„Negali rūpintis kitais nepasirūpinęs savimi. Privalai atsigręžti į savo vidų, kad pamatytum, kas yra šalia“, – sako aktorė Elžbieta Latėnaitė (29 m.).
Šį rudenį kino ekranuose pasirodys naujas Kristijono Vildžiūno kino filmas „Senekos diena“. Jame sukūrėte išpaikintos, regis, viskuo aprūpintos gražuolės televizijos laidų vedėjos portretą. Vis dėlto praslysta – Asta, kaip ir Elžbieta, turi tvirtą pagrindą po kojomis. Iš kur jis?
Vertinu, kad Kristijonas, kurdamas scenarijų, žinojo, jog Astą vaidinsiu aš. Pradėjusi skaityti, radau daugybę atpažįstamų dalykų. Kine tiesos reikia daugiau nei teatre. Asta savo šeimoje išgyvena santykių krizę. Mane ramino žinojimas, kad ji ištvers. Išgyvens, kad ir kas nutiktų.
Kitaip jaučiausi kurdama Elžbietos vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Marija Stiuart“ pagal Friedricho Schillerio istorinę dramą. Buvo akimirkų, kai galvojau: „Ne, čia ne man, tikrai ne man.“ Turiu pasakyti, kad ir kine, ir spektaklyje teko patirti aktoriui vertingą jausmą, kai suvoki: režisierius padarė kelis sprendimus į priekį, ir viskas, ką išgyveni, turi prasmę. Gal, kad Elžbieta – istorinė asmenybė, o gal, kad mūsų vardai sutampa, jutau jos dvasią. Nusiimu peruką ir atsikvepiu – kokia pilka, net nuobodi asmenybė esu. Ir gerai, galvoju, kad gimiau šita, o ne ana Elžbieta. Teatre išgyveni ir pamiršti, o tai Elžbietai juk turėjo būti sunku įveikti vidines audras ir izoliaciją.
Neabejoju – bet kuris vaidmuo palieka krislą sieloje. Kad ir mažutėlį, vos įžiūrimą...
Raudoni plaukai kažkaip veikia! Perukas suteikia drąsos, veržlumo, leidžia negalvoti, ką apie tave mano kiti. Nusiimi raudonus plaukus ir galvoji, kaip paprasta, ramu viskas. Neįsipainioju į vaidmenis, tačiau viduje kažkas lieka. Jei kuri drąsią, pavydžią Elžbietą, privalai susidurti su savo drąsa ir pavydu. Spektaklyje režisieriui reikėjo tiesos nuogumo, ir mes, aktoriai, turėjome save patikrinti.
O juk galėtumėte būti raudonplaukė!
Plaukų stilistė man jau sakė: „Gal kitąkart – raudonai?“ Ir dar tas vardas Elžbieta... Retai pasitaiko, kad aktoriaus ir personažo vardai sutaptų. Dėl to atsiranda šiek tiek nepatogaus jautrumo.
Karalienė – viena, šių dienų moteris iš televizijos – visai kas kita. Gal vaidinti paprastus dalykus sunkiau?
Gal svarbiau sužinoti, ko iš tiesų režisierius nori? Mane įkvėpė Astos instinktas išgyventi „Senekos dienoje“. Eiti į priekį, kad ir kas būtų, – kai kada negali laukti, ką nuspręs kitas. Kai tampa per sunku, privalai lipti į gelbėjimosi valtį. Elžbieta irgi sugebėjo išsilaikyti soste ilgiau nei daugelis monarchų. Tai argi jos nepanašios?
Vienuolis Radhanath'as Swamis sakė: galima išvalyti visas pasaulio upes ir ežerus, bet kol žmonės nesirūpins vidine švara, tol terš ir aplinką.
Septynerius metus esate drauge su teatro aktoriumi Salvijumi Trepuliu. Tikriausiai visokių dienų esate išgyvenę?
