Su Karina kalbuosi per skaipą, – Mianmaro sostinėje Jangone ji ką tik baigė susitikimą su Jungtinių Tautų pramonės plėtros organizacijos atstovais. Karina yra viena eksperčių, rengiančių Mianmaro ekonomikos modernizavimo planą. Jis ruošiamas net dvidešimčiai metų, prie jo prisideda ir Pietų Korėjos vyriausybė. Ekspertės užduotis – susitikti su vietos verslo ir politikos atstovais, parengti rekomendacijas, kaip judėti toliau.

Tai – tik viena iš daugybės Karinos darbo sričių. Mianmare (geriau žinomas Birmos pavadinimu) ši moteris gyvena dvejus su puse metų, o dabartinė jos veikla susijusi su žemės ūkiu. Karina siekia pritraukti į šalį kuo daugiau užsieniečių verslininkų. Štai vienai Šri Lankos kompanijai reikėjo rasti, kas Mianmare augintų imbierus, ir Karina rado vietos ūkininkų. Dabar ši kompanija plėtoja savo veiklą Mianmare. Pagrindinis K. Ufert darbo tikslas – siekti, kad augtų Birmos ekonomika, o vietos ūkininkai uždirbtų daugiau pinigų ir taip keltų savo bei visos šalies gyvenimo lygį. Moteriai jau pavyko privilioti į Mianmarą tris užsienio kompanijas, ji palaiko ryšį su 45-iais šios didžiulės šalies kaimais ir ten dirbančiais ūkininkais.

Be to, Karina yra „Spark“ atstovė. Ši Olandijos organizacija siekia, kad neturtingose pasaulio šalyse jauni žmonės susikurtų darbo vietas, gautų išsilavinimą, būtų pilietiški. Karina į Mianmarą atskrido nieko nepažinodama, bet greitai ten įsteigė „Spark“ biurą. Šis jau pripažintas ir vietos verslininkų, ir politikų.

Kalbėdamas su Karina per skaipą, jos nematau, nes jei įjungtų vaizdo funkciją, pokalbis tą pačią sekundę galėtų nutrūkti, tad pašnekovė nerizikuoja. Gyvenant Lietuvoje – šalyje, kurioje yra greitas, pigus ir nestringantis interneto ryšys, sunku suvokti, kad tolimesnėse pasaulio vietose viskas kiek kitaip. Karina už šią paslaugą (nors Mianmare interneto ryšys toks silpnas, kad neįmanoma atsisiųsti muzikos albumo ar filmo, – tai ji daro nuskridusi į gretimą Bankoką ar Singapūrą) moka beveik 200 JAV dolerių per mėnesį. „Tai iš pradžių varė mane iš proto“, – sako moteris. O visa kita – nauja kultūra, nauja darbo sritis, tipiškas birmietiškas butas su miegamuoju be langų – jai atrodė kaip malonūs iššūkiai. Ir šių iššūkių po kelerių Briuselyje ir Paryžiuje (jos darbas buvo susijęs su švietimu ir universitetais) praleistų metų Karinai labai reikėjo...

K. Ufert Mianmare gyvena vakarietiškai įrengtame biure, čia gali ramiai pailsėti. Beje, poilsis šiai moteriai – jokia užgaida. Tai – būtinybė, juk dirba kasdien po 12 valandų, be atostogų. Ir taip – nuo pat studijų metų. „Būdavo, grįžtu į Lietuvą aplankyti ligoninėje gulinčios močiutės. Sėdžiu prie jos lovos ir dirbu kompiuteriu“, – karjeros etapus prisimena mergina.

Daugelis šių Karinos gyvenimo detalių veikiausiai nežino. Jos vardas Lietuvoje pirmiausia siejamas ne su žemės ūkiu ir ne su Azija, o su Europos universitetais ir studijomis. K. Ufert – daugiausia pasiekusi Lietuvos studentų atstovė: 2012 m. ji buvo išrinkta visos Europos studentų sąjungos prezidente. „Derybos su Europos Parlamento politikais, kelionės į įvairias šalis, kova už studentų teises, darbas su Lietuvos studentais...“ – štai tokią kasdienybę prisimena pašnekovė. Visa tai atrodo dar fantastiškiau žinant, kad nė vienas Karinos šeimos narys negalėjo sau leisti siekti aukštojo mokslo. Šią galimybę ji išnaudojo maksimaliai. Dabar K. Ufert pirmą kartą pasakoja filmo vertą savo istoriją.

