Norėjau jam atrėžti: „O ką, nesimato?“ Vėliau ėmiau mąstyti apie geresnį žmogų. Ar pakankamai stengiuosi?..
2016-ųjų prabėgo jau beveik pusė. Ar atsimenat sau duotus pažadus pasitinkant Naujuosius? Ar pavyko juos įgyvendinti? Man, tiesą sakant, ne visus. Esu šiek tiek savimi nusivylusi. Vis dar skaudu suvokti, kad klystu, kad esu tik netobulas žmogus. Nors ir labai nuklystu, nors ir su pauzėmis, bet vis dar bandau būti geresniu žmogumi“, – atsakyčiau tam žiūrovui.
O būti geresniu žmogumi man yra būti sąmoningu žmogumi. Žmogumi, kuris ne prisiriša prie praeities, ne suka vis iš naujo praeities juostelę – analizuodamas ar ilgėdamasis, bet plačiomis akimis stebi dabartį. Tai – mano svarbiausia užduotis, nors įgyvendinti ją kol kas dar sekasi sunkiai. Šie metai man padovanojo daug pamokų. Su dideliu džiaugsmu jomis pasidalinsiu.
I. Brangiausias turtas – laikas
Mano dienos dažnai atrodo kaip nuolatinis bėgimas į susitikimus. Pavalgau dažniausiai bėgdama iš vienos vietos į kitą, knygas skaitau autobuse, o vakare į lovą gulu kaip po tikro maratono. Tokiomis dienomis džiaugiuosi sutikusi labai daug spalvingų asmenybių. Kiekvieną jų vertinu kaip didį mokytoją. Gaila, kad susitikimų laikas kruopščiai suplanuotas, tad įsiplepėti nėra kada.
Vieną tokių dienų bėgau jau į trečią susitikimą – ypatingą, nes pašnekovas serga sunkia liga, po jo laukė naujo projekto pristatymas. Nors ir labai norėjau užkąsti, supratau, kad vėluoti negaliu nė minutės – turiu branginti šio žmogaus laiką ir saugoti jo sveikatą. Atėjau į sutartą susitikimo vietą. Nieko nėra. Laukiu 5, 10, 15 minučių. Nieko nėra. Neširstu, nesinervinu, nes šio žmogaus sveikata ir gyvybė man daug svarbiau. Paskambinu, o man atsako, kad jis visai pamiršo apie susitikimą ir ateiti nebespės. Tądien išmokau gerą pamoką – vertinti savo ir kitų laiką, lyg jis būtų ribotas. Nešvaistyti jo pykčiui, kai žmogus vėluoja ar neateina. Judėti toliau. Su šypsena.
II. Į pyktį – ne pykčiu
Ir anksčiau išmintingi žmonės man yra sakę, kad į kitų pyktį, įniršį ar neigiamas emocijas neverta kreipti dėmesio, tačiau aš to nesupratau. Į pyktį atsakydavau dar didesniu įtūžiu, mane įskaudinusį asmenį siekdavau įskaudinti dar labiau, kad maža nepasirodytų. Ir kaskart jausdavausi taip, lyg būčiau išgėrusi nuodų. Net jeigu visai šauniai pavykdavo pasišaipyti iš mane įžeidusiojo, vis tiek jausdavausi pralaimėjusi.
Labai daug išmokau bendraudama su nėščia pažįstama. Kai būname kartu, stengiuosi, kad ji kuo daugiau juoktųsi, neigiamas situacijas paverčiu komiškomis, o jos susierzinimą ar nepasitenkinimą labai ramiai amortizuoju ir niekada neatsakau tuo pačiu. Tai ir pamaniau, o kas būtų, jeigu su kiekvienu žmogumi bendraučiau taip, it jis būtų nėščias?..
Nors ir labai nuklystu, nors ir su pauzėmis, bet vis dar bandau būti geresniu žmogumi.
III. Aplinka – mūsų atspindys
Vienu metu dirbau darbą, kurio negalėjau pakęsti. Iš pradžių pavykdavo išradingai sukurti sau motyvaciją, kodėl turiu į jį eiti, bet ilgainiui vaizduotė baigėsi. Eidavau ten suglamžytu veidu ir stengdavausi kuo greičiau viską padaryti. Po kurio laiko pastebėjau, kad ir kitų šiame darbe dirbančių žmonių veidai suglamžyti. Ir nors tie žmonės iš tikrųjų buvo puikūs, bendravo vieni su kitais irzliai, nuolat skundėsi...
Kartą atėjau labai geros nuotaikos. Visa švytėjau ir šypsojausi.
Nekreipiau dėmesio į kitų irzlumą, pasakojau šmaikščias istorijas, įvykusias praėjusią savaitę, džiaugiausi smulkmenomis, ir tądien mes neįtikėtinai produktyviai padirbėjome. Kitą dieną atėjau vėl suglamžytu veidu, ir darbas buvo varginantis. Vėliau ėmiau eksperimentuoti ir supratau, kad aplinka, žmonės, jų elgesys yra viso labo mano būsenų, minčių ir nuotaikų atspindys. Neverta tikėtis iš aplinkos stebuklų, jeigu pats neketini imti situacijos į savo rankas. Ak, kaip erzina tai suvokti, bet nuo mūsų tikrai labai daug priklauso!
IV. Mokytojai
Turiu įdėti labai daug pastangų, kad išuičiau iš savęs jaunatvišką kategoriškumą ir karštakošiškumą. Atrodo, situaciją valdau puikiai, bet po kelių sekundžių jau kas nors suerzina kvailu klausimu. Kartais nekaltą žmogų galiu atstumti ar labai įžeisti. Bandau šito išvengti, rezultatai kol kas nėra itin geri, bet aš stengiuosi. Labiausiai padeda mintis, kad kiekvienas sutiktas žmogus yra mano mokytojas. Parduotuvėje į ant manęs šaukiančią moterį žvelgiu primerkusi akis, o savęs mintyse klausiu: „Štai dabar ji ant manęs šaukia. Kodėl šiandien turėjau šią moterį sutikti? Ko ji mane išmokys?“ Kai galiausiai suvokiu, ko sutiktas žmogus šiandien mane išmokė, nustoju ant jo pykti.
Taip aš bandau tapti geresniu žmogumi. Labai tvirtai žinau, kad tiesiausias kelias į laimę yra dėkingumas. O sunkiausiai sekasi įveikti tai, kas turi šaknį „-leis-“: paleisti, įleisti, prisileisti ir, žinoma, atleisti. Pirmiausia sau – už tas klaidas, kurių gausu netobulo, bet tobulėjančio žmogaus kelyje.
