Nuo tada, kai į dangų pakilo pirmasis karšto oro balionas, praėjo beveik 250 metų. Mintis panaudoti karšto oro galias, kaip ir dauguma genialių idėjų, kilo atsitiktinai. Dėl modernių prietaisų galvas pametę prancūzai Josephas ir Etienne'as Montgolfier ilgai rezgė planus sukonstruoti kažką tokio, kas pakeltų žmogų į orą. Geniali mintis Josephui šovė į galvą, kai pamatė, kaip išsipučia virš židinio pakelti jo marškiniai. Taigi 1782 m. į 30 m aukštį pakilo šilkinis kupolas. Orą po juo šildė degantis drėgnų šiaudų, vilnos ir popieriaus mišinys. Neįtikėtina, bet... Kad šis išradimas pasiektų Lietuvą, prireikė beveik 200 metų. Dauguma lietuvių pirmąsyk šias transporto priemones savo akimis išvydo per 1989 m. Vilniuje vykusią oro balionų šventę, joje dalyvavo per 30 skraidymo balionu aistruolių iš 17 valstybių. Nors mus šie orlaiviai pasiekė gana vėlai, pagreitį įgavo neįtikėtinai greitai. Tais pačiais metais įkurta Lietuvos oreivių draugija, netrukus pradėti rengti oro balionų čempionatai, įvairios šventės, taurės, pasiekta neblogų laimėjimų Europos čempionatuose. Lietuva tapo daugiausia oro balionų ir profesionalių pilotų 1000 gyventojų turinčia šalimi.
Pasaulio oreivės už galimybę varžytis atskirai nuo vyrų taip pat turėtų dėkoti lietuviams. Tiksliau – vienam jų. Šią idėją pasiūlė vienas iš oreivystės pradininkų Lietuvoje Gintaras Šurkus. Alytuje vykusiame pirmajame Europos čempionate dalyvavo 27 oreivės, 7 jų – iš Lietuvos. O štai pasaulio čempionate (šis vyks 2016 m. liepos mėn. 4–10 d. Birštone; rengia Birštono oreivių klubas „Audenis“, Lietuvos aeroklubas ir Lietuvos oreivių draugija) į orą kils net 60 karšto oro balionų iš daugiau nei 30 pasaulio šalių, tarp jų – 6 iš Lietuvos.
Užduotys, kurias tenka atlikti oreiviams, gana įvairios – kuo tiksliau nutūpti į pažymėtą vietą ar įskristi į nurodytą tašką erdvėje, kuo greičiau ar kuo lėčiau nuskristi tam tikrą atstumą ir pan. Vis dėlto karšto oro balionai įdomūs ne tik šio sporto entuziastams, bet ir paprastiems piliečiams. Pasaulis iš paukščio skrydžio kiekvienam palieka neišdildomą įspūdį. Ir nebūtina dėl nepakartojamų vaizdų vykti toli – Vilnius ir Trakai garsiausiuose pasaulio keliautojų žurnaluose įtraukti tarp 10 žymiausių pasaulio vietų, kurias rekomenduojama pamatyti iš oro baliono.
„Man oras – kaip žuviai vanduo“
Rita Naujalienė, 54 m.
Dosjė. Floristikos ir apželdinimo meistrė, baigė tarptautinę Floristikos ir dizaino mokyklą Šveicarijoje, dirba šioje srityje jau 20 metų, yra įmonės „Ritos gėlės“ savininkė. Gyvena Birštone. Karšto oro balionu skraido nuo 1989 m.