Gyvenimas šioje žemėje – mokykla, grįsta išbandymais, mokanti laimės. Gyvenimas šeimoje – taip pat. Nemanau, kad mums skirta tuščiai mėgautis žmonėmis ir pasauliu. Ir kad esame sukurti kentėti, taip pat nemanau. Krizės mus lydi nuolat. Jas peržengiame arba ne. Jau pats gimimas yra didžiulis stresas. Tada pirmųjų metų krizė, trečiųjų, septintųjų, o kur dar visi didieji gyvenimo įvykiai? Vieni tai išgyvena, keliauja pirmyn, kiti sustoja arba krenta į juodumą. Kartais taip sunku suprasti, kas vyksta, – grumstai po kojomis byra. Tik kai išgyveni situaciją, supranti, kad jos reikėjo. Gal per mažai matei kitus, o gal per daug į juos žiūrėjai, nekreipei dėmesio į save? Blaškeisi, ieškojai, o tavo atsakymai, šventykla ir laimė kantriai laukė viduje. Kalbame apie ekologiją, aplinkos švarinimą, tačiau vidinė ekologija ne mažiau svarbi. Pasaulinio garso vienuolis Radhanath'as Swamis, nuostabios knygos „Kelionė namo“ autorius, sakė, kad galima išvalyti visas pasaulio upes ir ežerus, bet kol žmonės nesirūpins vidine švara, tol terš ir aplinką. Todėl pirmiausia reikia pašalinti grubias šiukšles – atsisakyti mėsos, svaigalų, destrukcijos, o paskui imtis subtilių – pavydo, pykčio, godumo.
Su Salvijumi auginate dukrelę Kalistą, tačiau vis dar esate nesusituokę. Kodėl?
Jei atvirai, nežinau. Gal nemanome, kad tai būtina. Esame šeima – žmona, vyras, vaikas. Dukros gimimas – bene svarbiausias mano gyvenimo įvykis, jis pakeitė daugybę ankstesnių suvokimų ir įsitikinimų. Vaiko atėjimas viską koreguoja, tik laikykis, tik mokykis! Be abejo, tai – didžiulė permaina dviejų žmonių gyvenime, nes daug kas griūna, atsiranda naujų dalykų, turi prie viso to taikytis. Labai svarbu suprasti, kad vaikas – ne tavo nuosavybė, ne tavo daiktas. Kai daug darbo, trūksta kantrybės, tada galvoji: negi tik tiek tos meilės yra? Pavargai, ir – viskas, baigiasi? Vos tik artimas žmogus tampa tau nepatogus, nepateisina lūkesčių, ir meilė dingsta? Ar mokame mylėti?
Na, galima priimti ją kaip dovaną ir kaip kasdienybę... Mums dažnai kartoja, kad visi turi mylėti...
Šiais laikais meile vadinama daug kas: prisirišimas, priklausomybė nuo kito žmogaus, geismas, aistra, netgi liguistas potraukis. Maistas yra meilė, vynas yra meilė, saldainiai. Ir jei viskas – meilė, tai juk turi būti daugybė laimingų, mylinčių žmonių. Kodėl tiek daug nelaimingų? Kodėl tiek žiaurumų, kančios, savęs griovimo? Ar tikrai mylintis žmogus gali skriausti save, kitą, gyvūną ar niokoti aplinką, kurioje gyvena? Gal meile vadiname ne tuos dalykus?
Su Salvijumi susitikote teatro scenoje. Dabar jus vadina vienais talentingiausių jaunosios kartos aktorių. Ar kartais tenka „pasimatuoti“ talentą?
Susipažinome „Meno forte“, abu repetavome su Eimuntu Nekrošiumi. Kartu vaidinome trijuose spektakliuose – „Fauste“, „Idiote“ ir „Borise Godunove“. Teatras ir namai – atskiros erdvės. Ir ten, ir ten kiekvienas turime savo vaidmenis. Kiekvienas esame individas, su savo norais ir nenorais. Iš mano vyro galima daug ko pasimokyti. Kartais stebiuosi, iš kur žemėje atsirado taip unikaliai mąstantis žmogus. Tik kasdienybėje dažnai nematai to, kas gražu, pastebi vien trūkumus.