Ufert – Lietuvoje neįprasta pavardė. Vokiška?

Taip, paveldėjau iš senelių. Jie kilę iš Vokietijos, bet gyvena Lietuvoje. Mano senelis dirbo gamykloje, močiutė – darželyje, o mama, iki gimiau aš, – vienoje įmonėje, kokybės vertinimo skyriuje. Buvo netekėjusi, augau be tėvo. Mama, manau, elgėsi protingai nedarydama iš to tragedijos. Ji taip pasirinko ir stengėsi man viską paaiškinti. Jeigu norėčiau turėti ryšį su tėvu – turėčiau. Mama nuo mažens bendravo su manimi kaip su suaugusiu žmogumi, ir tai man gyvenime labai padėjo.

Pirmoji iš šeimos baigėte aukštąjį mokslą. Žinojote, ką reiškia jo neturėti, – galbūt todėl taip ir vertinote?

Tai tikrai padarė įtaką mano požiūriui į išsilavinimą. Visa šeima labai skatino mane studijuoti, jaudinosi dėl brandos egzaminų ir kokias studijas pasirinksiu. Džiaugiuosi, kad neperspaudė. Mama žinojo, kad galima gyventi visaip – ir su diplomu, ir be.
Dar iki studijų turėjau galimybių save išbandyti – dirbau Gariūnų turguje, klijavau mieste skelbimus. Pamačiau, koks gyvenimas lauktų, jei dirbčiau tuos darbus. Supratau, kad turiu pasirinkti: ar noriu būti stumdoma aplinkybių, ar noriu prisiimti atsakomybę. Tikrai nesakau, kad Gariūnuose dirbantys žmonės yra neišsilavinę ar neturi ambicijų, – tiesiog sakau, kad patirtis, kurią įgijau dirbdama ten, padėjo susiprasti, ko noriu iš gyvenimo. Supratau, kad aukštasis mokslas man gali padėti pakeisti savo padėtį.
Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti socialinio darbo.

Dirbote Gariūnuose, klijavote gatvėse plakatus todėl, kad buvo sunku išgyventi? Ar tiesiog norėjote save išbandyti?

Mamos finansų planavimo įgūdžiai yra pavydėtini, todėl išgyventi galėjome, tačiau supratau, kad noriu daugiau. Noriu turėti tai, ką turi bendraamžiai. Negalėjau prašyti mamos tai duoti, juk tai – mano norai. Suvokiau, kad turiu nuspręsti, kaip leisti savo laiką – žaisti kompiuterinius žaidimus ar bandyti užsidirbti.

Gariūnuose įgijau nuostabios patirties. Pardavinėjau kosmetiką. Ten visai kitoks gyvenimas, savos taisyklės. Pamačiau, kaip veikia verslas.

Gariūnuose įgijau nuostabios patirties. Pardavinėjau kosmetiką. Ten visai kitoks gyvenimas, savos taisyklės. Pamačiau, kaip veikia verslas. Dabar man lengviau suprasti, kas vyksta besivystančiose šalyse, kaip susikuria rinka, kaip nustatomos kainos. Manau, kad žmonės iš manęs pirkdavo tik iš gailesčio – buvau jaunesnė už visus pardavėjus. Nesugebėdavau įsiminti visų kainų, tai kartais tiesiog sakydavau, kas šaudavo į galvą. Kartais nurodydavau ir didesnes nei kitur, bet žmonės vis tiek pirkdavo. Man visai sekėsi pardavinėti!

