„Žinau, kad degsiu pragare už tai, kad suteikiau malonę Richardui Nixonui“, – sakė 38-asis JAV prezidentas Geraldas Fordas.
Pirmas dalykas, kuris ateina statistiniam amerikiečiui į galvą, kai jis išgirsta Richardo Milhouso Nixono vardą, tai Votergeito skandalas ir po jo vykę teismai, kurie pakirto šalies pasitikėjimą valdžia. Tačiau tuo pat metu Richardo Nixono rankos suteptos milijonų taikių gyventojų krauju, jis atsakingas už karo nusikaltimus Vietname ir Kambodžoje, perversmą Čilėje ir Augusto Pinocheto atėjimą į valdžią, gilią ekonominę krizę, korupcijos suvešėjimą ir radikalų pilietinių teisių JAV apribojimą.
Richardas Nixonas laikomas gėdinga dėme pokarinėje JAV istorijoje, jis ne kartą buvo kaltinamas melu, sukčiavimu ir piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Ir tik specialus Richardo Nixono statytinio Geraldo Fordo įsakymas neleido uždaryti jo už grotų.
Respublikonų partijos kandidatas
1968 metais už Richardo Nixono pergalę niekas nestatė. Jis jau buvo pralaimėjęs Johnui Kennedy 1960 metais ir dabar savo kandidatūrą kėlė neturėdamas išeities – respublikonai neturėjo daugiau kandidatų. Visi favoritu laikė Robertą Kennedy, jaunesnįjį nužudyto prezidento brolį, tačiau birželio mėnesį, likus penkiems mėnesiams iki rinkimų, jį nušovė 24 metų palestiniečių imigrantas.
Dabar visi, neabejingi politikai, buvo apgulę viešbučio „Wayfarer Motor Inn“ barą – diena iš dienos buvo laukiama pareiškimo apie tai, kad nuo Respublikonų partijos keliama Niujorko valstijos gubernatoriaus Nelsono Rockefellerio kandidatūra. Tačiau dėl kažkokių priežasčių Nelsonas Rockefelleris atsisakė bolotiruotis ir 1968 metų prezidento rinkimų kampanija tapo Richardo Nixono ir naujojo demokratų kandidato Huberto Humphrey dvikova.
Ir netgi šioje situacijoje specialistai favoritu laikė Hubertą Humphrey. Taip Didžiosios Britanijos ambasadoriumi JAV buvo paskirtas Johnas Freemanas, vadinęs Richardą Nixoną „žmogumi be principų“. Tačiau gilėjančios ekonominės krizės fone tarp demokratų įvyko skilimas. Per trumpą laiką parengti bent kiek labiau įtikinamą rinkimų platformą Hubertui Humphrey nepavyko ir respublikonai laimėjo 0,7 procento skirtumu.
Richardas Nixonas tvirtino, kad šalyje įves tvarką ir padarys galą smurtui gatvėse. Jis teigė, kad apribos Vašingtono valdžią ir suteiks daugiau įgaliojimų vietos valdžiai. Jis žadėjo baigti karą Vietname – jau dvyliktus metus besitęsusias žudynes.
Psichopato teorija ir „Kalėdiniai bombardavimai“
Richardas Nixonas pradėjo eiti pareigas sausio pabaigoje ir jau kovą pirmieji amerikiečių kariuomenės daliniai pradėjo trauktis iš Vietnamo, tačiau tai nebuvo karo pabaiga – viso labo, pasikeitė tik metodai. Amerikiečiai sustiprino Šiaurės Vietnamo bombardavimą, o vietoj karių į regioną siuntė savo instruktorius, kurie apmokė Pietų Vietnamo kariuomenę.
Karas tęsėsi, tačiau vietoj amerikiečių karių jame kovėsi parengta ir ekipuote aprūpinta Pietų Vietnamo pėstininkų kariuomenė. Negana to, slėpdamas nuo visuomenės, Richardas Nixonas pradėjo bombarduoti Kambodžą, kur, kaip jis manė, buvo Vietkongo bazės.
Antskrydžiai prieš Kambodžą vykdyti kaip slapta operacija „Meniu“. Prezidentas slėpė tikrąją padėtį, o oficialiuose amerikiečių karinių poro pajėgų pranešimuose spaudai šie antpuoliai buvo vadinami eilinėmis operacijomis Vietname. Tik po dviejų mėnesių „New York Times“ žurnalistai išspausdino informaciją apie įvykius Kambodžoje, tačiau visų duomenų jie neturėjo, todėl ši medžiaga didelio visuomenės susidomėjimo nesulaukė. Ko negalima pasakyti apie Baltuosius Rūmus, kur dabar žiniasklaida buvo atidžiai sekama.