Ar tik man vienai atrodo, kad daugybę teisių išsikovojusios moterys vėl grįžta prie pradžių pradžios – savo moteriškumo?
Man patinka tie vėjai iš Vakarų – moterys gavo balsavimo teisę, saugome vaikus nuo išnaudojimo ir smurto, įsisąmoninę, kad šunis ir kates reikia mylėti, po truputį suvokiame, jog viščiukai, paršiukai ir karvės yra tokie pat ir nė kiek ne mažiau verti teisės į gyvenimą. Tik įsivaizduokite, prieš 200 metų dar buvo legali vergovė, o šiandien šimpanzei teisme suteikiamas asmens statusas, ir tai ją gali apginti nuo narvo. Kuo daugiau domiesi, tuo labiau supranti, kad kova už silpniausiųjų laisvę neišvengiama, nes moralė evoliucionuoja, tačiau kai kurių judėjimų idėja sulyginti vyrą ir moterį, kalbėti apie jų vienodą prigimtį manęs nežavi. Esu už galimybę būti tuo, kas esi. Jei jautiesi esanti moteris vyro kūne arba atvirkščiai – būk.
Nesijaučiu esanti tobula moteris, bet moteriški dalykai mane gydo, daro laimingą, grąžina įkvėpimą ir jėgas. Pasaulis be vyriškos ir moteriškos spalvų būtų daug nuobodesnis. Tokios mintys atkeliauja iš Rytų. Pastebiu ne kovos už būvį ir save, o tikrojo savęs ilgesį. Žmonės pavargsta visur jaustis lyg karo lauke, nuo netikrumo. Ramybė ir laimė – kiekvieno natūrali būsena, ir susigrąžinti ją nori – per vegetarizmą, buvimą su savimi, meditaciją, maldą – vis daugiau žmonių. Visa tai yra priešnuodis prieš bet kokį chaosą.
Kūrybos žmogui toks ilgesys būdingas. Gal tai – iš Jūsų vaikystės, iš kūrybingos šeimos?
Mano mama – menotyrininkė, tėtis – kompozitorius. Neprisimenu jo sėdinčio namie prie pianino. Užtat muzikos mokėmės mes, vaikai. Bohemiškos aplinkos, vakarėlių, skendinčių cigarečių dūmuose ir alkoholyje, mūsų namuose, ačiū Dievui, nebuvo. Esu tėvams už tai dėkinga. Gyvenome paprastą tėvų ir vaikų gyvenimą – ir padūkdavome, ir pasibardavome... Ir vis dėlto kažkas patraukė mane prie teatro.
Regis, esate apdovanota ne tik talentu vaidinti. Kuriate muziką, rašote...
Mano viduje yra variklis, kartais jis degina lyg ugnis, privalai kažką daryti. Tą variklį maitina fantazija. Kartais pagalvoju, kad man užtektų paprasto, normalaus gyvenimo, kad visos draskančios audros liktų kūryboje.
Jei vos dešimt kartų mažiau valgytume mėsos, būtų pamaitinti milijonai badaujančių žmonių. Argi tai neįkvepia dažniau užsukti į vegetariško maisto kavinę?
Vienas tų draskančių, plėšančių dalykų Jūsų gyvenime – brolio netektis. Kokių pėdsakų sieloje paliko jo išėjimas?
Neišdildomą pėdsaką paliko ir mano broliuko gyvenimas, ir jo mirtis. Su didžiausiu jauduliu klausiausi, kaip kolegė Jurgita Jurkutė konferencijoje „TEDx Talks“ pasakojo apie tėčio savižudybę. Manau, būtina apie tai kalbėti. Jurgita parodė puikų pavyzdį, o man daug davė gilinimasis į Berto Hellingerio metodą, – kartais turi save kurti iš naujo. Dvasinis gyvenimas yra visko pagrindas.
Ar pastebite, kaip stipriai skiriasi Jūsų mintys nuo tų, kurias dėstėte būdama 22-ejų?