Besivystančiose šalyje jaunimas ir vaikai yra geriausi verslininkai. Neįtikėtina, kaip jie moka pritaikyti savo gabumus, kad užsidirbtų. Mianmare, jei ieškosi taksi, prie tavęs prieis vaikas, pasisveikins šešiomis kalbomis (nesvarbu, kad jokių kitų žodžių ta kalba gal nemoka) ir iškvies. Bus labai malonus, bet už paslaugą paprašys pinigų.

Vaikystėje daug skaitydavote, pati bandėte rašyti. Ar tiesa, kad esate parašiusi savo įsivaizduojamą Hario Poterio knygos tęsinį?

Na, naujos serijos tada dar nebuvo, o aš norėjau kuo nors užsiimti. Vaikystėje labai daug skaičiau. Augau Vilniaus centre, Gedimino prospekte, komunaliniame bute, – turėjome jį dar nuo prosenelio laikų, paskui pardavėme. Ten nebuvo kiemo, nebuvo kur žaisti su bendraamžiais, tad įpratau skaityti. Tai – mamos nuopelnas: ji sudomino knygomis, išmokė mane skaityti dar visai mažą – trejų metų. Skaitymas atitiko mano charakterį. Buvau ramus vaikas, turėjau savo pasaulį. Kai skaitydavau, nieko daugiau nereikėdavo.

Gebėjimas persikelti į vaizduotės pasaulį labai padėdavo gyvenime, pavyzdžiui, susitvarkyti su stresu. Atsimenu, kartą žiemą eidamos su mama pėsčiomis, nes neturėjome pinigų autobuso bilietams nusipirkti, sugalvojome, kad esame Šiaurės ašigalyje, kad mes – tyrinėtojos. Ėjome ir kalbėjomės, kaip kopiame ašigalio keliu. Pamiršau, kad kelias ilgas, kad šalta. Buvome kitame pasaulyje, ir mums jame buvo gera.

O šešiolikos metų parašėte ir savo įsivaizduojamos partijos manifestą.

Tai irgi atėjo iš knygų. Man labai patiko visi pasaulio gelbėtojai – nuo Šerloko Holmso iki Betmeno. Pati norėjau būti tokia. Gera, kai žmonės rūpinasi vieni kitais. Dabar skambės kaip partinis manifestas, bet politikos tikslas, manau, yra siekti, kad žmonės gyventų geriau, turėtų sąlygas save realizuoti, jaustųsi saugūs. Tada politiką idealizavau – maniau, kad vienas žmogus gali nuvesti į šviesų rytojų. Taip juk ir rašoma apie didžiuosius herojus – Mahatmą Gandhį, Nelsoną Mandelą, kitus. O kai įsigilini, pamatai, kad tai – tik iliuzija. Jie viską darė ne vieni, šalia buvo daug žmonių. Jau, paauglystėje maniau, kad politika yra ta sritis, kurioje galėčiau save realizuoti. Dėl to ir studentų politika man pasirodė įdomi.

Buvote Vilniaus universiteto studentų atstovybės narė, paskui tapote visos Europos studentų sąjungos prezidente. Ši organizacija atstovauja daugiau kaip 14 mln. studentų. Kaip Jums tai pavyko?

Studijuodama universitete norėjau rasti naujų draugų ir užsiėmimų, tad nuėjau į studentų atstovybę. Pirmus metus tiesiog rašiau projektus – siekiau, kad organizacija gautų pinigų. Pamažu vis labiau įsitraukiau į atstovybės veiklą ir buvau išrinkta pirmininko pavaduotoja. Tada netikėtai gavau pasiūlymą prisijungti prie Lietuvos studentų sąjungos veiklos, irgi gavau pirmininko pavaduotojos pareigas. Ir po metų jau buvau deleguota į Europos studentų sąjungą kaip Lietuvos atstovė. Tapau pirmininko pavaduotoja, o po metų, 2012-aisiais, buvau išrinkta prezidente.

Rinkimuose dalyvavo 39-ių Europos šalių atstovai. Kiekviena šalis turėjo po du balsus. Reikėjo visus įtikinti, kad esu tinkama eiti šias pareigas. Kitas kandidatas buvo iš Norvegijos. Laimėjau 10-ies balsų persvara. Šie rinkimai buvo įdomūs tuo, kad juose susidūrė senosios demokratijos šalis Norvegija ir naujosios demokratijos Lietuva. Tada sulaukiau nemažai komentarų – esą ką aš, būdama Rytų Europos atstovė, galiu žinoti apie Europos studentų politiką ir demokratiją apskritai, bet tokia yra rinkimų kova.

