Savelijus Kramarovas gimė 1934 m. spalį Maskvoje. Jo šeima gyveno pasiturimai, tėvas buvo garsus Maskvos advokatas, motina nedirbo. Kai Savelijui sukako 4 metai, tėvą Viktorą Kramarovą suėmė. Jį apkaltino agitacija prieš sovietinę valdžią, nuteisė aštuoneriems metams ir išsiuntė kirsti medžių į vieną iš šiaurinių lagerių. Šeimai buvo labai sunku, likus be vienintelio maitintojo. Motina negalėjo rasti darbo, kol neišsiskyrė su nuteistu vyru.
Savelijus Kramarovas beveik neprisimena tėvo. Jis matė jį tik kartą, kai šešto dešimtmečio pabaigoje, paleistas į laisvę šis atvyko į Maskvą pasimatyti su artimaisiais. Jam neleido likti Maskvoje, tad jis grįžo į Bijską. Ten tėvą vėl suėmė ir išsiuntė į Krasnojarską. Greitai Viktoras Kramarovas mirė. Kai kuriais duomenimis, jis baigė gyvenimą savižudybe.
Jau būdamas solidaus amžiaus Kramarovas atsimins, kad mama nedaug kalbėjo apie tėvą. Nesakė, kad nuteistas, sakė, kad išėjo į karą. Kramarovas visą laiką laukė tėvo, o kai karas baigėsi, kasdien bėgdavo į stotį – ar nepamatys jo grįžtančio...
Visišku našlaičiu Savelijus liko būdamas 16 m. Jį ėmė globoti dėdė. Savelijus buvo sunkus paauglys – mokytis visiškai nenorėjo, bėgdavo iš pamokų, mušdavosi. Vienintelis jo džiaugsmas buvo kino teatras. Jam atrodė, kad teatro ir kino pasaulis – ta vieta, kur jis visada galės būti laimingas.
Baigęs mokyklą Savelijus bandė įstoti į vieną iš Maskvos teatro institutų, bet neišlaikė egzaminų. Teko nešti dokumentus į miškų technikos universitetą. Tiesa, būdamas antrame kurse, Savelijus, nepaisant didžiulio konkurso, sugebėjo įstoti į teatro studiją.
1985 m. baigus miškų technikos universitetą, S. Kramarovui teko dirbti pagal specialybę. Greitai jis metė darbą, prie kurio visiškai nelinko širdis.
Filmai
Savelijus Kramarovas suprato, kad veikti reikia ryžtingiau. Jis išsiuntinėja savo nuotraukas į visas kino studijas. Į vieną laišką sulaukė atsakymo. Greitai pradedantysis aktorius debiutavo filme „Jiems buvo devyniolika“. Vaidmuo buvo nedidelis, vis tik nuo jo prasidėjo S. Kramarovo aktoriaus karjera.
Aktorių pastebėjo po vaidmens filme „Vaikinai iš mūsų kiemo“, kuriame Savelijus vaidino chuliganą Vasią Ržavyj. Aktoriui iš karto pasiūlė panašų chuligano vaidmenį filme „Mano draugas Kolka“. Tada S. Kramarovas ir sulaukė pripažinimo, kurio taip troško. Būtent šį vaidmenį jis paskui pavadino vienu iš geriausių ir mėgstamiausių savo kūrybinėje karjeroje.
Stulbinamos sėkmės aktorius sulaukė po filmo „Nesugaunamas keršytojas“, nors čia jo vaidmuo buvo nedidelis. Užtai jo frazė apie mirusius su dalgiais pakelėje iš karto tapo sparnuota.