Tuo metu nepriklausomas žurnalistas Seymouras Hershas publikavo straipsnį apie masines žudynes My Lai. Visa šalis sužinojo apie tai, kaip 1968 metų kovo mėnesį 1-ojo bataliono 20-ojo pėstininkų pulko kuopa „Charlie“ įsibrovė į Vietnamo kaimą ir iššaudė visus kelyje sutiktus žmones: moteris, vaikus ir senukus. Įvairiais duomenimis, tada žuvo nuo 347 iki 504 taikių gyventojų.
Kai tapo žinoma apie My Lai skerdynes, prieš teismą stojo vos vienas pareigūnas – leitenantas Williamas Calley. Iš pradžių teismas jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos, tačiau netrukus pakeitė nuosprendį į 20 metų kalėjimo. Beje, jau po trejų metų karininkui buvo suteikta malonė ir jis paliestas į laisvę.
Amerikiečiai tiesiog įsiuto, gatvėse vyko protestai, tačiau Baltieji Rūmai nesiruošė pasiduoti. „Atsisakau tikėti tuo, kad trečiarūšė šalis, tokia kaip Šiaurės Vietnamas, niekada nekris“, – pareiškė prezidento patarėjas saugumo klausimais Henry Kissingeris.
„Vadinu tai „psichopato teorija“, – sakė pats Richardas Nixonas. – Aš noriu, kad vietkongiečiai tikėtų, kad esu pasiryžęs viskam, kad tik baigtųsi karas“. Privačiuose pokalbiuose prezidentui artimi asmenys prisiminė, kad jis po eilinės viskio porcijos ragino surengti prieš Vietnamą branduolinę ataką.
1970 metų balandį Richardas Nixonas paskelbė, kad amerikiečių kariai prisijungia prie sausumos operacijos Kambodžoje, Vietnamo bombardavimas dar labiau sustiprėjo. „Viskas, kas skrenda – į viską, kas juda“, – toks buvo Henry Kissingerio įsakymas. Baltuosiuose Rūmuose buvo iškeltas tikslas sudeginti Vietnamą iki pamatų, nors visi jau buvo pavargę nuo beprasmio karo.
Amerikiečių kariuomenė buvo demoralizuota. Daugiau nei pusė į Vietnamą permestų karių vartojo narkotikus. „Na, ir ką dabar jaudina karas“, – į televizijos kamerą klausė vienas kariškis. Daliniuose buvo įsigalėjusi korupcija, ginklai ir maisto produktai keliavo į juodąją rinką.
1972 metais, išrinktas antrai kadencijai, Richardas Nixonas leido sau dar daugiau ir pradėjo operaciją „Linebacker II“, kuri taip pat dar vadinama „Kalėdiniu bombardavimu“. Antskrydis prasidėjo gruodžio 19 dienos ketvirtą ryto – beveik du šimtai bombonešių „B-52“ numetė ant Vietnamo viso 20 tūkstančių tonų bombų, kurių galia pagal trotilo kiekį atitinka ant Hirošimos numestos bombos galingumui. Ataka truko dvylika dienų, per tą laiką ant Vietnamo nukrito 100 tūkstančių tonų bombų. Amerikiečiai sunaikino ne tik karinius objektus, bet ir strateginę Hanojaus ir Haifono infrastruktūrą – kelius, tiltus, elektrines ir gamyklas.
Po dviejų su puse savaitės amerikiečių daliniai vėl pradėjo trauktis iš Vietnamo, o praėjus mėnesiui nuo „Kalėdinių bombardavimų“ pabaigos Paryžiuje buvo pasirašyta taikos sutartis. Ji taikos į Vietnamą taip ir neatnešė, tačiau tapo pretekstu JAV pasitraukti iš karo. Paryžiaus sutartis buvo sudaryta tomis pačiomis sąlygomis, kurias Richardas Nixonas prieš kelerius metus atmetė.
Karas Vietname truko dar septynerius metus po Richardo Nixono atėjimo, jo kadencijoms teko pusė amerikiečių kariuomenės nuostolių. Iš viso šis karas pareikalavo trijų milijonų gyvybių ir nuo žemės paviršiaus nušlavė dešimtis miestų. 70 milijonų litrų chemikalų ilgus dešimtmečius nuodijo Vietnamo žemę ir provokavo siaubingas žmonių mutacijas kelias kartas į priekį.
Richardo Nixono vidaus depresija
Septintajame dešimtmetyje amerikiečių karinė mašina pasiekė maksimalias apsukas. JAV kariuomenės užsakymai tapo pagrindiniu ekonomikos varikliu ir užtikrino tūkstančius darbo vietų. Vien tik Kalifornijos valstijai karinė ranga atnešė 67 milijardus dolerių, kurie padėjo šalies vakaruose esančiose dykumose išdygti naujiems miestams. Karo pramonės klestėjimo laikotarpiu jos atstovai prasibrovė į Kongresą ir netrukus kariuomenės lobistai jį kone visiškai kontroliavo.