Man labai patiko visi pasaulio gelbėtojai – nuo Šerloko Holmso iki Betmeno. Pati norėjau būti tokia.

Kokie ryškiausi prisiminimai iš prezidentavimo metų?

Pamenu, vyko derybos dėl „Erasmus“. Siekėme iškovoti geresnes sąlygas studentams gauti paskolą studijuoti pagal šią mainų programą užsienyje. Nenorėjome, kad studentai įklimptų į skolas, aktyviai propagavome šią idėją. Tada man paskambino vieno Europos Parlamento nario atstovas ir pasakė, kad turime baigti savo komunikaciją, nes dėl to kyla per didelis sąmyšis. Mes nesustojome. Paskolos sąlygos buvo pakeistos.

Taip pat įsiminė visi susitikimai su studentais. Kartą tūkstantinė jų minia Vengrijos gatvėse protestavo prieš vyriausybės norą mažinti finansavimą aukštajam mokslui. Po protesto vyko posėdis šalies parlamente. Vengrijos studentų sąjungos prezidentas sėdėjo prie parlamento ir demonstratyviai klausėsi tiesioginės posėdžio transliacijos. Buvau kartu, palaikiau jį ir protestuotojus, dirbo daugybė žurnalistų. Susirinkę ministrai, partijų nariai stengėsi užmegzti kontaktą su studentais. Man buvo be galo gera matyti mūsų sąjungos narį. Tokie protestai vyksta daugelyje šalių. Kartais galvojama: ką gi tie studentai gali pakeisti? O jie, pasirodo, gali mobilizuoti tūkstantines minias ir pakreipti įstatymus savo naudai. Mačiau tai pati, ir man tai – žaviausias dalykas.

Gera ir neįprasta matyti žmogų iš Lietuvos, taip profesionaliai dirbantį tarptautiniu mastu. Ar dažnai susidurdavote su stereotipu, kad ko nors nežinosite, nemokėsite, nes esate iš daugeliui nežinomos Lietuvos?

Atsimenu diskusijas su politikais – matydavau, kaip jie, sužinoję, iš kur esu, tikėdavosi vienokio atsakymo, o gaudavo visai kitokį. Dar daugiau stereotipinių minčių jiems kildavo, kai sužinodavo, kad esu studijavusi socialinį darbą. Tik nejaugi žmonės tikisi, kad visi studentų atstovai bus iš Jungtinės Karalystės ir studijuojantys ekonomiką? Ir tik tada mus vertins kaip sau lygius?
Į tokias situacijas visada žiūrėdavau su humoru. Tikrai nesijausdavau prastesnė. Lietuva yra patyrusi ir sovietmetį, ir nepriklausomybę. Manau, kad šių skirtingų kontekstų supratimas labai naudingas. Dėl to man dabar lengviau būti už Europos ribų, Mianmare, besivystančioje šalyje – galiu suprasti žmonių mentalitetą. Mums reikėtų tai labiau vertinti.

Reikia matyti daugiau, siekti aukščiau ir negalvoti, ką apie mus manys kiti. Patys galime kurti savo istoriją.

Europos studentų prezidente buvote metus. Turbūt sunkiai sekėsi atsigauti, kai viskas baigėsi?

Buvo baisu. Žmonės iš prezidento tikisi žodžio, nori, kad vestų juos pirmyn. Įpranti prie to ir tikiesi, kad taip bus ir toliau, tačiau viskas baigiasi. Reikėjo laiko suvokti, kad egzistuoja gyvenimas ir už politinio burbulo ribų. Kai buvau prezidentė, man patiko dirbti 24 valandas per parą, patiko būti apsuptai žmonių, siekiančių kažko daugiau. Nenorėjau likti Briuselyje ir dirbti kokia nors projektų vadove – neįdomu. Ieškojau gaisro, kurį galėčiau gesinti, krizės, kurią reikėtų spręsti.