Šeima. Vyras Stasys Naujalis visą gyvenimą dirbo aviacijoje: buvo Prienų eksperimentinės sportinės aviacijos gamyklos sklandytuvų lakūnas bandytojas, vėliau pilotavo įvairių oro bendrovių lėktuvus. Dabar – pensininkas. 32-ejų metų sūnus Marius taip pat pilotuoja oro balionus. 30-metė dukra Ineta kartu su mama ir dirba, ir skraido. Ji yra landšafto dizainerė, karšto oro baliono piloto šturmanė. „Mus su dukra vienija tai, kad abu jaučiame gamtą, suprantame, kad ji yra mūsų namai. Tik gamta suteikia mums galimybę gyventi ir kvėpuoti, – sako R. Naujalienė. – Viską darome pačios – ir balioną susirenkame, ir jį pilotuojame, dukra ir automobilį pavairuoja. Vyrų mūsų komandoje nėra.“
Pradžia. „Esu viena iš trijų pirmųjų moterų piločių Lietuvoje. Sklandytuvais skraidau nuo 18-os metų. O kai 1988 m. pirmą kartą Pociūnų aerodrome pamačiau oro balioną, pasakiau: „Aš būsiu ne aš, jei nepradėsiu juo skraidyti!“ Tą oro balioną buvo atvežę amerikiečiai. Prisimenu tokį vaizdą: raudonas balionas, raudoni pilotų kombinezonai, baltos pirštinės... Nedrįsau prieiti. Pirmasis šiuo orlaiviu skrido mano 4-erių metų sūnus Marius. Amerikiečiai jį pasiėmė į pintinę ir perskraidino per visą aerodromą. Nei Lietuvoje, nei Tarybų Sąjungoje tuo metu karšto oro balionų nebuvo, – lakūnų licencijas gavome Lenkijoje. Mes – pirmieji šių orlaivių pilotai visoje Tarybų Sąjungoje.“
Balionas ar sklandytuvas? „Pagal Zodiaką esu oro ženklo – Svarstyklių – atstovė, tad man oras – kaip žuviai vanduo. Kaskart pakilusi pasisemiu energijos. Būna, parvažiuoju iš darbo pavargusi, paskrendu ir vėl pasijuntu kupina gyvasties, jėgų, vėl galiu darbuotis. Balionas ir sklandytuvas – visai skirtingi dalykai. Oro balionu ne skrendi, o tarsi plauki pavėjui, plūduriuoji, sklendi medžių viršūnėmis, vandens ir smilgų paviršiumi. Jokio garso, vien ramybė. Sklandydama sklandytuvu patiri daugiau azarto, vis ieškai kylančių oro srovių. Jos vadinamos termikais, atsiranda per pietus, kai žemė įšyla. Pagauni termiką, suki spiralę ir kyli. Skrendi prie kito termiko. Taip gali įveikti 300 ar net 1000 km. Skrendant oro balionu, kylančios oro srovės pavojingos, tad geriausias laikas lipti į krepšį yra ankstyvas rytas arba vakaras, kai vėjas nurimęs.“
Oro balionu ne skrendi, o tarsi plauki pavėjui, plūduriuoji, sklendi medžių viršūnėmis, vandens ir smilgų paviršiumi. Jokio garso, vien ramybė.
Apie baimes ir ekstremalias situacijas. „Kiekvienam skrydžiui reikia pasiruošti. Turi būti įžvalgus, numatyti, kaip elgsiesi tam tikromis aplinkybėmis. Negalima bijoti skristi, turi atsipalaiduoti, gerai nusiteikti ir ramiai reaguoti. Kas bijo, tas neskrenda, o jaudulį jaučia kiekvienas pilotas. Vienas ekstremalesnių potyrių buvo, kai 1995 m. Kaune patekome į audrą. Laimė, viskas baigėsi gerai. Bene didžiausią pavojų oro balionams kelia elektros laidai saulei tekant ar leidžiantis – tada juos sunku pastebėti, tad yra rizika užkliūti. O nusileisti į medžius ar kitokias netikėtas vietas, manau, kiekvienam teko. Svarbiausia oreiviui jausti žemę, jos prisilietimą, kai krepšys tupia.“
Didžiausias pasiekimas. „Manau, mažai pasaulyje moterų, kurios skraidytų taip ilgai kaip aš – apie 30 metų. Per tą laiką ore praleidau daugiau kaip 500 valandų. Džiaugiuosi, kad aš, senjorė, dalyvauju varžybose kartu su jaunimu. Turi būti labai stiprus ir fiziškai, ir psichologiškai, kad pratęstų licenciją. Mano sportiniai laimėjimai nėra dideli. Pirmuosius 10 metų užimdavau 5 ar 6 vietas iš 15–20 dalyvių, esu buvusi trečia. Neturiu finansinių galimybių treniruotis nuolat, varžybos nemažai kainuoja, tenka tam leisti šeimos pinigus.“
Ar skiriasi oreivės moterys nuo oreivių vyrų? „Moterys skraido ne prasčiau, bet yra visada ignoruojamos, joms sunkiau prasimušti. Laimė, esame gana karingos ir azartiškos, tad pasiekiame puikių rezultatų. Gintaras Šurkus pasirūpino, kad Lietuvoje būtų organizuojami moterų čempionatai. Tuo labai džiaugiamės. Smagu matyti, kad jaunos dailiosios lyties atstovės dabar turi tiek galimybių. Beje, šiame čempionate skris ir Šurkaus dukra Ieva Šopytė, ji šiuo metu turbūt jauniausia pilotė Lietuvoje.“
Įspūdingiausias vaizdas. „Prakerti debesų sluoksnį, pakyli virš jų maždaug 300 m, žemės nematyti nė lopinėlio, viršuje plieskia saulė, apačioje – balti patalai... Ir staiga matai, kaip iš to debesų patalo pūkšt iššoka vienas balionas, pūkšt – antras, trečias... Jie meta ant debesies šešėlį, o gondolas tarsi aureolė juosia dėl drėgmės ir saulės susidariusi vaivorykštė. Pirmąsyk šį vaizdą išvydau gana seniai, bet jis man labai įstrigo.“
„Man oro balionai – sportas“
Daiva Rakauskaitė, 44 m.