Nuo tada praėjo septyneri metai, atverčiau naują puslapį. Tada buvau labai dramatiška, gyvenimas man atrodė žiauriai sudėtingas, žavėjausi komplikuotais žmonėmis, kurie netiki niekuo, išskyrus save, maniau, kad jie – herojai. Dabar požiūris kitoks: kuo žmogus paprastesnis, šviesesnis, harmoningesnis, tuo jis man didesnis herojus. Kiekvienas turime unikalų savybių rinkinį, būtiną atlikti tai, kas mums skirta.
Praėjęs sezonas man – susivienijimo su buvusiais kurso draugais Mažajame teatre metai. Jais labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Su kai kuriais jų pastatėme Gabrielės Tuminaitės „Bedalį ir Labdarį“, kartu vaidinome spektaklyje „Marija Stiuart“. Tai – dovana.
Pastaruoju metu daug kalbama apie Muzikos ir teatro akademijoje tvyrančią atmosferą. Kokie Jūsų prisiminimai?
Ten yra labai skirtingų dėstytojų. Esu girdėjusi ir apie visiškai nepedagogiškus, žalojančius, ir apie puikius autoritetus. Tie, kurie dalijasi kraupiais išgyvenimais, matyt, turi pagrindo. Kaip ir tie, kurie sako studijoms neturintys priekaištų. Neprisimenu nieko juoda, tik kad buvo labai šalta ir kad mūsų rūmai apgriuvę. Užtat gerai pamenu godumą kūrybai, kad neskubėjome į asmeniškumus, nesiaiškinome santykių, norėjome kurti, ieškoti, kad degėme.
Studijas mečiau, nes daug gastroliavau su Eimunto Nekrošiaus spektakliais, tęsti studijų grįžau po kelerių metų. Ir tėvai, ir močiutė buvo teisūs sakydami, kad privalau baigti. Tikiu, ne šiaip viskas vyksta. Noriu išmokti paleisti įvykius, nes tai suteikia laimės. Iliuzija – kad viską valdai, kontroliuoji. Iš tikrųjų, kai ką nors prarandi ar ištinka didelė laimė, supranti, kad ne... Didžiausias menas – priimti gyvenimą tokį, koks yra, kad ir kaip paprastai tai skambėtų. Vertinti tuos, kurie šalia. Ir galvoti, ne kaip dar ko nors gauti, o kaip daugiau duoti.
Tai liudija ir dar vienas šiais metais Jūsų darbas – režisieriaus Egidijaus Bako spektaklyje „Karaliaus Purandžanos istorija“. Ar gavote atsakymus į rūpimus klausimus?
Teatras užduoda daug klausimų, ir žiūrovams į juos tenka atsakyti patiems. Šis spektaklis – kitoks, jame klausiama, parodomas abejonių kupinas kelias, papasakojama istorija ir duodami atsakymai. Žinau, vienas didis vaišnavų vienuolis specialiai atskrido į Lietuvą pažiūrėti šio spektaklio. Sako, susigraudino atpažinęs savo kelią. Svarstau: mūsų visų esmė – ta pati, skiriasi tik kontekstas ir sąmoningumo lygis. Kažkas gimsta be noro kurti šeimą, visą gyvenimą ieško savojo „aš“, atsakymų į klausimą: „Kodėl gimiau?“ Regis, tiek daug prirašyta, kaip uždirbti pinigų, kaip būti sveikam, kaip tapti laimingam, tačiau ar daug matėte atsakymų į šiuos klausimus: „Kodėl čia esu?“, „Kokia prasmė?“, „Koks aukščiausias tikslas?“ Ir tas tau tarsi ant konvejerio padėta, ir tas... Tik rinkis. O kas iš tikrųjų daro tave laimingą?
Nesijaučiu esanti tobula moteris, bet moteriški dalykai mane gydo, daro laimingą, grąžina įkvėpimą ir jėgas. Pasaulis be vyriškos ir moteriškos spalvų būtų daug nuobodesnis.
Ar ruošdamasi šiam spektakliui tapote vegane?
