Iš minios ir mūsų tautinio kolorito šią spalvingą menininkę išskiria ryški apranga ir šypsena. Nepamenu, kad per visą interviu (E. Bizys dalyvavo Vilniuje rengiamame Japonijos popkultūros festivalyje „nowJapan“) ji būtų nors kartą nuleidusi lūpų kampučius. Ryškiai raudona retro stiliaus palaidinė su kaspinu, tokios pat spalvos lūpos, viršugalvyje susuktas firminiu ženklu tapęs japoniškas kuodas (odango), ausyse – stambūs blizgantys burbulai.
Po Tokiją Ebony važinėja žydros spalvos „Mamachari“ dviračiu (šią transporto priemonę išsinuomoti pigiau nei išgerti puodelį kavos kavinėje), dėvi vintažines sukneles iš mamos sendaikčių parduotuvės.
„Gal žinote, kur Vilniuje galima nusipirkti gražaus popieriaus ir atvirukų?“ – per interviu paklausia manęs. Apie vyniojamąjį popierių viešnia užklausė ne šiaip sau – ji dievina karpinius, dekoratyvias popierines juosteles, kuria iš popieriaus įvairius rankdarbius, atvirukus ir pan. Skylmušų turi turbūt daugiau negu lūpų dažų. Šiuos savo darbus ir daugybę idėjų, kaip papuošti namus, surengti spalvingą vakarėlį ar iškylą gamtoje, Ebony sudėjo į knygas „Hello Tokyo“ ir „Hello Sandwich“. Keletą egzempliorių atsivežė ir į Lietuvą. „Daugiau netilpo į lagaminą“, – juokdamasi paaiškina.
Girdėjau, kad Lietuvoje lankotės nebe pirmą sykį. Koks buvo pirmasis Jūsų vizitas, ką atsimenate?
Taip, tiesa, šis mano vizitas – antras. Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1998-aisiais kartu su tėčiu. Tada man buvo 18-a. Iš tos viešnagės prisimenu tik Kauną ir mane ištikusį šoką. Lietuva buvo visai kitokia nei dabar. Žinau, kad tada ji išgyveno sunkius laikus. Su tėčiu apsistojome pas tetą. Trūko elektros, vandens, jo, norėdami nusiprausti, turėjome pasišildyti dujomis. Dabar jūsų šalis visiškai kitokia. Šįryt vaikštinėjau po Užupį, fotografavau, grožėjausi pastatų architektūra ir beveik verkiau. Štai (išsitraukia telefoną, rodo paveikslo „Neringoje“ nuotrauką). Man nepaprastai patinka jūsų dailė. Ar visi Lietuvoje tapo tokius paveikslus? Jie labai panašūs į mano tapytus studijų dailės mokykloje metais (juokiasi).
Su Lietuva Jus sieja ypatingas ryšys – esate pusiau lietuvė!
Taip, turiu lietuviškų šaknų – mano seneliai iš tėčio pusės gimė Kaune. Deja, tėtis prieš beveik trejus metus mirė nuo vėžio, tad kraujo ryšys su Lietuva nutrūko. Ir mano tėtis, ir aš gimėme Australijoje, mano mama – australė. Kiek žinau, jiedu su tėčiu susipažino bare. Mano teta gimė Lietuvoje. Seneliai atsikraustė į Australiją bėgdami nuo karo, atidarė čia pieno barą.
Ką žinote apie Kaune gimusius savo senelius, ar juos prisimenate?
Mano senelis Viktoras Bižys mirė dar iki man gimstant, o močiutę Danutę Bižys atsimenu kaip mėgusią šeimininkauti (savo tinklaraštyje Ebony pasakojo susigraudinusi, kai viešbutyje Vilniuje patiektų pusryčių lėkštėje pamatė kelis mažyčius marinuotus agurkėlius, – tokius pat skindavo ir marinuodavo jos močiutė lietuvė, – aut. past.). Ji specialiai man virdavo makaronus su daugybe sviesto ir begėdiškai lepino saldainiais – slapta pakišdavo po pagalve rudame maišelyje.