Dosjė. Finansų analitikė, gyvena Vilniuje. Karšto oro balionais skraido 11 metų, yra daugiausia sportinių laimėjimų turinti lietuvė pilotė.
Kas atvedė į šią veiklą? „Potraukis į aviaciją ir keli atsitiktinumai. Po jų liko priimti sprendimą pasinaudoti gyvenimo suteikta galimybe.“
Pirmasis skrydis. „Tai buvo prieš 12 metų, tada man labai patiko ramybė. Dabar oro balionų su romantika nebesieju, man tai – sportas, grynas sportas.“
Didžiausi pasiekimai. „Du kartus laimėti sidabro medaliai – 2012 m. Europos moterų čempionate Vokietijoje ir 2015 m. Europos moterų čempionate Nyderlanduose.“
Man patinka, kad tenka susidurti su situacijomis, kurios išmoko tvirtai stovėti ant žemės.
Kuo traukia ši veikla? „Tai – mano laisvalaikis, jo nepainioju su darbu. Visiškai nesvarbu, kokios mūsų pareigos darbe ar gyvenime. Pilotuojant oro balioną svarbiausia yra tavo santykis su gamta. Ši veikla man padeda susipažinti su daugybe įvairių žmonių, pamatau, kaip atrodo pasaulis už miesto ribų. Patinka ir tai, kad tenka susidurti su situacijomis, kurios išmoko tvirtai stovėti ant žemės. Tai galimybė pabendrauti su panašiais į save. Neseniai suskaičiavau, kad per dešimt metų mano komandos nariais buvo apie 200 žmonių iš Lietuvos, Vokietijos ir JAV.“
Apie baimes ir ekstremalias situacijas. „Laikausi principo niekada nekalbėti apie tai, ko bijau, kad to nebijočiau. Ekstremalių situacijų patirti teko, bet nedaug. Visas paprastai aptariame tik tarp oreivių, mokomės iš kitų patirties. Kita vertus, tai panašu į vairuotojo patirtį važiuojant slidžiu keliu – vairuotojui ekstremalu, bet daugiau niekam neįdomu.“
Kokių savybių reikia norint valdyti oro balioną? „Tokių pačių, kaip ir vairuojant automobilį.“
Išbandymas, kurį norėtųsi įveikti? „Nugalėti save.“
Ar vyrai oreiviai skiriasi nuo moterų? „Taip, skiriasi. Vyrai apskritai skiriasi nuo moterų. O jei rimtai, tai vyrai oreiviai drąsesni, moterys šiek tiek atsargesnės, linkusios mažiau rizikuoti.“
Įspūdingiausias vaizdas. „Kai debesys nusileidžia gana žemai ir galima pakilti virš jų, po savimi matai tik baltus debesis, danguje šviečia saulė, tvyro ramybė. Tada atsargiai po vieną iš debesų išnyra balionai. O jei dar groja muzika...“
Credo. „Niekada nesakyk „niekada“.“
„Pirmąsyk balionu pakilau su tėčiu“
Jurgita Kazlauskienė, 43 m.
Dosjė. Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vadovė, gyvena Vilniuje. Karšto oro baliono piloto licenciją išlaikė prieš 21-erius metus. Šiuo metu mieliau ne pati valdo balioną, o, būdama ant žemės, padeda vyro ir sūnaus komandai.
