Reivas
Paklaustas, kaip jį pristatyti, Sigitas Grybas atsako, kad pirmiausia yra renginių režisierius. „Renginių režisūros specialybę įgijau 1995-aisiais Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos muzikos fakultete. Organizuoti visokius renginius – šokių muzikos, koncertus, net jogos užsiėmimus ir kt. – mano profesija. Tai man teikia labai daug džiaugsmo.“
Elektroninės muzikos pradininku tituluojamas Sigitas šį stilių pamėgo 1991-aisiais ir populiarino per nepriklausomybės pradžioje atsiradusias radijo laidas, tarkim, „Dūžiai“, „Miksas“ ir kitas. Jos, taip pat S. Grybo organizuoti elektroninės muzikos renginiai „Strokes Temple“, „Techno Valentino“ ir galybė kitų subrandino gausią naujovėms atvirą reiverių kartą.
Tais pačiais magnetofonais grojau prieš 25-erius metus. Jie veikia iki šiol!
Žodis „reivas“ daugeliui siejasi su trankia muzika tamsiose patalpose ir iki paryčių šokančiu neblaiviu jaunimu. Sigitas iki šiol kovoja su šiuo stereotipu. „Į reivą žiūriu per savo profesijos prizmę. Man tai yra susibūrimas, kai žmonės niekam netrukdydami gali pasiautėti, pašėlti. Žodis „rave“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „šėlsmas“, – pasakoja pašnekovas. – 1994 metais lankiausi Vokietijoje vykusiame šios muzikos festivalyje „Mayday“, jame dalyvavo per 50 tūkstančių žmonių. Daug didžėjų, techninės įrangos... Tai mane užvedė! Grįžęs į Lietuvą, nutariau įgyvendinti, ką mačiau, tik kukliau. Supratau, kad kokybiškais ir įdomiais renginiais žmones galima labai smarkiai veikti – vienyti, padėti jiems atsipalaiduoti, perteikti informaciją.“
Daugelis mano, kad elektroninės muzikos renginiai neatsiejami nuo narkotikų. Sigitas stengiasi, kad jo organizuojamu žmogus susižavėtų nuo pat pirmos minutės ir nebenorėtų nieko daugiau. Beje, pašnekovas neneigia, kad šioje kultūroje purvo esama. „Labai norėčiau, kad ji išsivaduotų nuo tų šiukšlių ir klestėtų, – teigia Sigitas. – Esu už tai, kad atsipalaiduotume būdami sąmoningi, neapsvaigę. Sudominti žmones kultūra yra vienas iš mano tikslų.“ Dėl to didžėjus sAga atgaivino festivalį „Techno Valentino“.
Juostos
Sigitą daugelis melomanų prisimena kaip vieną pirmųjų šalies didžėjų, o jis pats šią veiklą vadina hobiu. Tam skiria nemažai laiko – įvairiose Lietuvos vietose groja po kelis kartus per savaitę.
„Grįžęs iš Ispanijos, Ibisos, vėl labai aktyviai pradėjau dalyvauti renginiuose, – sako pašnekovas. – Juose pristatau naują projektą „Reel 2 Reel“.“ Šis iš šalies atrodo neįprastai. Lazerių šviesose skendinčią salę šokdinantį didžėjų daugelis įpratę matyti stovintį prie kompiuterio arba plokštelių grotuvų. Sigitas groja dviem poros dešimtmečių senumo juostiniais magnetofonais. Ir prie jų nestovi. Šoka, vikriai nuima nuo magnetofono vieną juostelės ritę ir besisukančią laiko rankose, tada greitai pakeičia kita, kad klausytojai nė nepastebi, jog pasikeitė kūrinys.
Pašnekovas pasakoja, kad artistiškumas jam nesvetimas nuo studijų metų. „Dėstytojai daug dėmesio skyrė teatro menui, scenos kalbai, dramaturgijai. Stengiuosi, kad žmonėms mano valandą trunkantį pasirodymą patiktų ne tik klausytis, bet ir žiūrėti. Juos džiugina šou elementai, tarkim, pirštais laikoma besisukanti magnetofono juosta, o man malonu, kai žmonės džiaugiasi. Tai abipusis apsikeitimas energija“, – tikina didžėjus.
Kodėl juostos, o ne plokštelės? „Tai labai paprasta, – teigia pašnekovas. – Tais pačiais magnetofonais grojau prieš 25-erius metus. Kurį laiką jie ilsėjosi garaže, 2009-aisiais vėl išsitraukiau. Iki šiol veikia! Išbandžiau viename renginyje, paskui pakvietė groti festivalyje „Satta Outside“. Patobulinus magnetofonus, ambicijos išaugo. Panorau groti ekspresyviai, ne tik seną, bet ir naują muziką, daryti šou, derinti muziką ir vaizdus. Užsibrėžiau pateikti aukštos kokybės šiuolaikinės elektroninės muzikos programą. Šiuo metu ją tobulinu.“
Ibisa
2014-aisiais savo sėkmingą karjerą Sigitas nusprendė paįvairinti. Susikrovė daiktus ir išvyko gyventi į Ispaniją.
