Japonų kalbos pamokas Gabija Kaunelienė pradėjo lankyti mokydamasi Vilniaus licėjuje. „Japonija atrodė labai egzotiška ir įdomi, bet savo ateities su ja nesiejau, – prisimena Gabija. – Mane sužavėjo japonų kalbos poetika, hieroglifuose užkoduotos reikšmės, potekstės. Kai baigdama mokyklą pasakiau, kad noriu studijuoti šią kalbą, visiems šeimos nariams buvo šokas.“ Studijos Vilniaus universiteto Orientalistikos centre pašnekovės susižavėjimo Tekančios Saulės šalies kultūra nesumažino, veikiau – atvirkščiai. Tiesa, kalbėti japoniškai universitete ji taip ir neišmoko...
„Buvome tik antra japonologų laida, ne viskas dar buvo kaip reikiant apgalvota, – paaiškina G. Kaunelienė. – Kalbėti išmokau vėliau, stažuodamasi Japonijoje.“ Moteris labai šiltai prisimena japonų šeimą, su kuria susipažino tiesiog išėjusi pasivaikščioti po jachtų uostą.
„Vadinu juos savo japoniškais močiute ir seneliu, – sako Gabija. – Tie žmonės rūpinosi manimi ne formaliai, o tikrai nuoširdžiai. Kartą, nesulaukę mano skambučio, patys atvyko į studentų bendrabutį, kuriame gyvenau, ir paliko laiškutį – prašė susisiekti, nes norėjo įsitikinti, kad man viskas gerai.“ O štai darbiniai japonų santykiai – kiek kitokie. Tai Gabija suprato, kai grįžusi įsidarbino Japonijos ambasadoje, buvo atsakinga už kultūros sklaidą. Darbo buvo tikrai daug ir įdomaus – tekdavo suorganizuoti daugiau kaip 100 įvairių renginių per metus. Tiesa, daug pasakoti apie tuos laikus pašnekovė nelinkusi, tik šyptelėjusi prasitaria, kad dirbti japonams, ypač tokios individualistinės Vakarų kultūros žmonėms kaip dauguma mūsų, – nemenkas išbandymas.
„Japonijoje labai stipri hierarchija, bendruomeniškumas, vertinamas gebėjimas tiksliai vykdyti nurodymus, o štai iniciatyvumas, kūrybiškumas nėra vertybė, netgi priešingai, – kai kuriuos skirtumus įvardija Gabija. – Bandydama susieti japonų kultūrą ir lietuvių mentalitetą, patirdavau pasipriešinimą – japonai mėgsta, kad viskas būtų tiksliai taip, kaip sumanė jie, ir į kompromisus nesileidžia. Be abejo, tokį nenorą taikytis prie svetimų tradicijų gali suprasti – juk ilgą laiką Japonija buvo ir iki šiol tam tikru požiūriu yra uždara visuomenė: 98 proc. šios šalies gyventojų sudaro vietiniai.“ Vis dėlto darbo patirtis G. Kaunelienės žavėjimosi japonų kultūra nesumažino. Jos įsteigta agentūra „Yukari“ užsiima su šia šalimi susijusia veikla – moko vaikus ir suaugusiuosius japonų kalbos, rengia vaikams dienos stovyklas, organizuoja japonų kultūrą populiarinančius viešus ir privačius renginius, supažindina su menais ir rankdarbiais, švenčia tradicines šventes, jei reikia, pasitinka atvykstančius į Lietuvą japonus ir apmoko į Japoniją vykstančius ar su šia šalimi verslo ryšius mezgančius lietuvius.
Kalbos paslaptys
Japonų kalba unikali tuo, kad tradiciniai jos rašmenys, skirtingai nei mūsų, žymi ne garsus, o prasmę. „Mokydamasis japonų kalbos, gali susidurti su paradoksu – matydamas parašytą tekstą, aiškiai suprasi, apie ką jis, bet perskaityti garsiai nesugebėsi, nes nežinosi, kaip tie simboliai tariami. Tarkim, žinai, kad vienas hieroglifas reiškia saulę, o kitas – žmogų, bet juos, kad galėtum ištarti garsiai, turi tiesiog išmokti, – pasakoja G. Kaunelienė. – Iš viso yra apie 80 tūkst. hieroglifų, bet visų nemoka net patys japonai. Baigus mokyklą privaloma mokėti pagrindinius – apie 2200.“
Prieš valgį japonai sako „itadakimasu“, tai reiškia „dabar aš kukliai valgysiu“.