Šeima. Vyras Žydrūnas Kazlauskas – oreivių klubo „Audenis“ vadovas, verslininkas, vienas iš Pasaulio moterų karšto oro balionų čempionato organizatorių. 21-erių metų studentas sūnus Ignas taip pat pilotuoja oro balioną, 18-metė dukra Simona padeda ant žemės.
Pradžia. „Į oreivystę mane atvedė tėtis Antanas Paleckas. Jis – vienas šios veiklos pradininkų Lietuvoje. Labai gerai atsimenu tą akimirką, kai parėjo namo ir pareiškė nuo šiol skraidysiąs oro balionu. Man buvo 17 metų. Su mama susižvalgėme. Tąsyk mūsų žvilgsniai bylojo tą patį: „Tėvas išsikraustė iš proto.“ Buvo 1988-ieji. Tais laikais Lietuvoje niekas nebuvo matęs karšto oro baliono. Tėvo pareiškimas mums skambėjo panašiai, tarsi būtų pasakęs, kad nusipirko šluotą ir ketina sėdėdamas ant jos skristi. Tuo metu jis ėjo Prienų rajono dujų ūkio viršininko pareigas, pagal profesiją – inžinierius. Oreivystės pradininkai Juozas Valūnas ir Stasys Naujalis jį susirado, nes reikėjo dujų įrangą išmanančio žmogaus. Ilgainiui prisijungė daugiau žmonių. Tėtis ne tik pats skraidė, bet ir organizavo renginius. Kas antrus metus vykstanti Birštono oro balionų šventė – jo idėja. Šią tradiciją išsaugojome, nors tėčio jau, deja, nebeturime. Būdamas 60-ies, jis mirė nuo infarkto. Iki šiol išlikęs mūsų atmintyje energingas, drąsus, taip ir nespėjęs pražilti.“
Pirmasis skrydis. „Pirmąsyk skridau su tėčiu, kai jis gavo piloto licenciją. Patirtis buvo gana ekstremali. Baimės nejutau, bet netikėtai vėjas pasisuko kiek kita kryptimi, ir mus pradėjo nešti Anykščių šilo link. Perskridome Nemuną ir supratome, kad vienintelė išeitis – leistis ant greitkelio. Ten ir nutūpėme. Sustojusių automobilių keleiviai žiūrėjo į mus kaip į ateivius iš kosmoso. Galima juos suprasti – važiuoji sau, ir staiga prieš akis ima leistis didžiulis spalvotas nematytas skraidantis objektas! Laimė, pavojingos situacijos nesukėlėme ir balioną greitai nunešėme į šalį. Kaip pilotė, pirmąsyk skridau su Gintaru Šurkumi. Nebijojau nė kiek. Man tada buvo 22-eji metai, viskas atrodė įveikiama. Ko gero, tuo metu buvau jauniausia pilotė Lietuvoje.“
Pilotai vyrai nuo piločių moterų beveik niekuo nesiskiria, nes fizinė jėga pilotuojant balioną nesvarbi.
Komanda. „Su vyru Žydrūnu esame pažįstami nuo vaikystės, kartu šokome viename ansamblyje. Kartu buvome ir tada, kai reikėjo padėti tėčiui, buvome jo komanda. Piloto licenciją jis gavo anksčiau nei aš, dabar yra tikras šios srities profesionalas, organizuoja įvairius oreivystės renginius, leidžiasi į tikrai sudėtingus skrydžius. Vienas tokių – per Alpes. Aukštis, kai jau reikia deguonies kaukių. Oras gerokai retesnis, didesnis vėjas, tad ir greitis jau visai kitas, nusileisti nėra kur. Kai, perskridę kalnus, nusileido viename Italijos kaimelyje, žmonės negalėjo suprasti – iš kur jie, tokie apledėję pavasarį, atsirado. Mėgstu skraidyti balionu, patinka būti šeimos komandos nare. Komanda – labai svarbus dalykas. Visi turi dirbti kaip vienas kumštis, jausti atsakomybę už savo veiksmus, juk blogai pritvirtintas kablys gali kainuoti gyvybę. Dirbant ant žemės labai praverčia mano intuicija. Visada nepaprastai tiksliai numatau vietą, kur nusileis balionas. Ar tai svarbu? Na, kaip čia pasakyti. Yra buvę atvejų, kai baliono keleivių komanda ieškojo visą naktį.“
Kuo skiriasi pilotai vyrai nuo piločių moterų? „Beveik niekuo, nes fizinė jėga pilotuojant nesvarbi. Vienintelis valdymo būdas – balioną kelti aukštyn arba leisti žemyn. Taip gaudai oro sroves ir, jų nešamas, keliauji. Galbūt moterys kiek atsargesnės, motinystė gali sustiprinti jų savisaugos instinktą. O tai gali būti stipriau už protą. Man taip ir nutiko.“
