemės vienos aktorės kasa. Laimei, artistė nesutriko – mikliai pasikišo ją po skvernu, o publika net nepastebėjo, kas nutiko.

Eglė Gabrėnaitė pasakojo, kad kartą jai, kai vaidino spektaklyje „Marti“, irgi nutrūko kasa. Negana to, Lidija Kupstaitė, užuot numetusi ją kur nors į užkulisius, pasiėmusi suko palei nosį. Lidija buvo primadona, daug sau leido, o Gabrėnaitė tada – tik jauna aktoriukė. Nuo to karto Eglė paniškai bijo pamesti tai, kas ant galvos, bet manimi pasitiki.

Būna, kad aktorius užsimiršęs per anksti nusivalo grimą, o jam dar reikia vaidinti. Dirbau statant Nekrošiaus spektaklį „Meilė ir mirtis Veronoje“. Irmantas Jankaitis vaidino Džuljetos tėvą, reikėjo nugrimuoti taip, kad atrodytų žilas. Įprastai po spektaklio jis ateidavo į grimo kambarį nusiprausti. Tąkart girdime – kažkas rėkia, keikiasi. Pamanėme, gal Jankaitis karštu vandeniu apsiplikė. Atbėgame, bet jo – nė kvapo. Lekiame į užkulisius, o jis – jau scenoje šlapia šampūnuota galva. Vėliau Rimantė Valiukaitė pasakojo, kad vos nenugriuvo išvydusi šalia taip keistai atrodantį spektaklio partnerį. Mes tuo metu stovėjome užkulisiuose su rankšluosčiu rankose – laukėme pasirodymo pabaigos. Pasirodo, Irmantas susipainiojo – per anksti paliko sceną, jau prausėsi, kai staiga išgirdo muziką, pagal kurią turėjo dainuoti. Taip ir nulėkė į sceną baigti vaidinti.

Kartą Leonardui Pobedonoscevui kaitinamomis žnyplėmis nudeginau plaukus. Jie nusvilo pačiame priekyje, ir dar koks dvokas buvo! Gerai, kad Leo atlaidus žmogus, ne skandalistas, tik paklausė: „Kas čia?“ Sakau: „Nieko nieko, žnyplės karštokos pasitaikė.“ O štai Vytautas Rumšas, kai kaktą nudeginau, supyko ir patarė man pasitreniruoti „ant balvonų“. Apskritai jis grimuotis mėgo, beveik prieš kiekvieną spektaklį prašydavo, kad tomis žnyplėmis, kuriomis apsvilinau, susukčiau priekyje porą sruogų, – mėgo garbanotus plaukus.

Mano nuomone, spektakliui, jei nėra apgalvoto grimo, stinga visumos. Ir nugrimuotam aktoriui lengviau dirbti. Tik kad dabar reta grimuotoja turi šio amato įgūdžių, – anksčiau jie perdavinėti iš kartos į kartą. O grimo mokyklos Lietuvoje neturime“, – dalijasi mintimis grimo meistrė.
Šis stygius Daliai ilgai nedavė ramybės, todėl ji įsteigė teatrinio grimo kursus. „Lietuvoje ruošiami vizažistai, o jų mokymo įstaigos vadinasi grimo mokyklomis, tačiau tai netikslu. Juk grimas – ne tik makiažas, bet ir šukavimas, ir pastižas, t. y. perukų, ūsų, barzdų ir kitų detalių gamyba. Todėl vadinamąsias grimo mokyklas baigusios panelės paskui ateina pas mane mokytis profesijos pagrindų. Pradedame nuo šukuosenos konstravimo, teisingos plaukų vėlimo, sukimo technikos, studijuojame istorines šukuosenas. Tikiuosi, galėsiu pamokyti savo studentus ir pastižo. Tikra grimo mokykla mums gyvybiškai reikalinga, juk esame teatro šalis. Turiu svajonę įkurti ją prie Vilniaus mažojo teatro. Smagu, kad jo vadovai aktyviai palaiko šį mano sumanymą“, – sako Dalia.