Pernai spalį vykusioje Japonijos ir Baltijos dizaino savaitėje „Made in Japan“ Horiren I baigė dar vieną savo kūrinį. Modeliu dirbantis Taivane gimęs 25-erių Shota Masuda dėl savo tatuiruotės specialiai atskrido į Lietuvą. Paklaustas, kaip jautėsi viešai tatuiruojamas, vaikinas atsakė, kad iš jaudulio drebėjo, o kai Horiren I baigė kūrinį, pravirko.
Dvejus metus ant kūno kurtą piešinį modelis sutiko pademonstruoti ir mums. Turiu prisipažinti – jaučiausi sutrikusi, kai vaikinas ėmė nusirenginėti tiesiai prieš mane ir fotografą, o netrukus atsistojo intymias kūno dalis prisidengęs tik tradiciniu sumo diržu (mawashi). Labai siauru diržu. O už fotosesiją fotografui padėkojo lietuvišku „ačiū“.
Kaip tampama vyru
Piešinys ant kūno labai sudėtingas. Jame, kadangi vaikinas gimęs Taivane, – daug kiniškų simbolių. Spalvos ir atspalviai neįtikėtini. Sakoma, kad tokių neįmanoma išgauti jokia elektrine tatuiravimo mašinėle. Tatuiruotė simbolizuoja žmogaus gyvenimą, tiksliau – to gyvenimo projekciją. Į sudėtingą keliasluoksnį, simbolių gausų piešinį meistras sudeda viską, ką mato žmoguje, ko jam linki, kokią įsivaizduoja gyvenimo prasmę. Tad nuspėti galutinio rezultato niekada negali. Menininkui suteikiama visiška laisvė. Tradiciškai, baigęs kūrinį, jis palieka savo parašą – dažniausiai ant nugaros. Dar vienas japoniškų tatuiruočių išskirtinumas – jos visada turi kokią nors reikšmę, beprasmių brūkštelėjimų ant kūno nebūna.
Tradicinės japoniškos tatuiruotės (irezumi) gana didelės, o tos, kurias daro Horiren I rankomis, driekiasi per visą nugarą, kartais – ir rankas. Primena drabužius (angl. body suit), švarus odos plotas paliekamas tik aplink bambą, todėl žmogus atrodo nei nuogas, nei apsirengęs...
Vienam piešiniui ant kūno sukurti prireikia nuo dvejų iki penkerių metų. Pas meistrą lankomasi kelis kartus per mėnesį, vienas vizitas trunka apie dvi valandas. Galbūt ilgiau būtų sunku ištverti skausmą? Tatuiruočių meistrė Horiren I tikina, kad, darant tatuiruotę mašinėle, skausmas būna didesnis, nei darant ranka – specialiais senoviniais mediniais instrumentais. Tokias tatuiruotes, vadinamas tebori, Horiren I ir daro.
Japoniškų tatuiruočių išskirtinumas – jos visada turi kokią nors reikšmę, beprasmių brūkštelėjimų ant kūno nebūna.
Natūralu, kad per tiek laiko tarp kliento ir meistro užsimezga ryšys, neretai jis virsta draugyste. Ar Shota pajuto sielų giminystę su Horiren I? „Ji buvo užpykusi ant manęs daugybę kartų“, – krizena vaikinas. Pasak jo, tatuiruotės darymo procesas ugdo vyriškumą, valią, skatina maksimaliai sutelkti protą, o tai jaunam vyrui ne iš karto pavykdavo. Šį procesą ištvėrę jaunuoliai tampa tikrais vyrais.
Viena didelė šeima
Tarp Horiren I klientų – ir ne vienas Japonijos mafijos jakudzos atstovas. Iki šiol tatuiruotės Tekančios Saulės šalyje siejamos su nusikalstamomis grupuotėmis. Viešosiose vietose – pirtyse, SPA ir kt. – demonstruoti kūno piešinius draudžiama. Tiesa, pašnekovė skuba patikinti, kad laikai keičiasi, požiūris švelnėja – į žmones su tatuiruotėmis jau žiūrima truputį atlaidžiau. Ypač į muzikantus ir kitas žvaigždes (tiesa, tatuiruotės Japonijoje legalizuotos tik 1948 m.). Pasak meistrės, kūno piešinius darosi ir moterys, ypač – ištekėjusios. Labai dažnai šį procesą stebi jų atžalos. „Tai normalu“, – sako Horiren I.
Pirmąją tatuiruotę meistrė padarė jakudzai. Moterų klienčių Horiren I yra sulaukusi tik kelių. Beje, nuo XVIII a. dailiosios lyties atstovių, kurios tatuiruotes daro rankomis, Japonijoje ėmė smarkiai mažėti. Dabar telikusi Horiren I, todėl ji – didelė įžymybė. Jai yra tekę maskuotis, kad klientai nesuuostų, jog yra moteris. Tiesa, meistrė priduria, kad nesudėtingus piešinius ant kūno daro ir daugiau dailiosios lyties atstovių, tačiau rankomis šedevrus ant kūno kuria tik ji (skelbiama, kad Japonijoje iš viso yra tik apie 300 meistrų).