Tiesa, japonų kalboje yra ir garsus žyminčios raidės, jos užrašomos dviejų rūšių rašmenimis. Vieni (hiragana) skirti japoniškiems žodžiams, gramatikos formoms, kiti (katakana) – retiems ar naujiems daiktams bei reiškiniams užrašyti. Pasak Gabijos, raidėmis užrašomi ne tik tokie nauji žodžiai kaip „kompiuteris“, „oro kondicionierius“ ar „išmanusis telefonas“, bet ir „duona“ ar „kelnės“, mat tuo metu, kai kurta hieroglifų sistema, Japonijoje šių daiktų nebuvo. Kai kurie hieroglifai turi daug prasmių ir reikšmių, jos priklauso nuo konteksto. Šis svarbus ir kalbant, mat japonų kalboje labai daug homonimų – vienodai skambančių, bet skirtingą reikšmę turinčių žodžių. Taip nutiko dėl to, kad visi šios kalbos skiemenys sudaromi prie pagrindinių balsių prijungiant po vieną priebalsį. Galimų skiemenų ir jų junginių įvairovė nedidelė. Ištarti žodžius, kuriuose – daug į krūvą suplaktų priebalsių, japonams labai sunku. „Koks nors lietuviškas „šniokščia“ jiems būtų neįveikiama užduotis, – šypsodamasi sako Gabija. – Juokingiausia, kad ir kitų kalbų žodžių tarimą japonai supaprastina pagal savo taisykles. Tarkim, anglišką žodį „skirt“ („sijonas“) taria „sukaato“. Nenuostabu, kad užsieniečiams juos taip sunku suprasti.“
Nors japonų kalbos tarimas yra labai lengvas ir išmokti kalbėti ja atrodo paprasta, reikėtų paisyti tam tikrų povandeninių srovių. Tarkim, japonų kalbos sakinių struktūra yra visai kitokia nei mūsų, tad, porą žodžių sukeitęs vietomis ar pagražinęs gramatinę struktūrą, gali visiškai iškreipti mintį. „Aš iki šiol stengiuosi kalbėti kuo paprastesniais sakiniais, – prisipažįsta japonologė. – Prisimenu, kaip kartą, norėdama suteikti savo sakiniui gražesnę formą, visiškai nusišnekėjau: užuot atsakiusi savo viršininkui, kad padarysiu tai, ko jis pageidauja, pasakiau, kad pageidaučiau, jog tai padarytų jis pats.
Žinant, kokią reikšmę šie žmonės teikia pagarbiam bendravimui su viršininkais, galima tik įsivaizduoti, koks tai buvo akibrokštas!“ Sunkoka susikalbėti su japonais dar ir todėl, kad jų kalba turi daugybę lygių, yra skirstoma į formaliąją ir neformaliąją, mandagiąją ir nemandagiąją, kukliąją ir pagarbiąją ir t. t. Tarkim, vienoks žodis, reiškiantis „valgyti“, vartojamas, kai kalbame apie save, o kitoks – kai kviečiame valgyti kitą asmenį. „Prieš valgį japonai sako žodį „itadakimasu“, tai reiškia „dabar aš kukliai valgysiu“. Lietuviai jį dažnai verčia kaip palinkėjimą: „skanaus“, „gero apetito“. Šis žodis tam tikra prasme tai ir reiškia, bet jokiu būdu jo negali sakyti maistą atnešusi padavėja, nes tai laikoma etiketo neišmanymu“, – kai kurias kalbos subtilybes paaiškina G. Kaunelienė.