1967 m. S. Kramarovą pakvietė į Miniatiūrų teatrą. Jis su džiaugsmu priėmė kvietimą ir puikiai vaidino šioje scenoje. Tik būtent kinas, o ne teatras pavertė S. Kramarovą legenda. Aštuntą dešimtmetį jis buvo labai garsus komikas tuometinėje sovietų sąjungoje. 1972 m. jis galiausiai įstojo į Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITI) ir gavo aktorinį išsilavinimą. Keista, tačiau populiarus, garsus aktorius baigęs institutą neįsidarbino nė viename teatre. Nepakartojama jo išvaizda ir padėdavo, ir tuo pačiu trukdydavo. Tokio tipo aktorius neturėjo šansų gauti pagrindinio vaidmens sovietinių laikų kinematografijoje, tad garsiausiu aktoriaus vaidmeniu laikomas vagies Fedios Jermakovo vaidmuo kultiniame kino filme „Sėkmės džentelmenai“. Filmas sulaukė didžiulės sėkmės. Daugelis S. Kramarovo frazių tapo sparnuotomis, pavyzdžiui: „Viskas! Filmo nebus. Elektra baigėsi.“
„Sėkmės džentelmenai“ atnešė aktoriui šlovę, pasipylė siūlymai filmuotis. Dabar aktorius netgi galėjo sau leisti atsisakyti nepatikusio vaidmens. Dėl vieno tokio atsisakyto jis vėliau gailėjosi – dėl Petruchos vaidmens filme „Balta dykumos saulė“, kuris tapo kultiniu.
S. Kramarovas vaidino ir legendiniame filme „Dvylika kėdžių“, abiejose versijose – vienoje vaidino šachmatų klubo pirmininką, kitame – inteligentą šaltkalvį.
S. Kramarovas tapo garsenybe, jam netgi padarė išimtį – leido įsigyti „Volkswagen“ automobilį. Tai įvyko, kai SSRS diplomatinio korpuso valdyba skirstė automobilius po ambasados darbuotojų išvykimo. Aktorius ilgai važinėjo šiuo mažu baltu užsienietišku automobiliu Maskvos gatvėmis.
1974 m. S. Kramarovas gavo nusipelniusio Rusijos artisto apdovanojimą. Į žurnalistų klausimą apie ateities planus jis atsakė: „Taupysiu vietiniam (automobiliui).“
Deja, šie planai nebuvo įgyvendinti.
Bėgant metams S. Kramarovas ėmė daugiau galvoti apie gyvenimą, apie filosofinius būties klausimus, apie tikėjimą. Jis buvo žydas ir labai stipriai tai pajuto, kai vienintelis jo giminaitis – dėdė – emigravo į Izraelį. Nuo tada S. Kramarovas pasirinko tiems laikams labai neįprastą gyvenimo būdą – susidomėjo joga, žaliavalgyste ir vegetaryste, lankėsi sinagogoje, netgi atsisakė filmuotis šeštadieniais. Naujų vaidmenų pasiūlymų vis mažėjo, kol galiausiai nebeliko.
S. Kramarovui tai buvo nebyli valdžios užuomina apie jo nepageidaujamą buvimą šalyje. Jis ryžosi pateikti dokumentus emigruoti, tvirtindamas, kad nori prisijungti prie vienintelio giminaičio. Leidimo jam nedavė Pagal tuometines emigracijos taisykles, būtų reikėję išimti iš apyvartos visus filmus, kuriuose filmavosi S. Kramarovas, o jų buvo daugiau nei 40, dauguma – labai garsūs.
1981 m. rudenį S. Kramarovas su Aleksandru Levenbuku parašė laišką JAV prezidentui Ronaldui Reaganui, kuriame pasiskundė savo likimu. Laišką perskaitė per „Amerikos balsą“. Po to artisto nebelaikė. S. Kramarovas išvyko 1981 m. spalį.
Amerikoje S. Kramarovas apsigyveno Los Andžele. Greitai jis nusifilmavo dramoje „Maskva Hadsone“, vaidino KGB tarnautoją Borisą. Filmo pabaigoje S. Kramarovas pasirodė su mėsainių prekydėže. Tada tėvynėje pasklido gandai, kad S. Kramarovas Amerikoje pardavinėja mėsainius ir dešreles.
Amerikoje S. Kramarovas nesiskundė darbo trūkumu, jis nusifilmavo keliuose filmuose, tiesa, ne pagrindiniuose vaidmenyse.
