Žiūrėdamas į Pauliaus Mielinio origamių nuotraukas, pajėgi tik kartoti „och!“ ir „ach!“ Galvoje netelpa, kad augalus, gyvūnus, motociklus ir kitas itin sudėtingas erdvines kompozicijas įmanoma išlankstyti iš vieno popieriaus lapo. Paulius kukliai šypsosi. Sako, kad pagal schemą tai gali padaryti beveik kiekvienas, tereikia kantrybės, kruopštumo ir laiko. Toks kuklumas – japonams būdingas bruožas, bet, paklaustas apie Japoniją, origamio meistras tik nusijuokia. „Visi mano, kad domiuosi Japonija ir jos menais, bet taip nėra. Nuvažiuoti ten būtų įdomu, bet tikrai negaliu pasakyti, kad ši šalis man labai artima“, – teigia Paulius.
Tik skaičiai, nieko daugiau
Vis dėlto atsieti origamio nuo Japonijos negali – pirmieji nesudėtingi lankstiniai atsirado būtent šioje šalyje. Mokslo objektu prieš pusšimtį metų juos pavertė irgi japonas. Vadinti origamio menu nelinkęs nei P. Mielinis, nei daugelis jo bendraminčių. „Vienas garsus meistras yra taikliai pasakęs, kad origamis – tai 90 proc. matematikos ir tik 10 proc. kūrybos, – sako Paulius. – Garsiausi lankstinių kūrėjai nėra meno pasaulio atstovai, dauguma jų – mokslininkai: matematikai, chemikai, biologai, ornitologai, entomologai... Dažnas origamio meistras specializuojasi tam tikroje siauroje srityje. Štai laukinės gamtos biologas, lokių tyrinėtojas Bernie Peytonas lanksto vien meškas.“ Turbūt simboliška, kad biochemiko bakalaurą ir molekulinės biologijos magistro laipsnį turinčio Pauliaus pirmasis lankstinys – DNR grandinė. „Tuo metu mokiausi dešimtoje klasėje. Pamačiau šio origamio nuotrauką ir susižavėjau. Užsimaniau pats išlankstyti. Buvo nuostabu matyti, kaip plokščias popieriaus lapas virsta tokia gražia erdvine figūra“, – savo hobio ištakas prisimena pašnekovas. Pirmuosius lankstinius P. Mielinis darė vadovaudamasis internete rasta informacija.
Bandė naudotis ir bene vieninteliu lietuvišku leidiniu apie origamį – 1989 m. išleista Jūratės Paulionytės knyga „Susipažinkite – origamis“. „Tai labai labai bloga knyga, – tiesiai sako Paulius. – Ją reikėtų slėpti kuo giliau, nes ten visiškai iškreipiama origamio esmė – pirmiausia dėl to, kad siūloma naudotis žirklėmis. Sutartiniai ženklai visiškai neatitinka tarptautinių, todėl labiau klaidina, nei padeda.“ Ir žinoma – toje knygoje nėra nė užuominos apie matematiką. Beje, nereikia dėl to kaltinti autorės – su matematika origamio ilgai nesiejo ir patys japonai. Bent jau iki praėjusio amžiaus vidurio, iki į šią rinką įžengė meistras Akira Yoshizawa. „Jis padarė revoliuciją, įkvėpė visus į origamį pažvelgti kitomis akimis, pastebėti lankstiniuose geometrinius dėsnius. A. Yoshizawa sukūrė apie 50 tūkstančių naujų origamių. Tiesa, didieji matematiniai žingsniai žengti tik per pastaruosius 25–30 metų“, – sako P. Mielinis.
Kai origamiui pradėti taikyti mokslo principai, išnyko galimybių ribos. Dabar galima išlankstyti viską – žmogų, kėdę, namą, motociklą.