Mirė, kai man buvo aštuoneri. Labai ją mylėjau.
Mokate ką nors pasakyti lietuviškai?
Gaila, bet ne, nors esu pusiau lietuvė, lankiau lietuvių mokyklą, turiu net lietuvišką tautinį kostiumą. Ateityje ketinu daugiau sužinoti apie savo šaknis.
Kaip atsidūrėte Tokijuje?
Dešimt metų iš eilės vykdavau į Tokiją atostogų, praleisdavau ten po mėnesį. Mano tėtis vis klausdavo, ką ten radau, kad vis vykstu ir vykstu. Įsimylėjau Japoniją ir Tokiją, tad nusprendžiau pabandyti ten išvažiuoti. Prieš penkerius metus gavau laikinąją darbo vizą. Ta diena buvo pati laimingiausia (viename interviu E. Bizys pasakojo, kad gavusi šią žinią jautėsi tokia laiminga, jog viešbutyje iš karto užsisakė šampano „Moët & Chandon“, – aut. past.). Jaučiau, kad šis miestas man tinka. Ir štai – likau (šypsosi). Man buvo trisdešimt, kai išvykau gyventi į Tokiją.
Gyvenimas Tokijuje – lyg sumuštinis: keliasluoksnis, spalvingas ir skanus.
Palikote Australijoje prestižinį darbą žurnale, net buvusios vadovės pasiūlymas tapti „Vogue Living“ kūrybos vadove neparviliojo atgal. Japonijos sostinė turėjo Jus beprotiškai apžavėti!
„Vogue Living“ dirbau vienuolika metų. Prieš tai, dar studijuodama menus, dirbau australų „Vogue“ redakcijoje – daugiausia atsakinėdavau į skambučius, rūšiuodavau laiškus ir virdavau kavą (juokiasi). Tie metai buvo nuostabūs, man labai patiko kūrybiška aplinka, tačiau Australija nėra mano svajonių šalis. O štai Japonijoje patinka viskas – maistas, žmonės, parduotuvės, menas, amatai, muzika, gamta, kultūra... Taigi sprendimas persikraustyti į Tokiją – vienas geriausių, nors priimti jį lengva nebuvo. Tai, kuo užsiimu dabar, man teikia neapsakomą pasitenkinimą!
Tiesa, viskas šioje šalyje stebino, jaučiausi lyg fantazijų pasaulyje. Žmonės, įeidami į patalpą, nusiauna batus, sėdi ant grindų, valgo lazdelėmis... Tas jų kitoniškumas mane turbūt labiausiai ir sužavėjo. Japonai itin mandagūs, gerbia kitų žmonių erdvę, vaišingi. Ir maistas šioje šalyje tiesiog nuostabus! Visur švaru, gražu... Galėčiau vardyti ir vardyti (šypsosi).
Kita vertus, nelabai turiu su kuo lyginti, nes dešimt metų važiavau tik į Japoniją. Europos beveik nepažįstu.
Jūs visa spinduliuojate, taip ryškiai šviečiate! Ir Jūsų knygos tokios ryškios, spalvingos...
Tikrai taip manote? Ačiū, kaip miela! Gaila, nematėte japoniškų leidinių – jie tokie gražūs! Norėjau išleisti knygą užsieniečiams, bet visi sako, kad ji labai japoniška (juokiasi). Naujausioje „Hello Tokyo“ rašau apie tai, ką reiškia užsieniečiui gyventi Tokijuje. Taip pat dalijuosi savo rankų darbo idėjomis, rankdarbiais iš popieriaus. Tai tarsi mano dienoraštis, prisiminimų ir gyvenimo Tokijuje knyga. (Paimu į rankas pavartyti, bet pirmiausia pauostau. Ebony pradeda juoktis: „Ir aš taip elgiuosi! Labai svarbu knygą pirmiausia pauostyti.“)
Būdama aistringa popieriaus mėgėja negaliu nepaklausti, kuo Jus taip traukia ši medžiaga?
