„Su Aleksandru lankėme režisierių kursus, bet jis jų nebaigė – vietoje diplominio darbo sėdo į kalėjimą, – savo knygoje „Čito-grito“ rašo G. Danelija. – Ėmė pavydėti sužadėtinės Marinos vienam žmogui, sumušė jį, ir šis atsidūrė ligoninėje dėl sunkių traumų. Aleksandrą už sunkų kūno sužalojimą nuteisė šešeriems metams kalėjimo. Jį paleido anksčiau, po ketverių metų. Marina jo laukė, jie susituokė.“
„Čiuožk iš čia!“
Kai A. Seryj išėjo iš kalėjimo, negavo darbo, tad G. Danelija nusprendė padėti draugui. Susitarė taip – jis kartu su Viktorija Tokariova rašo scenarijų ir tampa „Sėkmės džentelmenų“ meno vadovais, o A. Seryj filmuoja kino filmą. Beje, kai kuriuos kalinių posakius jis iš tiesų parašė, pasitelkęs patirtį kalėjime. Tiesa, tuometinė milicija paprašė vengti kalėjimo žargono, tad scenarijaus kūrėjams teko sugalvoti savą leksikoną.
Košė vietoje cemento
„Sėkmės džentelmenus“ nufilmavo per tris mėnesius – nuo 1971 m. vasario iki balandžio. Archeologijos profesoriaus vasarnamiu tapo vieno filmavimo grupės nario vasarnamis, vaikų darželį, teatrą ir apleistą namą, kuriame slėpėsi pabėgę veikėjai, nufilmavo Maskvoje, kalėjimą ir pabėgimą – Samarkande.
„Sunkiausia buvo filmuoti kalėjime, – pasakojo filmo direktorė Aleksandra Demidova. – Beje, tai buvo pats tikriausias griežtojo režimo kalėjimas. Moterų ten neleido, o aktorius ir operatorius nuolat saugojo milicininkai.“
Filmo gerbėjai tikriausiai atsimena, kad pagrindiniai veikėjai pabėgo iš kalėjimo cemento cisternoje.
„Labai ilgai laužėme galvas, kuo pakeisti cementą. Paprašėme pagalbos chemikų, – pasakojo Aleksandra Demidova. – Iš pradžių išbandėme alų, bet jis nėra tirštas, kaip cementas. Paskui nusprendėme pasodinti aktorius į manų košę, bet košė tiko tik karšta, o vėsdama sušokdavo į gumuliukus. Juk neversime aktorių maudytis karštoje košėje. Tada chemikai sugalvojo tarpinį variantą tarp alaus ir manų košės. Jis buvo šiltas, tąsus, ekrane atrodė kaip cementas. Na o drabužiai, su kuriais aktoriai filmavosi ir bandė išdžiovinti, virto tikru cementu. Jis, jei pamenate, sustingo, tad nusikaltėliams teko bėgti nuogiems.“
Kramarovo klaustrofobija
Savelijus Kramarovas kategoriškai nesutiko lipti į cisterną su pseudocementu. Jis turėjo klaustrofobiją. „Kadras, kur cemente plaukioja visi aktoriai, nufilmuotas paviljone, o Kramarovo mašinoje nebuvo, – pasakojo operatorius Georgijus Kuprijanovas. – Atidžiai pažiūrėjus filmą, tai galima pastebėti.
Iš cisternos išlenda iš pradžių Leonovas, paskui Vicinas, o kai ateina Kramarovo eilė, pasirodo kupranugaris. Paskui kamera vėl rodo mašiną, nuo kurios nušoka Kramarovas. Pripažįstu – kupranugario įterpimas buvo ne pats geriausias, bet nebuvo kitos galimybės nuslėpti aktoriaus nebuvimą cisternoje.“
Asilas užkrėtė Leonovą
Vienoje scenoje Kramarovą pakeitė kupranugaris, kitoje kažkas iš filmavimo grupės pakeitė kupranugarį – žmogui ant nugaros pasodino Jevgenijų Leonovą ir nufilmavo taip, tarsi jis joja dvikupriu. Pasirodo, aktorius nesutiko sėsti ant kupranugario, bet ne iš žvaigždiško snobizmo ar baimės nukristi – jis turėjo karčios patirties...
