Kad ir su pertraukomis, bet jau keturiolika metų gyvenate Indijoje. Ar iš taip toli namai atrodo mielesni?
Nežinau, kas yra namai. Manieji – ten, kur esu, kur tikiu, kur myliu ir kur turiu įdomios veiklos. Iš toli, sutinku, geriau matyti savos šalies privalumai ir trūkumai, nors jau esu išmokusi nieko nedėlioti į lentynas. Maža manyti, kad turi būti taip, o ne kitaip, iš tikrųjų yra daugybė įvairių variantų, kelių ir išeičių.
Tikrai esu klajoklė. Supratau, kad taikų gyvenimą kuria nekintamas geriamojo vandens šaltinis. Ramybė dingsta, kai atsiranda pernelyg daug vietų, kuriose gėrei vandenį ir valgei. Man patinkančios žemės labai skirtingos ir kartu panašios. Kai jos viena su kita mainosi, viskas geriau matyti.
Lietuvoje kvėpuojame grynu oru, geriame gryną vandenį. Prisimenu savaitę Delyje. Vaikščiojau užsidengusi veidą, užpuolė baisi alergija – akys ašarojo, bėgo nosis. Vakare, kai prausdavausi, vanduo nuo veido ir plaukų bėgdavo juodas. Delis siaubingai užterštas. Puikus, nuostabus, čia begalė kultūros, tačiau šiame mieste neįmanoma būti dėl labai užteršto oro.
Kokie keliai Jus nuvedė į Indiją?
Senų senovėje laimėjau UNESCO stipendiją. Ji atvėrė galimybę išvykti į Indiją kurti vienoje iš ten esančių menininkų rezidencijų. Nuo to viskas ir prasidėjo. Buvo antras kartas, paskui trečias, o paskui atsirado draugų ir įdomių projektų.
Indijoje žavi tolerancija – niekas nesisvaido skaičiuojančiais, matuojančiais žvilgsniais: tavo rankinukas kainuoja tiek, o batai – tiek.
Sutikite, pirmasis kartas ypač svarbus – priimi šalį arba ne.
Pirmą kartą nuvykusi lūždavau iš juoko pamačiusi, kaip indai namie valo dulkes. Paima plunksnų šluotelę, tik – švyst, švyst! Žiauriai juokinga. Juk dulkės tik pakyla ir nusėda į tą pačią vietą. Vėliau suvokiau – argi taip svarbu, kaip valyti? Žinau, kad Indija gąsdina žmones, tiksliau – ne pati šalis, o juodą darbą atliekančios kelionių agentūros. Veža turistus autobusais ir gąsdina, kad nenukryptų nuo kelio, nes apvogs, apgaus, gyvatė išlįs, skorpionas įkąs. Baisus melas. Indija didžiulė, labai svarbu pasirinkti. Man joje irgi ne viskas patinka. Yra vietų, į kurias daugiau nevažiuosiu, kuriose renkasi blogi žmonės. Vis dėlto geriau nekurti stereotipų ir lūkesčių – tada lengviau suprasti šalį, jos kultūrą.
Kaip atskirti, kuris žmogus Indijoje ieško vidinės laisvės, o kuris – tiesiog pašlemėkas?
Energiją jauti. Juk ir Lietuvoje gali pajusti, kokių minčių vedamas žmogus atėjo į susitikimą su tavimi. Indijoje mane žavi tolerancija, niekas nesisvaido skaičiuojančiais, matuojančiais žvilgsniais: tavo rankinukas kainuoja tiek, o batai – tiek. Pas ministrą ateik nors rankšluosčiu klubus apsisukęs – niekas nežiūrės. Kas žino, gal tai tavo nacionalinis drabužis?
Vaikystėje labai mėgau animacinį filmuką apie Mauglį. Jutau kažką labai artima ir sava, kad kažkur visa tai jau esu mačiusi. Per Bengaliją ir Orisos džiungles važiavau traukiniu, sėdėjau tambūre, tarp vagonų, gėriau arbatą ir gaudžiau lekiantį peizažą. Tas jausmas, kad visa tai – mano, vėl aplankė. Prieš ketverius metus atsidūrusi Orisoje, menininkų rezidencijoje, pagalvojau: „Čia noriu būti.“ Su šia mintimi išvykau namo – į Lietuvą, o grįžau jau žinodama, kur apsistosiu ir ką čia noriu nuveikti. Bičiuliai parodė, kaip gyvena vietinės gentys. Tai tikrai nėra ta Indija, kurią mato turistai.
