Trumpa dosjė
Gimė 1980 m. rugpjūčio 10 dieną Kaune.
Studijos. Baigė menotyros bakalauro studijas, politikos mokslų ir diplomatijos magistro magistrantūrą bei doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU), studijavo, atliko mokslinius tyrimus Japonijoje: 1998–1999 m. Kanadzavos, 2002–2003 m. Vasedos universitetuose.
Šeima. Žmona Kristina dirba VDU bibliotekoje, dukrelei Orai – dešimt metų, Sniegei – penkeri.
Darbinė veikla. 2005–2006 m. dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoje Japonijoje. Dėsto VDU, Suomijos, Austrijos, Taivano, Japonijos, Pietų Korėjos universitetuose. Vadovauja VDU Azijos studijų centrui. Verčia aukščiausio lygio politinius susitikimus.
Credo. „Bet kokiomis aplinkybėmis, kad ir kur likimas numestų, stengiuosi daryti geriausia, ką galiu.“
„Esu… drąsus nerti į nežinomybę. Gyvenime mažai ką planuoju, laukiu, ką likimas švystelės. Lemtis man yra labai daug padovanojusi.“
„Vertinu toleranciją ir atvirumą.“
„Nemėgstu veidmainystės.“
Įkvėpimas. „Žodyną pradėjau rašyti įkvėptas žmonos. Buvau grįžęs iš Japonijos, mudu sėdėjome sode, buvo gražus pavasaris, dūzgė bitės, Kristina paklausė, kaip japoniškai yra obelis, dangus, debesys... Ant kelių turėjau kompiuterį, parašiau tuos žodžius. Taip atsirado sąrašas, jis išaugo į žodyną.“
Remdamasis asmenine patirtimi, parašėte įdomią knygą „Japonijos spalvos ir skoniai“ (leidykla „Aukso pieva“). Tekančios Saulės šalis – joje mokėtės, dirbote, lankotės du kartus per metus – turbūt keičiasi sparčiau, nei knyga spėja pasiekti skaitytojus. Ką norėtumėte akcentuoti šiandien?
Knygą rašiau penkiolika metų, o sutvarkiau per kelias savaites. Didžiąją dalį sudaro dienoraščiai, pastebėjimai iš studijų, pirmųjų buvimo Japonijoje laikotarpių. Svarsčiau, ar reikia atnaujinti įspūdžius, bet skaitydamas prisiminimus supratau, kad juose užfiksuoti natūraliausi, nesugadinti įspūdžiai. Apgailestauju, kad dabar man ši šalis nebeatrodo tokia egzotiška, nuolat ten būdamas prie visko pripratau.
Dirbote Lietuvos Respublikos ambasadoje Japonijoje, verčiate aukščiausio lygio politinius susitikimus. Kuo naudinga Jums ši patirtis?
Būdamas moksleivis mokiausi ispanų ir savęs klausiau, ar galėčiau išmokti kalbą, kurios rašmenų nesuprantu. Pradėjau ieškoti nelotyniška abėcėle paremtos rašto sistemos pavyzdžių. Atsitiktinai į rankas pateko „Rusų–japonų kalbų žodynas“. Tuo metu Vytauto Didžiojo universitete pradėta dėstyti japonų kalba, buvau pirmas dėstytojo A. Ališausko mokinys. Ši asmenybė Kaune išugdė japonologų kartą.
Vertėjo darbą prisimenu su nostalgija, tai buvo mano aukso laikotarpis. Sukausi įvykių centre, Lietuvos ir Japonijos santykiai tada buvo gražiai įsivažiavę. Strategiškai svarbus Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Algirdo Brazausko vizitas Japonijoje 2005 metais, Jų Didenybių imperatoriaus Akihito ir imperatorienės Mičiko vizitas Lietuvoje 2007 metais buvo sėkmingi. Likimo dovana, kad dalyvavau šiuose įvykiuose. Susidomėjimas tuo, kas vyksta Rytų Azijos regione, paskatino tęsti politikos mokslus doktorantūroje.