Išlaidos kariuomenei lėmė biudžeto deficitą, tačiau valdžia tikino žmones, kad jiems tai tik į naudą, taip pat kaip ir nedidelė infliacija – ši koncepcija buvo išvesta iš mokslinių Johno Maynardo Keyeneso darbų, publikuotų dar ketvirtame dešimtmetyje. Tačiau netrukus biudžeto deficitas ėmė augti ir infliacija tapo nekontroliuojama.
Amerikiečių gyvenimo lygis ėmė kristi, o vis stiprėjančių antimilitaristinių nuotaikų fone į gatves išėjo tūkstančiai nepatenkintų amerikiečių. Šalyje klestėjo juodoji rinka, kurioje buvo galima įsigyti bet kokios buitinės technikos, automobilių ir ginklų, tariamai nurašytų per Vietnamo karą.
Situaciją pablogino tai, kad dabar ne tik išsivysčiusios valstybės, bet ir trečiojo pasaulio šalys išmoko gaminti aukštųjų technologijų prekes, konkuruojančias su amerikiečių produkcija. Kainos dar labiau ėmė kilti, tuo tarpu daugelis amerikiečių gamintojų bankrutavo ir tai išprovokavo nedarbo augimą.
1970 metų gegužės mėnesį tūkstančiai Kento universiteto studentų išėjo į mitingą, kuriame protestavo prieš valdžios politiką ir tai, kad už jos vykdytą karą dabar turi mokėti eiliniai gyventojai. Dabar iki galo nežinoma, kas pasiuntė Nacionalinę gvardiją malšinti protestų ir dėl kokios priežasties buvo pradėta šaudyti, tačiau šis mitingas pareikalavo keturių studentų gyvybių, iš kurių du net nedalyvavo akcijoje.
Ši tragedija sudrebino šalį, o po dviejų savaičių dar du studentai buvo nužudyti vaikant demonstraciją Džeksono universitete. Protestai apėmė visą šalies studentiją, dabar visuotiniame streike dalyvavo keturi milijonai gyventojų. Per Jungtines Amerikos Valstijas nusirito protesto maršai ir eitynės Baltųjų Rūmų link.
Mėgindamas pakelti ekonomiką, Richardas Nixonas pasiūlė sumažinti išlaidas valstybės aparatui, tačiau čia savo griežtą „ne“ pasakė Kongresas. Tada prezidentas pavedė Federalinei rezervo sistemai pakelti palūkanų normas, taip mėgindamas manipuliuoti dolerio kursu, tačiau ir tai nesuveikė. Vienintelis dalykas, ką dabar prezidentas galėjo pasiūlyti savo šaliai – visuotinis taupymas.
Matydamos, prie ko tai veda, Prancūzija ir Vokietija pareikalavo grąžinti aukso atsargas, perduotas JAV už penkis su puse milijardo sparčiai nuvertėjančių dolerių. Atsakydamos į tai, Jungtinės Amerikos Valstijos vienašališkai pasitraukė iš Breton Vudso sistemos, rišusios dolerį prie aukso, kas pakėlė Richardo Nixono reitingą šalyje, tačiau tapo šoku partneriams Europoje.
Atrodė, kad Richardui Nixonui pavyko išsisukti, tačiau 1973 metais smogė naftos krizė – OPEC, Egiptas ir Sirija, atsakydamos į Izraelio paramą, atsisakė parduoti JAV naftą. Benzino kainos stipriai išaugo, vyriausybinėms įstaigoms buvo nurodyta taupyti elektros energiją. Pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo JAV vėl buvo įvestas valstybinis kainų reguliavimas, žmonės prisiminė Didžiąją depresiją.
Vašingtonas trūkinėjo per siūles. Priemonės, kurių ėmėsi prezidentas, visiškai prieštaravo laisvos rinkos ideologijai, kurios laikėsi Respublikonų partija. Jau niekas nesuprato, kokiu keliu eina šalies prezidentas. Piliečiai liovėsi pasitikėti šalies vadovu, o jis toliau tęsė slaptas operacijas užsienyje – padedant amerikiečiams Čilėje įvyko karinis perversmas, per kurį į nusišovusio prezidento Salvadoro Allende vietą atėjo diktatorius Augusto Pinochetas. Netrukus Čilės slaptajai policijai ėmė vadovauti Centrinės žvalgybos agentūros užverbuotas Manuelis Contrerasas, o jo agentai faktiškai tapo JAV prezidento samdiniais ir jo užsakymu vykdė operacija visame pasaulyje, įskaitant ir patį Vašingtoną.