Tatuiruotes Horiren I kuria jau 18 metų. Per dešimtmetį ypatinga precizika garsėjanti menininkė užgyveno 350 klientų. Toks skaičius, turint omenyje, kad viena tatuiruotė asmeniui kuriama mažiausiai dvejus metus, sunkiai suvokiamas. Horiren I sako, kad tatuiruotes gali kurti visą dieną – be pertraukų. Taip, ko gero, ir darytų, jei nereikėtų grįžti namo pašerti katės. „Aš nepavargstu, man nereikia jokių poilsio dienų. Galiu dirbti visą parą, jei tik gaunu išgerti“, – pašmaikštauja meistrė. Ir priduria, kad jai klientai – lyg pačios vaikai, kiekvienas brangus ir artimas. „Mes visi esame lyg viena didelė šeima“, – prisipažįsta ir turbūt pirmą kartą per visą interviu nusišypso. Jauniausiam jos „šeimos“ nariui – 16-a (tatuiruotę jaunuolis darėsi turėdamas tėvų leidimą), vyriausiai – 75-eri.
Gyvenimą pakeitusi kelionė
Pirmąją tatuiruotę – drakoną ant rankos – Horiren I pasidarė Australijoje, nuvykusi aplankyti labai geros draugės. Tą pačią dieną gimusios merginos dvi savaites keliavo po šalį automobiliu, bet... išsiskyrė, nes draugė kelionę norėjo tęsti su savo vaikinu. Taip Horiren I liko Australijoje viena.
Bare, kur tatuiruotes buvo galima rinktis lyg patiekalus iš valgiaraščio, pirmąjį piešinį mergina pasidarė ant rankos (ir, sako, iškart norėjo jį paslėpti). „Naktiniame klube sutikti vaikinai sakė: „O, ir tu turi tokią pačią tatuiruotę!“ – prisimena Horiren I.
Horiren I tatuiruotes kuria ranka – specialiais senoviniais mediniais instrumentais.
Ta kelionė į Australiją buvo lemtinga – Horiren I sutiko tikrą tatuiruočių meistrą ir, įkvėpta jo kuriamo meno, išmetė atgalinį lėktuvo bilietą. Šioje šalyje mergina praleido dar pusantro mėnesio, o grįžusi į Tokiją nusipirko tatuiravimo mašinėlę – tokią pačią, kokią matė Australijoje – ir atrado savo pašaukimą.
Horinen I – savamokslė tatuiruočių meistrė, nesimokė pas jokį meistrą, kaip įprasta Tekančios Saulės šalyje. Be to, tais laikais interneto nebuvo, tad susirinkti informaciją apie tatuiravimo meną nebuvo taip paprasta. Bičiulis padovanojo japonų menininko Ozumos Kaname's piešinių knygą, šis tatuiravimo meno guru įkvėpė ir sužavėjo Horiren I, o netrukus likimas padovanojo progą su juo susipažinti.
Tatuiruočių nebeskaičiuoja
Moteris viską išbandė savo kailiu, tiksliau – oda. Praktikavosi darydama tatuiruotes sau. Pažiūrėjus į ją, nesunku tuo patikėti – neišmargintų kūno vietų beveik nėra. Meistrė pati nebežino, kiek tiksliai piešinių turi.
Negaliu atitraukti akių nuo Horiren I galvos. „Ką reiškia ši tatuiruotė?“ – klausiu pašnekovės. Piešinį moteris sugalvojo pati. Šis reiškia asmeninę patirtį ir yra jos tapatybės bei meistrystės skiriamasis ženklas. „Esu japoniškų tatuiruočių meistrė, dailininkė vienuolė“, – taip turbūt garsiausia Japonijos tatuiruočių menininkė apibūdina piešinį ir save.
Kokius piešinius ant kūno ji mėgsta labiausiai? Horiren I sako, kad linkinčius sėkmės, įkūnijančius tikėjimą. Merginos kūriniuose daug persikūnijimo, virsmo, animacijos elementų, taip pat japoniškų pabaisų ir goblinų (yokai). Simboliška, bet meistrei patinka ir drakonai. Ne vieną yra pasidariusi pati. Mėgstamiausias – esantis ant krūtinės ląstos. „Mano tatuiruotės – tai aš“, – sako Horiren I.
Apie Horiren I
Gyvena Saitamos prefektūroje, Varabio (Warabi) mieste. Turi studijas Saitamoje ir Osakoje.
Pseudonimas – Horiren 1st (Horiren I). Tikruoju vardu Sayuri Kasuya nemėgsta būti pristatoma.
Parašas (ženklas) – lotoso žiedas.
Studijavo dailę ir dizainą.
Karjera. Kūrė kompiuterinių žaidimų grafiką, tapė freskas restoranuose ir koplyčiose.
Tatuiruotėmis susidomėjo Australijoje.
Pirmąją tatuiruotę pasidarė 24-erių.
Yra dalyvavusi parodose Tokijuje, galerijose „ Le Deco“ ir „Kyosai Kawanabe“, taip pat Kiosai ir Amsterdamo tatuiruočių muziejuose (šį įvykį įamžino matoma tatuiruote ant rankos), Niujorke, galerijoje „Ricco/Maresca“.
Jos darbai naudoti „Swatch“ ribotos serijos laikrodžių ciferblatuose (2008-aisiais veiklos 10-mečio proga) ir kt.
Nuotraukos - Liudo Masio ir Annos Stanevičienės