„Vakare važiavome iš filmavimo prie Samarkando, – pasakojo Georgijus Kuprijanovas. – Staiga matome – ganosi baltas asilas. Jevgenijus Pavlovičius paprašė sustoti, kad nusifotografuotų su retu gyvūnu. Pozavo, apsikabino asilą ir taip, ir kitaip... Grįžus į automobilį šalia sėdėjęs Kramarovas staiga klausia: „Kas per tave lipa?“ Pasirodo, asilas turėjo blusų, kelios peršoko ant Leonovo, kuris buvo apkabinęs asilą. Jevgenijus Pavlovičius baisiai susigėdo, išraudo kaip vaikas. O kai atvyko į viešbutį, ilgai prasėsi ir trynėsi visokia bjaurastim. Suprantama, kad po tokio nemalonumo su asilu jis neturėjo noro sėsti ant kupranugario.“
Kerštas
Scenas Maskvoje filmavo vasarį ir kovą, bet Rusijos sostinėje kaip tyčia pylė lietus. Filmavimo grupė išvyko į Samarkandą, pradėjo ten dirbti, staiga kovo pabaigoje ateina telegrama: „Maskvoje iškrito sniegas, greitai grįžkite.“ Per savaitę greitai nufilmavo dalį žiemos siužetų: kaip veikėjai užsnigtame vasarnamyje mokosi anglų kalbos, daro mankštą, kaip Docentas iš eketės ištraukia Aleksandro Makedoniečio šalmą.
Beje, scena, kurioje pabėgę iš kalėjimo kaliniai trina vienas kitą sniegu ir šaukia, – aktorių ekspromtas. Iš tiesų planavo nufilmuoti paprastą mankštą. Leonovas, Vicinas ir Kramarovas susitarė, kad nesutiks nusirengti šaltyje. Tačiau įvyko šis tas netikėjo. Muratovas (Vasilijus) pavėlavo į filmavimą ir nežinojo apie susitarimą, todėl iššoko į sniegą vienomis glaudėmis. Likusiems irgi teko išsirengti... Kramarova nutarė atkeršyti Muratovui – prišoko prie jo ir ėmė trinti sniegu. Alibabajevičius suklykė iš netikėtumo, o Vicinas irgi ėmė žaisti ir pavaišino sniegu Kramarovą. Toks dublis ir buvo panaudotas filme.
Operatoriai vos nesudegė
Pamenate, kaip filme „virėjas“ Vasilijus Alibabajevičius uždega žibalinę viryklę, o paskui pasigirsta sprogimas ir užsidega namas? Šią sceną nufilmavo viename name Maskvoje, kuris turėjo būti nugriautas. Todėl jame leido filmuoti, o paskui – nugriauti. „Viskas iš tiesų degė, – pasakojo Aleksandra Demidova. – Laimė, Radneris Muratovas per sprogimą nenukentėjo, buvo imtasi visų saugumo priemonių. Tačiau atsitiko kita bėda – filmavimo grupė tiek įsitraukė į procesą, kad nebepastebėjo pavojaus. Galiausiai operatorius ir asistentus teko traukti iš liepsnų.“
Faktai
* Po „Sėkmės džentelmenų“ Aleksandras Seryj sukūrė filmą „Tu – man, aš – tau!“ pagal Grigorijaus Gorino scenarijų. Dar filmuojant „Sėkmės džentelmenus“ jis susirgo leukemija. „Liga progresavo, jam buvo vis blogiau, galiausiai jis nusišovė, kad nekankintų artimųjų ir pats nesikankintų“, – rašė Georgijus Danelinas savo knygoje.
* Filmavimo grupė su dideliu vargu rado filmavimui kupranugarį. Galvojo, kad Samarkande kupranugarių pilna, tačiau nieko panašaus. Kupranugarį rado tik zoologijos sode. Žinoma, kupranugariui neleido iš tiesų spjauti S. Kramarovui į veidą. Spjūvis buvo aktoriui į veidą papurkštas šampūnas.
* Aleksandro Makedoniečio šalmą, dėl kurio filme verda aistros, padarė kino studijos „Mosfilm“ butaforijos ceche. Po filmavimo jį atsiminimui pasiėmė filmo direktorė Aleksandra Demidova. „Kartą jį paprašė nupiešti viena pažįstama dailininkė, – pasakojo ji. – Kai toji moteris netikėtai mirė, paaiškėjo, kad šalmą kažkam atidavė. Kad ir kaip ieškojau „Sėkmės džentelmenų“ „pagrindinio veikėjo“, nepavyko rasti. Žodžiu, auksinis Aleksandro Makedoniečio šalmas vėl dingo.“
* Pernai buvo nufilmuota antra komedijos „Sėkmės džentelmenai“ versija, pagrindinius vaidmenis atliko Sergejus Bezrukovas ir Goša Kucenka. Deja, originalo sėkmės filmas nepakartojo. G. Danelija interviu ne kartą pranašavo tokį rezultatą ir sakė, kad antro filmo nežiūrėjo ir nežiūrės.