Filme „2010“ S. Kramarovas suvaidino kosmonautą iš SSRS. Iš aktoriaus reikalavo nemokšiškumo, siekiant apjuodinti sovietinę realybė, tačiau S. Kramarovas tam priešinosi ir tvirtino, kad sovietiniais laikais kosmonautais galėjo būti tik išsilavinę ir drąsūs žmonės, tikrai ne idiotai.
S. Kramarovą priėmė į kino aktorių gildiją. Tai buvo praktiškai neįmanoma emigrantams, bet jam padarė išimtį, tad aktorius labai džiaugėsi.
Paslaptis
Ir nors kaip gerai aktoriui sekėsi Amerikoje, jį kankino vienas dalykas - Rusijoje likę mamos palaikai. Jis vis kartodavo, kad labai norėtų būti arčiau mamos. Kartą atvykęs į Rusiją aktorius savo širdgėlą išsakė draugams ir šie sumąstė neįtikėtiną dalyką. Kramarovas kartu su dar dviem dtraugais apsilankė kapinėse ir iš kolumbariumo ištraukė urną su palaikais.
Laimei, palaikus saugiai pavyko pervežti į JAV. Tiesa, niekas tiksliai ir nežino, kur Kramarovas juos perlaidojo. Šią paslaptyį jis nusinešė į kapus. Tačiau savo žmonai ne kartą, rodydamas į pievelę prieš vandenyną Santa Monikoje, kartojo, kad jam ji labai patinkanti ir kad jis mėgstąs ilsėtis po vienu medžiu, skleidžiančiu jaukų pavėsį. Manoma, kad po šiuo medžiu ir ilsisi Kramarovo mamos palaikai.
Netikėta pabaiga
Amerikoje aktorius gavo pasiūlymą vaidinti filme, kuris žadėjo būti labai populiarus, jį netgi priėmė filmuotis be bandymų. Tačiau netikėtai S. Kramarovas pajuto stiprius skausmus pilvo srityje ir atsidūrė ligoninėje. Aktoriui diagnozavo storosios žarnos vėžį. Tai buvo didžiulis smūgis žmogui, kuris visą gyvenimą itin rūpinosi savo sveikata. Jis nevartojo alkoholio, nevalgė mėsos, nerūkė, valgė vegetarišką maistą, daug sportavo - bėgiojo ir plaukiojo. Nuo vėžio itin anksti mirė jo mama, vos sulaukusi 40-ies. Manoma, kad aktorius visą gyvenimą sąmoningai bandė pabėgti nuo dažnai paveldimos ligos ir tik sveikas gyvenimo būdas padėjo ją nutolinti.
Nustačius vėžį buvo atlikta operacija, tačiau ji pankenkė kitoms organizmo sistemoms. Netrukus aktorių ištiko insultas, paskui - antras. Kramarovas apako, ir nors dar girdėjo, į aplinką nereagavo, jis buvo visiškai paralyžuotas.
S. Kramarovas mirė 1995 m. San Fransisko ligoninėje, kai jam buvo 62-eji. Jį palaidojo žydų kapinėse netoli miesto.
Asmeninis gyvenimas
Mokydamasis institute S. Kramarovas pradėjo draugauti su kurso drauge Liudmila. Jie greitai susituokė, tačiau santuoka truko neilgai. Kramarovas visą gyvenimą ieškojo meilės, bet nesėkmingai.
Kita aktoriaus moterimi, jau emigracijoje, tapo Marija, kartu jie pragyveno 13 metų. 1986 m. S. Kramarovas oficialiai vedė, o po metų Marija pagimdė jam dukterį Benediktą. Kramarovuoi tuo metu buvo 53-eji. Deja, sutuoktiniai ilgai kartu negyveno. Duktė – vienintelis aktoriaus vaikas.
Paskutinius savo gyvenimo metus Amerikoje S. Kramarovas gyveno su Natalija Siradze.