Manote atsidūrusi tinkamu laiku tinkamoje vietoje?
Reikėjo, kad taip nutiktų. Nebuvo jokių svarstymų, stebuklingų įvykių, pastangų. Pamenu, kaip grįžę iš kelionės motociklais po džiungles sėdėjome naktį, žiūrėjome į žvaigždžių rėtį giliame danguje ir kalbėjome apie menininkų rezidenciją, kurioje būtų galima kurti drauge su vietos amatininkais, su džiunglių menininkais. O juk jie net nenujaučia, kad kuria meną, nes tai yra jų gyvenimas. Nuostabi koncepcija: menas – tavo gyvenimo dalis.
Oras Indijoje, ypač – Orisoje, tirštas idėjų. Tirštas ir klampus kaip medus, tik imk ir daryk. Atrodo, mintys tiesiog kabo ore, reikia tik čiupti, griebti, kurti. Nuostabi, ideali vieta, Dievo ausis kūrėjams. Pagalvojome, kad mūsų rezidencija tiktų ir tiems, kurie ieško savo kelio, ir tiems, kurie išgyvena idėjų stygių, abejoja savimi ir savo jėgomis.
Kol darbai prasidėjo, praėjo pusantrų metų. Dabar klajoklių programa jau veikia, – yra bent trejos dirbtuvės, jose kuria vietos menininkai, taip pat veikia nuolatinė stovykla džiunglėse. Tai niekaip nesusiję su ajurveda ar SPA. Apsistojame pas vietinius, stengiamės pajusti jų ritmą: saulė kyla – keliamės, saulė leidžiasi – einame miegoti. Patirtis – neįkainojama, patiriame, ką iš tikrųjų reiškia gyventi su gamta, tikėjimu ir energija. Kartais tenka įsikurti ant grindų arba keliems dalytis vienu kambariu, bet nepatogumus traktuojame kaip privalumą. Tai, ką sukuriame, vežame į Orisos sostinę Bubanešvarą (Bhubaneswar), galerijose rengiame parodas.
Rezidenciją įkūrėme su bičiuliu indu, mums padeda komanda – vairuotojų, virėjų. Dar turime draugų, kurie palaiko psichologiškai. Esu dėkinga Lietuvos ambasadoriui Indijoje Laimonui Talat-Kelpšai, Indijos konsului Lietuvoje ponui Shri Rajinderiui Kumarui Choudhary, Lietuvos konsului Bengalijoje ponui Shri Arvindui Sukhani. Indijoje reikia kantrybės vienam valdininko pasirašytam raštui gauti, turi daugybę arbatos puodelių kartu su juo išgerti. Su bičiuliu netgi padarėme meno instaliaciją – nulipdėme 700 mažyčių terakotinių arbatos puodelių. Tai – ne pyktis. Pyktis yra ne kieno nors kito, o tik tavo paties bėda. Pamažu supranti, kad pyktis nieko nepakeis, tad nusišypsai ir geri dar vieną puodelį arbatos.
Kokia įprasta Jūsų diena rezidencijoje?
Kai vyksta programa, stebiu, kad viskas eitųsi gerai. Įprastai keliuosi šeštą ryto, pasipraktikuoju, skiriu laiko savo darbams, paskui pusryčiaujame, dirbame, pietaujame, vėl dirbame, vakare – miegoti. Jei programa tuo metu nevyksta, leidžiu sau ilgiau pamiegoti. Žinoma, jei oras palankus.
Meilė mus dažnai kviečia daryti beprotiškus dalykus. Ar tas bičiulis, su kuriuo dirbate, – Jūsų žmogus? Jūsų antroji pusė?
Esame puikūs kolegos, geri draugai, – labai vertinu draugystę. Metams bėgant, susirasti naujų draugų vis sunkiau, o jo požiūris nustebino. Sutampa mūsų mintys, idėjos. Bijay Kumaras Nathas – meno istorikas ir skulptorius.
Ar tenykštis gyvenimo būdas, aplinka stipriai pakeitė Jūsų kūrybą?