Kaligrafija – menų karalienė
Gabija prisipažįsta didžiausią aistrą iš visų japonų menų jaučianti kaligrafijai, jos šiek tiek moko ir kitus. „Išmokti pagrindinius hieroglifų rašymo principus nesunku, – sako moteris. – Rašoma iš viršaus į apačią, iš dešinės į kairę, pirma brėžiamas horizontalus brūkšnelis, paskui – statmenas. Vis dėlto hieroglifo reikšmę atsiminti kur kas lengviau nei jo rašymo taisykles, mat kiekvienas turi būti rašomas tam tikra tvarka, turi tiksliai žinoti, kurį brūkšnelį po kurio rašyti. Tai atsiminti sunku net patiems japonams, bet ir nereikia – tam yra kompiuteris: jis, pradėjus rinkti žodį, pats parenka hieroglifų variantus, tereikia išsirinkti tinkamiausią. Kadangi ranka rašoma vis mažiau, įgūdžiai prarandami labai greitai. Netgi nuogąstaujama, kad ši be galo svarbi japonų kultūros dalis gali apskritai išnykti.“
Aišku, hieroglifų rašymo tušinuku tvarka ne tokia svarbi kaip rašymo teptuku ant ryžių popieriaus. „Ryžių popierius labai plonytis.
Kiekvienas stabtelėjimas, abejonė ar netinkama rašymo kryptis iškart matyti, – paaiškina G. Kaunelienė. – Ne veltui Japonijoje kaligrafija laikoma menų karaliene.“ Atrodytų, koks čia menas rašyti tuos pačius hieroglifus? Kita vertus, kaip tapydami saulėlydį galime sukurti daugybę skirtingų meno kūrinių, taip ir jungdami hieroglifo linijas ne tik perteikiame jo bendrą prasmę, bet ir sukuriame grafinį vaizdą. „Tas vaizdas niekada nebūna vienodas, – sako Gabija. – Kaligrafijos, kaip ir tapybos, stilių yra įvairių. Ji atspindi ir individualų kūrėjo charakterį, emocijas, mintis, energiją. Kiekvienas brūkštelėjimas turi būti tikslus kaip kardo kirtis. Juk parašyto hieroglifo negalėsi koreguoti, tad, imdamas į rankas teptuką, visą vaizdą jau turi turėti galvoje.“
Ambicingiems vakariečiams dažniausiai sunku suprasti, kad, norėdamas augti, iš pradžių turi tapti labai mažas.
Žodis „kaligrafija“ paprastai verčiamas kaip „dailyraštis“. Japonai turi du skirtingus žodžius: „šiodži“ – „rašymo ženklai“, jis skirtas dailyraščiui apibūdinti, ir „šiodo“, šis verčiamas kaip „rašymo kelias“, tai – būdas tobulėti. „Mechaniškai rašyti gražius ir taisyklingus hieroglifus japonai išmoksta dar mokykloje, bet anaiptol ne visi tampa menininkais, – sako kaligrafijos mokytoja. – Mes irgi neturime pretenzijų kurti meno kūrinius. Eiti „rašymo keliu“ nereiškia siekti konkretaus rezultato, tai reiškia suvokti savo netobulumą ir nuolat mokytis. Jei žmogus po pamokos grožisi savo užrašytu hieroglifu, vadinasi, jis nieko neišmoko. Į Japoniją kaligrafijos mokytis atvykęs žmogus gali dvejus metus vien plauti teptukus. Vėliau jis dienų dienas rašys tą patį hieroglifą, kol meistras prieis ir pasakys trumpą pastabą. Tai jau bus didelis įvertinimas. Į greitus rezultatus orientuotiems ambicingiems vakariečiams dažniausiai sunku suprasti, kad, norėdamas augti, iš pradžių turi tapti labai mažas.“