Tai, manau, susiję su tuo, kad daugybę metų dirbau žurnalo redakcijoje. Popierius įaugęs man į kraują. Iki šiol prenumeruoju „Vogue Living“ ir naują numerį pirmiausia apuostau. Dievinu knygas, žurnalus, popierių.
Esate išleidusi „Hello Sandwich Tokyo Guide“ – spalvingą gidą po Tokiją. Kiek užtruko prisijaukinti šį miestą?
Mėgstu sėsti ant savo žydro dviračio ir tiesiog važinėtis. Kaskart atrandu naujų vietų. Man labai patinka mažos gatvelės. Pirmąją savo knygą „Hello Sandwich Tokyo Guide“ išleidau anglų kalba Japonijoje. Prisijaukinti Tokiją man buvo paprasta, nes persikrausčiau ten su draugu, jis – japonas. Esame kartu dešimt metų, penkerius metus kartu gyvenome Sidnėjuje, kartu persikraustėme į Tokiją. Jis padėjo susirasti butą, įsivesti internetą. Man pasisekė, kad buvau šiame mieste ne viena, viską darėme kartu.
Esu girdėjusi, kad su japonais sunku užmegzti draugystę, bet įsitikinau, kad tai netiesa. Daug pažinčių, o vėliau ir draugų man padovanojo mano rankdarbiai ir tinklaraštis. Esame kaip vienos bendruomenės nariai. Europiečių draugų turiu mažai, šiek tiek – amerikiečių ir iš Naujosios Zelandijos, dauguma – japonai. Pavyzdžiui, viena geriausių mano draugių yra 83-ejų metų Babachan. Ji ir jos vyras (šis, deja, jau miręs), man – kaip tikri seneliai, tik kad japonai.
Socialiniuose tinkluose pasidalijote labai spalvingais pačios užfiksuotais Lietuvos vaizdais. Kokią regite mūsų šalį? Kokias vietas aplankėte?
Festivalio „nowJapan“ organizatoriai aprodė man Trakus, iš ten parsivežiau fantastiškų medinių namų nuotraukų rinkinį! Jūsų kraštovaizdis be galo vaizdingas. O maistas! (Teatrališkai pakelia akis.) Ar žinote, kad japonai labai myli Lietuvą? O ar žinote „Fog Linen“? Tai japonų kompanija, gaminanti iš lietuviško lino. Ji – už kampo, kur gyvenu, Japonijoje be galo populiari. Japonai tiesiog dievina liną. Užaugau ant stalo matydama užtiestą lininę staltiesę, įsirišdavau lininę juostelę į plaukus. Dievinu Japoniją, tačiau Lietuvoje jaučiuosi kaip namie. Norėčiau vieną dieną čia apsigyventi, gauti jūsų šalies pilietybę.
Mėgstate fotografuoti maistą. Ar teko ragauti mūsų virtuvės patiekalų? Kokie padarė įspūdį?
Viešbutis, kuriame apsistojau, – visai šalia parduotuvės „Iki“ (bando ištarti pavadinimą, – aut. past.), joje atradau fantastiškos duonos! Ar visa lietuviška duona tokia skani? Japonijoje tamsi – retenybė. Apskritai ten sunku rasti skanios duonos. Nejuokauju – jūsų parduotuvėje fotografavau duonos skyrių. Jei vyksite kada į Japoniją, būtinai nuvežkite savo duonos. Valgiau ir garsiųjų cepelinų. Man jie patinka! Paskutinį kartą cepelinais mėgavausi... Australijoje, vietiniame lietuvių klube.
Ar Japonijoje stulbinamai populiaraus Jūsų tinklaraščio „Hello Sandwich“ pavadinimas kaip nors susijęs su asmeniniu Jūsų skoniu? Mėgstate sumuštinius?