Kiekvienam duodama tiek, kiek jis gali priimti. Kūryba keičiasi, jei keičiasi mintys, tad natūralu, kad ir manoji tapo kitokia. Lietuvoje kai kuriems mano paveikslai su raguotais personažais atrodo siaubingi. Gal žmonės pažįsta tik vieną padarą su ragais? Tą patį, kuris turi ir uodegą? Kalbu apie niekam nereikalingas tarpusavio kautynes, kad nebemokame ramiai vieni kitų priimti. Tai jokia velniava, tiesiog – įvaizdžiai. Ir viskas atsiradę iš to dėliojimo į lentynėles.
Indija nuo pat pirmojo karto pakeitė mano supratimą apie pasaulį, apie ribas – kad nereikia jų brėžti, apie lentynas – kad daiktai jose nebūtinai turi būti sudėti tvarkingai.
Feminizmas prieštarauja moters natūrai. Indės laimę supranta kitaip. Ir jos yra laimingos.
Į Vilnių atvežėte savo drabužių kolekciją. Spalvingos susiaučiamos suknelės pasiūtos iš plonytės vilnos ir šilko – medžiagų, kurias savo rankomis išaudė ir nudažė indai. Ar lietuvėms įdomūs Jūsų darbai?
Indija, ypač – Orisos valstija, man suteikė laimę ir galimybę sukurti drabužių kolekciją. Tiems, ypač toms, kurios turi žinių ir gali įvertinti tobulą tekstilę, kolekcija labai įdomi. Rankomis austi audiniai – iš siūlų, verptų irgi rankomis. Mašinomis tik susiūta. Stengiausi, kad ir siūlių būtų kuo mažiau, norėjau išlaikyti audinio sakralumą.
Pripažįstu, kad prekių ženklo „Maa Bhairavi“ gaminiai – ne visiems. Tik tiems, kurie myli, supranta ir jaučia. Išskirtinėms asmenybėms. Per dvi savaites pardaviau beveik visus. Dalis uždirbtų pinigų atiteks Orisos valstijoje esančio Keondžaro (Keonjhar) regiono Fakirpuro (Fakirpur) kaimo audėjams ir tekstilės amatų puoselėtojams.
Prašom nupiešti man dabar kitokią Indiją...
Moliniai namukai džiunglėse. Nudrėbti iš karvių mėšlo, šiaudų ir molio mišinio. Viduje be proto švaru, mažai daiktų, sienos dekoruotos, jokių baldų, jokio pertekliaus, labai gražu. Už namelių – palmės, lianos ir kiti džiunglių reikalai. Praveri duris – rupūžė kalbasi su skorpionu. Gulėdama lovoje matai, kaip asla prašliaužia gyvatė. Nieko bloga nenutinka, tiesiog gyveni su gamta, džiaugiesi ja. Ir suvoki, kiek nedaug reikia, kad būtum laimingas.
Žmonės Orisoje gyvena sunkiai, jų pragyvenimo šaltinis – džiunglių teikiamos gėrybės. Parduoda, mainosi vieni su kitais. Beje, civilizacija mažais žingsniais žengia ir į jų pasaulį – daugelio vaikai mokosi mieste, ten dirba. Negali sakyti, kad tradiciniai amatai nepuoselėjami, tačiau tūkstantmečius gyvavusios senosios tradicijos pradedamos pamiršti, o terakotinius arbatos puodelius išstumia kinų plastikas. Paskutinė mūsų su bičiuliu įgyvendinamos programos dalis skirta skulptūrai, senam bronzos liejimo būdui, granito kalybai ir džiutui, iš šių augalų vietiniai ne tik pina krepšius, bet ir kuria labai gražius reljefinius paveikslus.
Ar, prieš vykdama į Indiją, buvote susipažinusi su kokia nors dvasine praktika?
Šiek tiek išmaniau, bet viena yra žinoti, o kita – praktikuoti. Tiesą sakant, apie dvasinius dalykus negalima kalbėti, apie tai kalba tik mokytojai. Žinau viena – Indijoje paprasčiau gauti atsakymus į rūpimus klausimus.
Nežinau, kas yra namai. Manieji – ten, kur esu, kur tikiu, kur myliu ir kur turiu įdomios veiklos.
Girdėjau, kad net toje šalyje dvasinis gyvenimas nyksta. Pastebėjote?