Vertėjavote Jos Didenybei imperatorienei Mičiko. Kokia ji – oficialioji ir neoficialioji ponia Mičiko?
Nėra perskyros. Imperatorienė Mičiko – pavergianti asmenybė, labai miela, šilta, maloni, atvira. Jei paklausi japonų nuomonės apie imperatorienę, dauguma pasakys, kad ji patinka labiau nei imperatorius. Kadangi Japonijoje labai svarbu statusas, o vertėjas aukščiausio lygio susitikime yra žemiausio rango žmogus, labai jaudinausi, bet imperatorienė bendravo šiltai, nesilaikė hierarchinio atstumo, kaip asmenybė, ji man padarė didžiulį įspūdį. Mičiko domisi Lietuva, mėgsta M. K. Čiurlionio tapybą, muziką, daug apie tai klausinėjo.
Jaučiu nuolatinę kančią: kai esu Lietuvoje, ilgiuosi Japonijos, sapnuoju žmones, vietoves, įvykius, o nuskrendu į tą šalį, pabūnu ir pradedu ilgėtis tikrosios savo gimtinės.
Japonai nemini imperatoriaus vardo – tai yra tabu. Vadina taip: „Dabartinis imperatorius, dabartinė imperatorienė.“ Jie kilę iš vienos seniausių Japonijoje giminių. Pavardžių neturi, turi tik vardus. Kai imperatorius miršta, jam suteikiamas pomirtinis vardas. Į istoriją šis žmogus įeina nauju vardu.
Knygoje rašote, kad Kanadzavos tarptautiniame universitete japonai su užsieniečiais nebendravo, laikėsi atskirai.
Japonai nori, kad užsieniečiai (mus vadina gaidžinais) gyventų atskirai. Taip esą patogiau. Nuolat jauti atskirtį, kad esi kitoks. Japonai mielai su tavimi nusifotografuos, pačiupinės plaukus, palies odą. Gali susirgti žvaigždžių liga – visada esi dėmesio centre. Tai geroji išskirtinumo pusė. Kita vertus, supranti, kad niekada nebūsi savas. Net jei puikiai išmoksi kalbą, perprasi etiketą, išmanysi kultūrą geriau nei patys japonai, vis tiek nebūsi savas, nes būsi kitoks. Gaidžinas.
Kadaise Kauną su Japonija susiejo garsusis diplomatas Chiune Sugihara. Ar todėl Kaune jaučiama stipri šio ryšio gija?
Nė viena Baltijos šalis neturi tokio sąlyčio su Japonija taško, kokį turime mes. Tai – Sugihara. Japonai per Antrąjį pasaulinį karą nebuvo geručiai, tad turėti karo didvyrį jiems nepaprastai svarbu. Kaune 1939–1940 metais rezidavęs Japonijos vicekonsulas Sugihara nepaklusdamas savo šalies vyriausybės nurodymams išgelbėjo 6 tūkstančius žydų – išdavė jiems, kad pabėgtų nuo holokausto, tranzitines Japonijos vizas. Dėl šios asmenybės Tekančios Saulės šalyje gerai žinoma ir Lietuva. Daug prie to prisidėjo ir Kaune, buvusio konsulato patalpose, veikiantis Sugiharos muziejus. Pernai apie šią asmenybę japonų sukurtas filmas „Persona non grata“ Japonijoje iki šiol yra vienas žiūrimiausių.
Prie Lietuvos žinomumo prisideda ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras, keli studentų klubai, jaunimo klubas „Hashi“.
Jūsų knygoje radau ypač keistų dalykų. Pavyzdžiui, kad Japonijoje į sustojusį traukinį sušoka armija valytojų ir viską per tris minutes sutvarko (net pakeičia pagalvių užvalkalus)! Kokie netikėtumai laukia į Japoniją keliaujančių žmonių?