Cha cha cha (smagiai kvatoja)! Tikrai labai mėgstu, bet šis pavadinimas – labiau pokštas. Japonijoje visi pamišę dėl „Hello Kitty“, o viena dažniausiai mano girdimų frazių – „Let’s lunch“ („Papietaukime“). Iš šių dviejų asociacijų ir gimė šmaikštus tinklaraščio pavadinimas. Jis pusiau angliškas, pusiau japoniškas, arba, kaip vadinu, funny english. Kadangi savo tinklaraštį pradėjau rašyti dar gyvendama Australijoje, reikėjo kokio nors visiems suprantamo ir lengvai įsimenamo pavadinimo. O ir gyvenimas Tokijuje – lyg sumuštinis: keliasluoksnis, spalvingas ir skanus.
Jūsų stilius traukia akį. Mėgstate vintažinius drabužius, – Jūsų siuvėja mama Sidnėjuje turėjo vintažinių daiktų krautuvėlę. Kaip pati apibūdintumėte savo stilių?
Mada nesidomiu, bet vintažas man patinka. Nešioju taškuotus arba gėlėtus drabužius, labai mėgstu sukneles. Mama nuo vaikystės man siūdavo – tai buvo puikus būdas išsiskirti, tikrai turiu daug drabužių iš jos krautuvėlės. Esu išbandžiusi įvairius stilius. Pavyzdžiui, dirbdama „Vogue“ buvau gotė. Ar įsivaizduojate madų žurnalo redakcijoje kavą verdančią gotę (kvatoja)?
Vienintelė japonų įtaka mano stiliui – vizitine kortele, skiriamuoju bruožu tapęs kuodas.
Japonai mėgsta puoštis. Australijoje į prekybos centrą gali eiti kad ir su šlepetėmis, o Japonijoje tai būtų didžiulė gėda. Tekančios Saulės šalies gyventojai tiesiog nenormaliai gerai atrodo: daug spalvų, aksesuarų... Vienintelė japonų įtaka mano stiliui – vizitine kortele, skiriamuoju bruožu tapęs kuodas. Jį nešioju šešerius metus, kitokios manęs niekas nė neįsivaizduoja. Dar tepu daug skaistalų ir visada lūpas dažau raudonai. Draugai sako, kad esu turbūt ryškiausia mergina Tokijuje, nors, žinoma, tai netiesa (juokiasi). Neslėpsiu, toks komplimentas glosto širdį.
Kokioje vietoje pati gyvenate? Kokie Jūsų namai?
Tokijuje gyvenu bohemiškame Shimokitazawos rajone, netoli Shibuyos traukinių stoties. Man patinka šis rajonas, nes čia daug vintažinių drabužių ir muzikos įrašų krautuvėlių, bohemiškų barų (izakayas), mažyčių knygynų, nedidelių gatvelių, vyksta gyvos muzikos vakarai.
Mūsų su draugu butas nedidelis – 38 kvadratinių metrų, kartais atrodo, kad gyvename lėlių namelyje (juokiasi). Tačiau jis labai šviesus, nes daug langų. O man šviesa svarbiausia. Apstatytas pigiais, bet nuotaikingais 7–8 deš. retro stiliaus baldais, pirktais vietinėje dėvėtų baldų parduotuvėje. Žinoma, čia gausu popierių, pakuočių, – tai esu aš. Aplinką kuriu tokią, kokią įsivaizduoju. Kitoje šalyje galiu vien dėl gražios pakuotės nusipirkti cukraus, o jį – išpilti. Esu pamišusi dėl pakuočių. Lietuvoje daugybę laiko praleidau prekybos centruose, pirkau daug maisto produktų vien dėl pakuočių. Jos ir popierius – geriausios lauktuvės iš kokios nors šalies. Lietuvoje linu ir gintaru manęs nesuviliosite (šį kartą lauktuvių vežu lietuviško alaus ir ryžių). Nepamirškite, kad esu pusiau lietuvė, užaugau su šiais dalykais. Geriau pasakykite, kur čia galima rasti gražaus popieriaus (juokiasi).