Kaligrafijos pamoka prasideda nuo tušo gamybos. Jis daromas iš tušo plokštelės. Ši dėl sudėtyje esančių pelenų ir sakų turi specifinį drėgno miško, samanų kvapą. Kai susirinkę mokiniai pradeda trinti savo plokšteles vandenyje, kvapas pasklinda erdvėje. „Dirbdami šį monotonišką darbą nurimstame, atsitraukiame nuo skubėjimo, rūpesčių, įkyrių minčių, – aiškina mokytoja. – Kuo ilgiau triname, tuo tirštesnį, juodesnės spalvos tušą išgauname, tad net tokia paprasta detalė kaip hieroglifo spalva gali daug pasakyti apie rašytoją. Įdomiausia, kad tušą ruoši juodame indelyje ir spalvos nematai. Tiesiog turi širdimi pajusti, ar jau gana, ar dar trinti.“ Pasak mokytojos, kaligrafijos mokymosi pagrindas – amžinybę reiškiantis hieroglifas. Jame yra visi hieroglifuose naudojami elementai. Jei išmoksi parašyti šį, mokėsi ir visus kitus. Aišku, jis niekada nebus tobulas, nes tobulybė – siekiamybė, o ne galutinis tikslas. „Gali vieno hieroglifo mokytis metus, dvejus ar penkerius, gali ir visą gyvenimą, – šypsodamasi sako Gabija. – Japonai yra vieno dalyko specialistai. Jie pasirenka vieną kryptį ir į ją gilinasi visą gyvenimą. Mes mėgstame aprėpti kuo daugiau sričių, nors kiekvieną jų išmanome tik paviršutiniškai.“
Arbatos puodelio istorija
Menu japonai geba paversti daug ką. Kas nėra girdėjęs apie garsiąsias jų arbatos gėrimo ceremonijas?!. Rengti jas taip pat mokomasi visą gyvenimą. Žingsnelis po žingsnelio, kantriai ir ilgai. Pajusti, kokia viso to prasmė, padeda Gabijos papasakota istorija apie šias ceremonijas rengiančią jos draugę Raimondą. Šio meno moteris mokėsi Japonijoje. Kartą mokytoja nusivedė ją į specializuotą parduotuvę išsirinkti arbatos puodelio. Raimonda išsirinko nepigų, bet pinigų tokiam svarbiam dalykui nutarė negailėti. Kai parodė mokytojai, ši papurtė galvą ir parodė surikiuotus kitoje lentynoje. „Kol kas dar nesi verta to puodelio, – pasakė ji. – Tavo dabartinį lygį atitinka tik esantys šioje lentynoje.“ Raimonda nusipirko savo lygio puodelį, grįžo namo, dar kelerius metus mokėsi, darė arbatos gėrimo ceremonijas ir vieną dieną sulaukė siuntinio – jame buvo tada išsirinktas puodelis!
Tinkamai dėvėti kimono irgi yra menas. Vien diržą surišti galima daugiau nei šimtu skirtingų būdų, o kur dar įvairios skarelės, virvelės, siuvinėtos apykaklės.
Anksčiau arbatos gėrimo ceremonijas rengdavo tik vyrai, šią tradiciją pradėjo samurajai. Pasak pašnekovės, arbatos namelyje būdavo taika net tada, kai aplink virė karas. Pasiekti ramybę padėdavo daug detalių. Takelis į arbatos namelį visada vingiuotas, tad negali į jį įšokti tiesiai iš gatvės triukšmo. Neretai tenka įveikti ir daugiau kliūčių – tarkim, akmenuotą upelį per japonišką sodelį. Žengdamas nuo vieno slidaus akmens ant kito, turi susitelkti tik į atliekamą veiksmą, tai irgi išgena pašalines mintis iš galvos. Įėjimas į namelį tokio aukščio, kad būtum priverstas pasilenkti (kad ir koks didelis, galingas būtum, čia ateini mažas, kaip ir visi), ir gana siauras, kad nepralįstų prie juosmens kabantis kardas (jį turi palikti už durų). Interjero detalių nedaug, bet kiekviena prasminga. Svarbiausi dalykai – tatamis ir Fudžio kalno formos vandens virimo puodas. Nišoje paprastai kabo kaligrafijos ritinėlis, o jame yra užuomina, kokia proga rengiamas būtent šis ritualas.