Buvo tokie vieni labai keisti metai... Tada išgirdau apie šeimos konsteliacijos metodą. Jis padėjo man ne tik sužinoti, kaip stipriai šeimoje esame vienas su kitu susiję, bet ir atsakė į kamavusius klausimus. Apie Berto Hellingerio terapijos metodą papasakojo draugė. Išgirdusi supratau: tai – ko man reikia. Mes nė nesusimąstome, kad esame labai susiję su kiekvienu šeimos nariu, kad norime to ar nenorime, šeimoje egzistuoja tam tikra tvarka, dėsniai. Kai suvoki, iš kur kilęs tavo skausmas, atsistoji į savo vietą, gyvenimas pasikeičia akimirksniu. Tais pačiais metais pradėjo busti Dievo įsisąmoninimas, Dievo jausmas manyje miegojo. Per draugės veganės gimtadienį pirmą kartą sužinojau, koks skanus ir įvairus maistas ant jos stalo. Po kurio laiko svečiuose valgydama kotletus pajutau kaltę. Kas čia darosi? Lyg jaučiau norą atsiprašyti... Matyt, mano viduje jau vyko pokyčiai, budo sąmoningumas. O tada jau – tik atverk širdį informacijai, ir tikrai neliksi abejingas. Pasidomėjau, kokia fermų, skerdyklų realybė, sužinojau, kad 45 proc. planetos žemės užima gyvulininkystė, kad dėl to trečdalis pasaulio virsta dykumomis, kad gyvuliai išskiria daugiau šiltnamio dujų nei visas transportas, kad badas tiesiogiai susijęs su mėsos vartotojais – juk augalus, kuriuos atiduodame gyvūnams dėl kepsnio, galėtume atiduoti tiems, kurie miršta iš bado. Negali būti abejingas, kai supranti, kad planetai – šakės, kad jos žmonėms – šakės, nes skurdžios šalys parduoda grūdus Vakarams – mėsai auginamiems gyvuliams maitinti, o jų pačių vaikai miršta iš bado. Ir kad sveikatai – krachas nuo gyvulinių produktų, ypač – mėsos.
Veganiškai maitintis pradėjau dar prieš spektaklį „Karaliaus Purandžanos istorija“, o stovykloje, kurioje repetavome, pamėginau gyventi be kavos ir alkoholio. Tai teisingiausi žingsniai mano gyvenime.
Sakote, kad tereikia palikti pravertas duris, ir informacija pati tave pasieks, tačiau vieni tokią informaciją priima, kiti tiesiog nusisuka...
Viena mano draugė stebisi, kaip žmonės gali planuoti šeimą, ateitį kartu naikindami planetą? Nejau jie nori atsiųsti savo vaikus į netvarką? Ar gali būti kas svarbiau, nei išsaugoti Žemę? Gaila, kad tiek daug žmonių tai ignoruoja, nekreipia dėmesio į taršos, bado ir maisto pasirinkimo ryšį, bet vilties, kad kartos keičiasi, yra. Kai kurie paaugliai kalba apie tai, ko suaugusieji nesupranta ir nepriima. Vaikai maištauja elgdamiesi priešingai nei suaugusieji – nevartoja alkoholio, narkotikų. Argi ne baisu, kad tai jau tapo norma?
Jei nustoji gerti – esi nenormalus, buvęs alkoholikas arba tiesiog keistuolis. Jei nenori tarnauti pinigams, tai juk irgi nenormalu. Vis dėlto tikiu, kad sąmoningumas užkrečiamas.
Ar Jus dažnai laiko keistuole?
Nežinau, į akis nesako. Jei jaudinčiausi dėl kiekvieno neigiamo žodžio, ne kurčiau, o slėpčiausi po antklode.