Aukščio baimė ir žavesys. „Gražu žiūrėti, kaip keičiasi balionu skrendančių žmonių emocijos. Iš pradžių būna šiek tiek nerimo, gal ir baimės. Vėliau vaizdų grožis viską nugali. Yra buvę – keli žmonės visą skrydį pratupėjo. Kartą į mano vyrą kreipėsi upių kilpų nuotraukas kolekcionuojanti prancūzų pora. Sužinojo internete, kad ties Birštonu Nemunas daro labai įspūdingas kilpas. Nutarė pamatyti ir nufotografuoti jas iš oro baliono. Buvo labai sužavėti. Iš aukštybių viskas atrodo gražiau, matai visumą, ne akį blaškančias detales. Vienas įspūdingesnių skrydžių – virš Dubajaus. O štai Italiją esame perskridę skersai išilgai. Atostogas šioje šalyje kaskart suplanuojame taip, kad galėtume paskraidyti.“
„Kai skridau pirmą kartą, drebėjo ir rankos, ir kojos“
Renata Narbutė, 37 m.
Dosjė. Interjero dizainerė, vadovauja interjero projektavimo ir apdailos medžiagų prekybos įmonei „Marten's studio“. (Beje, žodis „marten“, išvertus iš anglų kalbos, reiškia „kiaunę“; tokia buvo Renatos senelio pavardė.) Gyvena Klaipėdoje. Vyras Rolandas darbuojasi Renatos oreivių komandoje, būna jos vairuotoju.
Pradžia. „Pirmą kartą oreivių renginyje dalyvavau prieš beveik 20 metų – 1997 m. vykusiame Lietuvos karšto oro balionų čempionate. Savanoriavau. Iki tol net oro baliono iš arti nebuvau mačiusi. Oreiviai žadėjo paskraidinti visus savanorius, bet laikas ėjo, beveik visi jau buvo skridę, o manęs vis nekvietė į krepšį. Galiausiai, kai jau buvau beveik praradusi viltį, pasikvietė Robertas Komža. Nė neįtariau, kad skrendu su būsimu čempionu! Deja, vos pakilome, ištiko nedidelė nesėkmė – padariau porą kadrų, ir baigėsi mano fotoaparato juostelė. Gal ir gerai, nes galėjau viską stebėti ir pajusti skrydį. Dabar man gaila žmonių, kurie skrisdami pasaulį stebi pro kameros akį, todėl nepatiria tikro skrydžio jausmo. Kad kompensuotų netektį, Robertas mane paskraidino ir kitą dieną. Tąsyk jau turėjau juostelę, ir tas skrydis buvo dar nuostabesnis. Startavome nuo Taurakalnio, o nusileidome Vokiečių gatvėje. Tada dar nebuvo draudžiamų nusileisti zonų.“
Nuo stebėtojos iki pilotės. „Balionai man taip patiko, kad, pasimokiusi oreivystės mokykloje, pradėjau dirbti stebėtoja. Tai tokios „užrašų knygutės“ pareigos – tave priskiria prie kurios nors komandos, ir turi stebėti skrydžius, fiksuoti klaidas, rezultatus. Stebėtojai buvo kviečiami į varžybas visame pasaulyje. Deja, atsiradus skaitmeninei technikai, stebėtojų poreikis ėmė mažėti. Aš labai norėjau likti su oreiviais, tad turėjau išsilaikyti piloto licenciją pati. Tai padariau 2005 m. Pati tuo negalėjau patikėti, nes iki tol valdyti oro balioną man prilygo stebuklui. Sunku ką nors įdomaus pasakyti apie pirmąjį savarankišką skrydį – mat jauni pilotai labiausiai mokomi ne skristi, o leistis. Oreivio meistriškumą apibūdina tai, kaip minkštai jis sugeba nutūpti. Tad šuoliuoji ir šuoliuoji: pakyli, tupi, trenkiesi, vėl pakyli, tupi... Pirmus kartus nutūpti pavyksta gana skausmingai. Pirmuoju tikru skrydžiu laikau tą, kai, baigusi mokyklą, grįžau į Klaipėdą ir pirmąsyk pakilau savo krašte su savo balionu. Tada drebėjo viskas – ir rankos, ir keliai, ir širdis kalė, ir delnai prakaitavo. Didžiausia euforija užplūdo, kai pasiekėme žemę. Kai pasijunti saugus ir supranti, kad tai padarei, siūbtelėja adrenalinas.“
Norint tiesiog skristi, užtenka trimatės erdvės pojūčio ir geros sveikatos.