Tokia pat užuomina yra ir kuklioje ikebanoje. Tarkim, jei ceremonija rengiama kieno nors garbei, ikebanoje gali būti jo mėgstama gėlė. Japonams itin svarbūs metų laikai. Jei dabar – pavasaris, ikebanoje jokiu būdu nerasite vasarą žydinčių gėlių. Svečiai susodinami tam tikra tvarka, vienas visada yra svarbiausias, jam paduodamas pirmas puodelis. Kiekvienas puodelis turi „veidą“ – savo gražiąją pusę. Meistras būtent ta puse puodelį ir paduoda, bet gerti atgręžus ją į save nepagarbu, turi pasukti, o grąžindamas – atsukti veidu į meistrą. Arbatos ceremonija leidžia pajusti palaimą visomis juslėmis. Akis pamalonini gėrėdamasis arbatos puodeliu, prieš arbatą patiekiamo saldumyno forma ar meistro rankų judesiais. Kuo geresnis meistras, tuo labiau apgalvotas kiekvienas jo judesys, bet, kad ir kaip stengtumeisi, neįžvelgsi jokio dirbtinumo, įtampos. Ausys mėgaujasi garsais – absoliučioje tyloje klausaisi į arbatinuką pilamo vandens čiurlenimo, šį vainikuoja skambus paskutinio lašo tekštelėjimas. Gomurys mėgaujasi arbata, – specifinis jo skonis ne visus sužavi iš pirmo karto, bet, pasak Gabijos, yra tikrai nepamirštamas. Kad parodytum, kaip mėgaujiesi skoniu, paskutinius gurkšnius turi išgerti šliurpdamas. Beje, Japonijoje šliurpimas – gero tono ženklas, taip parodoma, kad maistas skanus. Be abejo, ne visi japonai moka ir rengia arbatos gėrimo ceremoniją. Ji nėra kasdienė. Yra šios srities meistrų, pas juos lankomasi specialiomis progomis – pirmąją Naujųjų metų dieną, per gimtadienį, priimant garbingus svečius ir pan. Beje, panašiomis progomis pasimėgauti arbatos gėrimo ceremonija mėgsta ir lietuviai.
Pirštų galiukais
Nors lietuvius japonų kultūra ir žavi, vis dėlto daug laiko, noro ar galimybių gilintis į vieną pasirinktą sritį randa nedaugelis. Pasak G. Kaunelienės, ir nebūtina. Net ir pirštų galiukais susipažindami su kitos, ypač tokios tolimos, kultūros tradicijomis dvasiškai tobulėjame. Kad švęsti japonų šventes labai smagu ir įdomu, geriausiai gali patvirtinti „Yukari“ dienos stovyklas lankantys vaikai. Liepos mėnesį vykstančioje Tanabatos šventėje jie rašė ant popierėlių savo norus, o paskui kabino ant norų medžio... Mirusiesiems skirta Obon šventė leidžia kitaip pažvelgti į Vėlinių tradicijas. Obon įvairiose Japonijos regionuose švenčiama skirtingu laiku – nuo liepos iki rugpjūčio vidurio. Tada visi japonai skuba į gimtinę pabendrauti su artimaisiais ir susitikti su tomis dienomis grįžtančiomis mirusiųjų vėlėmis. Šventės metu šokama, plukdomi degantys žibintai. Jie padeda vėlėms rasti kelią atgal ir gražiai išplaukti. Prie žibintų neretai užrašomos išėjusiesiems neišsakytos mintys, linkėjimai. Ši šventė leidžia pasijusti bendruomenės dalimi, pasidžiaugti tais, kurie buvo kartu, bet išėjo, ir tais, kurie vis dar yra šalia.
Kaligrafija atspindi ir individualų kūrėjo charakterį, emocijas, mintis, energiją.
Jei sumanysite švęsti Naujuosius kaip japonai, naktį miegokite ramiai, nes tikroji šventė prasideda išaušus pirmajai metų dienai. „Japonai turi labai stiprias pirmųjų kartų tradicijas, – pasakoja G. Kaunelienė. – Pirmosiomis naujųjų metų dienomis svarbu viskas – pirmasis apsilankymas šventykloje, pirmoji arbatos gėrimo ceremonija su pirmuoju tais metais pasemtu vandeniu, pirmoji kaligrafija, beje, jos tušas taip pat gaminamas iš pirmojo vandens, ir t. t. Šioje šalyje vis dar išlikusi tradicija sveikinti artimuosius, draugus, buvusius kolegas ir kitus pažįstamus ranka rašytais sveikinimais. Ant voko specialiais hieroglifais pažymima, kad tai Naujųjų metų sveikinimas, juos paštininkas kaupia ir visus atneša pirmąją metų dieną. Žmonės tokių laiškų kartais gauna ir po kelis šimtus.“ Labai gražios yra ir kitos šventės, tarkim, Vyresniųjų pagerbimo, Pilnametystės. Į pastarąją kviečiami visi, kuriems tais metais sueina 20 metų. Ta proga vaikinai vilki elegantiškus kostiumus, merginos – puošnius kimono. „Tomis dienomis kimono nuomos punktai tiesiog klesti“, – juokiasi Gabija. Taip, anaiptol ne kiekviena moteris Japonijoje turi nuosavą kimono. Jie, kaip ir mūsų tautiniai drabužiai, vilkimi tik tam tikromis progomis. O štai G. Kaunelienė, net ir nebūdama japonė, turi net keturis šilkinių kimono komplektus ir dar dešimtis paprastesnių vasarinių medvilninių kimono, vadinamųjų jukatų.