Kiekviena akimirka ten gali būti netikėta, gali pasijusti esąs kitoje dimensijoje. Lietuvius dažniausiai pritrenkia erdvės stoka, visą laiką jautiesi suspaustas. Žmonės gyvena susigrūdę, viskas labai tiksliai planuojama. Traukiniai nė sekundės nevėluoja. Valytojai per tris minutes išblizgina vagonus. Tvarka nežmoniška. Gatvėse nepamatysi jokios šiukšlės. Nuvykus į jomis apverstas gretimas šalis – Kiniją ar Taivaną, ištinka kultūrinis šokas. Gyvendamas Japonijoje kartais pasiilgsti netvarkos, neaiškumo, chaoso. Vienas lietuvis yra sakęs: „Čia taip tvarkinga, taip gražu, kad net pykina.“ Erdvės toje šalyje sukurtos tarsi nykštukams. Turi pasilenkti eidamas pro duris, netelpi į kėdę... Giminaitei užsakėme kambarį, – ji netilpo į vonią. Tradiciniame restorane dėl per žemų kėdžių vakariečiams nutirpsta kojos.
Pasak Jūsų, Japonija turi du veidus. Kodėl?
Japonija yra dviveidė. Ne veidmainė, o dviveidė. Bet kuri sritis liudija šią prieštarą. Štai kad ir geografinė šalies padėtis: viena Japonijos pusė, esanti prie Ramiojo vandenyno, – ekonomiškai išsivysčiusi, žibanti, o kita, besiglaudžianti prie Japonijos jūros, gerokai mažiau matoma, sustingusi laike. Man pastaroji buvo įdomesnė. Dviveidis ir japonų gyvenimas, – niekada negali pasakyti, ką jie iš tikrųjų galvoja. Kultūra – irgi du poliai. Viena vertus, moderniausių technologijų šalis, visose srityse pirmaujanti, kita vertus, yra archajiškų dalykų – arbatos gėrimo ceremonija, geišos, kimono. Ir visa tai normaliai susilieję.
Bendravimo kultūroje taip pat yra dviveidiškumo apraiškų. Galima sakyti, kad japonai – pati svetingiausia pasaulyje tauta, kad čia pats geriausias aptarnavimo lygis. Jei esi savas, tave priims svetingai, jausiesi maloniai. Vis dėlto tai – ir viena šalčiausių pasaulyje šalių. Svetimšalis čia gali patirti visą visuomenės blogumą, šaltumą, nebūti priimtas.
Jums teko laimė būti pakviestam į japonų šeimos namus sutikti Naujųjų. Ar eidamas ten žinojote nerašytas taisykles, kurių turi laikytis svetimo pasaulio (soto) atstovas? Kokios jos?
Ne tik Naujuosius švenčiau japonų šeimos namuose, toje šalyje turiu vietinę šeimą – viena atžalų neturinti garbingo amžiaus pora mane traktuoja kaip savo vaiką. Be jų Japonija man būtų kitokia. Kai japonai apie tave sako: „Kvailas užsienietis“ („Baka gaidžina“), galima atleisti viską, bet jei nori tapti šiek tiek savas, būti pakviestas į namus (tai nutinka retai, o ir patys japonai vieni pas kitus į svečius nevaikšto; su šeimininkais galima pabendrauti prieangyje, bet užeiti į butą jie nesiūlo), turi paisyti taisyklių, ir šių yra nežmoniškai daug – pradedant šlepečių mūvėjimu, baigiant nežinia kokiais dalykais.
Knygoje sukrėtė pasakojimas, kaip, lūžus rankai, kreipėtės pagalbos. Jei neturi sveikatos draudimo, gali numirti net būdamas Japonijos ligoninės priėmimo skyriuje?