Didžiausi pasiekimai. „Man didžiausias pasiekimas – kad Klaipėdoje atsirado oreivių klubas. Be manęs, prie jo priklauso dar vienas pilotas – Tomas Bernotas, bet mus palaikančių ir kartu dirbančių entuziastų tikrai netrūksta, visi mano artimieji yra užsikrėtę oreivyste. Sugebėjome suorganizuoti jau dvi Klaipėdos krašto taures. Neįtikėtinai sekėsi ir su oru, ir su rėmėjais. Mano sportiniai laimėjimai labai kuklūs. Neturiu varžyboms tinkamos įrangos. Mūsų balionui – vadiname jį Pūsliuku – jau 21-i metai, pirkome naudotą, už savo pinigėlius, bet labai gražiai mums tarnauja. Aišku, jį jau kiek suskraidėme, be to, yra labai didelis, o su tokiu varžybose dalyvauti gana sudėtinga. Tikimės netrukus įsigyti balionų sporto inventorių. Norime taip atstovauti Klaipėdai, kad visiems taptų aišku, jog ji – ne tik jūreivių, bet ir oreivių miestas.“
Ekstremalios situacijos. „Klaipėda unikali tuo, kad šalia jauti jūrą, o ji gali būti neprognozuojama. Didžiąją laiko dalį vėjas pučia nuo jūros, bet į vakarą ji mėgsta atsikvėpti ir giliai įkvėpti, tada vėjas trumpam pasisuka kita kryptimi. Kartą taip ir nutiko – vos pakilome balionu, vėjas pasisuko į jūrą, ir mus pradėjo nešti jos link. Laimė, tarp mūsų buvo vienas drąsus ir labiau nei aš patyręs pilotas. Jis staiga šovė aukštyn maždaug kilometrą ir aptiko vėją, pūtusį nuo jūros. Klaipėdoje apskritai nelepina švelnus vėjelis, o toks padeda nusileisti minkštai. Tad dėl tų, kurie yra krepšyje, jaudiniesi kur kas labiau nei dėl savęs.“
Įspūdingiausias vaizdas. „Tai gali pamatyti tik pajūryje. Kilome iš miesto, buvo balandis. Kai žemė labai smarkiai sušyla, o jūra dar šalta, debesys, ateinantys nuo jos, pasiekę kranto liniją pradeda tirpti. Kai žiūri iš viršaus, atrodo kaip peiliu nurėžti.“
Ar skiriasi oreiviai vyrai ir oreivės moterys? „Labai skiriasi, bet ne fizine jėga. Vyrai racionalesni, šaltesni, ne tokie emocingi, galbūt todėl pasiekia geresnių sportinių rezultatų. Kita vertus, keleiviai turbūt atsakytų, kad jiems labiau patinka pilotės moterys. Skrydis trunka apie 2 ar 3 valandas, pilotas tampa lyg ir renginio vadovu. Norisi dalytis su juo emocijomis, bendrauti. Pirmą kartą skrendančiam žmogui gali parodyti labai daug dalykų. Pavyzdžiui, kaip fotografuoti, kad skrydis atrodytų kaip skrydis, o ne kaip vaizdas iš balkono. Tiesa, moterų, pilotuojančių balionus per pramoginius skrydžius, nedaug. Darbas sunkus, didžiulė atsakomybė. Daugiau adrenalino patiri sporto renginiuose. Beje, aš Birštone būsiu ta, kuri skraidins svečius.
Kokių savybių reikia geram oreiviui? „Norint tiesiog skristi, užtenka trimatės erdvės pojūčio ir geros sveikatos. Kas dvejus metus tikriname sveikatą – kaip lakūnai, mums atlieka apie 40 tyrimų. Kai skraidini kitus žmones, turi būti tikras, kad dėl tavo sveikatos sutrikimų nenukentės kiti.“