Indijos kultūra darosi panaši į Vakarų, vis svarbesni tampa materialūs dalykai. Ypač tai matyti nuvažiavus į didesnį miestą. Liūdna. Norisi kuo greičiau apsisukti ir grįžti į kaimą. Čia dvasinis gyvenimas yra natūrali kiekvienos šeimos būsena. Jei tau dvasiškai gera, tai apskritai yra gerai.
Kaip Jums pavyko atsiriboti nuo prisirišimo prie tam tikrų dalykų? Pavyzdžiui, buvo laikas, kai dirbote televizijoje, pažinojote beveik visas Lietuvos pramogų pasaulio garsenybes...
Matyt, taip lemta. Buvau prisirišusi prie įvairių dalykų, bet kuo toliau, tuo labiau atrodo – o kam?
Televizijoje dirbau septynerius metus. Lengva nebuvo. Rengiau visas lialias, paisiau jų norų: nurenk, aprenk, pažiūrėk, ar gerai atrodau... Išėjau, kai pasidarė gėda sakyti, kur dirbu. Ir negalėjau pakęsti projekto „Kelias į žvaigždes“ muzikos. Ragas kažkoks, bumčikai už tris litus. Dabar būtų už vieną eurą. Brrr, baisu klausyti. Arba, prisimenu, važiuoju iš Panevėžio, iš ten vykusio konkurso „Mis Nelaisvė“, ir bliaunu kaip maža mergaitė. Paskui dar ilgai mane tas kalėjimo kvapas persekiojo.
Žmonės, su kuriais dirbau, su kuriais suvedė televizija, nepaprastai geri ir malonūs, bet tai, ką jie rodė ekrane, buvo nepakenčiama. Vis dėlto televizijai turiu būti dėkinga už įgytus kelis tikrai gerus draugus.
Vėliau dirbau su kino ir reklamos kūrėjais. Tai buvo kitoks darbas, bet irgi specifinis, – Lietuvoje dažnai reikia ne tavo profesionalumo, o nuolankumo. Ateina į aikštelę žiauriai „patyręs“ 23-ejų kūrybininkas ir ima žeminamai kritikuoti visus – pradedant režisieriumi, baigiant tais, kurie atveža į aikštelę maisto. Reikėjo išmokti suvaldyti savo emocijas.
Gal lengviau buvo viską palikti, nes buvote viena? Juk su vyru išsiskyrėte?
Lengviau, kai nėra vaikų, šeimos, bet... Turi daryti, ką turi daryti. Skyrybos irgi – tik į gera. Tuo metu, kai viskas vyksta, skaudu ir pikta, bet dabar su buvusiu vyru puikiai bendraujame. Neturiu vaikų, tačiau mergaites auklėčiau kitaip. Taip, kad nereiktų skirtis. Visiškai konservatyvi ir nemadinga teorija. Lietuvoje susitikusi su draugėmis juokauju, kad jos čia labai daug teisių reiškia!
Indijoje gyvenu draugo namuose, vos susiruošiu į parduotuvę, jo brolis klausia, ko man reikia, – jis gali nueiti ir nupirkti. Gėda sakyti, kad plaukų dažų. Kai galiausiai išstenu, juokdamasis paklausia, kodėl anksčiau nesakiau, nes jis ir plaukus gali nudažyti! Moterys Orisoje vienos nevaikšto. Niekur nesu viena išėjusi. Žinai, o ir smagiau, kai kas nors palydi...
Žodžiu, feminizmo reikalai nekokie?
Ir labai gerai! Nes feminizmas prieštarauja moters natūrai. Indės laimę supranta kitaip. Ir jos yra laimingos. Jausmas, kai į tave žiūri kaip į šeimos narį, kaip į brolį ar seserį, – nuostabus. Indijos žmonių kalboje nėra įžeidžiamų žodžių, kiekvienas mato kito dieviškumą. Malda – neatsiejama gyvenimo dalis, niekas nesvarsto, ar turi tam laiko, gal yra svarbesnių reikalų. Šalis vis dar gyva, dar gajos tradicijos, o kadangi esu sena konservatorė, man toks gyvenimo būdas ir stilius labai priimtini. Ir tikra tiesa – šalis ir kultūra gyvos tol, kol gyvos ir puoselėjamos tradicijos.