Kad suprastume, kas iš tiesų įvyko, reikėtų palyginti du visiškai skirtingus origamių lankstymo būdus. Vienas jų – senasis, tradicinis – iki šiol sėkmingai naudojamas per darbelių pamokas ir pradedančiųjų seminarus, kai lankstoma žingsnis po žingsnio pagal tam tikras schemas. Lankstydamas origamį senuoju būdu nematai visumos, neįsivaizduoji, kas iš to išeis. Tiesiog stengiesi kuo tiksliau atlikti kiekvieną judesį, kol prieš akis netikėtai išvysti trokštamą figūrą.
Pamažu, modeliams sudėtingėjant, nuo paprastų schemų pereita prie sudėtingų brėžinių, kuriems padaryti jau reikia geometrijos žinių. „Iki tol darbai buvo nesudėtingi – iki 100 lankstymo žingsnių. Gervė, lotosas, tulpė, lėktuvėlis yra labai paprasti, jiems išlankstyti matematikos nereikia. – sako P. Mielinis. – Pradėjus daryti brėžinius, tapo įmanoma išlankstyti ir itin sudėtingus kūrinius – tokius, kuriems reikia iki 10 tūkst. lankstymo žingsnių, šių skaičius didėja geometrine progresija. Išvesta specialių formulių, netgi sukurta kompiuterinių programų, bazinį piešinį per kelias minutes paverčiančių sudėtingiausiu brėžiniu. Pačiam tokį nubraižyti prireiktų ne vienos dienos.“
Mano gervė
Kad geriau įsivaizduočiau, apie ką kalbame, Paulius ima lape braižyti gervės brėžinį. Nubrėžia keturias ilgesnes ir vieną trumpesnę lapo viduryje susibėgančias atkarpas. „Čia yra kojos, sparnai, galva, uodega“, – paaiškina paprastai. Tada lape išdėsto 4 susisiekiančius vienodo dydžio apskritimus. „Galūnės ilgis „l“ yra skritulio spindulio ilgis „r“. Dar vieną skrituliuką brėžiame viduryje, jo spindulys mažesnis. Sujungiame apskritimų centrus, susidaro trikampiai, juose nubrėžiame pusiaukampines. Štai ir brėžinys“, – sako jis, ir aš nedrįstu prisipažinti, kad mano galvoje iš šių geometrinių sąvokų niekaip neišeina gervė. Pauliaus pirštai mikliai juda, ir maždaug per 3 minutes gimsta klasikinis lankstinys.
Gal vis dėlto pabandykime tradiciniu metodu? Paulius ištraukia schemą, kurioje pavaizduoti 12 svarbiausių lankstymo žingsnelių. Iš popieriaus suformuoju taisyklingą kvadratą ir pradedu analizuoti. Punktyrinė linija su taškiukais žymi iškilią liniją (kalną), punktyras be taškiukų – lenkiamą į vidų (slėnis). „Labai svarbu pirmuosius lankstinio žingsnius daryti kuo tiksliau, nes net mažiausia paklaida ilgainiui didėja, lankstyti darosi vis sunkiau, – aiškina Paulius. – Stenkitės lankstinio nevartyti aukštyn žemyn, nesukinėti į šonus, kad nesupainiotumėte vietomis viršaus ir apačios. Atkreipkime dėmesį į rodykles – vienos rodo, kad užlenkus reikia taip ir palikti, kitos – kad derėtų atlenkti atgal, trečios – išversti į kitą pusę („reverse fold“).“ Palyginti su lanksčiais ir greitais Pauliaus pirštais, manieji juda kaip du grėbliukai. Vis dėlto po 7 žingsnių jau esu sukūrusi bazinę paukščio formą. Paulius sako, kad iš jos galima padaryti daug įvairių paukščių ar netgi drakoną, nes ji tinka viskam, kas turi sparnus, ilgą kaklą ir kojas. Tiesa, aš, žvelgdama į šį rombą, paukščio niekaip neįžvelgiu. Siauriname ir užlenkiame į viršų apatines galūnes. Matau kažką panašaus į krabą arba varlę. Lankstome toliau. Išsirenkame prasčiau pavykusią „krabo“ koją ir užlenkiame jos galiuką. Tai bus gervės galva. Tada nulenkiame į šoną sparnus. Bingo! Mano rankose – tobula (bent jau man) gervė. Užtrukau „vos“ 25 minutes.