„Visą gyvenimą svajojau gyventi pietuose, – sako pašnekovas. – Pirmiausia įsikūriau Centrinėje Ispanijoje, Kastilijoje-La Mančoje (Castilla-La Mancha) – netoli Madrido, vėliau patraukiau į pietus, apsistojau prie Malagos, Toremolinoso (Torremolinos) kurorte, ir supratau, kad svajonę pavyko įgyvendinti. Buvo labai gera, bet esu ambicingas žmogus, tad po kurio laiko nusprendžiau gyvenimą apsisunkinti – prisiminęs hobį išvažiavau į Ibisą, šokių muzikos meką.“ Tą laiką Sigitas prisimena su neslepiama nostalgija: „Ibisa labai graži sala. Ten gyvena daug jaunimo, gausu bendruomenių, kurioms nerūpi komercija, vartotojiškumas. Esu hipiams artimų pažiūrų, tad saloje pritapti nebuvo sunku. Gyvenau vakarinėje jos dalyje – San Antonijuje (San Antonio), bet labiau patiko šiaurinė, čia puikiai praleidau laiką.“
Po pušimi Ibisoje praleidau dvi pačias geriausias savo gyvenime savaites. Maitinau driežus, meditavau, skaičiau, dariau jogos pratimus.
Didžėjus teigia, kad Ibisos nereikėtų įsivaizduoti tik kaip poilsio ir smagių nuotykių vietos – ten irgi yra rutinos, nuolat dirbančių vietinių. Tiesa, šių temperamentas tikrai kitoks nei lietuvių. „Mes ramūs, lėti, linkę kritikuoti ir patys pernelyg paisome kitų kritikos. Nuo to ir organizacinio darbo buvau pavargęs, – pasakoja pašnekovas. – Ibisoje į tave niekas nekreipia dėmesio, tai leidžia atsipalaiduoti. Gali būti toks, koks nori. Čia pavyko atsikratyti daugybės ydų.“ Tai padaryti padėjo ir kelionė į Chirincaną. „Kartą po ilgo vakarėlio paplūdimyje gavau pasiūlymą važiuoti į unikalią salos vietą, esančią šalia vieno gražiausių Ibisos miestų Santa Eularijos. Sutikau. Gavau miegmaišį ir įsikūriau lauke, ant uolos krašto, po nuostabia pušimi. Po ja praleidau dvi pačias geriausias savo gyvenime savaites. Maitinau driežus, meditavau, skaičiau, įgijau naujų jogos įgūdžių. Per tą laiką labai praturtėjau dvasiškai, nusiraminau. Ten niekas netrukdė, nebuvo jokių skubių reikalų, elektros ir komunikacijos priemonių. Jūroje maudydavausi nuogas, o medituodavau anksti ryte, kai visi miegodavo po naktinių linksmybių, arba naktį, kai visi dar linksmindavosi. Tomis akimirkomis būdavau visiškai vienas su savo mintimis“, – sako vyras.
Į Lietuvą Sigitas tikina grįžęs – vedamas su tolesne karjera susijusių ambicijų – neilgam. „Norėdamas patekti į Ibisos klubus turi ne tik mokėti kalbą, bet ir būti tarptautinio lygio žvaigždė, turėti pažinčių, – sako pašnekovas. – Kovoti su tūkstančiais konkurentų didžėjų neturiu tikslo, bet noriu, kad apie grojimą juostomis sužinotų kuo daugiau žmonių. Dalyvaudamas daugybėje renginių, daug grodamas, stengdamasis tinkamai pateikti projektą „Reel 2 Reel“ siekiu, kad apie unikalų didžėjavimo būdą būtų parašyta pasaulyje žinomuose muzikos žurnaluose, tarkim, „Mixmag“ arba „DJ“. Tai būtų žingsnis į priekį, nes tarptautinėje terpėje atstovas iš mažytės Lietuvos yra niekas.“
Joga
Ibisoje S. Grybas ne tik tobulino didžėjavimo įgūdžius, bet ir praktikavo jogą, dirbo jos instruktoriumi. Dar būdamas Toremolinose, lietuvis atrado sau priimtiną šios dvasinės praktikos metodiką, o pavadino ją joga čia ir dabar. „Įrodžiau sau, kad šia praktika įmanoma užsiimti neturint jokių specialių priemonių, – pasakoja didžėjus. – Kai oro temperatūra yra 40 ir daugiau laipsnių karščio, neįmanoma naudotis jogos kilimėliu – jis tuoj pat įkaista, imi prakaituoti ir slidinėti. Dabar nugaros, kūno tempimo pratimus darau atsirėmęs į stalą arba sieną, kol vėsta rytinė arbata.“
Vyras rašo jogo dienoraštį – nori savo patirtį perteikti kitiems. „Iš prigimties esu mokytojas. Visa mano veikla yra švietėjiško pobūdžio, – teigia Sigitas. – Savo praktika ir patirtimi siekiu įkvėpti kitus. Vieni žmonės kompleksuoja eiti į jogos studiją, jaučiasi suvaržyti, nedrįsta. Kitiems atrodo, kad, norint užsiimti joga, reikia daug reikmenų, pasiruošimo, būti atitinkamos filosofijos šalininku. Nėra taip sudėtinga.“ Sigitas pripažįsta, kad ši praktika jam padėjo labiau pažinti save. „Buvau netikintis, neprisileisdavau jokių dogmų. Joga padėjo man įžengti į dvasingumo kelią. Stengiuosi atrasti vedose ir su joga susijusioje literatūroje aprašomą dvasios ir kūno jungtį, įsiklausyti, ką sako mano vidinis „aš“ ir aukštesnioji sąmonė“, – sako didžėjus.