Kitokia jaučiuosi nuo vaikystės. Dabar man beveik 30, jau galiu gana drąsiai kalbėti apie tai, kas rūpi, kuo tikiu. Mane pakerėjo dokumentinis filmas „Cowspiracy: The Sustainability Secret“ (2014 m., rež. Kipas Andersenas ir Keeganas Kuhnas, – aut. past.), jame puikiai atskleidžiamas mitybos ir aplinkosaugos ryšys. Kitame – „Forks over Knives“ (2011 m., rež. Lee Fulkersonas, – aut. past.) – nagrinėjama mitybos įtaka sveikatai. Žinau, daug vaikų, paauglių atsisako mėsos, tačiau sulaukia bendraamžių patyčių, yra smerkiami šeimos. Noriu, kad išgirstų tas, kuris, būdamas trylikos, kenčia ir kurio niekas nepalaiko. Noriu jam pasakyti, kad atjauta yra gerai, kad jis galvoja teisingai, eina teisingu keliu, kad šiuo suka vis daugiau pasaulio žmonių. Tegu tik jo tėvai labiau pasidomi pažangia, patikima informacija.
Iš mano vyro galima daug ko pasimokyti. Kartais stebiuosi, iš kur žemėje atsirado taip unikaliai mąstantis žmogus?
Pradėjusi skleisti vegetarizmo žinutę neišvengiau skepsio: „Atsirado Elžbieta, aiškina, kaip reikia gyventi“, tačiau tai manęs nesustabdė. Vis klausiu savęs, kodėl tuos filmus pamačiau ir tiesą sužinojau tik 28-erių? Matyt, anksčiau nebūčiau supratusi.
Ar Jūsų vyras – irgi vegetaras?
Ar žinote, koks didžiausias gėris? Laisva valia. Kiekvienas galime rinktis – valgyti kotletą iš gyvūno mėsos ar falafelį iš avinžirnių, nuodytis alkoholiu ar mėgautis imbieriniu vynu, prisijungti prie organizacijų „Tušti narvai“ ir „Trys paršeliai“ savanorių ar remti prievartą ir smurtą. Salvijus buvo vegetaras gal aštuonerius metus – nuo dvylikos, kai savo akimis pamatė skerdžiamą kiaulę. Jam nuo vaikystės artima Rytų filosofija, taigi, nors nėra griežtas vegetaras, suvokia ir gerbia vegetarizmo idėją. Man džiugu, kad Salvijus mėsos suvalgo gerokai mažiau nei statistinis lietuvis, nes man svarbi jo sveikata. Dukrai iš pradžių daviau mėsos, bet, pasidomėjusi moksliniais tyrimais, atradau, kad tai, kas kenkia suaugusiam žmogui, kenkia ir vaikui. Jau prieš septynerius metus Amerikos dietologų asociacija pripažino, jog subalansuota vegetariška ir veganiška mityba yra tinkama kaip visavertė bet kurio amžiaus žmogui, gali apsaugoti nuo daugelio ligų. Ir tikrai, dukra serga mažiau nei bendraamžiai. Žmonės dažnai klausia, kodėl vegetarai primeta kūdikiams savo gyvenimo būdą? Juk vis tiek ką nors primeti, tai gal geriau primesti planetą, sveikatą, keturkojų draugų gyvybes tausojančią ideologiją? Geriau mokyti atjautos, o ne aiškinti, kad vienas gyvūnas skirtas mylėti, o kitas – pjauti. Mokyti meilės skirtingų rasių, tikėjimų ir likimų žmones, gerbti gamtą, o ne jaustis pasaulio valdovu, galinčiu spręsti, kieno gyvybė svarbesnė.
Jei vos dešimt kartų mažiau valgytume mėsos, būtų pamaitinti milijonai badaujančių žmonių. Argi tai neįkvepia dažniau užsukti į vegetariško maisto kavinę?
Vis dėlto kiekvienas mūsų turi savo gyvenimo tašką, augimo tempą, kliūčių. Gali nuvesti arklį iki ežero, bet negali priversti jo gerti. Ateina laikas, ir suvoki, kad anaip gyventi nebegali. Nuostabiausia, kad turime visišką laisvę rinktis, tik reikia pasidomėti, kokios to pasirinkimo pasekmės, nes už jas anksčiau ar vėliau teks atsakyti.