Ribų nėra
Matydamas mano džiaugsmą, Paulius šypsosi. Jis pats jau ketvirtus metus neprisiruošia baigti sudėtingiausiu pasaulyje laikomo Satoshi Kamiya drakono. Rodo proceso nuotraukas. Štai stovi šalia didžiulio dviejų metrų aukščio ir tokio pat pločio popieriaus lakšto. Kitoje nuotraukoje – tas pats lakštas, išmargintas tūkstančiais linijų. Vėliau ima ryškėti drakono kūnas. Šiuo metu Paulius pluša prie uodegos žvynų, – vien jų bus keli tūkstančiai. Palyginti su šiuo, prieš tai 2 mėnesius kasdien maždaug po 3 valandas lankstytas drakonas atrodo juokų darbas. Jei ne matematiniai skaičiavimai, tokių darbų nebūtų įmanoma nei sukurti, nei aprašyti. Vieno tokio drakono lankstymo schema užimtų storiausią knygą, o gal net kelias. „Kai origamiui pradėti taikyti mokslo principai, išnyko galimybių ribos. Dabar galima išlankstyti viską – žmogų, kėdę, namą, motociklą, – sako jis. – Vieni lankstiniai sudėtingi dėl daugybės smulkių, pasikartojančių detalių, tad tampa tikru kantrybės išbandymu. Kiti mechaninio darbo pareikalaus mažiau, bet teks daugiau palaužyti galvą. Vis dėlto, turint schemą, įveikiama viskas.“
Kai pasineri į lankstinį, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta, pašalinės mintys pabėga.
P. Mielinis pradėjo nuo svetimų kūrinių lankstymo, o ilgainiui ėmė kurti ir savo lankstinius. „Kai brėžinį kuri pats, vien kantrybės ir kruopštumo neužtenka, – sako jis. – Nepadės ir laki vaizduotė. Gali būti labai kūrybiškas, įsivaizduoti įspūdingiausius darbus, bet jei neturėsi matematiko gabumų, erdvinio mąstymo, šių vizijų įgyvendinti nepavyks.“ Labiausiai vaikinas mėgsta lankstyti vabalus. Apžiūrinėdama jų smulkius narelius, ūselius, sparnus ir posparnius, negaliu patikėti, kad visa tai padaryta pagal brėžinį. „Viskas labai paprasta, – sako Paulius ir čia pat nubrėžia bazinę schemą. – Štai pilvas, šešios kojos, ūsai, – visi vabzdžiai prasideda nuo to. Išlankstai bazinę formą, o tada detalėmis rodai, kad tai ne šiaip sau vabalas, o tam tikros rūšies: skarabėjus, elniaragis, karkvabalis ar kitas, su tik jam būdingais ūseliais, rageliais, kojų nareliais.“
Sudėtingiems lankstiniams reikia ne tik tikslių brėžinių, bet ir geresnių priemonių. Tarkim, kad sulankstytos klostės laikytųsi, jas galima tarpusavyje paklijuoti. Kad nebūtų pažeistas vienas iš origamio principų nenaudoti jokių klijų, daroma taip – popieriaus lapas voleliu nutepamas metilceliulioze (ji naudojama tapetų klijams gaminti), tada išdžiovinamas ir paruošiamas lankstyti. Lankstydamas tam tikras vietas gali pašlapinti ir taip sulipdyti. Padaryti lankstinį ilgaamžiškesnį galima ir naudojant folijos tipo popierių. Paulius tokio yra gaminęs ir pats. Ant abiejų folijos pusių reikia paklijuoti plono glamžomo popieriaus ar servetėlės. Iš tokio popieriaus sukurti darbai yra tvirtesni ir stabilesni. Tiesa, turi ir minusų – ilgiau lankstomas gali lūžti, sunkiau pakeisti lenkimo kryptį. Įdomūs origamiai išeina iš šlapio popieriaus (beje, šį metodą sukūrė irgi A. Yoshizawa). Iš tokio galima išgauti įvairias aptakias formas, judesio įspūdį – tarkim, šokėjų sijoną ar pan. Įvairovės suteikia ir dvispalvis popierius, kai viena lapo pusė yra vienokios, o kita – kitokios spalvos. Vienas naujausių P. Mielinio atradimų – pikseliniai origamiai. Apie šią metodiką jis netgi yra parašęs straipsnį JAV leidiniui „Origami Usa. Paper“ „Nesu joks išradėjas, – šlovės purtosi Paulius. – Panašius dalykus daro ir kiti origamio meistrai. Aš tiesiog parašiau mokomąją publikaciją apie tai, kas jau atrasta ir mane sužavėjo. Esu pritaikęs šį principą Monos Lizos portretui kurti. Iš tikrųjų tai nieko sudėtinga, tereikia susirasti internete pikselinį bet kokio piešinio vaizdą. Kiekvienas gali padaryti tokį origamį.“ Paulius čia pat sulanksto popieriaus lapą mažais kvadratėliais ir pademonstruoja, kaip kuriamas toks erdvinis piešinys. Išties paprasta – stogelis, 4 tarpeliai, vėl stogelis... Akimirksniu išryškėja veidukas.
Apie meditaciją ir edukaciją
Origamis neretai vadinamas savotiška meditacijos forma. P. Mielinis su tuo sutinka. „Hobis juk ir turi padėti atsipalaiduoti, – sako jis. – Kai pasineri į lankstinį, aplinkinis pasaulis tarsi išnyksta, pašalinės mintys pabėga. Būna, ilgiau pasėdėjęs pajunti, kad jau kyla erzelis. Tada geriau padėti origamį į šalį. Baigęs darbą, išgyvenu dvejopas emocijas. Viena: „Super, aš tai padariau!“, kita: „Uf, pagaliau baigiau...“ Kad patirtum malonumą, kiekvienas naujas origamis turi būti sudėtingesnis už prieš tai buvusį. Man neįdomūs grynai mechaniniai veiksmai, tarkim, kai kokiam nors renginiui reikia išlankstyti šimtus gervių ar lotosų.“
Paklaustas, ar iš šio savo talento turi bent kokios apčiuopiamos naudos, Paulius šypteli. „Japonijoje origamio tradicijos kur kas gilesnės, lankstiniai naudojami puošybos, reklamos srityje. Geri meistrai iš šio meno puikiai pragyvena. Lietuvoje tai gali būti tik hobis“, – sako P. Mielinis ir prisipažįsta, kad dauguma jo kurtų lankstinių rikiuojasi namie ant lentynos arba keliauja į dėžę po lova. Ištraukiami nebent, kai vyksta japonistikos renginiai, parodos. Origamiais apdovanoti ir Pauliaus draugai bei artimieji. Ar jie džiaugiasi gavę tokių originalių rankų darbo kūrinių? „Iš pradžių džiaugėsi...“ – nusijuokia vaikinas. Anksčiau P. Mielinis mokė origamio ir kitus, dabar vis mažiau laiko skiria šiam pomėgiui – jį išstūmė fotografija. „Atima mažiau laiko, greitesnis rezultatas. Labiausiai mėgstu fotografuoti Vilnių. Jis man ypač gražus naktį, vakare. Turiu tūkstančius šio miesto nuotraukų“, – prisipažįsta pašnekovas. Kai kurias galima pamatyti projekto „We love Lithuania“ interneto puslapyje.
Vis dėlto Paulius neatsisako planų skirti daugiau dėmesio edukacijai. Prieš kelerius jis pristatė pirmąją elektroninę savo origamių knygos versiją (tiesa, ne lietuvių kalba), o dabar mąsto apie didesnį spausdintą leidinį lietuvių kalba. „Kada nors, gal senatvėje“, – sako šypsodamasis.