Mirti neleistų, bet istorija apie sulaužytą ranką man pačiam buvo lūžio taškas. Iki tol Japoniją idealizavau. Iki tol su šia šalimi, jos kultūra buvo medaus mėnuo, kai viskas įdomu, smagu, egzotiška, bet štai nukrentu nuo dviračio ir susilaužau ranką. Neturiu su savimi draudimo, tad ligoninėje niekas į mane nekreipia dėmesio, elgiasi labai šaltai. Ranka tinsta, kenčiu skausmą, bet niekas nieko nedaro. Pamačiau, kaip veikia sistema. Jei esi iš jos ištrūkęs, jokių nuolaidų nesitikėk, su tavimi elgiasi kaip su svetimu. Lietuvoje randame būdų apeiti taisykles, o japonai nelankstūs. Patekai netyčia į nenumatytą situaciją, kaltink save. Kai gavau jiems reikalingą kortelę ir buvau užregistruotas, medikai iškart ėmė elgtis kitaip. Tu jau esi sistemos dalis, tau maloniai šypsosi. Tik ir vėl – po operacijos kenčiau baisų skausmą, paprašiau jį malšinančių vaistų, o man pasakė, kad medikė, kuri gali skirti tų vaistų, ateis tik ryte. Taigi visą naktį blaškiausi varstomas skausmo.
Japonija yra dviveidė. Bet kuri sritis liudija šią prieštarą.
Keistas pasirodė ir Jūsų japonas draugas Keisha. Ateina į svečius, tyli, suvalgo gabalėlį atsinešto šokolado, bet Jums nepasiūlo, likusį išsineša. Paskui atvažiuoja į Lietuvą iš anksto nepranešęs. Kaip baigėsi, jei baigėsi, Jūsų draugystė?
Skaitytojai mano, kad kai kuriuos dalykus išgalvojau. Visi įvykiai, žmonės yra tikri. Ir Keisha tikras. Šiuo metu jis gyvena Vilniuje. Kai atėjo į knygos pristatymą, nerimavau, kad nejaukiai jausis perskaitęs apie save nelabai švelnius mano pastebėjimus. Keisha – nestandartinis japonas. Fotografas, pramoko lietuvių kalbos. Norėjau parodyti, kad ir Japonijai negalima taikyti stereotipų. Su Keisha susirašome, susitinkame. Mūsų šalyje jis labiau pritapo nei savo gimtinėje, ten jautėsi nesavas, o čia susirado bendraminčių, veiklos, gerai leidžia dienas.
Skaitytojus supažindinate su UNESCO globojamais pasaulio paveldo objektais. Tokių Japonijoje yra devyniolika. Smagi istorija apie tai, kaip ieškojote garsių trijų beždžionių ir miegančio katino skulptūrų...
Iš tikrųjų šventykla, o ne ten esančios katino ir beždžionių skulptūros yra UNESCO globojamas pasaulio paveldo objektas. Pasijuokiau iš savo, vakariečio, suvokimo. Esame įpratę lankyti dideles bažnyčias, tad, išgirdęs, kad šventykloje yra garsios trijų beždžionių ir miegančio katino skulptūros, įsivaizdavau jas milžiniškas. Tuo irgi skiriasi mūsų ir japonų mąstymas, – jie nepaprastai mėgsta detales ir mažus daiktus. Taigi nuvykęs į garsiąją šventyklą ilgai negalėjau rasti kultinių skulptūrų. Pasirodo, jos visai mažos, praeidamas nepastebėjau. Žymaus skulptoriaus išraižytas katinas – be galo mielas, prie jo būriuojasi minios, nes jis... gražiai miega. Stebuklas, kad menininkas galėjo šventykloje įamžinti katiną! Japonai yra puikūs verslininkai ir šalies įvaizdžio formavimo meistrai – sugeba parduoti dalykus, kurių mes Lietuvoje nė nepastebėtume.
Ar tiesa, kad Japonijoje žinoma lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“? Japonai turi panašią – apie tai, kaip jūros valdovo drakonų karaliaus Vatatsumi dukra Otohime įsimylėjo vargšo žvejo brolį Hoorį. Šis parsivedė gražiąją pačią į sausumą, o kai ji gimdė, išvydo krokodilę – tikrąjį žmonos pavidalą.
Kai kurios pasakos ar mitai sutampa. Papasakojau panašų į mūsiškį mitą, bet negaliu sakyti, kad japonai žino mūsų pasaką. „Eglė žalčių karalienė“ išversta į japonų kalbą, tačiau knyga nėra skaitoma taip, kaip jų mylimo Murakamio kūriniai. Įdomu, kad lietuvių kalbą puikiai mokantis profesorius Ikuo Murata, išvertęs į japonų kalbą kai kuriuos K. Donelaičio, A. Baranausko, J. Meko kūrinius, iš susižavėjimo lietuvių kultūra ir mūsų pasakomis savo sūnų pavadino Egle.