„Pradėjusi ieškoti šilkinių kimono, net neįsivaizdavau, kiek daug nematomų, bet svarbių ir, žinoma, nemažai kainuojančių detalių įeina į komplektą, – sako ji. – Tai ne tik pats kimono ir diržas (obi), bet ir bateliai, kojinaitės, apatiniai, apykaklės, įvairūs dirželiai, raišteliai, spaustukai, segtukai...“ Pasak Gabijos, tinkamai dėvėti kimono irgi yra menas. Vien diržą surišti galima daugiau nei šimtu skirtingų būdų, o kur dar įvairios skarelės, virvelės, siuvinėtos apykaklės... Derindamas visas šias detales, kaskart gali išgauti kitokį vaizdą. Svarbu žinoti ir tai, kad kiekvienas kimono turi būti dėvimas tik tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. „Tas, su kuriuo tinka eiti į parduotuvę, jokiu būdu netiks į arbatos gėrimo ceremoniją, o pastarasis bus per prastas eiti į oficialų vakarą, – kantriai aiškina japonologė. – Sujuosusi kimono netinkamu obi, gali jį nuleisti į žemesnį rangą, geresniu – vertę kilstelėti.“ Kimono rangą nulemia ne tik audinio kokybė, bet ir ornamentai. Kuo raštas smulkesnis, tuo rangas žemesnis. Aukščiausio rango drabužiai išpiešiami stambiais piešiniais. „Ištiestas kimono yra tarsi drobė. Apsivilkus, piešinys atrodo labai įspūdingai: prasideda priekyje, eina per ranką, leidžiasi nugara ir dar atsikartoja atlanke – jei einant vėjas ar koja netyčia kilstelėtų jo kraštą ir pasimatytų drabužio apačia“, – pasakoja Gabija.
Vienas mėgstamiausių piešinių – gervė. Tai laimės simbolis. Jomis puošiami jaunamarčių kimono. Šie būna labai prabangūs – pastorinta apačia, ilgomis rankovėmis, gali kainuoti iki keliolikos tūkstančių eurų. Velkantis šį drabužį reikia atsižvelgti net į tokias subtilybes kaip metų laikas. Tarkim, sakurų raštais margintu kimono pasirodyti vasarą ar rudenį būtų klaida. Nelabai tinka tokiu puoštis ir žydint šioms japoniškoms vyšnioms, geriau prieš pat šio įvykio pradžią. Tai bus subtili užuomina apie tuoj tuoj įvyksiančias gamtos permainas. Vasarą tinka visterijų piešiniai, rudenį – raudonų klevų lapų. Moteris, vilkinti kimono su sezoniniais simboliais, subtiliai parodo, kad ji gali sau leisti turėti po skirtingą apdarą kiekvienam metų laikui. O ta, kuri rudenį vilki pavasarinį drabužį, verta nebent atlaidžios šypsenos. Taip pat atlaidžiai šypsosi ir Gabija siūlydama lietuviams nepersistengti ir, prisigraibius padrikų žinių, nedemonstruoti japonams tariamo jų kultūros išmanymo. „Japonai atlaidžiai vertina jų kultūros visai neišmanančius užsieniečius, bet iš tų, kurie turi pretenzijų vadintis japonologais, reikalauja labai daug“, – baigia pokalbį G. Kaunelienė.
