„Labas, mama

Sveikinu tave Motinos dienos proga. Visada buvau ir būsiu tavo mažoji mergaitė. Maža moteris, kuriai patinka knistis po tavo rankinę ir išbandyti vis naujus lūpų dažus. Man patinka skaityti knygas, kurias skaitai tu, nors dar ne viską suprantu. Kitų mergaičių mamos, palyginti su tavimi, atrodo labai keistos ir visai neįdomios. Patinka tavo nagų forma, o kai juokiesi, atrodo, kad visame pasaulyje pražysta gėlės. Mėgstu šerti su tavimi laukinius katinus, plepėti su tavo draugėmis arba piešti drakonus. Kai liūdi ar jautiesi pavargusi, mano visą pasaulį aptraukia tamsa, ir aš negaliu sulaukti, kada tai baigsis! Niekada nenoriu tavęs nuvilti ar nuliūdinti. Noriu, kad, galvodama apie mane, visada šypsotumeisi.

Žinau – darai viską, kad užaugintum mane gerą ir laimingą. Tu taip bijai mano skausmo, kad kartais net pernelyg mane saugai. Suprantu ir tai. Kai nuperki man naujus batus, o sau jiems įsigyti nelieka pinigų, širdis plyšta, nes nenoriu siekti laimės ką nors iš tavęs atimdama. Mieliau būsiu be batų, be naujos striukės ir valgysiu tik bulves, bet stebėsiu, kaip juokiesi ir kaip šiame pasaulyje pražysta gėlės. Neturi būti didelis ar suaugęs, kad tai suvoktum. Atėjau į šį pasaulį jau labai stipriai tave mylėdama. Visomis savo pėdomis, rankomis, širdimi. Man augant ir pėdoms didėjant, mano meilė tau taip pat augo ir didėjo.

Tiesiog labai noriu, kad mylėtum save. Žinau, kad mane mylėsi visada, bet meilę sau vis primiršti. Noriu, kad pažvelgtum į tai atsakingai, nes, apdovanodama visą mūsų šeimą gražiausiomis dovanomis, pati jau trejus metus vilki tą pačią suknelę. Nes taupydama pinigus tėčio svajonių akiniams, savo svajones atidedi į šalį. Nes visą savo laiką ir dėmesį dovanoji mums, tik mums, o save ir savo mintis primiršti... Taip, mama, formuoji tokią pačią ir mano ateitį. Ar nori, kad pamirščiau save? Kad užėjusi į parduotuvę ir pamačiusi svajonių palaidinę sau pasakyčiau: „Ne šiandien“, ir eičiau pirkti vyrui kelnių? Kad suprasčiau, jog tam, kad mane kas nors mylėtų, turiu labai daug paaukoti? Ar nori, kad būdama su kitais žmonėmis atsisakyčiau savęs, savo minčių ir stengčiausi patenkinti jų poreikius? Kad vakare gulčiau į lovą pavargusi, o ryte kilčiau su vis didesniu liūdesiu? Kad mokėčiau tik duoti, bet niekada neišmokčiau imti?

Mylėdama ir priimdama save tokią, kokia esi, ir man tiesi kelią į meilę, pagarbą sau.

Mama, ar, leisdama savo partneriui save žeminti, kai aš matau, nori, kad po penkiolikos metų patirčiau tą patį? Ar kai mano mylimas žmogus pakels prieš mane ranką, aš sustingsiu iš siaubo, o kai sakys: „Tu niekam nereikalinga“, tikėsiu juo, nes, prisiminusi, kaip visa tai kentėjai tu, manysiu, kad taip ir turi būti, kad šią situaciją turiu priimti taip pat tyliai ir nuolankiai, kaip priėmei ją tu?

Štai stovi prieš veidrodį ir plūsti save blogiausiais žodžiais, analizuoji savo kiekvieną kūno trūkumą, o vėliau net atsisakai fotografuotis... Taip elgdamasi mokai mane žvelgti į save veidrodyje taip pat kritiškai. Nekęsti savęs, peikti save, bodėtis savo kūno. Mylėdama ir priimdama save tokią, kokia esi, ir man tiesi kelią į meilę, pagarbą sau.

Grįžusi iš darbo pavargusi kartoji: „Esu nevykėlė, man viskas nesiseka“, nes šiandien jie nepatvirtino tavo projekto. Savo naują įsimylėtą vyrą už vieną komplimentą apdovanoji ir vakariene, ir meile, ir rūpesčiu, ir dar kokia miela dovanėle. Priaugusi papildomų kilogramų, jautiesi niekam tikusi ir tiesiog negali savęs pakęsti... Mokai mane, kad kiti mus myli už kažką – už gerą projektą, už gražų kūną, už vakarienę. O juk pati sakei: „Myliu tave tiesiog už tai, kad esi šiame pasaulyje.“ Labai norėčiau, kad mylėti save tau būtų taip pat lengva kaip mane. Kai į tave žiūriu, man nesvarbu, kiek tau metų, koks tavo drabužių dydis ir kiek šiandien pasiekei darbe. Myliu tave ne už tai. Myliu tave už tai, kad esi. Arčiau nei bet kuris kitas žmogus. Mano mama. Mano dalis. Ir tavo dabartis formuoja mano ateitį.“