Papasakokite apie salą Odaibą – ant šiukšlių iškilusį vakarietišką rajoną.
Japonai bandė vienu šūviu nušauti du zuikius. Tokijuje ir kituose didžiuosiuose miestuose nuolat trūksta gyvenamosios žemės, tad japonai ėmė perdirbinėti šiukšles, jas presuoti, gaminti blokus, o iš šių vandenyne statyti salas. Taip Tokijas gerokai išsiplėtė. Netoli Osakos yra Kansajaus oro uostas, didelė jo dalis pastatyta ant iš presuotų šiukšlių sukurtos „žemės“.
Iš šiukšlių sukurtoje Odaibos saloje pastatyta daug gyvenamųjų namų. Iš pradžių ten niekas nesiveržė, tada nuspręsta sukurti vakarietišką rojų: pastatyta prekybos centrų, Laisvės statulos kopija, įkurtas parkas, apgyvendinta užsieniečių studentų, kad jie tame peizaže būtų tarsi egzotiški objektai. Man teko ten gyventi. Jaučiausi, lyg būčiau aktorius. Dabar Odaiboje gyvena daug daugiau japonų.
Vienas lietuvių kalbą puikiai mokantis japonų profesorius, išvertęs į japonų kalbą kai kuriuos K. Donelaičio, J. Meko kūrinius, savo sūnų pavadino Egle.
Japonijoje klesti pramogų verslas. Ir viskas skirta vyrams. Kokių galimybių atsipalaiduoti turi moterys?
Japonijoje vyras, turintis meilužę, toleruojamas, o moteris, turinti meilužį, smerkiama. Istoriškai šalyje galioja vienpatystė, tačiau į tai, kad stipriosios lyties atstovas turi kelias suguloves, žiūrima pro pirštus, taigi vyrams šioje kultūroje leidžiama daugiau.
Kai pirmą kartą atsidūriau Japonijoje, į akis krito moterų ir vyrų nelygybė. Lankaisi šeimoje, vyras tave priima, bendrauja, o jo žmona kuičiasi virtuvėje. Atbėga, atneša patiekalų ir vėl lekia kuistis. Atrodytų, kad yra prispausta. Gatvėje vaizdas toks: vyras eina keliais žingsniais priekyje, iš paskos, lyg rodydama pagarbą sutuoktiniui, mažais žingsneliais tipena moteris. Jaunuoliai jau vaikšto susikabinęs už rankų, bet vyresnio amžiaus poros... Kai įsigilini į jų santykius, supranti, kad tikroji šeimos galva yra moteris. Vyrai buityje tarsi neįgalūs. Dauguma net nemoka pasigaminti valgio. Mano japoniškas tėtis niekaip nesugeba pasišildyti vandens – paspausti poros mygtukų. Esą tai ne jo, o moters darbas. Kai mano japoniška mama rengiasi su manimi kur nors važiuoti, vyrui parašo instrukciją, ką reikia daryti, palieka maisto, užrašo, kas skirta pusryčiams, pietums, vakarienei. Vyras – tarsi vaikas, jį reikia popinti, lepinti... Pinigus uždirba vyras, bet valdo moteris. Ji yra šeimos finansų ministrė, sutuoktiniui išskiria dienos davinį. Jei vyras eina su draugais išgerti (o geria japonai daug), turi pasakyti: „Va, brangioji, vakare eisim su draugais gerti.“ Tada ji duoda atitinkamą sumą. Yra abipusė priklausomybė: moteris negali išgyventi, jei vyras neuždirba pinigų, bet ir vyras be moters negali išgyventi, nes ji valdo šeimos krepšelį. Moteris, kol vyras dirba, gali sau leisti eiti į ikebanos klubus, paplepėti su draugėmis, jos veikla intensyvi, įvairesnė, o vyras – darbinis gyvulys, tai vienintelė jo funkcija.