Portreto štrichai
Gimė 1980 m. birželio 27 d.
Studijavo Australijos universiteto Meno koledže grafikos dizainą (angl. University of New South Wales (UNSW), College of Fine Arts).
Tokijuje gyvena šeštus metus.
Mėgstamiausia vieta šiame mieste – Shibuyos pėsčiųjų perėja.
Dirbo žurnale „Vogue Living“ meno redaktorės pavaduotoja. Dabar rašo skiltį šiame leidinyje, bendradarbiauja su japonų „Vogue“.
Išleido tris japoniškų rankdarbių ir gyvenimo būdo knygas – „Hello Sandwich Tokyo Guide“, „Hello Sandwich“ ir „Hello Tokyo“. Jos išleistos 6 kalbomis.
Rašo Japonijoje itin populiarų gyvenimo būdo tinklaraštį „Hello Sandwich“ (http://www.hellosandwich.jp), jis gyvuoja nuo 2009 m.
Fotografija – Ebony aistra. Pati iliustravo savo knygas. Šiuo metu dirba „Fujifilm“ ambasadore ir dizaino konsultante Tokijuje.
Mėgstamiausia spalva – švelni rožinė („Pantone“ 489 U).
Lūpų dažai – „Red Danger“ („MAC“).
Instagram paskyroje turi daugiau kaip 35 tūkst. sekėjų, beveik 8 tūkst. feisbuko gerbėjų. Mėgstamiausias japoniško gyvenimo būdo instagramo puslapis – @iiimono.
Geriausios lauktuvės iš Japonijos – užkandžių dėžutės (obento), sakė, lazdelės, tradicinis dovanų vyniojimo audinys (furoshiki).
Sakurų žydėjimo šventės iškyla pagal E. Bizys
Japonai pavasarį tradiciškai švenčia sakurų žydėjimo šventę (Hanami), šia proga parkuose rengiamos iškylos. Kodėl nepabandžius surengti ko nors panašaus?
* Iškylą visada pagyvina ryškus patiesalas, spalvoti indai.
* Ant medžių galite pakabinti girliandų ar vėliavėlių (ne visuose Japonijos parkuose tai leidžiama).
*Japonijoje per iškylas žmonės dažniausiai valgo sumuštinius, geria sultis, limonadą, putojantį vyną.
* Gėrimus geriausia patiekti nedideliuose buteliukuose arba popierinėse stiklinėse.
* Popieriniai šiaudeliai atrodo gražiau nei plastikiniai. Kad iškylos dalyviai atskirtų savo, papuoškite juos skirtingai.
* Sumuštinius dailiai supakuokite – įvyniokite į sviestinį popierių, apriškite dailia juostele ar virvele, galite užrašyti, kam skiriamas, jei valgytojų skoniai ir poreikiai skiriasi.
* Japonijoje labai populiarios užkandžių dėžutės (bento). Jų turinys dažnai primena meno kūrinį. Nepagailėkite laiko formelėmis išpjaustyti dešros ar sūrio griežinėlių, dailiai susmulkinkite vaisius ir daržoves.
* Per iškylas labai mėgstami nedideli forminiai ryžių suktinukai (onigiri). Jie gražiai atrodo, yra sveiki ir skanūs.
* Kiti populiarūs užkandžiai: šiaudeliais pjaustytų šakninių daržovių troškinys (kinpira) su jūrų dumbliais, sojų varške (tofu) arba mėsa, lotosų šaknys (renkon), virtos žaliosios sojų pupelės (Edamame), salotų suktinukai, sumuštiniai, kiaušiniai, šviežios daržovės, bulvių salotos, obuoliai.
* Maistą labai patogu išdėlioti ant mažo stalelio ar spalvotų padėklų.
* Pagalvokite apie avalynę, kurią ausitės į iškylą, juk batus nusiausite ir išrikiuosite aplink patiesalą. Žavinga detalė!