Pabaiga
1972 metų birželio 17 dieną viešbutyje „Watergate“ įsikūrusiame kandidato į prezidentus nuo Demokratų partijos Goerge'o McGoverno rinkimų štabe buvo suimti penki įsilaužėliai. Incidentas praėjo beveik nepastebėtas, o po penkių mėnesių Richardas Nixonas sėkmingai buvo išrinktas antrajai kadencijai, surinkęs 60,7 procento rinkėjų balsų ir 96,6 procento rinkikų balsų.
Įsilaužėlių teismas prasidėjo praėjus dviem mėnesiams po rinkimų, ir tada paaiškėjo, kad kartu su grupe veikė Centrinės žvalgybos agentūros agentai ir samdyti privačių žvalgybos firmų darbuotojai. Dabar buvo akivaizdu, kad tai buvo ne šiaip sau įsilaužėliai – čia buvo įsipainiojusi ir didžioji politika. Beliko vienintelis klausimas – su tuo susijęs Richardas Nixonas ar įsilaužimą į „Watergate“ viešbutį inicijavo kažkas kitas.
Netrukus visas abejones išsklaidė laikraštis „Washington Post“, išspausdinęs pačias naujausias bylos detales, kurios tapo siurprizu netgi Baltiesiems Rūmams. Žurnalistai savo informatorių vadino „Giliąja gerkle“ (po daugiau nei 30 metų buvęs tuometinis Federalinio tyrimų biuro direktoriaus pavaduotojas Markas Feltas prisipažino, kad po šiuo pseudonimu slėpėsi būtent jis).
Būtent žiniasklaida pranešė visam pasauliui apie piktnaudžiavimo ir korupcijos mastus Richardo Nixono administracijoje. Jie papasakojo apie tai, kaip prezidentas pasiklausė konkurento rinkimų štabą, mėgindamas surasti kompromatą. Markas Feltas perdavė spaudai visas detales, kaip Richardas Nixonas, padedamas Federalinio tyrimų biuro ir Centrinės žvalgybos agentūros, planavo užglaistyti skandalą, kaip jo žmonės naikino neteisėtus įrašus ir įrodymus.
Senato komisijos klausymai tiesioginiame eteryje buvo transliuojami visai šaliai. Richardas Nixonas neigė visus kaltinimus ir tvirtino, kad niekada nepažeidė įstatymų, tačiau juo niekas jau netikėjo. Jis reikalavo prokuroro atsistatydinimo, tačiau protesto vardan atsisakęs vykdyti prezidento nurodymus iš savo pareigų pasitraukė generalinis šalies prokuroras. Netrukus buvo atleistas Richardo Nixono viceprezidentas Spiro Agnew. Situacija pasiekė tokį lygį, kad gynybos ministras įsakė generolams ignoruoti prezidento nurodymus.
1974 metų vasario 6 dieną JAV Atstovų rūmai inicijavo apkaltos procedūrą. Richardas Nixonas iki paskutiniųjų priešinosi, tačiau nuo jo nusisuko visi sąjungininkai.
„Priėmiau sprendimą atsistatydinti. Jis įsigalios ryt vidurdienį, kai šiame kabinete Geraldas Fordas priims prezidento priesaiką“, – rugpjūčio 9 dieną pareiškė JAV prezidentas. Pirmasis Geraldo Fordo įsakymas buvo suteikti malonę buvusiam prezidentui „už visus nusikaltimus, kuriuos jis įvykdė ar galėjo įvykdyti“.
Richardas Nixonas tiesiog pasitraukė, taip ir negavęs bausmės už savo nusikaltimus. Negana to, jis net nesigailėjo dėl to, ką padarė. „Tai, ką daro prezidentas, negali būti neteisėta“, – pareiškė jis vėliau daug triukšmo sukėlusiuose interviu Davidui Frostui.
Dar po dviejų metų Richardas Nixonas neteko teisės užsiiminėti advokato praktika ir jo karjera buvo baigta. Paskutiniuosius du gyvenimo dešimtmečius jis praleido atsiskyręs savo dvare San Klemente, Kalifornijos valstijoje. Jis mėgino išgelbėti savo įvaizdį ir išleido keletą memuarų, tačiau amerikiečių sąmonėje taip ir liko veidmainiu melagiu bei karo nusikaltėliu, žodžio laisvės priešu ir visos Amerikos pabaisa, pilietinių laisvių varžymo ir piktnaudžiavimo valdžia simboliu. Richardas Nixonas nuo insulto mirė eidamas 82-uosius gyvenimo metus.