Ar japonų šeimos stabilios?
Skyrybų nedaug, bet vestuvių iš meilės taip pat negausu. Renkantis partnerį galvojama ne apie jausmus, o apie praktinius dalykus: kiek vyras uždirba, kokios jo karjeros perspektyvos, kaip moteris sugebės atlikti savo funkcijas ir t. t. Racionalumu grįstos santuokos toje visuomenėje yra stabilios.
Jūsų knygoje gausu japoniškų patiekalų receptų. Kokį maistą pats labiausiai mėgstate?
Labiausiai pasiilgstu japoniško maisto, jo įvairovės, sunkiai žodžiais nusakomo skonio. Japonų virtuvė išskirtinė, sunku jos patiekalus gaminti kitoje šalyje. Vis dėlto mano šeima valgo rytietišką maistą. Patys iš parsivežtų japoniškų sėklų užsiauginame nemažai daržovių, prieskoninių žolelių. Patys ir gaminame. Jei mūsų šeimos vakarėliuose nėra sušių, draugai stebisi. Jiems jau – ne balius.
Gražūs Jūsų poetiniai tekstai. Iš kur ši gyslelė? Regis, miniatiūras inspiravo ne vien japonų kultūra – jaučiamas ir namų, mylimosios ilgesys.
Rinkdamas žodyną pajutau kaifą, nes lietuvių kalba – labai turtinga, poetiška, skamba gražiai ir turi daug metaforų. Pati gamta mus verčia būti poetais. Ateina pavasaris, atbunda jausmai, norisi kurti. Rašau nuo mokyklos laikų. Ir į šią knygą įdėjau poetinių tekstų. Man jie labai brangūs, išjausti, susiję su tam tikrais patyrimais Japonijoje. Ten gyvendamas negalėjau nerašyti, tekstai liedavosi savaime. Einu gatve, žydi slyva, sėdi bedančiai senukai, čiaumoja japoniškus patiekalus... Ta akimirka bematant nuplauks. Bėgu namo, aprašau vaizdinį, gimsta savita miniatiūra.
Rašote, kad būdamas vaikas mėgote dainuoti: „Sugrįžęs iš Japonijos po daug ilgų dienų, japonišką gerviuką draugas parvežė man dovanų.“ Ar gali būti, kad savo kelius tarsi kokį likimą prisišaukiame nesąmoningai?
Šią dainelę prisiminiau lankydamasis Hirošimoje. Esu fatalistas. Negali žinoti, kas bus po metų ar dvejų, stengiuosi nieko neplanuoti, man savaip smagu stebėti, kur likimas nubloškia, kuo paverčia. Mėgstu išbandymus. Likimas dovanoja galimybių, reikia jas priimti ir sukandus dantis pačiam įvykdyti tai, kas lemties numatyta.
Sakote, kad Jūsų širdis pasidalijusi į dvi dalis: viena liko Japonijoje, kita yra Lietuvoje. „Ir nešiojiesi tą prakeikimą, niekur nenurimdamas ir negalėdamas būti laimingas.“ Taip ir blaškotės tarp ten ir čia?
Taip. Manau, tai yra tam tikras globalaus žmogaus prakeikimas ir dovana – didžioji patirtis gyvenime – būti įstrigusiam tarp dviejų pasaulių. Niekada nebegali jaustis tikrai laimingas: dvi tėvynės pasidaro vienodai artimos, bet abiejose vienu metu būti neįmanoma. Jaučiu nuolatinę kančią: kai esu Lietuvoje, ilgiuosi Japonijos, sapnuoju žmones, vietoves, įvykius, o nuskrendu į tą šalį, pabūnu ir pradedu ilgėtis tikrosios savo gimtinės, galvoju, kad ten dabar – pavasaris, kalasi krokai, snieguolės, žibuoklės... Visą laiką jautiesi pakibęs kažkur tarp, širdis niekada negali nurimti, ji veržiasi iš ten, kur tuo metu esi. Tai – prakeikimas.