Draugai sakė, kad turiu pailsėti, o aš bijojau, jog atostogos užsitęs ir visi mane pamirš, tad tą pačią dieną, kai baigiau prezidentės kadenciją, paskambinau Olandijoje, organizacijoje „Sparks“, dirbančiam pažįstamam. Jis dabar yra mano direktorius ir tiesioginis vadovas. Pasakiau, kad noriu iššūkio. Atsakė: „Gerai, rinkis: Sirija ar Mianmaras?“ Pasirinkau pastarąjį. Sutarėme, jog nuskrisiu pažiūrėti, ar galėčiau ten gyventi, ką galėtume padaryti.

Beje, buvau gavusi kvietimą dirbti UNESCO – Paryžiuje, bet supratau, kad mane labiau žavi Mianmaro taisyklių nebuvimas. Man įdomiau kurti savo tvarką, nei taikytis prie kitų, nors atlyginimo požiūriu Paryžius, be abejo, būtų buvęs racionalus, logiškas pasirinkimas.

Nuvažiavau ten, kur neturėjau nieko, jokių kontaktų. Mianmare viską pradėjau iš naujo. Iš pradžių aiškinausi, kokie šios šalies žmonės, ilgainiui pavyko prieiti ir prie ministrų. Kartu su Mianmaro industrijos ministerija įgyvendiname verslo plėtros projektą. Vykdėme ir projektą su aukštosiomis mokyklomis – steigėme verslumo centrą. Pradėjusi darbus ten ir likau.

Kaip Jus priėmė vietos gyventojai? Turbūt pirmą kartą sutiko žmogų iš Lietuvos?

Mianmare gyvena 60 mln. žmonių, lietuvių tarp jų – trys, bent jau daugiau mums nepavyko rasti. Susipažinome per socialinius tinklus.

Kai atvažiavau į šalį, buvau visiškai viena. Turėjau tik ryšių su studentų sąjungos nariais. Studentai čia pilietiški, jų tinklas didelis. Tai padėjo man greitai susikurti draugų ir kolegų ratą. Padėjo, manau, ir mano požiūris į vietinius. Kartais žmonės iš Vakarų į besivystančias šalis atvažiuoja manydami, kad yra geresni. Aš neturėjau tokio nusistatymo. Žinojau, kad šalis išgyvena sunkų laiką, bet gyventojų kitokiais nelaikiau. Vertinu juos kaip darbščius žmones, kurie nori kažką sukurti. Mano tikslas yra tiems žmonėms padėti. Šiuo metu Mianmaras mokosi, ir būtų labai ydinga tą mokymąsi užkirsti savo požiūrio piršimu.

Vietos gyventojams stengiuosi paaiškinti, kad nė vienas iš mūsų nėra tobulas, kad mokomės kartu. Bendraujame anglų kalba, jie ją moka, tik kai per greitai kalbu, ne visada spėja suprasti, ką sakau.
Šioje šalyje jaučiuosi kaip namie. Kalbėdama su mama kartais sakau: „Pas mus Mianmare...“ Žmonės čia šilti, pati stengiuosi tokia būti.

Dirbote ir gyvenote su žmonėmis iš įvairių šalių, žemynų. Kaip tarptautinėje arenoje atrodo Lietuva?

Apie tai daug galvojau dirbdama Europos studentų sąjungoje. Visada maniau, kad mums trūksta pozityvumo, optimizmo. Kad labiau turėtume ne ieškoti priešų, o orientuotis į galimybes. Šiuo metu mano darbas susijęs su investavimu, tad matau, kaip investuotojams svarbu ir šalies psichologinis klimatas. Svarbu, ar žmonės nusiteikę judėti pirmyn, ar nori mokytis, ar nori daugiau, nei turi dabar. Taigi mums visiems reikia matyti daugiau, siekti aukščiau ir negalvoti, ką apie mus manys kiti. Patys galime kurti savo istoriją.

O tai jau skamba kaip partijos manifestas.

Visiškai!